2025-05-21 Nr. AB-8891-3-61-3-05596-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1825-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05596-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.3; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 24S218352 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas I), 2024 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 24S221750 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (toliau – ir Sprendimas II) bei 2024 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 24S233069 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą (toliau – ir Sprendimas III; toliau visi kartu – ir Sprendimai) ir atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas savo poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, jie pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principus. Priimant Sprendimus, nebuvo nustatytos ir įvertintos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę jiems priimti. Sprendimai buvo priimti remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento rašte pateikta informacija, neatlikus individualaus pareiškėjo aplinkybių vertinimo, todėl jie neatitinka VAĮ nustatytų administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. Sprendimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir motyvuoti. Jie taip pat pažeidžia galiojančias Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės normas, pirmiausia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 80 straipsnyje įtvirtintą solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principą bei 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (toliau – ir Laikinosios apsaugos direktyva).

2.2. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) informacija buvo pateikta 2024 m. balandžio 12 d., t. y. prieš 5 mėnesius iki priimto Sprendimo I. Pareiškėjo apklausa įvyko 2024 m. gegužės 31 d., tačiau sprendimas dėl jo keliamos grėsmės nebuvo priimtas. Priimant Sprendimus, į trečiąjį suinteresuotą asmenį dėl išvados pateikimo nebuvo kreiptasi ir pareiškėjo keliama grėsmė Sprendimų priėmimo metu nebuvo vertinta.

2.3. Migracijos departamentas Sprendimą I grindė išimtinai tuo, kad pareiškėjas klausimyne nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai (toliau – ir Rusija), ir tą patvirtino papildomoje apklausoje. Atsakovas tokį vertinimą atliko formaliai, nenustatęs individualių, su pareiškėju susijusių aplinkybių. Pareiškėjas gimė ir užaugo Donecke, iš kurio su šeima buvo priverstas bėgti 2014 m. birželio mėnesį. Iki 2014 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjas su šeima gyveno pas senelę (mamos mamą) Bachmute, vėliau išvyko į Krymą, iš kurio 2015 m. sausio mėnesį persikėlė į Kijevą.

2.4. 2022 m. gegužės 17 d. Rusijos okupacinei kariuomenei puolant Bachmutą, bombardavimo metu savo namuose žuvo pareiškėjo senelė V. G. ir jos sutuoktinis I. G., su kuriais pareiškėją siejo itin artimas ryšys. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, buvo prašoma į teismą liudytoja kviesti pareiškėjo mamą S. S. Pareiškėjas yra tiesiogiai nuo karo veiksmų nukentėjęs asmuo. Pareiškėjo individualią poziciją nulėmė asmeninis sukrėtimas ir jo nulemtas kategoriško karo pasmerkimas. Ši pozicija yra paaiškinama pareiškėjo gyvenimo istorija, asmenine netektimi (duomenys neskelbtini), kuri neturi ir negali būti savaime priežastimi spręsti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

2.5. Išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama bendro pobūdžio Valstybės saugumo departamento raštu dėl pareiškėjo atsakymo į klausimyno 11 klausimą, turėtų būti laikoma akivaizdžiai formalia. Pareiškėjas gyvena su tėvais ir dėl savo (duomenys neskelbtini) būsenos yra visiškai nuo jų priklausomas. Individualūs ekonominiai atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą gyventi aspektai nebuvo vertinti. Nurodytos nuo karo veiksmų tiesiogiai nukentėjusiojo pareiškėjo individualios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad jis kelią potencialų pavojų Lietuvos valstybės saugumui, nepaisant išsakytos pozicijos klausimyno 11 klausimu.

2.6. Vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę, nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis nuo gimimo yra Ukrainos pilietis. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos užpultos valstybės pilietis, priverstas trauktis iš karo zonos. Karo agresijos metu žuvo brangiausias pareiškėjui žmogus. Lojalumas Rusijos Federacijai lemtų baudžiamąjį persekiojimą kilmės valstybėje. Vertinant pareiškėjo lojalumo galimybes, nebuvo vertintos aplinkybės, kad pareiškėjui taikoma Ukrainos asmeninė jurisdikcija, jis niekada neturėjo ir neturi jokių ryšių su Rusijos Federacija, nuo karo pasitraukė į Lietuvą ir savo veiksmais palankumo Kremliaus režimui neparodė, be to, savo asmenine pozicija ir nuoskauda pareiškėjas nesidalina net su artimiausiais žmonėmis. Pareiškėjo laisvės pratęsti savo teisėto buvimo valstybėje terminą ribojimas, susijęs išimtinai su jo individualiu realybės suvokimu, demokratinėje visuomenėje nėra būtinas bei pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į privatų gyvenimą bei Konvencijos 4 protokole įtvirtintą teisę į judėjimo laisvę.

2.7. Pareiškėjui buvo suteikta laikinoji apsauga, galiojusi iki 2024 m. kovo 4 d., leidimo laikinai gyventi pakeitimui teisės aktai papildomų sąlygų nenustato. Net jeigu būtų vertinama, kad sprendimas dėl laikinosios apsaugos suteikimo turi būti priimtas iš naujo, kaskart keičiant leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 93 straipsnyje nurodytos priežastys, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, turi būti aiškinamos taikant galiojančias ES teisės normas.

2.8. Reikalavimas užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją, Ukrainos piliečiams nėra taikomas. Individualus asmens keliamų grėsmių vertinimo reikalavimas suponuoja atitinkamo asmens asmeninio elgesio vertinimą, atsižvelgiant inter alia (be kita ko) į realių veikų pobūdį ir sunkumą, jo dalyvavimo juose lygį.

2.9. Sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Sprendimuose nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui: pareiškėjo nuomonė dėl Krymo referendumo legitimumo ir pasekmių, (duomenys neskelbtini), nėra pakankamos aplinkybės konstatuoti pareiškėjo pavojingumą valstybės saugumui; iš Sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis kitos informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas. Sprendimuose nėra duomenų, ar, rengiant juos, buvo vertinama ir kita informacija, ne tik pareiškėjo klausimyne nurodytas požiūris. Nei VSD, nei Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, kaip yra reikalaujama pagal Įstatymą. Sprendimai iš esmės buvo priimti remiantis tik vienu nustatytu faktu, o ne aplinkybių visuma.

2.10. D. S. pateiktame pranešime buvo nurodyta, jog, vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, priimtas sprendimas dėl uždraudimo atvykti gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Toks sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas. Atsižvelgęs į tai, jis prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, VAĮ nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, bei ABTĮ nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą.

3. 2024 m. spalio 18 d. prašyme dėl skundo tikslinimo pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime III yra nurodyta, jog nors jis gyveno Rusijos okupuotame Donecke, pripažįstama, jog pareiškėjas negali būti grąžintas į karo veiksmų zoną, tačiau teigiama, kad jis gali būti grąžintas į kitą Ukrainos teritoriją. Pareiškėjas pabrėžė, kad pateikiama 2021 m. informacija apie Ukrainos piliečių perkėlimą nėra aktuali, o atsakovas tinkamai neišnagrinėjo aktualios humanitarinės situacijos Ukrainoje ir tokio perkėlimo galimybės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendime III yra nurodyta, jog yra pagrindas jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką (toliau – ir Baltarusija), tačiau Sprendime III buvo vertinamas pagrindas jį išsiųsti į Ukrainą, todėl išvada, kad pareiškėjas gali būti išsiųstas į Baltarusiją, yra nepagrįsta.

4. 2024 m. lapkričio 15 d. papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas palaikė skunde nurodytus argumentus, susijusius su jam suteiktos laikinosios apsaugos pobūdžiu ir tikslais, kurie nėra identiški aplinkybėms, kai leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiams, nesiekiantiems tarptautinės apsaugos. Pareiškėjas pažymėjo, kad individualios aplinkybės, (duomenys neskelbtini), priimant Sprendimus, nebuvo vertintos. Pareiškėjas teigė, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog Ukrainoje nėra sąlygų saugiai jį perkelti, be to, Sprendime net nebuvo vertinti nei tokio perkėlimo vietos, nei būdai. Prie šių paaiškinimų pareiškėjas pridėjo savo mamos paaiškinimus raštu.

5. 2024 m. lapkričio 18 d. papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

6.1. Priimdamas Sprendimus atsakovas vadovavosi Valstybės saugumo departamento 2023 m. balandžio 12 d. išvada Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ (toliau – ir Išvada). Priimdamas Sprendimus, atsakovas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, ir į klausimą, ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karo veiksmams Ukrainos teritorijoje, nurodė – „Taip“. 2024 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kad Krymas tikrai priklauso Rusijai po jo prijungimo prie Rusijos Federacijos. Esant minėtiems atsakymams, Migracijos departamentas kreipėsi į VSD ir gavo Išvadą. 2024 m. gegužės 31 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, (duomenys neskelbtini).

6.2. Pareiškėjo teiginys, kad nebuvo atliktas jo individualus vertinimas, yra nepagrįstas. Iš Sprendimų matosi, kad buvo vertinama aplinkybių visuma, o ne tik Išvada. Iš bylos duomenų matosi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė Išvadą, pareiškėjas ne tik pateikė 2024 m. kovo 21 d. rašytinius paaiškinimus, bet ir 2024 m. gegužės 31 d. buvo atlikta jo apklausa, t. y. buvo atliktas individualus tyrimas dėl pareiškėjo pateiktų duomenų. Tai, kad šie duomenys buvo pateikti praėjus penkiems mėnesiams iki Sprendimų priėmimo, juose esančių duomenų, kurie buvo vertinami, priimant Sprendimus, pagrįstumo nekeičia. Sprendimuose atsakovas įvertino visas aplinkybes ir padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, kad pareiškėjas nėra linkęs smerkti Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Taip pat buvo įvertinti ir asmens ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tokių ryšių nebuvo nustatyta, pareiškėjas Lietuvoje niekada nedirbo ir nedirba, jis yra pilnametis, todėl aplinkybė, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo tėvai, asmens grįžimui į Ukrainą įtakos nedaro, tačiau yra vertinami, nustatant uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

6.3. (duomenys neskelbtini).

6.4. Atsakovas su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimai buvo priimti nesilaikant Europos Sąjungos teisės aktų, nesutiko. Migracijos departamentas laikosi ne tik nacionalinių, bet ir tarptautinių teisė aktų reikalavimų. Atsakovas pareiškėjo prašymą dėl laikinosios apsaugos suteikimo priėmė ir įvertino visas su tuo susijusias aplinkybes. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 29.7 ir 10.3 papunkčius.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Nors pareiškėjui ir buvo išduotas leidimas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, tačiau tai nereiškia, kad užsieniečiui iš naujo teikiant prašymą išduoti tuo pačiu pagrindu, neturi būti atliekamas jo individualių duomenų vertinimas, sprendžiant dėl jo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Užsienietis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turi pateikti visus Aprašo 8 punkte nurodytus dokumentus, o ne Aprašo 29.7 papunktyje nurodytą dokumentą, t. y. šis dokumentas nurodo leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindą – Vyriausybės nutarimas dėl laikinosios apsaugos suteikimo, dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi teisę gauti laikinąją apsaugą.

Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Aprašo 10.31 papunktyje nurodytas klausimynas negali būti teikiamas Ukrainos piliečiams, kadangi tokio draudimo nėra. Pagal Įstatymo 141 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ar priimdamas sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, turi teisę reikalauti ir gauti iš užsieniečio, jo sutuoktinio, įmonės arba kitų asmenų duomenis, dokumentus (jų nuorašus, išrašus), paaiškinimus, įrodymus, kviesti pokalbio užsienietį, įmonės atstovą, užsieniečio sutuoktinį arba kitą asmenį į Migracijos departamento tarnybines patalpas, fotografuoti, daryti vaizdo ir garso įrašus, taip pat tvarkyti šiuos duomenis.

Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad yra pažeidžiamas SESV 80 straipsnis, toks jo teiginys yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, t. y. nėra nurodyta, kaip konkrečiai šis straipsnis yra pažeidžiamas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai. Įstatymo nuostatos nenustato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į užsieniečio turėtus dokumentus, suteikiančius teisę būti Lietuvos Respublikoje, užsieniečio teisėto buvimo, darbo šalyje laikotarpį ar kitas aplinkybes, o šiuo atveju kai yra nustatyta galima grėsmė valstybės saugumui.

6.5. Sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimti nešališkai ir objektyviai, jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjui nustatytas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

6.6. Pareiškėjo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas. Raštiškame pranešime užsieniečiui yra nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka. Asmuo buvo informuotas apie priimtą Sprendimą III ir, jeigu pageidavo susipažinti su jo turiniu, turėjo galimybę kreiptis į Migracijos departamentą dėl pranešime nurodyto sprendimo pateikimo. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas į atsakovą dėl minėto sprendimo pateikimo nesikreipė, kaip matyti iš skundo, jis pasinaudojo savo teise apskųsti ir pranešime nurodytą sprendimą, o tai paneigia kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir bylos nagrinėjimo sustabdymo būtinybę.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.VSD savo poziciją grindė šiais argumentais:

7.1. Sprendimai buvo priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, jie yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, Sprendimai buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimais yra prisidedama prie rizikos veiksnių bei pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

7.2. VSD 2023 m. balandžio 12 d. pateikė Išvadą, kurioje nurodė, kad užsieniečiai, deklaruodami, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karo agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Pildydamas Migracijos departamento parengtą klausimyną ir atsakydamas į klausimą, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, pareiškėjas pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijai. 2024 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kad Krymas tikrai priklauso Rusijai po jo prijungimo prie Rusijos. Atsakovas, siekdamas išsiaiškinti visas aplinkybes, 2024 m. gegužės 31 d. atliko žodinę pareiškėjo apklausą, kurios metu jis dar kelis kartus patvirtino klausimyne nurodytą savo įsitikinimą dėl Krymo priklausymo Rusijai.

7.3. Pareiškėjas Migracijos departamentui teikė išsamius paaiškinimus, aiškiai nurodė kaip, per kur ir kodėl atvyko į Lietuvos Respubliką. (duomenys neskelbtini).

7.4. Migracijos departamento atlikta pareiškėjo žodinė apklausa patvirtina, kad jis pritaria Rusijos Federacijos vykdytų referendumų Kryme, Luhansko ir Donecko srityse rezultatams, turi dokumentą, patvirtinantį, kad yra registruotas Donecke, juo naudojasi, kirsdamas priešiškų valstybių sienas, karo veiksmus Donecke įvardijo kaip kažkokių grupuočių veiksmus dėl kažkokių konfliktų, o tai parodo pareiškėjo požiūrį į Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią politiką kitų valstybių atžvilgiu, t. y. atskleidžia jo sąmoningą poziciją, teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją ir vykdomus agresyvius veiksmus, kuri suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

7.5. Kaip matyti iš Sprendimų turinio, Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų kompleksinį pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimą. Atsakovas taip pat įvertino pareiškėjo šeiminę ir socialinę padėtį, jo integravimąsi, gyvenimo Lietuvoje trukmę, socialinius ryšius ir kita.

7.6. Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos; Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. VSD pareiškėją pripažinus keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti svarbesni už Lietuvos valstybės saugumą.

II. 8. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė; pareiškėjo teismui pateiktus medicininius duomenis (duomenys neskelbtini) nusprendė pripažinti nevieša bylos medžiaga ir neteikti juos susipažinti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją, jo įgaliotą atstovą, atsakovo įgaliotą atstovą, trečiojo suinteresuoto asmens įgaliotą atstovą, kitus asmenis, kuriems teisę susipažinti su minėtais dokumentais suteikia įstatymai.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 13 d. asmeniškai per Migracijos departamento elektroninių paslaugų portalą MIGRIS (toliau – ir MIGRIS) pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2209-LLG-3976 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad yra persekiojamas nedemokratinio režimo. Prašyme paaiškino, kad į Ukrainą negali grįžti dėl karo. Prašyme nurodė, kad jo faktinės gyvenamosios vietos per pastaruosius 10 metų buvo Donecke ir Kijeve.

9.2. Pareiškėjui buvo suteikta laikinoji apsauga – Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, galiojęs iki 2024 m. kovo 5 d. Pareiškėjo mamai S. S., gim. (duomenys neskelbtini), suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje – jai išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, galiojantis iki 2025 m. kovo 4 d.

9.3. Pareiškėjas 2024 m. kovo 13 d. asmeniškai per MIGRIS pateikė prašymą Nr. 2403-ALLG-0823 išduoti leidimą laikinai gyventi (prašė suteikti laikinąją apsaugą) (toliau – ir Prašymas). Minėtame Prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nepažymėjo, kad jis (duomenys neskelbtini); į Lietuvą atvyko dėl karinio konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos, kirtęs Rusijos Federacijos sieną 2022 m. rugpjūčio 27 d.

9.4. Pareiškėjas 2024 m. kovo 13 d. užpildė Migracijos departamento klausimyną (Papildoma Prašymo informacija Nr. 2403-PI-1222). Atsakydamas į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, pareiškėjas atsakė „Taip“. Atsakydamas į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas ?“ pareiškėjas nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

9.5. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui savo ranka rašytą 2024 m. kovo 21 d. paaiškinimą, kad nuo 2021 m. balandžio mėnesio iki dabar nedirba; jis galvoja, kad Krymas iš tikrųjų priklauso Rusijai siejant su pareiškėjo buvimu pusiasalio Krymo teritorijoje po jo prijungimo prie Rusijos Federacijos; karinių veiksmų nepalaiko.

9.6. 2024 m. gegužės 31 d. įvyko pareiškėjo apklausa. Apklausos metu pareiškėjas paaiškino, jog (duomenys neskelbtini).

9.7. VSD pateikė Migracijos departamentui Išvadą. Išvadoje, be kita ko, nurodyta, jog, jeigu užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Tad, VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

9.8. Migracijos departamentas priėmė skundžiamus sprendimus, t. y.: vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė Sprendimą I, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Taisyklių 4, 6, 15 ir 20 punktais bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37 ir 39 punktais, priėmė Sprendimą II, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas nenustatė priežasčių, dėl kurių asmuo negalėtų grįžti į Ukrainą. Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus; vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 127 straipsnio 5 dalimi ir 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, priėmė Sprendimą III, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Sprendime III, be kita ko, pateikti iš esmės tie patys argumentai kaip ir Sprendime I bei Sprendime II. Sprendime III taip pat nurodyta, jog nėra priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų grįžti į Ukrainą. Nors Ukrainoje vyksta kariniai veiksmai, tačiau jie nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu.

9.9. Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2024 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-16911-1114/2024, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė bei paliko galioti skundžiamus Migracijos departamento Sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. sausio 29 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1225-463/2025, kuriuo nusprendė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti bei panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT 2025 m. sausio 29 d. sprendime pirmiausia nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos faktines aplinkybes, t. y. teismas neapklausęs prašomos liudytojos, pareiškėjo motinos, tinkamai neišsiaiškino ir išsamiai neišanalizavo individualių pareiškėjo aplinkybių ir jų visumos, galinčios turėti įtakos, sprendžiant dėl pareiškėjo palankios pozicijos Kremliaus režimui, ne tik jo pažiūroms, bet ir veiklai. Taip pat LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymo apklausti liudytoja pareiškėjo motiną, nepasisakydamas dėl procesinių prašymų byloje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) bei Konstitucinį Teismą dėl teisės taikymo klausimų, nebuvo pakankamai aktyvus, nesiėmė priemonių visoms bylos aplinkybėms išsiaiškinti bei pareiškėjo nurodytiems prieštaravimams pašalinti, ir tai galėjo apsunkinti pareiškėjo teisę į tinkamą teisminę gynybą bei į teisingą bylos išsprendimą.

10. Teismas, įvertinęs Įstatymo 4 straipsnio 4, 5 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 133 straipsnio 5 dalies nuostatas, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo, bylos duomenis, konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamuose Sprendimuose padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

11. Teismas nepritarė pareiškėjui, jog nebuvo kreipiamasi į VSD dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 13 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tad Migracijos departamentas gavęs pareiškėjo 2024 m. kovo 13 d. prašymą ir kreipėsi į VSD. Aplinkybė, kad Sprendimas I priimtas vėliau, o ne iš karto po Išvados, teisinės reikšmės neturi. Teismas tuo pačiu pažymėjo, kad, priešingai negu teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas aklai neperrašė VSD Išvados, atsakovas atliko ir savo savarankišką vertinimą, atsižvelgdamas į duomenų visumą. Tai tvirtina skundžiamų Sprendimų turinys. Migracijos departamento atliktas visumos duomenų vertinimas atitinka ir teismų praktiką. LVAT praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas jam pateiktame klausimyne ne tik nurodė, jog Krymas priklauso Rusijai, bet dar gi pažymėjo, jog pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Nors pareiškėjas vėliau, t. y. 2024 m. kovo 21 d. paaiškinime, ir nurodė, kad karinių veiksmų nepalaiko, tačiau tai verčia abejoti pareiškėjo sąžiningumu. Teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į duomenų, tarp jų charakterizuojančių pareiškėją, visumą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas Ukrainos piliečiu, akivaizdžiai žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, ne tik atsakydamas į klausimyno klausimus, bet ir 2024 m. kovo 21 d. pateiktuose paaiškinimuose bei 2024 m. gegužės 31 d. apklausos metu išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos Federacijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. 2024 m. gegužės 31 d. atliktos pareiškėjo apklausos metu pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai net kelis kartus išreiškė palaikymą Rusijos Federacijos veiksmams, (duomenys neskelbtini).

Taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad atmestinai (negalvodamas) pildydamas klausimyną uždėjo varnelę, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tačiau teismas tokius pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, visų pirma, atsižvelgiant į anksčiau pareiškėjo ne kartą vienareikšmiškai ir nedviprasmiškai išsakytą poziciją tuo klausimu. Teismo nuomone, pareiškėjo pozicijos pasikeitimas nėra nuoširdus, jis yra susijęs su tuo, kad bandoma reaguoti ir prisitaikyti prie situacijos, siekiant sau palankaus teismo sprendimo.

Antra, pareiškėjas teismo posėdžio metu į klausimus apie Krymą atsakinėjo taip lyg būtų išmokęs atmintinai. Tačiau net kelis kartus paklaustas negalėjo įvardyti nei vienos priežasties, lėmusios tokios pozicijos pasikeitimą bei posėdžio metu toliau dėstė mintis, kad Krymo žmonės patys pasirinko. Tad toks pareiškėjo elgesys verčia abejoti pačiu pareiškėju ir jo teismo posėdžio metu teikiamais paaiškinimais. Be to, pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nenurodė jokio priešiškumo Rusijos valdančiajam režimui ir jo vykdomiems nusikalstamiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir pan.

Pareiškėjas tik nurodė, kad smerkia karą. Tad teismas nusprendė, jog pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne, 2024 m. kovo 21 d. paaiškinime bei vėliau apklausos metu atskleidė savo tikrąją poziciją Lietuvos valstybės saugumui svarbiais klausimais, kuri negali būti ignoruojama.

13. Teismas dar pastebėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

14. Teismas nesutiko, kad pareiškėjo turima Ukrainos pilietybė, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir kitus duomenis, kaip nors mažintų jo keliamą riziką. Pareiškėjas palaiko agresyvią Rusijos užsienio politiką, iš esmės pritaria Krymo okupacijai ir aneksijai. Tad yra reali tikimybė, kad jis yra lojalus Rusijos režimui ir lengvai gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybų tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Be to, pareiškėjas yra iš rytų Ukrainos, t. y. Donecko miesto, kuris yra okupuotas Rusijos, ten Rusijos propaganda veikia laisvai, tad pareiškėjas neabejotinai gali būti paveiktas. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas gerai naudojasi informacinėmis technologijomis. Visuotinai žinomas faktas, kad Rusijos specialiosios tarnybos internete, per įvairius socialinius tinklus, ieško Rusijai palankių asmenų (nebūtinai Rusijos piliečių) diversijoms ir net teroristiniams aktams vykdyti tiek Ukrainoje, tiek ir kitose šalyse, tarp jų Lietuvoje. (duomenys neskelbtini).

15. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis niekada neturėjo ir neturi visiškai jokių ryšių su Rusijos Federacija ir jos struktūromis, taip pat neturi jokių giminių Rusijos Federacijoje, yra prieštaringi. Pats pareiškėjas Migracijos departamente apklausos metu nurodė, kad jis ne kartą buvo Kryme su pussesere, kuri gimė Rusijos Federacijoje, ir jo atsiliepimas apie Rusiją yra teigiamas. Taigi, vertintina, kad pareiškėjas vis tik turi giminių Rusijoje. Be to, pareiškėjas į Lietuvą atvyko būtent per Rusiją, pasinaudodamas turima pažyma apie jo gyvenamosios vietos registraciją Donecke. Antra, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija (atsakant į klausimyno 10–11 klausimus) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tad tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikroms užduotims, priešingoms Lietuvos interesams, vykdyti kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys; beje, tam naudojant ir įvairias neteisėtas priemones, tokias kaip šantažą ir kt.

16. Teismas pareiškėjo argumentus, jog jo individuali pozicija yra paaiškinama jo gyvenimo istorija, asmenine netektimi (duomenys neskelbtini), į kurią buvo neatsižvelgta; jog Migracijos departamentas neįvertino to, kad jis gyvena su savo tėvais ir (duomenys neskelbtini) nuo jų priklausomas, vertino kritiškai. (duomenys neskelbtini). Taigi, įvertinus byloje nustatytų duomenų visumą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas atitinkamą nuomonę ir poziciją Rusijos agresijos, Krymo aneksijos atžvilgiu ir pan. reiškė nesąmoningai, ar daromas įtakos objektyvių priežasčių, kurios galėtų pateisinti tokį pareiškėjo elgesį ir Rusijos nusikalstamų veiksmų palaikymą.

17. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu apklausta liudytoja S. S., kuri yra pareiškėjo mama, (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas pažymėjo, jog liudytojos parodymai niekaip nepaneigia šioje byloje nustatytų svarbių aplinkybių, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), sąmoningai atskleidė savo tikrąją poziciją Lietuvos valstybės saugumui svarbiais klausimais. Antra vertus, liudytojos parodymai vertintini rezervuotai, nes ji yra pareiškėjo mama, tad ji yra suinteresuota, kad byla baigtųsi palankiai jos sūnui (pareiškėjui).

18. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas 2017–2021 m. gyveno ir dirbo JAV, tačiau didžiąją laiko dalį tai darė nelegaliai; šios aplinkybės Migracijos departamentui nenurodė. Be to, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvą vyko per Rusiją, pasinaudodamas turima pažyma apie jo gyvenamosios vietos registraciją Donecke; pareiškėjas per Lenkiją nevyko sąmoningai (iki atvykimo į Lietuvą gyveno Kijeve), nes būtų jo neišleidę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas JAV gyveno nelegaliai bei apklausos metu nenurodė šios aplinkybės, bei į tai, jog jis į Lietuvą atvyko per Rusiją, vengdamas teisėto neišleidimo iš šalies, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės pareiškėją charakterizuoja neigiamai ir rodo jo polinkį nesilaikyti galiojančių teisės aktų normų.

19. Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktus ir nustatytus įrodymus, į Rusijos Federacijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, kuris yra pagrįstas bylos įrodymų visuma, taip pat protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad neturi jokių priežasčių nesutikti su Migracijos departamento atliktu pareiškėjo aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos vertinimu; be to, šis vertinimas yra atliktas atsižvelgiant į įrodymų visumą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo sąmoninga pozicija teisinant Rusijos Federacijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, ypač, kai pats pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, jog jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui; jis yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos Federacijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti, tarp jų organizuojant diversijas ir netgi teroristinius aktus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Migracijos departamento skundžiamuose Sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priešingai negu teigia pareiškėjas, Spendime I įvertino ir pareiškėjo ekonominius, socialinius bei šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Sprendime I nurodyta, kad, vertinant pareiškėjo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, tokių ryšių nenustatyta, pareiškėjas Lietuvoje niekada nedirbo ir nedirba, jis yra pilnametis, todėl aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena jo tėvai, pareiškėjo grįžimui į Ukrainą įtakos nedaro. (duomenys neskelbtini).

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjui yra suteikta laikinoji apsauga Lietuvoje, jam leidimas gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Tačiau vėliau pateikė prašymą išduoti naują leidimą gyventi. Įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, jog laikinoji apsauga užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Teismas sutiko su Migracijos departamentu, kad pareiškėjui nors ir buvo suteikta laikinoji apsauga bei išduotas leidimas gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, tačiau tai nereiškia, jog užsieniečiui iš naujo teikiant prašymą išduoti leidimą gyventi tuo pačiu pagrindu neturi būti atliekamas jo individualių aplinkybių vertinimas, susijusių su grėsmėmis valstybės saugumui. Teismas pabrėžė, kad užsienietis teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi turi pateikti visus Aprašo 8 punkte nurodytus dokumentus, o ne Aprašo 29.7 papunktyje nurodytą dokumentą, t. y. šis dokumentas nurodo leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindą – Vyriausybės nutarimas dėl laikinosios apsaugos suteikimo, dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi teisę gauti laikinąją apsaugą.

22. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Aprašo 10.31 papunktyje nurodytas klausimynas negali būti teikiamas Ukrainos piliečiams. Tokio draudimo teisės aktai nenumato. Priešingai, pagal Įstatymo 141 straipsnio 2 dalies 2 punktą Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ar priimdamas sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, turi teisę reikalauti ir gauti iš užsieniečio, jo sutuoktinio, įmonės arba kitų asmenų duomenis, dokumentus (jų nuorašus, išrašus), paaiškinimus, įrodymus, kviesti pokalbio užsienietį, įmonės atstovą, užsieniečio sutuoktinį arba kitą asmenį į Migracijos departamento tarnybines patalpas, fotografuoti, daryti vaizdo ir garso įrašus, taip pat tvarkyti šiuos duomenis. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad yra pažeidžiamas SESV 80 straipsnis. Toks pareiškėjo teiginys yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, t. y. nenurodyta, kaip konkrečiai yra pažeidžiamas šis straipsnis.

23. Teismas nurodė, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai. Įstatymo nuostatos nenustato jokių išimčių, kad šie pagrindai, šiuo konkrečiu atveju kai yra nustatyta galima grėsmė valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), galėtų būti netaikomi. Tad tai, kad pareiškėjui yra suteikta laikinoji apsauga ir jam anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog pareiškėjui pateikus naują prašymą dėl leidimo išdavimo Migracijos departamentas negali vertinti pagrindų, kuriems esant neišduodamas leidimas gyventi; taip pat tai nereiškia, kad nustačius tokius pagrindus negali būti atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi.

24. Teismas pažymėjo, kad kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individuliu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Teismas įvertino Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkto, 37.1, 37.2 papunkčių, 38.1, 38.2, 38.3 papunkčių, 39 punkto nuostatas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui; taip pat Migracijos departamentas ir teismas nustatė, kad pareiškėjas turi šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, t. y. Lietuvoje šiuo metu gyvena jo tėvai, ir, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 ir 39 punktais, pareiškėjui galėjo būti nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. VSD taip pat siūlė 5 metų draudimo atvykti laikotarpį. Tačiau Migracijos departamentas nustatė per pus trumpesnį draudimo atvykti laikotarpį, t. y. 30 mėnesių (2,5 metų). Tad toks terminas, teismo nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas, kuris paprastai laikomas proporcinga priemone.

25. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo III, įvertino Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 128 straipsnio 1 dalies, 130 straipsnio 1–3 dalių nuostatas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje yra pakankamai trumpą laiko tarpą, t. y. jis į Lietuvą atvyko 2022 m. rugpjūčio pabaigoje. Lietuvoje pareiškėjas oficialiai nedirba ir nedirbo, tad neturi jokių ekonominių santykių. Taip pat Lietuvoje gyvena pareiškėjo tėvai, kurie yra Ukrainos piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu, galiojančius nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2025 m. kovo 4 d. (duomenys neskelbtini). Vien tai, kad pareiškėjo tėvai šiuo metu gyvena Lietuvoje, jo grįžimui į Ukrainą kliūčių nėra.

26. Be to, teismas akcentavo, kad nors visuotinai žinoma aplinkybė, jog šiuo metu Ukrainos teritorijoje vyksta kariniai veiksmai, tačiau jie vyksta ne visoje Ukrainos teritorijoje. Teismas sutiko su Migracijos departamentu, kad Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Todėl teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovu, jog pareiškėjas Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu. Pareiškėjas nenurodė nei vienos priežasties, kodėl jis realiai negalėtų pasinaudoti minėto įstatymo suteikiama garantija. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, ir įvertinęs tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1–2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į jo kilmės valstybę, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą.

27. Teismas atkreipė dėmesį dar į tai, jog Sprendime III, jo motyvuojamojoje dalyje, nurodyta, kad pareiškėjas išsiunčiamas į Baltarusijos Respubliką. Tačiau teismas pažymėjo, jog tai yra akivaizdi techninė klaida, kuri nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą III. Iš paties Sprendimo III turinio prasmės ir rezoliucinės dalies aišku, kad Sprendimas III yra susijęs būtent su pareiškėjo išsiuntimu į Ukrainą, o ne Baltarusiją.

28. Teismas iš skundžiamų Sprendimų turinio nustatė, kad Migracijos departamentas vertino ne tik VSD Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju: Sprendimuose įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai, ir kt. Taip pat atsakovas atsižvelgė ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Taigi, teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus. Sprendimai, priešingai nei teigia pareiškėjas, atitinka motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus. Be to, priimant minėtus Sprendimus buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, juos priėmė tam kompetentingas viešojo administravimo subjektas – Migracijos departamentas.

29. Teismas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, VAĮ nuostatoms, įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir ABTĮ nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą, vertino kaip akivaizdžiai nepagrįstą, todėl prašymo netenkino. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, veikdamas pagal teisės aktų reikalavimus, tinkamai pranešė pareiškėjui apie priimtą Sprendimą II. Teismas pritarė atsakovui, jog pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Migracijos departamentą dėl pranešime nurodyto Sprendimo II pateikimo, tačiau byloje tokių duomenų nėra, pareiškėjas iškart pasinaudojo savo teise minėtą sprendimą apskųsti. Tad teismas neturi pagrindo nepritarti Migracijos departamento pozicijai, jog pareiškėjo Sprendimo II apskundimas, be kreipimosi į atsakovą dėl minėto sprendimo pateikimo, paneigia kreipimosi į Konstitucinį Teismą būtinumą ir bylos nagrinėjimo sustabdymą. Be to, teismas pažymėjo ir tai, kad nagrinėjamoje byloje Vyriausybės nutarimo nuostatos, dėl kurios pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas netaiko. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo informuotas apie Sprendimo II priėmimą, jis jį apskundė teismui, Sprendimas II yra byloje, jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo išnagrinėtas nagrinėjamoje byloje. Tad kreipimasis į Konstitucinį Teismas dėl pareiškėjo nurodytos Vyriausybės nutarimo nuostatos neturi ir neturėtų jokios įtakos nagrinėjamai bylai. Tad nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

30. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo suformavęs jokio prašymo kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo gavimo. Pareiškėjas tokį prašymą formulavo tik LVAT adresuotame apeliaciniame skunde. Tad teismui nėra pagrindo ir spręsti dėl tokio prašymo. Be to, teismas savo iniciatyva nemato pagrindo kreiptis į ESTT, nes nagrinėjamoje byloje nėra iškilę ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimai, kuriuos reikėtų išnagrinėti, kad būtų priimtas byloje sprendimas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 str. 1 d.).

31. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad skundžiami Migracijos departamento Sprendimai (Sprendimas I, Sprendimas II ir Sprendimas III) yra teisėti ir pagrįsti, tad jų panaikinti nėra jokio pagrindo. Kadangi pareiškėjo pagrindiniai reikalavimai dėl Sprendimų panaikinimo netenkinti, tad atmestas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėjo skundą atmetus, t. y. sprendimą priėmus ne jo naudai, pareiškėjas taip pat neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 27 d. sprendimą visa apimtimi ir išspręsti bylą iš esmės – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Sprendimus ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu pakeitimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Teismo sprendimas nepagrįstas, nemotyvuotas, ignoruoja pareiškėjo nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, todėl pažeidžia teisę būti išklausytu ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, nepagrįstai ir neteisėtai apriboja pareiškėjo teisę į laikinąją apsaugą ES lygmeniu. Teismas pakartotinai neatsižvelgė į tai, kad Spendime I nurodytas jo teisinis pagrindas ignoruoja faktą, jog pareiškėjui leidimas gyventi išduotas laikinosios apsaugos pagrindu. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su prašomo leidimo gyventi rūšimi, pareiškėjui jau suteikta laikinąją apsauga ir argumentų, susijusių su ES bendrosios migracijos ir prieglobsčio policijos taikymu. Teismas pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytu visiškai nevertindamas pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjo patirtomis netektimis (duomenys neskelbtini). Teismo sprendime ignoruojami (duomenys neskelbtini) ir kitos individualios aplinkybės, pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę galimybės, ES teisės normos taikomos panaikinus laikinąją apsaugą. Sprendimas grindžiamas teismo samprotavimais, nepagrįstais bylos medžiaga ir įrodymais. Galiausiai, atsisakydamas tenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas atmetė šį reikalavimą, nurodydamas, kad pareiškėjui buvo pateiktas pranešimas. Pareiškėjas kaip tik ir ginčija poįstatyminio teisės akto konstitucingumą remdamasis tuo, kad apie priimto sprendimo turinį jis sužinoti galėjo tik po to, kai kreipėsi į teismą, tuo metu nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios sprendimą pateikti kartu su pranešimu. Akivaizdu, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą gali būti pateiktas tik pateikus teismui skundą. Pareiškėjo teisė kreiptis į teismą buvo apribota, iki atsakovo atsiliepimo gavimo pareiškėjui nebuvo žinomi Sprendimo II argumentai. Atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą pažeidžia pareiškėjo konstitucinę teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, įtvirtintą ir Konvencijos 13 straipsnyje.

32.2. Nagrinėjamu atveju teismas nevertino skunde nurodytų pareiškėjo argumentų, įskaitant argumentus apie jo prašomo pakeisti leidimo gyventi pobūdį, laikinosios apsaugos turinį ir jos santykį su valstybių narių teisės normomis ginamais interesais, susijusiais su potencialia grėsme valstybės saugumui, o taip pat šiuo aspektu apie taikomų apribojimų proporcingumą, socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius, taip pat pareiškėjo pateiktus argumentus, atmetančius vidaus persikėlimo Ukrainoje galimybes. Teismas nenurodė, kodėl neatsižvelgė į argumentus, susijusius su suteiktos tarptautinės apsaugos panaikinimui taikomais ypatingais reikalavimais, vienoda ES valstybių narių praktika, aplinkybėmis reikalaujančius individualaus vertinimo, ypač susijusiomis su pareiškėjo, Ukrainos piliečio, nukentėjusio nuo Rusijos agresijos, lojalumo Rusijos Federacijai realumu, (duomenys neskelbtini), jo ekonomine ir socialine priklausomybe nuo Lietuvoje gyvenančių tėvų, ir, ypač, vidinio persikėlimo Ukrainoje praktine galimybe. LVAT yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti.

32.3. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių faktų, jokių asmens veiksmų, kurių pagrindu galima spręsti apie galimą grėsmę. Teismas, išeidamas iš nagrinėjimo skundo ribų, nurodė, kad „pareiškėjas jam pateiktame klausimyne ne tik nurodė, kad Krymas priklauso Rusijai, bet dar gi pažymėjo, jog pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Nors pareiškėjas vėliau, t. y. 2024 m. kovo 21 d. paaiškinime, ir nurodė, kad karinių veiksmų nepalaiko, tačiau tai verčia abejoti pareiškėjo sąžiningumu“. Ši aplinkybė, kuri matomai turėjo lemiamą reikšmę priimant sprendimą, nėra nurodyta nei sprendime, nei šalių atsiliepimuose, ir nebuvo tirta byloje, nenagrinėta teismo posėdyje. Priešingai, atsakovas patvirtina, kad pareiškėjas nepritaria kariniams veiksmams. Teismo sprendimas grindžiamas samprotavimais, nesusijusiais su bylos aplinkybėmis. Priešingai, teismo sprendime visiškai neatsižvelgta į teismo posėdyje tirtas aplinkybes. Žodinio posėdžio metu pareiškėjas aiškiai nurodė, kad kariniams veiksmams nepritaria, jog Krymas priklauso Ukrainai, (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrindė, kodėl asmuo negalėtų keisti savo pozicijos, (duomenys neskelbtini). Teismas kaip įrodytą faktą konstatuoja, kad pareiškėjas palaiko agresyvią Rusijos užsienio politiką, iš esmės pritaria Krymo okupacijai ir aneksijai, tačiau niekuo nepagrindžia šios išvados.

32.4. Teismas, kaip grėsmę patvirtinančią aplinkybę, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvą vyko per Rusiją, pasinaudodamas turima pažyma apie jo gyvenamosios vietos registraciją Donecke; pareiškėjas per Lenkiją nevyko sąmoningai (iki atvykimo į Lietuvą gyveno Kijeve), nes būtų jo neišleidę. Pareiškėjas nuo karo pasitraukė teisėtai, jokių teisės aktų nepažeidė. Teismo sprendimas neobjektyvus ir logiškai nepagrįstas. Pareiškėjo šeima tris kartus buvo priversta keisti gyvenamąją vietą, taikių gyventojų bombardavime žuvo pareiškėjo močiutė.

32.5. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos užpultos valstybės pilietis, priverstas trauktis iš karo zonos. Karinės agresijos metu žuvo brangiausias pareiškėjui žmogus, pareiškėjas logiškai dėl to kaltina Rusijos Federaciją. Lojalumas Rusijos Federacijai lemtų baudžiamąjį persekiojimą kilmės valstybėje. Vertinant pareiškėjo lojalumo galimybes nebuvo vertintos aplinkybės, kad pareiškėjui taikoma Ukrainos asmeninė jurisdikcija, jis niekada neturėjo ir neturi jokių ryšių su Rusijos Federacija, nuo karo pasitraukė į Lietuvą ir savo asmeniniais veiksmais niekaip neparodė palankumo kremliaus režimui, be to, savo asmenine pozicija ir nuoskauda nesidalina net su artimiausiais žmonėmis.

32.6. Asmens asmeninė pozicija dėl Krymo referendumo sprendžiant dėl asmens pavojaus Lietuvos saugumui turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas. Pareiškėjas neturi ir niekada neturėjo visiškai jokių ryšių su Rusijos Federacija ir jos struktūromis. Pareiškėjas neturi Rusijos Federacijos pilietybės, giminių ir visiškai jokių ryšių Rusijos Federacijoje. Pareiškėjo laisvės pratęsti savo teisėto buvimo valstybėje terminą ribojimas, susijęs išimtinai su jo individualiu realybės suvokimu, nėra būtinas demokratinėje visuomenėje, pažeidžia Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į privatų gyvenimą ir Konvencijos 4 protokolo įtvirtintą teisę į judėjimo laisvę.

32.7. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atskirai įvertinti ES teisės normų, reglamentuojančių laikinosios apsaugos suteikimą ir panaikinimą, taikymo klausimą. Atvykusiam į Lietuvos Respubliką pareiškėjui suteikta laikina apsauga, galiojusi iki 2024 m. kovo 4 d. Sprendimu I pareiškėjui neišduotas leidimas gyventi pasibaigus šio leidimo galiojimo laikotarpiui pareiškėjui pateikus prašymą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytu (laikinosios apsaugos) pagrindu. Skundžiamame sprendime nurodytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas, numatantis bendrą atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (darbo, šeimos, studijų tikslais) pagrindą. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus tarptautinės apsaugos suteikimui ir panaikinimui taikomi griežtesni atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu kriterijai nustatyti Įstatymo 93 ir, pareiškėjo atveju, 96.1 (2) straipsniuose. Sprendime nurodytas klaidingas atsisakymo išduoti leidimą pagrindas. Pareiškėjui jau suteikta laikinoji apsauga, leidimo laikinai gyventi pakeitimui teisės aktai nenustato papildomų sąlygų. Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“, įgyvendindamas ES teisės aktus, įpareigoja suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2026 m. kovo 4 d. Sprendimu I naikinama tarptautinė apsauga. Aprašo 10.3-1 punkto reikalavimas užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as), nėra taikomas Ukrainos piliečiams.

32.8. Pagal Laikinosios apsaugos direktyvos 28 straipsnio nuostatas valstybės narės gali nesuteikti asmeniui laikinos apsaugos, jeigu: b) yra pakankamas pagrindas laikyti jį asmeniu, pavojingu priimančiosios valstybės narės saugumui, arba, įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl itin sunkaus nusikaltimo, jis pavojingas priimančiosios valstybės narės visuomenei. Šis pavojus negali būti deklaratyvus. Laikinosios apsaugos direktyva numato, kad (25 str.) valstybės narės priima asmenis, kuriems gali būti suteikta laikina apsauga, vadovaudamosi Bendrijos solidarumo dvasia. LVAT perduotoje byloje C-72/22 ESTT yra konstatavęs, kad nors valstybės narės turi teisę priimti priemones, tinkamas jų teritorijoje viešajai tvarkai ir vidaus bei išorės saugumui užtikrinti, tai nereiškia, kad tokioms priemonėms visiškai netaikoma Sąjungos teisė. SESV 72 straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama siaurai. Šis straipsnis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis valstybėms narėms teisę nukrypti nuo Sąjungos teisės nuostatų paprasčiausiai pasiremiant joms tenkančia atsakomybe už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą. Asmuo gali būt pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai tik nustačius, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, esamas ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidiniam arba išoriniam saugumui (J. N., C-601/15 PPU, didžiosios kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimas, 67 p.; H. T., C-373/13, 2015 m. birželio 24 d. sprendimas, 78 ir 79 p.). Remiantis ESTT praktika, individualus asmens keliamų grėsmių vertinimo reikalavimas suponuoja atitinkamo asmens asmeninio elgesio vertinimą atsižvelgiant inter alia (be kita ko) į realių veikų pobūdį ir sunkumą, jo asmeninio dalyvavimo juose lygį.

32.9. Remdamasis aktualiu teisiniu reguliavimu ir LVAT bei ESTT praktika, pareiškėjas prašo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, klausdamas, ar Laikinosios apsaugos direktyvos 28 straipsnio nuostatos dėl laikinosios apsaugos panaikinimo taikymo ryšyje su SESV 80 straipsnio ir Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, gali būti aiškinamas taip, kad pagal jį leidžiama nacionalinių institucijų praktika, kuomet laikinoji apsauga šalyje panaikinama arba atsisakomas išduoti leidimas laikinai gyventi pagal anksčiau priimtą sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo trečiosios šalies piliečiui remiantis vien už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos priimta nuomone grindžiama išimtinai atsakymu į priimtą klausimyno klausimą. Taip pat prašo ESTT pateikti klausimą, ar laikinosios apsaugos panaikinimui gali būti taikomi bendri leidimo gyventi panaikinimo kriterijai. Pareiškėjas ESTT prašo prejudicinio sprendimo, ar asmens, kuriam panaikinta laikinoji apsauga, grąžinimas į Ukrainą, motyvuojant vidinio persekiojimo galimybe, yra suderinamas su Laikinosios apsaugos direktyvos, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatomis. Remdamasis Teisingumo Teismo išaiškinimais, pareiškėjas teigia, kad LVAT privalo pateikti prejudicinį klausimą dėl jo iškelto klausimo. Nesikreipus į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, esant akivaizdžiam Europos Sąjungos teisės vienodo aiškinimo nesilaikymui, būtų pažeista jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

32.10. (duomenys neskelbtini).

32.11. Laikinosios apsaugos direktyvos 22 straipsnis nustato, jog valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad priverstinis grąžinimas asmenų, kurių laikinos apsaugos terminas baigėsi ir kurie negali būti priimti, būtų įgyvendintas nesumenkinant žmogaus orumo. Ši nuostata taip pat nurodo, kad priverstinio grąžinimo atvejais valstybės narės apsvarsto visas įtikinamas humanitarines priežastis, dėl kurių grąžinimo konkrečiais atvejais gali būti neįmanomas arba nepagrįstas. Teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, susijusių su vidinio perkėlimo galimybe Ukrainoje, deklaratyviai pakartodamas atsakovo pateiktą informaciją apie 2014 m. priimtą teisės aktą, visiškai nesiaiškindamas jo taikymo galimybių esamomis sąlygomis, neanalizavo kilmės valstybės informacijos, pažeisdamas Laikinosios apsaugos direktyvos ir Grąžinimo direktyvos nuostatas. Atsakovas tinkamai neišnagrinėjo aktualios humanitarinės situacijos Ukrainoje ir tokio perkėlimo šalies viduje galimybės. Kaip patvirtina viešai prieinama kilmės valstybės informacija, valstybė nesugeba susitvarkyti su didėjančiu perkeltųjų asmenų skaičiumi, ypač aktyvių karo veiksmų fone, ir paprasčiausiai neturi išteklių suteikti jiems būstą ir finansinę paramą. Tai, kad ukrainiečiai, pabėgę iš karo veiksmų zonos, negali grįžti į kilmės valstybę pakartotinai, patvirtino ES Taryba sprendimais dėl Laikinosios apsaugos direktyvos galiojimo pratęsimo. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad Ukrainoje nėra sąlygų saugiai perkelti pareiškėją, be to, sprendimas net nevertina nei tokio perkėlimo vietų, nei būdų.

32.12. Pareiškėjas prašo stabdyti nagrinėjimą byloje ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, VAĮ nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir ABTĮ nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą. Žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams bei Lietuvos Respublikos konstituciniams principams. Pareiškėjui pateiktas pranešimas dėl uždraudimo atvykti, tačiau sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas. Aiškindamas atsisakymą pateikti sprendimą atsakovas ir teismas nurodė, kad priėmus sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui siunčiamas tik pranešimas. Viešojo administravimo įstatymas įtvirtina pareigą motyvuoti priimamą administracinį sprendimą. Minėta teisės norma asmeniui, kurio teisės yra apribojamos, neleidžia suvokti tokio apribojimo pagrindo ir atima veiksmingą galimybę jį ginčyti. Pagal prieinamumo reikalavimą atitinkamam asmeniui turi būti sudaryta galimybė suvokti jam taikomų apribojimų pagrindą.

32.13. Pranešimo apie priimtą sprendimą siuntimas, nesant objektyvių aplinkybių, pažeidžia teisę į gerą administravimą ir teisę į teisminę gynybą, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 ir 47 straipsniuose. Kreipimosi į Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl galimo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 ir 47 straipsnių nuostatų, įtvirtinančių teisę į gerą administravimą ir teisę į teisminę gynybą, pažeidimo, nustatant teisinį reguliavimą pagal kurį užsieniečiui nesiunčiamas priimtas sprendimas, kuriuo uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas prašo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo klausdamas, ar nurodytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatos gali būti aiškinamos taip, kad pagal jas leidžiama poįstatyminiais aktais apriboti asmens teisę gauti sprendimą, kuriuo uždraudžiamas atvykimas į valstybę narę.

33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

33.1. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismo sprendime atliktas išsamus visų byloje esančių duomenų ir įrodymų tyrimas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais ar jų išsamumu, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui.

33.2. Dėl kreipimosi į ESTT pareiškėjas nenurodė jokių motyvų ir argumentų. Pareiškėjo prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pateikimo, o, kaip matyti iš skundo, pasinaudojo savo teise apskųsti ir pranešime nurodytą sprendimą, kas paneigia kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir ESTT būtinumą ir bylos nagrinėjimo sustabdymą.

33.3. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Įvertinus tai, galima daryti išvadą, kad asmuo Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu. Pareiškėjas nors ir cituoja Grąžinimo direktyvą, tačiau ignoruoja 7 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodoma, kad jeigu suinteresuotas asmuo kelia pavojų visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti. Pareiškėjas klaidina teismą teikdamas pasenusią informaciją apie šiuo metu realiai esančią situaciją Ukrainoje ir vidinio persikėlimo galimybes. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų paneigiančių, kad Ukrainoje karas vyksta visoje Ukrainos teritorijoje ir pareiškėjas negalėtų grįžti į tą dalį, kurioje kariniai veiksmai nevyksta.

33.4. (duomenys neskelbtini). Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jo turima individuali nuomonė dėl Krymo referendumo nėra reikšminga sprendžiant apie grėsmę valstybės saugumui. Toks pareiškėjo teiginys prieštarauja LVAT praktikai.

33.5. Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą dėl laikinosios apsaugos suteikimo priėmė ir įvertino visas su tuo susijusias aplinkybes. Pareiškėjui nors ir buvo išduotas leidimas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, tačiau tai nereiškia, kad užsieniečiui iš naujo teikiant prašymą išduoti tuo pačiu pagrindu neturi būti atliekamas jo individualių duomenų vertinimas sprendžiant dėl jo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad yra pažeidžiamas SESV 80 straipsnis, nes toks teiginys deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas.

33.6. Ginčijami Sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus (jo pateiktus paaiškinimus ir atsakymus į klausimus), iš atliktų veiksmų (pateiktų paaiškinimų ir atsakymų) galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjo pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimant sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nustatyti), socialiniai ir ekonominiai (nenustatyti). Taigi tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Ginčijami Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

33.7. Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, o šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikiai ir negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 39 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatytinas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes. Pareiškėjas nenurodė, kokiais konkrečiais teisės aktais vadovaujantis jam netaikomas atsakovo teiktas užpildyti klausimynas, bei kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjui turėtų galioti laikinoji apsauga, nors Lietuvos Respublikos teisės aktai konkrečiai reglamentuoja suteikimo tvarką, laikotarpį. VSD akcentuoja ir tai, kad pareiškėjas, vykstant kariniams veiksmams, savo noru grįždavo gyventi į Donecką, laisvai judėjo po Rusijos okupuotas dalis, t. y. Donecką ir Krymą. Pareiškėjas nurodė, kad gyvendamas Kryme, kuris jau buvo okupuotas Rusijos, jis jautėsi saugus, bei teigė, jog visi veiksmai, susiję su referendumu, buvo teisėti ir legalūs, nes toks buvo žmonių pasirinkimas. Pareiškėjas teigia, kad neturi giminių Rusijos Federacijoje, tačiau pats pareiškėjas, atsakovui teikdamas paaiškinimus, minėjo Rusijoje gyvenančią pusseserę. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 24S218352, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui D. S. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2024 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 24S221750, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, ir 2024 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 24S233069, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą, nustačius, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p.) išdavimo.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

37. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, netinkamai vertino įrodymus.

38. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d). Pažymėtina, kad tai nėra naujas bylos nagrinėjimas.

39. Byloje nustatyta, kad:

39.1. Pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini) Donecke, Ukrainoje. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 13 d. per MIGRIS Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2209-LLG-3976 išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl humanitarinių priežasčių, nes Ukrainoje vyksta karas. Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjui suteikta laikinoji apsauga – išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, kuris galiojo iki 2024 m. kovo 4 d.

39.2. Pareiškėjas per MIGRIS 2024 m. kovo 13 d. pateikė prašymą Nr. 2403-ALLG-0823 suteikti jam laikinąją apsaugą dėl tarp Ukrainos ir Rusijos vykstančio karinio konflikto. Tą pačią dieną pareiškėjas pateikė papildomą prašymo informaciją Nr. 2403-PI-1222, kur, be kita ko, atsakydamas į klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė „Taip“, o į klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ atsakė „Rusijos Federacijai“. Vėliau pareiškėjas ne kartą savo poziciją paminėtais klausimais bandė paaiškinti, t. y. (i) 2024 m. kovo 21 d. Migracijos departamentui pateiktame paaiškinime jis nurodė, kad karo veiksmų nepalaiko, tačiau mano, kad Krymas tikrai priklauso Rusijai, (ii) 2024 m. gegužės 31 d. įvykusios apklausos metu dėl Rusijos pradėto karo, be kita ko, nurodė, kad „Aš net nežinau, kokią šalį priimu. Nei tą, nei tą.“, į klausimą, ar palaiko karą atsakė „Ne“, dėl to, kam priklauso Krymas, be kita ko, paaiškino, kad „Labai daug dėmesio neskiriu šiam faktui kuris jau įvyko.“, o į klausimą „Tai faktiškai ir teisiškai Krymas Rusijos. Teisingai?“ atsakė „Aš ne juristas ir nežinau kaip turi būti. <...> Pagal mane taip. Legalu.“

39.3. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 24S218352 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2024 m. kovo 13 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vėliau 2024 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 24S221750 atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, o 2024 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 24S233069 nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą.

39.4. Visus ginčijamus Sprendimus, tiek, kiek jie susiję su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, atsakovas iš esmės grindė VSD 2023 m. balandžio 12 d. išvada Nr. 18-3956. Joje, be kita ko, nurodyta, kad, jeigu užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Tad, VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą būtina nustatyti, ar VSD 2023 m. balandžio 12 d. išvadoje pateikta informacija laikytina pakankama pareiškėjo galbūt keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti.

41. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, be kita ko, nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

42. LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota ir tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023).

43. LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu LVAT akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2024 m. birželio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

44. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog VSD 2023 m. balandžio 12 d. išvada, kuria iš esmės ir yra grindžiama Migracijos departamento Sprendimuose daroma išvada, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, akivaizdžiai nėra individualizuota. Joje pateikiamas bendras situacijos vertinimas apie užsieniečius (t. y. ne tik ukrainiečius), teigiamai atsakiusius į klausimyno 10 klausimą ir (arba), kurie atsakydami į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, siūlant Migracijos departamentui vertinti, jog jie taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai bei kad tai rodo, jog užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Šioje VSD išvadoje nėra nurodyti individualūs pareiškėjo duomenys, nėra daromos konkrečios išvados, susijusios su išskirtinai pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, nors, įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad būtent VSD teikia išvadą dėl konkretaus asmens keliamos (nekeliamos) grėsmės valstybės saugumui. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie jokią kitą VSD išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.

45. Kitaip tariant, ši VSD išvada, kuria remdamasis Migracijos departamentas ginčijamuose Sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, niekaip nesiejama su, teisėjų kolegijos nuomone, reikšmingų aplinkybių, kurios galėjo nulemti konkrečius pareiškėjo samprotavimus atsakant į klausimus „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ ir „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“, vertinimu, inter alia (be kita ko) su tuo, kad, kaip nustatyta bylos duomenimis, (i) pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, tiesiogiai nukentėjęs nuo Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje, (ii) jo gimtasis miestas (Doneckas) šiuo metu yra okupuotas, (iii) karo metu buvo nužudyta pareiškėjo močiutė, (iv) jis, kartu su savo mama buvo priversti bėgti iš Ukrainos, (v) dėl patirtų išgyvenimų jis galbūt turi psichikos sutrikimų, ir pan. Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui kontekste VSD nevertino, ar pareiškėjas, legaliai gyvendamas Lietuvoje laikotarpiu, kai jam buvo suteikta laikinoji apsauga (t. y. nuo 2022 m. rugsėjo 27 d. iki 2024 m. kovo 4 d.), yra atlikęs kokius nors veiksmus nukreiptus prieš Lietuvą.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 4, 5 d.), daro išvadą, jog tokiu būdu yra nustatoma pareiga VSD pateikti išvadą dėl konkretaus užsieniečio grėsmės įvertinimo, kuri pagal savo esmę turi būti personalizuota, skirta tam individualiam atvejui. Todėl neindividualizuota VSD 2023 m. balandžio 12 d. išvada, kurioje pateikiamas bendro pobūdžio siūlymas Migracijos departamentui priimant sprendimus dėl užsieniečių, teigiamai atsakiusių į klausimyno 10 klausimą ir (arba) į 11 klausimą nurodžiusių, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, nesiųsti papildomai vertinti VSD bei kad minėti atsakymai reiškia, jog užsienietis yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, negali būti prilyginamas Įstatyme nustatytai VSD išvadai, kuri turi būti skirta tam konkrečiam asmeniui. Svarbu paminėti ir tai, kad tokia bendro pobūdžio VSD išvada nepripažintina pakankamu Migracijos departamentui, priimančiam galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, visapusiškai įvertinti individualią asmens situaciją ir priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą. Poreikį individualizuoti VSD išvadas patvirtina ir nuosekli LVAT praktika (2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2274-520/2023, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2430-520/2023, 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, 2024 m. birželio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

47. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamus Sprendimus priėmė Valstybės saugumo departamentui neatlikus individualaus pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo. Kadangi atsakovas dėl individualaus pareiškėjo grėsmės vertinimo į VSD nesikreipė, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo išsiaiškintos ne visos reikšmingos faktinės aplinkybės nacionalinio saugumo grėsmių kontekste. Šią spragą turėtų užpildyti VSD, pateikdamas Migracijos departamentui individualizuotą išvadą apie pareiškėją. VSD išvadoje, be kita ko, pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus turėtų būti įvertinti, be kita ko, atsižvelgiant į šio teismo sprendimo 45 punkte pateiktus išaiškinimus ir kitas individualias aplinkybes, kuriomis pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui savo Sprendimuose grindžia atsakovas.

48. Tai konstatavus, Migracijos departamento Sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais, todėl jie yra naikinami ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjo 2024 m. kovo 13 d. prašymą suteikti laikinąją apsaugą išnagrinėti iš naujo.

49. Teisėjų kolegijos nuomone, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

50. Kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo nekeičia, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

51. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento Sprendimus ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo 2024 m. kovo 13 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

52. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.).

53. Nagrinėjamu atveju šis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl sprendžiama dėl išlaidų paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pareiškėją byloje atstovavo advokatų profesinės bendrijos „ReLex” advokatas Rytis Satkauskas.

54. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas už skundą 2024 m. spalio 9 d. sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį (pridėtas mokėjimo nurodymas), o už apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimo sumokėjo 11,50 Eur žyminį mokestį (pridėtas 2024 m. gruodžio 6 d. mokėjimo nurodymas), nors turėjo sumokėti 11,25 Eur (ABTĮ 35 str.). Pareiškėjas taip pat už apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 27 d. sprendimo sumokėjo 11,50 Eur žyminį mokestį (pridėtas 2025 m. balandžio 2 d. mokėjimo nurodymas), nors turėjo sumokėti 11,25 Eur. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma (0,5 Eur už apeliacinius skundus) grąžinama pareiškėjui. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

55. Pareiškėjas, teikdamas prašymą priteisti jo naudai iš atsakovo atstovavimo išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad už skundo parengimą, atstovavimą Regionų administraciniame teisme dėl sprendimų neišduoti leidimo laikinai gyventi ir uždrausti atvykti patyrė 1 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, taip pat už atstovavimą Regionų administraciniame teisme dėl sprendimo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos – 200 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus: 2024 m. spalio 7 d. sąskaitą faktūrą, serija: RL Nr. 0262, ir bankinio mokėjimo pavedimą; 2024 m. spalio 18 d. sąskaitą faktūrą, serija: RL Nr. 0264, ir 2024 m. spalio 19 d. mokėjimo pavedimą.

56. Pareiškėjas nurodė, kad bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje patyrė 400 Eur dydžio atstovavimo išlaidas už apeliacinio skundo parengimą (2024 m. lapkričio 29 d. sąskaita faktūra, serija: RL Nr. 0278, ir bankinio mokėjimo pavedimas).

57. Be to, pareiškėjas, 2025 m. vasario 20 d. pateikdamas papildomus paaiškinimus, nurodė, kad bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis papildomai patyrė 400 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus: 2025 m. vasario 20 d. sąskaitą faktūrą, serija: RL Nr. 0308, ir mokėjimo pavedimą.

58. Pareiškėjas taip pat pateikė įrodymus (2025 m. kovo 27 d. sąskaita faktūra, serija: RL Nr. 0322, mokėjimo nurodymas), kad už apeliacinio skundo dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 27 d. sprendimo parengimą patyrė 400 Eur išlaidas.

59. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

60. Įvertinus bylos apimtį, sudėtingumą, pobūdį, trukmę ir jos procesinę baigtį, specialių žinių reikalingumą, atsižvelgus į Rekomendacijose rekomenduojamą dydį už tokio pobūdžio paslaugas (8.2, 8.10, 8.16 p.), vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjui priteisiama jo prašoma priteisti 2 900 Eur atstovavimo išlaidų suma. Pareiškėjui taip pat priteistinas 45 Eur (22,5 + 11,25 + 11,25) sumokėtas žyminis mokestis už skundo ir apeliacinių skundų padavimą. Taigi iš viso pareiškėjui iš atsakovo yra priteisiama 2 945 Eur (2 900 + 45) bylinėjimosi išlaidų suma, patirta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1, 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo D. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 24S218352 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, 2024 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 24S221750 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, 2024 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 24S233069 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. S. 2024 m. kovo 13 d. prašymą Nr. 2403-ALLG-0823.

Priteisti pareiškėjui D. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 945 Eur (du tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Grąžinti pareiškėjui D. S. žyminio mokesčio permoką – 0,5 Eur (penkiasdešimt euro centų).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė