412fb8f3-0ed4-47b5-89d2-67ef3f4e67b1 · Vilniaus miesto apylinkės teismas

?Civilinė byla Nr. e2YT-1702-918/2021 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26777-2019-0 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.8 (S) VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS  SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. balandžio 19 d. Vilnius Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė, sekretoriaujant Alinai Stabinskaitei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui A. I (A. I.), pareiÅ¡kėjų A. I. ir R. V. atstovui advokatui ArtÅ«rui Gutauskui, suinteresuotam asmeniui F. M., vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos bÅ«du (naudojant ZOOM platformÄ ) iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų A.

I. (A. I.) ir R. V. pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, F. M. Teismas n u s t a t ė :

1. PareiÅ¡kėjai R. V. ir A. I. patikslintu pareiÅ¡kimu prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ Ä¯ nekilnojamÄ jį daiktÄ (sandėlį) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 5J1/p, tokiomis dalimis: R. V. - 1/3 dalis ir A. I.- 2/3 dalys. PareiÅ¡kime, patikslintame pareiÅ¡kime, raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis pavadinimas – (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), yra pastatų kompleksas, kurį sudaro įvairaus dydžio gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatai.

Å iame pastatų komplekse 1983 m. buvo suprojektuoti keturi mÅ«riniai garažai ir trys sandėliukai. PareiÅ¡kėjo A. I. tėvai – L. I. ir E. I. bei pareiÅ¡kėjos R. V. motina – R. V., o vėliau ir patys pareiÅ¡kėjai, nuosavybės teise valdė butus. Nuo 1984 m., kai buvo pastatyti garažai ir sandėliukai, pareiÅ¡kėjų tėvai, o dabar ir patys pareiÅ¡kėjai, sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė sandėliukus, esančius žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), rÅ«pinasi jų priežiÅ«ra, laiko juose savo daiktus (retai naudojamus baldus, namų apyvokos daiktus, paveikslus, malkas ir kt.).

Kiekvienas sandėliukas turi atskirÄ Ä¯Ä—jimÄ . Sandėliukus skiria paprasta pertvara (ne „laikančioji“ konstrukcija), todėl jie kartu gali bÅ«ti laikomi vienu nekilnojamojo turto vienetu – sandėliu. Nekilnojamasis daiktas – sandėlis, nors ir nėra įregistruotas, tačiau egzistuoja natÅ«roje ir yra valdomas pareiÅ¡kėjų. Pardavę butus adresu (duomenys neskelbtini), pareiÅ¡kėjai negyvena, tačiau sandėlį faktiÅ¡kai valdo ir naudoja (laiko savo daiktus). Teigia, kad nesant teisinio tikrumo, gali susidaryti padėtis, kai teisėtai pastatytas ir nuolat teisėtai valdomas turtas bus gadinamas, o teisės reikalauti žalos atlyginimo bus apribotos, nes turtas jų vardu neįregistruotas Registrų centre.

2. PareiÅ¡kėjas A. I. teismo posėdžiuose palaikė pareiÅ¡kimÄ ir prašė jį tenkinti. PaaiÅ¡kino, kad tikslių ginčo sandėliuko pastatymo aplinkybių nežino, sandėliukus statė ir naudojo jo tėvai. Sandėliukai nėra buto priklausiniai. Nors paveldėtÄ butÄ pardavė, tačiau sandėliukuose laiko savo daiktus. Nori pabaigti sandėliukų įgijimo procedÅ«ras, o tai, kÄ toliau darytų su sandėliukais, nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

3. Pareiškėja R. V. teismo posėdžiuose nedalyvavo, jos interesus atstovavo advokatas.

4. PareiÅ¡kėjų atstovas advokatas ArtÅ«ras Gutauskas teismo posėdžiuose palaikė pareiÅ¡kimÄ , prašė tenkinti. PaaiÅ¡kino, kad egzistuoja visos sÄ lygos pareiÅ¡kimui dėl įgyjamosios senaties tenkinti. Byloje Vilniaus apygardos teismas jau yra pasisakęs, kad sandėliukai nėra priklausiniai. PareiÅ¡kėjai nepertraukiamai, atvirai, sÄ Å¾iningai sandėliukus valdė, sandėliukai pastatyti teisėtai, nėra įregistruota kitų asmenų nuosavybės teisė. Sandėliukai nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei. F. M. paaiÅ¡kinimai patvirtina, kad ginčo sandėliukai buvo pastatyti ne valstybės ar savivaldybės, bet asmeninėmis F. M. ir kitų asmenų lėšomis ir buvo skirti naudotis A. I. ir R. V. tėvams. Tėvai nuosavybės teisės neįregistravo, nes galvojo, kad ir taip jiems sandėliukai priklauso, įtakos galėjo turėti ir kalbos barjeras.

5. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu bei raÅ¡ytiniais paaiÅ¡kinimais prašė pareiÅ¡kimÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, kad sandėlis nebuvo įraÅ¡ytas Nekilnojamojo turto kadastre. Nuosavybės ir kitos daiktinės teisės jokiam asmeniui neįregistruotos. Turimais duomenimis, minėtas sandėlis nėra Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje ir nebuvo rasta duomenų (informacijos), apie pareiÅ¡kime minimÄ 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylÄ Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 nurodyta, kad pagal pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus, buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog ginčo negyvenamasis pastatas atitinka Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19 straipsnyje įtvirtintÄ pagrindinių daiktų (pareiÅ¡kėjų butų) priklausinio sampratÄ , todėl jis kaip atskiras nekilnojamasis daiktas negali bÅ«ti formuojamas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Ne daikto atskirumas (izoliavimas nuo kitų statinių, atskiras įėjimas ar kt.), bet daikto funkcinis ryÅ¡ys su kitu daiktu (bendra Å«kinė paskirtis, nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui) yra esminis požymis, leidžiantis daiktÄ vertinti kaip priklausinį. Nagrinėjamu atveju, toks funkcinis ryÅ¡ys aiÅ¡kiai nurodytas pačių pareiÅ¡kėjų pateiktuose dokumentuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 pažymėta, kad pareiÅ¡kėjai nepagrindė teiginių apie jų daiktines teises į minėtus sandėliukus ir, kad sandėliukai buvo pastatyti 1983 metais (nutarties 28 punktas).

PareiÅ¡kėjai neįrodė visų CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų bÅ«tinų sÄ lygų, sandėlis laikytinas valstybės (savivaldybės) nuosavybe, jis negali bÅ«ti įgyjamas įgyjamÄ ja senatimi.

6. Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylÄ nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ .

7. Suinteresuotas asmuo VÄ® „Turto bankas“ atsiliepimu prašė pareiÅ¡kimo netenkinti. Nurodė, kad pritaria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentams. Suinteresuoto asmens VÄ® „Turto bankas“ atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylÄ nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ .

8. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktas į ginčo turtÄ galėtų bÅ«ti konstatuotas tik jeigu bÅ«tų nustatyta visų nuosavybės teisės pagal įgyjamÄ jÄ senatį sÄ lygų numatytų CK 4.68-4.71 straipsniuose visuma. Žemės sklypas, kuriame stovi ginčo statinys, yra nesuformuota valstybinė žemė. PareiÅ¡kėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių statinių teisėtÄ sukÅ«rimÄ (nėra duomenų iÅ¡ archyvo ar kitų institucijų ir pan.).

Vilniaus miesto skyrius, vadovaudamasis Žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 32 straipsnio 3 dalies 9 punktu ir 36 straipsnio 1 dalimi, Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“, 2018 vasario 1 d. atliko valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) patikrinimÄ ir nustatė, kad sklype yra mÅ«rinis vientisas statinys, kuriame yra keturi garažai ir sandėliukas (užimtas valstybinės žemės plotas - 27 kv. m.).

Vilniaus miesto skyrius 2018 m. balandžio 19 d. raÅ¡te Nr. 49SJN-920-(14.49.105) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VTPSI su praÅ¡ymu pagal kompetencijÄ iÅ¡nagrinėti esamÄ situacijÄ . VTPSI 2018-06-05 raÅ¡tu Nr. (23.2)2D-7675 „Dėl sandėliukų (duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad VTPSI atliko patikrinimÄ ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktÄ Nr. FAK- 1188, Patikrinimo metu buvo pateikti raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai, kuriuose pažymėta, kad garažai ir sandėliukas buvo pastatyti pagal tÄ patį suderintÄ projektÄ .

Atsižvelgiant į raÅ¡te pateiktÄ informacijÄ , teisės aktų pažeidimai nenustatyti.

9. Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylÄ nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ .

10. Suinteresuotas asmuo VÄ® „Registrų centras“ atsiliepime nurodė, kad Pastatas ir daiktinės teisės į jį neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR). Posistemėje „Matininkas“ pateiktoje Pastato kadastrinių matavimų, atliktų 2019 m. gruodžio 23 d., byloje užfiksuota, kad Pastatas buvo pastatytas 1983-1984 metais, tačiau nėra Pastato statybos teisėtumÄ patvirtinančių dokumentų. PareiÅ¡kimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį nustatymo galėtų bÅ«ti tenkinamas įrodžius visų CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų sÄ lygų buvimÄ .

Ä® bylÄ pateiktame perstatomų garažų ir kiemo dalies plane (M 1:100) nurodytų garažų Nr. 1, 2, 3, 4, su kuriais projektuojami trys sandėliukai turi bendrÄ sienÄ , statybai buvo iÅ¡duotas Vilniaus m. Statybos kontrolės inspekcijos 1983 m. rugpjūčio 8 d. leidimas Nr. PG8-83, jo užsakovai – B. B., J.J ., F. M. ir J. S. Garažų statybai buvo iÅ¡duoti Žemės naudojimo teisės aktai; 1982 m. rugsėjo 22 d. priimtas Vykdomojo komiteto potvarkis Nr. 535 p - skirti apie 20 kv. m sklypus mÅ«riniams garažams statyti; 1985 m. gruodžio 12 d. buvo nustatyti garažų kadastro duomenys, tarp kurių nėra duomenų apie sandėliukus; visi garažai priimti naudoti aktais valstybiniam pastato priėmimui;

Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 159 nuspręsta įregistruoti asmeninės nuosavybės teisėmis pastatytus garažus bei atlikta jų teisinė registracija - suraÅ¡ytos iÅ¡vados pastatų teisinei registracijai atlikti. Archyvinėje dokumentų byloje dokumentų, patvirtinančių pastato statybos teisėtumÄ , nėra. Prašė sprendimÄ priimti teismo nuožiÅ«ra.

11. Suinteresuoto asmens VÄ® Registrų centro atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylÄ nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ .

12. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime nurodė, kad inspekcijos manymu, byloje nėra visų bÅ«tinųjų sÄ lygų, pareiÅ¡kėjams įgyti turtÄ (sandėliukÄ , kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)) įgyjamÄ ja senatimi.

13. Suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylÄ nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ .

14. Suinteresuotas asmuo F. M. atsiliepimo į pareiÅ¡kimÄ nepateikė. Teismo posėdžiuose suinteresuotas asmuo F. M. nurodė, kad su pareiÅ¡kimu nesutinka ir prašė atmesti. PaaiÅ¡kino, kad nei patys pareiÅ¡kėjai, nei jų tėvai prie sandėliukų statybos neprisidėjo, atvirkščiai, buvo tie asmenys, kurie prieÅ¡inosi garažų statybai. Anksčiau kieme stovėjo keli mediniai sandėliukai, taip pat buvo sandėliukai ir pačiuose pastatuose, sandėliukuose buvo laikomos malkos Å¡ildymui, kiti daiktai.

Suinteresuotas asmuo F. M. kartu su kitais asmenimis gavo leidimus statyti mūrinius garažus. Mediniai sandėliukai buvo neestetiški, trūko vietos ir garažams, todėl buvo sutarta, kad mediniai sandėliukai bus nugriauti, o vietoje jų statomi mūriniai garažai, o prie mūrinių garažų buvo pastatyti sandėliukai, skirti tiems, kurie naudojosi mediniais sandėliukais. Garažus statė keturiese, pastatę įsiregistravo nuosavybės teisę į garažus. Šiuo metu trys iš ankstesnių garažų savininkų (statytojų) jau yra mirę.

A. I. tėvai priešinosi medinių sandėliukų griovimui ir naujų statymui, reikėjo tuometinės prokuratūros įsikišimo. Garažai buvo pastatyti teisėtai, statytojai įsiregistravo jų nuosavybės teisę. Statant garažus ir sandėliukus buvo naudojamos asmeninės statytojų lėšos, statyta buvo ūkio būdu. Pareiškėjos R. V. tėvai nugriautų medinių sandėliukų nenaudojo, R. V. su mūriniais sandėliukais nebuvo susijusi. F. M. įsitikinimu, nors sandėliukus A. I. užrakinęs, bet faktiškai jų nenaudoja, pro plyšį matyti netvarka.

R. V. sandėliukų nenaudoja. F. M. įsitikinimu, nei R. V., nei A. I. sandėliukai nereikalingi, nes pareiÅ¡kėjai paveldėtus butus yra pardavę, (duomenys neskelbtini) nebegyvena. Kiti gyventojai sandėliukus iÅ¡sipirkinėjo. Suinteresuoto asmens F. M. vertinimu, tenkinus pareiÅ¡kimÄ , iÅ¡ esmės pareiÅ¡kėjams bÅ«tų padovanotas ne jiems priklausantis turtas, kurį pareiÅ¡kėjai ketina parduoti. Teismas konstatuoja:

15. Pagal teisinį reguliavimÄ fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ bei sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savÄ valdęs nekilnojamÄ jį daiktÄ ne mažiau kaip deÅ¡imt metų arba kilnojamÄ jį daiktÄ ne mažiau kaip trejus metus, kai per visÄ valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktÄ , bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tÄ daiktÄ (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamÄ ja senatimi nuosavybėn gali bÅ«ti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali bÅ«ti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

16. Kasacinio teismo jurisprudencijoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra Å¡ių sÄ lygų visuma:

1) PareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu bÅ«du, t. y. asmuo nėra daikto savininkas.

2) Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

3) Asmuo, sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ , jį sÄ Å¾iningai valdo visÄ valdymo laikÄ . Tai reiÅ¡kia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktÄ , tiek visÄ Ä¯gyjamosios senaties laikÄ ir net įgydamas daiktÄ nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi, turi bÅ«ti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktÄ , nežinoti apie kliÅ«tis, trukdančias įgyti jam tÄ daiktÄ nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių bÅ«tų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

4) VisÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartÄ , slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktÄ sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5) VisÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sÄ lyga reiÅ¡kia, kad asmuo valdo daiktÄ kaip savÄ nesislapstydamas.

6) Daiktas valdomas nepertraukiamai.

7) VisÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ (asmuo turi bÅ«ti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8) Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ terminÄ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018 21 punktÄ ir jame nurodytÄ praktikÄ ).

17. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjai kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydami nustatyti faktÄ , kad jie įgyjamosios senaties bÅ«du įgijo nuosavybės teisę į sandėlį, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini). PareiÅ¡kėjų teigimu, yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintos sÄ lygos, bÅ«tinos įgyti nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯gyjamosios senaties pagrindu, t. y. jie daugiau nei deÅ¡imt metų sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo minėtus sandėliukus (sandėlį). Teismas, įvertinęs bylos medžiagÄ , konstatuoja, kad su Å¡iais pareiÅ¡kėjų teiginiais nėra pagrindo sutikti, nes nėra bÅ«tinos nekilnojamojo turto įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu prielaidos – negalima konstatuoti, jog nurodytas turtas nuosavybės teise nepriklauso valstybei.

18. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad valstybei priklausančiame nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini( (ankstesnis pavadinimas (duomenys neskelbtini)), yra pastatų kompleksas, sudarytas iš įvairaus dydžio gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų. Šiame komplekse yra pagalbinės paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1G1p (adresas (duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad šis pastatas pabaigtas statyti 1985 m., jo bendras plotas 89,18 kv. m, pagrindinis plotas 71,92 kv. m.

PareiÅ¡kėjai su pradiniu pareiÅ¡kimu pateikė UAB „Geomata“ parengtÄ kadastrinių matavimų bylÄ Nr. 13/15450, kurioje ginčo sandėliukai traktuoti kaip pastato 1G1p dalis. Vėliau, nagrinėjant bylÄ , pareiÅ¡kėjai pateikė UAB „Statikada“ parengtÄ nekilnojamojo turo objekto kadastrinių matavimų bylÄ , kurioje sandėliukai traktuojami kaip atskiras pagalbinio Å«kio paskirties Å«kio pastatas, žymėjimas plane 5I1/p (statybos pradžios metai 1983, pabaigos metai 1984, užstatytas plotas 20 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

19. Byloje iÅ¡ esmės nėra ginčo, kad nurodomas sandėlis (sandėliukai) nebuvo įraÅ¡yti į nekilnojamojo turto kadastrÄ , Å¡io objekto taip pat nėra Vilniaus miesto savivaldybės naudojamo nekilnojamojo turto apskaitoje. Vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad teisinės registracijos buvimas ar nebuvimas nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į daiktÄ , jeigu toks daiktas nebuvo įstatymų nustatyta tvarka perleistas privačion nuosavybėn.

20. Ä® bylÄ pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais ir suinteresuoto asmens F. M. paaiÅ¡kinimais nustatyta, kad buvo suteiktas leidimas statyti mÅ«rinius garažus, byloje nėra ginčo, kad iki mÅ«rinių garažų statybos kieme (netoli dabartinio garažų pastato) stovėjo mediniai sandėliukai, vienu kurių naudojosi pareiÅ¡kėjo A. I. tėvai. Nugriovus medinius sandėliukus ir pastačius mÅ«rinius, vienu jų pradėjo naudotis pareiÅ¡kėjo tėvai.

21. Vilniaus m. vyr. Architektūros ir planavimo valdybos 1983 m. liepos 22 d. suderintame genplane nurodyta, kad vietoje esamų medinių yra projektuojami mūriniai garažai ir sandėliukai gyventojams, kompleksui (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Perstatomų garažų ir kiemo dalies plane nurodyti gyventojams numatyti trys projektuojami sandėliukai.

22. Minėtame komplekse pareiÅ¡kėjo A. I. tėvai – L. I. ir E. I. bei pareiÅ¡kėjos R. V. motina – R. V., o vėliau ir patys pareiÅ¡kėjai, nuosavybės teise valdė butus: adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. spalio 29 d. priklausė R. V., o nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 2014 m. spalio 29 d. priklausė pareiÅ¡kėjos motinai R. V. (pareiÅ¡kėja butÄ paveldėjo po motinos mirties); butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2004 m. lapkričio 30 d. priklausė pareiÅ¡kėjui A.

I., o nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 2000 m. rugpjūčio 2 d. priklausė pareiškėjo tėvui E. I., kuriam mirus, minėto buto 1/2 dalis nuo 2000 m. rugpjūčio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. priklausė pareiškėjo motinai L. I., o kita 1/2 dalis - pačiam pareiškėjui (motinos dalį pareiškėjas paveldėjo po motinos mirties); butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), nuo 1993 m. sausio 5 d. priklausė pareiškėjui A. I. Byloje nustatyta, kad tiek pareiškėjas A.

I., tiek pareiškėja R. V. jiems priklausius butus yra pardavę 2018-2019 metais. Pareiškėjų tvirtinimu, jie ir toliau naudojasi sandėliu, laiko ten įvairius daiktus. 23. 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. 44/2398709 sandėliukai statinių išdėstymo plane pažymėti 5J1/p ir jiems, kaip vienam nekilnojamojo turto vienetui, suteiktas unikalus Nr.(duomenys neskelbtini).

24. Teismo posėdžių metu pareiÅ¡kėjas A. I. ir pareiÅ¡kėjų atstovas tvirtino, kad pareiÅ¡kėjų tėvai ilgÄ laikÄ naudojosi sandėliukais ir nepaisant to, kad abu pareiÅ¡kėjai jiems priklausančius butus pardavė, sandėliukais naudojasi toliau. Taigi, pareiÅ¡kėjų tvirtinimu, jų Å¡eimos sandėliukais pradėjo naudotis nuo pat jų pastatymo ir jų Å¡eimos sÄ Å¾iningai, atvirai ir nepertraukiamai naudojasi Å¡iuo turtu iki Å¡iol.

25. PareiÅ¡kėjų tvirtinimu, butai ir sandėliukai yra atskiri nekilnojamojo turto objektai, todėl galėjo bÅ«ti ir buvo perleidžiami bei naudojami nepriklausomai vienas nuo kito. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartyje Å¡ioje byloje konstatavo, kad suinteresuotų asmenų minimi administracinių teismų sprendimai Å¡iai bylai nesukuria prejudicijos. IÅ¡ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 matyti, kad teismas sprendė dėl administracinio akto teisėtumo, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė tenkinti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymÄ dėl adreso ginčo sandėliukams suteikimo.

Administracinis teismas pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjai, praÅ¡ydami suteikti adresÄ , nurodė, kad jie yra butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai, kuriems nuosavybės teise priklauso sandėliukai. Dėl to administracinis teismas pasisakė, kad buto priklausiniui, t.y. nesavarankiÅ¡kam daiktui, adresas nesuteikiamas, o praÅ¡yti suteikti adresÄ sandėliukams, kaip savarankiÅ¡kam nekilnojamajam daiktui, pareiÅ¡kėjai negali, nes teisę (nuosavybę) į sandėliukus kildina iÅ¡ jų priklausymo butui.

26. Šioje byloje pareiškėjai įrodinėja, kad jų nuosavybės teisė į sandėliukus turi būti pripažinta ne dėl to, kad šie sandėliukai yra jiems priklausiusių butų (adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) priklausiniai, o dėl to, kad pareiškėjų, jų tvirtinimu, šiuos nekilnojamuosius daiktus užvaldė pagal įgyjamosios senaties nuostatas, įtvirtintas CK 4.68 str. – CK 4.71 str. bei teismų praktikoje.

Šioje byloje, skirtingai nei administracinėje byloje, pareiškėjai įrodinėja, kad įsigydami butus, jie neįgijo nuosavybės teisės į ginčo patalpas – sandėliukus. Pareiškėjai teigia, kad sandėliukai niekada nebuvo apskaityti kaip butų priklausiniai, o kadangi tuo metu, kai jie perleido butus, šie sandėliukai nebuvo suformuoti kaip butų priklausiniai, tai jų negalėjo ištikti pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 str.). Be to, pareiškėjai tvirtina, kad jie ne tik neperleido nuosavybės teisės į sandėliukus kartu su butais, bet ir neperdavė sandėliukų valdymo teisės naujiems butų savininkams.

IÅ¡ byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje iÅ¡dėstytos teisinio vertinimo, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad ginčo sandėliukai nėra ieÅ¡kovams priklausiusių butų priklausiniai. Viena vertus, suinteresuoti asmenys neįrodinėjo aplinkybių, kad pareiÅ¡kėjų tėvai, siekdami butus privatizuoti, bÅ«tų iÅ¡reiÅ¡kę privatizuoti butus su jų tariamais priklausiniais. Dar daugiau, aplinkybė, kad sandėliukų valdymas neperduotas naujiesiems butų savininkams tik patvirtina faktinę aplinkybę, kad sandėliukai ir butai gali bÅ«ti naudojami atskirai, taigi nėra vienas kito priklausiniai.

27. Šioje byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar sandėlis (sandėliukai), nėra valstybės (savivaldybės nuosavybė).

28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys centro pateiktų duomenų matyti, kad nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nes kitaip bÅ«tų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-03 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3- 408/2007, 2008-11-10 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-535/2008).

29. Pažymėtina, kad byloje nėra tiesioginių duomenų ir apie tai, kad jis bÅ«tų valdomas / administruojamas kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Nors byloje nėra duomenų, jog ginčo Å«kio pastatu bÅ«tų rÅ«pinusios valstybės ar savivaldybės turtÄ administruojančios institucijos, tačiau Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgÄ laikÄ neįgyvendina, t. y. jais nesirÅ«pina, jų neprižiÅ«ri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.

Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

30. Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsiliepimo bei VĮ Registrų centro pateiktų dokumentų matyti, kad skirtingai nei šalia esantiems garažams, šių sandėliukų statybai nebuvo išduoti leidimai konkretiems užsakovams (pareiškėjams ar kt.), taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo suteikimo naudojimui. 31. 1982 m. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto potvarkio Nr. 565p 4 punktu J. S., B. B., F. M., J. J. skirta „apie 20 kv. m sklypus“ mūriniams garažams statyti.

Atitinkamai, šiems asmenims 1983 m. rugpjūčio 8 d. išduotas leidimas Nr. PG8-83, suteikęs teisę statyti garažus (keturi boksus). 1983 m. rugpjūčio 16 d. žemės naudojimo teisės aktu Nr. 100 F. M. suteikta naudotis apie 22 kv. m. ploto žemės, aktu Nr. 102 – B.B. – 21 kv. m ploto, aktu Nr. 99 – J.S. – 19 kv. m, aktu Nr. 101- J.J.i paskirta naudotis 19 kv. m. sklypo plotas. Iš šių aktų turinio matyti, kad žemė skirta mūriniams garažams statyti. Iš 1985 m. gruodžio 24 d. aktų valstybiniam pastato priėmimui matyti, kad komisija priėmė pastatytus garažus.

Vilniaus m. Lenino rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 159 nuspręsta įregistruoti asmeninės nuosavybės teisėmis garažus – J. J. 17,68 kv. m, JJ. S. 17,31 kv. ploto, B. B. 18,56 kv. m ploto, F. M. 18,37 kv. m ploto garažus, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip matyti iš šių duomenų, asmeninės nuosavybės teisėmis buvo įregistruoti garažai, kurių bendras plotas pastate sudaro 71,92 kv. m. Įvertinant Nekilnojamojo turto registre esančius pastato kadastro duomenis matyti, kad pastato, kuriame yra garažai, plotas visiškai sutampa su jame esančių garažų plotų suma.

32. Pažymėtina, kad nei viename Å¡ių dokumentų (iÅ¡skyrus genplanÄ ), nėra užsimenama, kad garažus statantiems asmenims suteikti žemės sklypai sandėliukų statybai ar Å¡iems asmenims kaip statytojams duoti leidimai sandėliukus statyti. Atitinkamai, byloje nėra jokių duomenų, kiÅ¡ kurių bÅ«tų pagrindas spręsti, kad pastatyti sandėliukai buvo priimti naudoti. Nors ginčo sandėliukai buvo pastatyti Å«kio bÅ«du ir tikėtinai iÅ¡ J. S., B.B., J.J. ir F.M. lėšų, tačiau turi bÅ«ti įvertinta tai, kad Å¡ie sandėliukai buvo pastatyti vietoje nugriautų medinių, iki tol pareiÅ¡kėjo A.

I. tėvų naudoto sandėliuko. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nugriautieji mediniai sandėliukai, nors ir buvo naudojami gyventojų, tačiau gyventojams nuosavybės teise nepriklausė. TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir tai, kad kiti gyventojai savo naudotus sandėliukus privatizavo, taigi iÅ¡sipirko iÅ¡ valstybės. Teismas daro iÅ¡vadÄ , kad mÅ«riniai sandėliukai savo esme buvo tam tikro pobÅ«džio kompensacija už nugriautus medinius sandėliukus, suteiktus naudotis gyventojams, pagal tuometinę santvarkÄ laikytini visuomenine nuosavybe.

Šių sandėliukų po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo neprivatizavus, jie toliau liko valstybės nuosavybe. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje priimtoje 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje taip pat akcentuota, kad ginčo sandėliukai buvo statyti ne kaip konkretaus buto priklausiniai, bet kaip „sandėliukai gyventojams“, t.y. visuomeninei paskirčiai.

33. Å ios iÅ¡vados nepaneigia pareiÅ¡kėjų argumentai, kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , jog turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas, o yra įrodymai, kad turtas sukurtas privačiomis garažų statytojų lėšomis. Teismo įsitikinimu, garažų statytojams nebuvo nei suteiktas žemės sklypas, nei iÅ¡duotas statybÄ leidžiantis dokumentas dėl sandėliukų statybos. Sandėliukai kaip turto objektai buvo pastatyti vietoje nugriautų valstybei priklausiusio turto objektų ir buvo skirti bÅ«tent medinius nugriautus sandėliukus naudojusiems asmenims.

Byloje nėra ginčo, kad medinius sandėliukus naudoję asmenys prie mÅ«rinių sandėliukų statybos neprisidėjo nei pinigais, nei darbu. Fiziniai asmenys, kurie tikėtinai faktiÅ¡kai pastatė sandėliukus, juos statė ne sau, o visuomeninei paskirčiai. Taigi, buvo susiklosčiusi faktinė situacija, kad nugriovus visuomeninį turtÄ , turėjo bÅ«ti sprendžiamas ir kompensacinis mechanizmas faktiniams nugriautųjų sandėliukų naudotojams. Aplinkybė, kad nėra iÅ¡likę raÅ¡ytiniai įrodymai, savaime nepaneigia to, kad visuomeninis sunaikintas turtas turėjo bÅ«ti atstatytas asmenų, turėjusių naudÄ iÅ¡ visuomeninio turto sunaikinimo (Å¡iuo atveju – įgijusių galimybę statytis mÅ«rinius garažus).

Nepaisant to, kad visuomeninis turtas buvo atstatomas buvo iÅ¡ asmeninių kelių asmenų lėšų, Å¡is turtas savo esme liko vieÅ¡Ä ja nuosavybe. AtkÅ«rus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas Å¡alies Å«kis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir vieÅ¡oji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. VieÅ¡osios nuosavybės perleidimas į privačiÄ nuosavybę vykdytas įstatymų nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu bÅ«du aiÅ¡kinant specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas vieÅ¡ajai nuosavybei pertvarkyti į privačiÄ jÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

34. Kasacinis teismas ne kartÄ yra pabrėžęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties bÅ«du įgyti nuosavybės teisę į daiktÄ , kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Å is draudimas užkerta keliÄ Ä¯gyti daiktÄ nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sÄ lygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamÄ ja senatimi įgyti nuosavybės teisę į vieÅ¡osios nuosavybės teise priklausantį turtÄ reiÅ¡kia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Dėl to plačiau nagrinėti kitų pareiÅ¡kėjų įrodinėtų įgyjamosios senaties sÄ lygų buvimo nėra teisinės reikÅ¡mės ir teismas dėl jų plačiau nepasisako.

35. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti esant bÅ«tinas sÄ lygas pareiÅ¡kėjams įgyti Å«kio pastatÄ Ä¯gyjamosios senaties pagrindu, todėl pareiÅ¡kėjų pareiÅ¡kimas dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo atmestinas (CK 4.69 straipsnio 3 dalis, CPK 533 straipsnis). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 533 straipsniu, teismas n u s p r e n d ž i a : atmesti pareiÅ¡kėjų A. I. (A. I.) ir R. V. pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo. Ä®siteisėjusio sprendimo kopijÄ iÅ¡siųsti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismÄ . Teisėja Aistė Petrevičienė