2024-07-03 Nr. AB-10325-3-61-3-00519-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1870-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00519-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 24S37396 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2022 m. balandžio 8 d. pareiškėjas ir uždaroji akcinė bendrovė „Europos saugumo garantas“ (toliau – ir Bendrovė) pasirašė darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pradėjo dirbti Bendrovėje staliaus montuotojo pareigose. Darbo sutartyje buvo nustatytas pareiškėjo darbo užmokestis – 750 Eur per mėnesį su papildomais priedais, taip pat numatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje pradeda dirbti nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo dienos. 2022 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytais pagrindais, priėmė sprendimą Nr. 23S148220, kuriuo pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). 2022 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui įteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760201443, kurio galiojimo termino pabaiga – 2024 m. lapkričio 15 d.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2023 m. gegužės 2 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Bendrovė išleido jį nemokamų atostogų dėl asmeninių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sveikata. Atitinkamai 2024 m. vasario 1 d. pareiškėjui buvo įteiktas Sprendimas, kuriuo panaikintas jo leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra formalus ir priimtas neatsižvelgiant į visas reikšmingas ir pareiškėją individualizuojančias aplinkybes.

4. Pareiškėjas teigė, jog jam nebuvo suteikta teisė pateikti savo argumentus bei duomenis, kurie turėjo esminės reikšmės Sprendimo priėmimui. Sprendimas sukėlė pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintu gero administravimo principu, jis turėjo teisę būti išklausytas prieš Sprendimo priėmimą. Pareiškėjui negalėjo būti taikomos baudžiamąjį poveikį turinčios priemonės, neatsižvelgiant į jo situacijos specifiką.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė Bendrovei kelis prašymus suteikti nemokamų atostogų nuo 2023 m. gegužės 2 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. dėl asmeninių priežasčių. Pareiškėjui 2023 m. gegužės mėnesį iškilo sveikatos problemų – pareiškėją kamavo intensyvūs skausmai, (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjas nusprendė išvykti gydytis į Baltarusijos Respubliką, nes efektyviausias gydymas galėjo būti suteiktas ten, kur gydytojai šneka jam suprantama kalba. Dėl šių priežasčių Bendrovė suteikė nemokamas atostogas, tvarkė visus pareiškėjo dokumentus, susijusius su leidimu laikinai gyventi, tačiau prašymų suteikti nemokamų atostogų pateikimo metu neinformavo jo apie sąlygas, kurių nesilaikant leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. Jis nežinojo, jog pajamos iš darbo santykių turi būti gaunamos reguliariai, o, šios sąlygos nesilaikant, išduotas leidimas gali būti panaikintas.

6. Pareiškėjas akcentavo, jog prašymai suteikti nemokamų atostogų buvo pateikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis. Pareiškėjas nepažeidė jokių Lietuvos Respublikos teisės aktų. Darbo užmokestis pareiškėjui buvo išmokėtas pagal faktiškai išdirbtą laiką. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo argumentais, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Jei pareiškėjas būtų žinojęs, kad gali kilti tokios neigiamos pasekmės, jis būtų kitaip sprendęs sveikatos problemas ir nebūtų teikęs prašymų suteikti nemokamų atostogų.

7. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo argumentais, jog jis Lietuvos Respublikoje neturi ilgalaikių ekonominių ryšių. Pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2022 m. birželio 7 d., nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki 2022 m. lapkričio 16 d. turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, o nuo 2022 m. lapkričio 16 d. įgijo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas siekė plėsti verslą Lietuvos Respublikoje, įsteigė savo įmonę, pradėjo vykdyti ekonominę veiklą, nuomojasi gyvenamąją vietą, už kurios nuomą mokėjo kiekvieną mėnesį, taip pat Lietuvoje turi draugų ir pažįstamų, nuolatos atsiranda tam tikri darbiniai reikalai. Todėl, pareiškėjo vertinimu, jis yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublika ir sieja savo ateitį su šia valstybe.

8. Pareiškėjas teigė, kad jis yra charakterizuojamas išskirtinai teigiamai: niekada neatliko tarnybos karinėse pajėgose, turi vairuotojo B, C kategorijų pažymėjimus. 2009–2011 m. laikotarpiu pareiškėjas dirbo vairuotoju, užsiėmė įvairaus pobūdžio statybiniais darbais, Baltarusijoje turėjo savo individualią įmonę, kuri vykdė lentų ir malkų ruošos veiklą, 2021–2022 m. dirbo montuotoju Lenkijoje, 2019 metais įgijo staliaus profesiją, vėliau Bendrovėje dirbo staliumi montuotoju. Pareiškėjas turi techninį išsilavinimą, visą gyvenimą dirbo techninį darbą, yra savo profesijos specialistas, nuolatos tobulėja ir kelia kvalifikaciją. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis niekada nebuvo teistas, jo darbo pareigos niekada nebuvo susijusios su Baltarusijos Respublikos valdžios struktūrų funkcijų vykdymu.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Migracijos departamentas nurodė, kad 2022 m. spalio 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, siekdamas dirbti Bendrovėje staliumi montuotoju. Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S148220 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įteiktas 2022 m. lapkričio 16 d. Duomenys apie pareiškėją vėliau buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2022 m. birželio 7 d. Nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y., nuo 2022 m. lapkričio mėnesio, pareiškėjui du mėnesius buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur, už 2022 m. lapkričio mėn. išmokėta 740 Eur darbo užmokesčio, už 2022 m. gruodžio mėn. – 563,81 Eur, už 2023 m. sausio mėn. – 772,73 Eur, už 2023 m. vasario mėn. – 357,89 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 0 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 850 Eur, nuo 2023 m. gegužės mėn. darbo užmokestis nemokamas, t. y., jis Bendrovėje nebedirba. Pareiškėjas nuo 2023 m. balandžio 3 d. dirbo mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Statina“, o nuo 2023 m. balandžio 18 d. – MB „Optimina“. Duomenų apie šių įmonių mokamą darbo užmokestį pareiškėjui Migracijos departamentas neturi.

11. Migracijos departamento vertinimu, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. Sprendimas buvo priimtas nešališkai, objektyviai ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis. Sprendimų motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, pateiktos išvados yra išsamios ir motyvuotos. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris panaikintas, buvo išduotas būtent tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Patikrinimo metu nustatytas pareiškėjo vienintelis pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, kuris neatitiko minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio. Pareiškėjui nesilaikant leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, t. y., negaunant MMA dydį atitinkančio atlyginimo, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai.

12. Migracijos departamentas sutiko su argumentu, jog pareiškėjas turi teisę į nemokamas atostogas, tačiau pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekdamas ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą, informuodamas apie pasikeitusią jo teisinę padėtį bei teikti naują prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

II. 13. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad 2022 m. spalio 12 d. pareiškėjas, siekdamas dirbti Bendrovėje staliumi montuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. 2022 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S148220 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 15 d., leidimas laikinai gyventi Nr. 760201443 pareiškėjui įteiktas 2022 m. lapkričio 16 d. Duomenis apie pareiškėją Migracijos departamentas patikrino Sodros informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas dirba Bendrovėje nuo 2022 m. birželio 7 d. Išdavus leidimą laikinai gyventi, t. y. nuo 2022 m. lapkričio mėnesio, pareiškėjui du mėnesius buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur, už 2022 m. lapkričio mėn. išmokėta 740 Eur darbo užmokesčio, už 2022 m. gruodžio mėn. – 563,81 Eur, už 2023 m. sausio mėn. – 772,73 Eur, už 2023 m. vasario mėn. – 357,89 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 0 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 850 Eur. Nuo 2023 m. gegužės mėnesio pareiškėjui darbo užmokestis nemokamas, t. y., jis Bendrovėje nedirba. Pareiškėjas nuo 2023 m. balandžio 3 d. yra įdarbintas MB „Statina“, o nuo 2023 m. balandžio 18 d. dirba MB „Optimina“. Duomenų apie pareiškėjui mokamą darbo užmokestį nėra. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją, 2024 m. vasario 1 d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei UTPĮ, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra numatyta pareiga Migracijos departamentui apklausti užsienietį, prašyti patikslinti aplinkybes ar pateikti papildomus paaiškinimus prieš priimant jam nepalankų sprendimą. Gero administravimo principas apima teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė, t. y., viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą; kita vertus, prieš priimdamas individualų sprendimą viešojo administravimo subjektas turi nustatyti visas tokio sprendimo priėmimui reikšmingas faktines aplinkybes.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus duomenis. Ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis objektyviais, gautais iš oficialių šaltinių – Sodros informacinės sistemos – duomenimis, o pritaikytos priemonės yra motyvuotos. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

17. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo pateikti duomenys leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti neatitinka tikrovės, yra nepagrįsta. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas, yra vertinama kaip aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių UTPĮ nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti Bendrovėje, tačiau joje nuo 2023 m. gegužės mėnesio nedirba, o yra susijęs darbo santykiais su MB „Statina“ ir MB „Optimina“. Kadangi pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė prašymo leisti pakeisti darbdavį, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teismo vertinimu, pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kadangi nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, o tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo – viešojo administravimo subjekto – perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

19. Teismas vertino, kad pareiškėjas žinojo apie UTPĮ įtvirtintus išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekdamas ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuodamas apie pasikeitusią jo teisinę padėtį bei teikti naują prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi. Todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jis nebuvo tinkamai informuotas ir (ar) nežinojo apie jam taikomus UTPĮ reikalavimus.

20. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o Sprendime nurodytų motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus, pakankamas bei paremtas surinktais objektyviais duomenimis.

III. 21. Pareiškėjas K. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus bei priimtas neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių bei tinkamai neišnagrinėjus pareiškėjo individualios faktinės situacijos. Atitinkamai teismo sprendimas yra neproporcingas, nesąžiningas pareiškėjo atžvilgiu ir dėl to neteisėtas.

23. Pareiškėjas pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui pateikė Sprendimo priėmimui reikšmingus duomenis, kurie patvirtina pareiškėjo nepriekaištingą reputaciją bei ilgalaikių ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje buvimą, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

24. Pareiškėjas, kaip užsienietis, nežinojo apie leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo bei galiojimo sąlygas. Nežinodamas apie tokių sąlygų egzistavimą, jis prašymų suteikti nemokamų atostogų pateikimo metu nesuvokė, jog formaliai pažeidžia leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, ir, neturėdamas jokių nesąžiningų tikslų, pateikė Bendrovei prašymus suteikti nemokamų atostogų vadovaudamasis Darbo kodekso nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjo situacija susiklostė iš esmės dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, t. y., dėl netikėtos pareiškėjo ligos. Aplinkybė, kad pareiškėjas išėjo nemokamų atostogų dėl prastos sveikatos būklės, turėtų būti vertinama kaip nesuteikianti teisės atsakovui automatiškai panaikinti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo ir galėjo atsižvelgti į šią priežastį ir, vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, informuoti pareiškėją apie Sprendimo priėmimo procedūrą bei suteikti galimybę ištaisyti pažeidimą.

25. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi neatitinka proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo principų. Atitinkamai gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, nesuteikta galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su jo atžvilgiu priimamu sprendimu, yra pakankamas pagrindas pripažinti viešojo administravimo subjekto sprendimą neteisėtu.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Migracijos departamentas nurodo, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, užsieniečiui neišmokėtas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas yra vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui nesilaikant imperatyvių UTPĮ nustatytų reikalavimų (pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

28. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. UTPĮ 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, kuriais remiantis Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Todėl pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto, perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Pareiškėjo teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui nebuvo mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, pareiškėjas nuo 2023 m. gegužės mėnesio Bendrovėje, kurioje dirbti jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nedirba, yra susijęs darbiniais santykiais su kitais juridiniais asmenimis, t. y. pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė formalų sprendimą, neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių bei tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo individualios faktinės situacijos, sprendimas yra neproporcingas, nesąžiningas pareiškėjo atžvilgiu ir dėl to neteisėtas.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nustatė, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas buvo nurodęs, jog jo vienintelės pragyvenimo lėšos yra tik Bendrovės mokamas darbo užmokestis – 750 Eur. Tačiau, remiantis Sodros duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis nebuvo mokamas, o nuo 2023 m. gegužės mėnesio pareiškėjas Bendrovėje nedirba. Duomenų apie kitas pareiškėjo gaunamas lėšas nenustatyta. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra įtvirtinti UTPĮ 50 straipsnyje. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

35. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje <...> (5 p.).

36. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas:

a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga;

b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties;

c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

37. Pagal UTPĮ 44 straipsnio 2 dalį, <...> šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 571 straipsnį <...>.

38. Migracijos departamentas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nustatęs UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2022 m. balandžio 8 d. pareiškėjas ir Bendrovė pasirašė darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pradėjo dirbti Bendrovėje staliaus montuotojo pareigose (pareigybė yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšį). Darbo sutartyje sulygtas pareiškėjo darbo užmokestis – 750 Eur per mėnesį su papildomais priedais, taip pat numatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje pradeda dirbti nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo dienos. 2022 m. spalio 12 d. pareiškėjas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytais pagrindais, kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 23S148220 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 15 d.

40. Byloje taip pat nustatyta, kad nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos, t. y. nuo 2023 m. lapkričio 4 d., prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur – pareiškėjui buvo išmokėtas tik už du mėnesius (2023 m. sausio ir balandžio mėnesius). Migracijos departamentas, atlikęs Sodros informacinės sistemos duomenų patikrinimą, nustatė, kad 2022 m. lapkričio–gruodžio bei 2023 m. vasario–kovo mėnesiais (4 mėnesius) užsieniečiui išmokėtas darbo užmokestis neatitiko prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodyto mokėtino mėnesinio darbo užmokesčio; nuo 2023 m. gegužės mėnesio pareiškėjas Bendrovėje nedirba. Migracijos departamentas konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog užsieniečių prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. 1V‑329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Aprašo 8.3 punkte numatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti <...> dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams <...>.

42. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1 punkte nustatyta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi: užsieniečiui, ketinančiam studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, – 0,5 MMA (1.1. p.); užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA (1.2 p.); kitiems užsieniečiams – 1 MMA (1.3 p.).

43. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktą, 2022 metais taikoma MMA – 730 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktą, 2023 metais (nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) taikoma MMA – 840 Eur.

44. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Šiuo atveju Migracijos departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas, teikdamas duomenis dėl ketinamo gauti darbo užmokesčio Bendrovėje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra Bendrovės mokamas darbo užmokestis, tačiau 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2023 m. vasario mėnesiais pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, kuris neatitiko Vyriausybės nustatytos MMA, o 2023 m. kovo mėnesį pareiškėjui darbo užmokestis apskritai nebuvo išmokėtas. Nuo 2023 m. gegužės mėnesio duomenų apie pareiškėjo darbą ir gaunamą darbo užmokestį Bendrovėje nėra. Tokios aplinkybės suformuotoje teismų praktikoje vertinamos kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024 ir kt.).

45. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas negavo darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio, nes jam buvo suteikiamos nemokamos atostogos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl analogiškų argumentų laikomasi pozicijos, kad, nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).

46. Todėl nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos UTPĮ nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai toks nuolatinis iš UTPĮ kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024 ir kt.).

47. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijamos Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo išvados, kad, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija pažymi, jog Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė įvertinę Sodros informacinėje sistemoje pateiktus duomenimis, kad pareiškėjas 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2023 m. vasario mėnesį gavo darbo užmokestį, kuris buvo gerokai mažesnis nei MMA, o 2023 m. kovo mėnesį darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo išmokėtas. Kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nenurodė. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas negavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 p.). Kadangi užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui nustačius, kad 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2023 m. vasario mėnesį pareiškėjo darbo užmokestis buvo gerokai mažesnis nei MMA, o 2023 m. kovo mėnesį darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, yra pakankamas pagrindas konstatuoti esant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje). Ginčydamas šią išvadą, pareiškėjas nepateikė ją paneigiančių įrodymų ir nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui, nei procesiniuose dokumentuose teismui nenurodė kito reguliaraus pajamų šaltinio, sudarančio pagrindą abejoti Migracijos departamento argumentais.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs paties pareiškėjo veiksmai siekiant bendradarbiauti su Migracijos departamentu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, susiklosčiusią dėl pareiškėjo sveikatos būklės, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindas prievolių nevykdymo tolerancijai taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų asmenims, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taikomų sąlygų sistemingą pažeidimą, nenurodė, be kita ko, nepagrindė savo teiginių apie turėtus sveikatos sutrikimus jokiais įrodymais. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

49. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių dėl atsakovo Sprendimo neatitikimo VAĮ nustatytiems administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra tinkamai motyvuotas, juose nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės.

51. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, numatyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose. Atitinkamai Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

52. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).

53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso normų nepažeidė. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Jolanta Malijauskienė

Egidijus Šileikis