2016-10-05 Nr. AB-18969-3-65-3-00281-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-762-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00281-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovams Panevėžio miesto apylinkės teismui ir Panevėžio apygardos teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas I. B. 2016 m. birželio 21 d. paštu Panevėžio apygardos administraciniam teismui išsiuntė skundą, kuriame prašė jam iš atsakovų Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde pareiškėjas nurodė, kad teismų priimtais procesiniais sprendimais buvo neteisėtai pratęstas jo suėmimo terminas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti teismų teisėjų, taip pat prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylų tyrimu. Teismas padarė išvadą, kad atitinkamai administraciniam teismui nepriskirta nagrinėti ginčų dėl žalos, siejamos su I. B. ginčijamų veiksmų netinkamu atlikimu ar / ir neatlikimu, atlyginimo, todėl skundą atsisakė priimti remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis), jis turi teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos apylinkės teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir jo skundą išnagrinėti iš esmės. I. B. nuomone, minėta nutartis nėra pagrįsta, kadangi nagrinėjamas ginčas negali turėti įtakos teisingumo vykdymui ar bylos nagrinėjimui. Tvirtina, kad ginčijami veiksmai yra baigti, padaryti pažeidimai neginčytini, o atsakovai gali būti traktuojami kaip valstybės pareigūnai, dėl kurių veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo padaryta žala, todėl šios žalos atlyginimo klausimas gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsniuose. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnis), teismo kompetencijos ribas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3, 15 straipsniai), teismo priimamų sprendimų rūšis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88–91 straipsniai) bei jų vykdymo tvarką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis) (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Nagrinėjamu atveju I. B. prašė iš atsakovų Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Žalą pareiškėjas kildino iš minėtų teismų galimai neteisėtai pratęsto jo suėmimo termino.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnį, ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, taip pat ir žalos atlyginimo, priskirta nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), o ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-433-492/2016). Taigi, baudžiamajame procese atliktais procesiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžiamą sritį ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl skundą priimti atsisakė ir I. B. išaiškino teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Nėra pagrindo šią nutartį naikinti ar keisti pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė