2015-10-06 Nr. BB-3950-1-70-3-00047-2014-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-403-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-70-3-00047-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį 9 MGL (1170 Lt, t. y. 338 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš A. K. priteista nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) S. G. 500 Lt (t. y. 144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. K. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 6 d., apie 12 val., Šiaulių apylinkės teismo, esančio Šiauliuose, Dvaro g. 80, 1 salėje ir laukiamajame, užgauliais žeminančiais žodžiais pavadino nukentėjusįjį (S. G.) „debilu“, „žlugusiu žmogumi, kuriam reikia gydytis psichiką“, „valkata“, „skurdžiumi“, taip neigiamai, nepadoriai, kitų žmonių akivaizdoje jį įžeidė.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nutartį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį (bylą nutraukti).

Kasatoriaus manymu, teismai neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neatskleidė ir neišsiaiškino bylos esmės, neišnagrinėjo ir nevertino jo bei gynėjo nurodytų argumentų, netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį bei nutartį.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai neatsižvelgė ir neįvertino, kad tarp jo ir nukentėjusiojo šeimų yra įsisenėję konfliktiniai santykiai: S. ir V. G. (kaimynai, skolininkai) bei M. Ž. (buvusi sutuoktinė, skolininkė) yra susivieniję, priešiškai nusiteikę prieš kasatorių, nes jis yra prisiteisęs iš jų dideles sumas pinigų (kurios vis auga) ir aktyviai siekia jas išieškoti (byloje pateikti tai patvirtinantys įrodymai). Kasatoriaus manymu, kerštaudami šie asmenys jį šmeižia, rašo įvairius skundus – taip siekia su juo susidoroti. Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šios aplinkybės ar nuteistojo buvusios žmonos M. Ž. psichinė būsena nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kasatorius pabrėžia, kad būtent dėl priešiškumo 2014 m. birželio 6 d. dieną S. G. pats sukėlė konfliktinę situaciją, žodinį ginčą ir aktyviais veiksmais fiziškai kliudė jam pasišalinti. Taigi teismai privalėjo išsamiai išanalizuoti žodinio konflikto kilimo priežastis, esmę ir padarinius. Kasatorius nurodo, kad 2014 m. birželio 6 d. teismo posėdyje (po kurio įvyko šioje byloje nagrinėjamas konfliktas) nukentėjusysis S. G. ir jo sutuoktinė V. G. dalyvavo kaip ieškovai, pareiškę kasatoriui piniginius reikalavimus, M. Ž. šiame procese dalyvavo jų pusėje, advokatai P. R. B. ir D. Vanhara buvo jų atstovai, kurie, gavę piniginį atlygį, palaikė ir gynė jų interesus, todėl buvo suinteresuoti ir davė S. G. palankius parodymus. Kasaciniame skunde dėstomos įvykio aplinkybės nurodant, kad pasibaigus bylos nagrinėjimui teismo posėdžių salėje advokatas P. R. B. paprašė pateikti paskolos sutarties originalą, o kasatorius pasakė dokumento neturintis, į tai reaguodamas S. G. prišoko prie kasatoriaus stalo, užtvėrė jam praėjimą, aršiai bei isteriškai ėmė tos sutarties reikalauti, grasino, užgauliojo, o kai kasatorius norėjo pasišalinti – pasityčiodamas pakišo jam koją, dėl to jis (A. K.) suklupo. Tokį S. G. elgesį kasatorius laiko labai įžūliu, išprovokavusiu konfliktinę situaciją bei kilusį abipusį barnį, tačiau į paminėtas aplinkybes teismai neatsižvelgė, nors jos byloje nustatytos.

Be to, kasatorius neigia pavadinęs S. G. „debilu, žlugusiu žmogumi, kuriam reikia gydytis psichiką, valkata, skurdžiumi“, o tik pasiūlė jam pasitikrinti sveikatą (dėl neadekvataus elgesio). Pasak kasatoriaus, teismai vertino tik nukentėjusiajam pasakytų žodžių turinį, bet neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nors nuosprendyje nurodyta, kad P. R. B. (advokatas) patvirtino, jog nuteistasis pavadino nukentėjusįjį „debilu“, tačiau šis to kategoriškai netvirtino, o tik nurodė, esą galėjo taip būti. Kasatorius pažymi, kad posėdžio garso įrašas su P. R. B. parodymais iš teismo yra dingęs, su juo nebuvo leista susipažinti. Taip buvo pažeistos nuteistojo procesinės teisės (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Be to, vietoje garso įrašo su užfiksuotais P. R. B. parodymais buvo įdėtas garso įrašas, nesusijęs su kasatoriaus byla.

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį dėl viešo įžeidimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą ir tai padaroma tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir norint jį žeminti. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams, kuriais šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Sprendžiant šiuos klausimus kiekvieną kartą labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, proporcingumo principo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse taip pat yra konstatavęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369/2009, 2K-262/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įžeidimo kriminalizavimas vis dėlto nėra besąlyginis, kad nemažai žeidžiančio pobūdžio žodžių ir veiksmų priskirta administracinių teisės pažeidimų kategorijai (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 51(10), 174, 186(2), 187, 189(4), 214(6) straipsniai), be to, toks elgesys gali būti vertinamas kaip deliktas, užtraukiantis pažeidėjui civilinę atsakomybę (Civilinio kodekso 6.245, 6.263 straipsniai). Todėl, inkriminuojant įžeidimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009).

Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir į atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-788/2015).

Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismai net nesvarstė galimybės kvalifikuoti veiką pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso normas ar nurodyti nukentėjusiajam savo galbūt pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Neanalizavę, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, nevertinę jų pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, teismai taikė kasatoriui pačią griežčiausią – kriminalinę – bausmę, kuri neadekvati jo veiksmams bei bylos aplinkybėms.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jam inkriminuoti žodžiai („debilas, žlugęs žmogus, kuriam reikia gydytis psichiką, valkata, skurdžius“) yra lietuviški, būdingi šnekamajai kalbai, yra priimtini ir vartotini nuomonei reikšti ir negali šiukščiai pažeisti kito žmogaus orumo. Nėra duomenų, kad šiuos ir panašius žodžius draustų vartoti baudžiamasis įstatymas. Lietuvių kalbos žodyne žodžio „debilas“ reikšmė nėra neigiama; „debilas“ (lot. debilis – silpnas, bejėgis) – tai asmuo, kuriam būdinga lengviausia protinio atsilikimo forma. Teismas nemotyvavo, kodėl įtarti susirgimą (kad ir psichinį) bei pasiūlyti pasitikrinti sveikatą yra nusikalstama. Žodis „valkata“ reškia: tas, 1) kas benamis, bastosi, bastūnas, perėjūnas, 2) kas valkiojasi be darbo, tinginys, plevėsa, palaidūnas, nerimtas žmogus. Žodžio „skurdžius“ reikšmė: kas skursta, vargšas, neturtėlis. „Sužlugti“ reiškia niekais nueiti, nepasisekti, nusigyventi. Tai yra taip pat įprasti lietuviški žodžiai, vartotini nuomonei reikšti. Kasatorius teigia pateikęs duomenis, kad iš S. G. jis yra prisiteisęs didelę pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013), o S. G., vengdamas prievolės įvykdymo, išdovanojo visą savo turtą (gyvenamąjį namą, garažą, butą, žemės sklypus), taigi jis nusigyveno, žlugo, tapo benamis, skurdžius, todėl toks apibūdinimas yra tinkamas, atitinka tiesą, nors ir yra neigiamas. Kasatoriaus manymu, jis negali būti baudžiamas kriminalinėmis bausmėmis už lietuviškais, vartotinais žodžiais išreikštą nuomonę.

Skunde pažymima, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis). Saviraiškos laisvės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui ir pagrįstas tinkamais bei pakankamais motyvais; apribojant saviraiškos laisvę siekiant apsaugoti kitų asmenų reputaciją ar teises, turi būti nustatyta teisinga šių vertybių pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005). Akcentuodamas šių nuostatų reikšmę kasatorius remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo išaiškinimais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucijos 25 straipsniu. Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę, kad kasatorius pasakė minėtus žodžius (jis tai neigia), kartu turėjo pripažinti, jog už jo išsakytą nuomonę, nors ir nemalonaus, įžeidaus pobūdžio ir sukėlusiais neigiamas emocijas žodžiais nukentėjusiajam, baudžiamoji atsakomybė nebūtų adekvati priemonė ginant asmens garbę ir orumą.

Nuteistojo manymu, įvykęs konfliktas be jokio pagrindo yra kriminalizuotas, byloje surinkti duomenys rodo akivaizdų nukentėjusiojo piktnaudžiavimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis procesinėmis teisėmis, kai baudžiamasis procesas pasitelkiamas ne savo pažeistoms teisėms ar teisėtiems interesams ginti, bet konfliktiniams santykiams dėl skolos sureguliuoti, ir tai leidžia abejoti teiginių apie patirtą didelį pažeminimą objektyvumu. Kasatorius tvirtina nesiekęs įžeisti, užgauti ar pažeminti nukentėjusiojo kaip žmogaus, o siekęs tik apginti savo teisę laisvai judėti, norėjo, kad S. G. netrukdytų. Kasatoriaus manymu, įvertinęs faktą, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, teismas turėjo nustatyti, jog nėra BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos padarinių – žmogaus pažeminimo, taip pat ir jo (kasatoriaus) tyčios užgauliai įžeisti. Teismas byloje surinktus įrodymus vertino neobjektyviai, turėdamas išankstinę nuomonę, kurią galėjo lemti ir S. G. advokato P. R. B. įtaka, nes šis buvo ilgametis Šiaulių apygardos teismo pirmininkas.

Be to, net jeigu ir būtų nustatyta kasatoriaus kaltė padarius BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (nors jis su tuo nesutinka), turėjo būti svarstyta galimybė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Nukentėjusiuoju pripažintas S. G. jokios turtinės žalos nepatyrė, jo teismui duoti parodymai yra išgalvoti, barnis buvo abipusis. Be to, byloje yra pridėti kasatorių teigiamai apibūdinantys duomenys.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė neturtinę žalą (ir nustatė jos dydį), nes nebuvo įrodytas priežastinis ryšys, t. y. nenustatyta, kad nukentėjusysis neigiamus išgyvenimus patyrė būtent dėl nuteistojo žodžių, o ne dėl civilinės bylos eigos, negalėdamas pateikti teismui suklastotos paskolos sutarties originalo, kurio įžūliai reikalavo, nors kasatorius jo taip pat neturėjo ir pateikti negalėjo, nes realybėje tokia sutartis neegzistavo. S. G. įrodymais nepagrindė patyręs neigiamų išgyvenimų, jis dėl to nesikreipė į gydymo įstaigą, psichologą ir pan. Kasatorius tvirtina pats buvęs giliai sukrėstas ir patyręs psichologinį smurtą, kai perskaitė, kad jam nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė.

Atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) atstovas advokatas Dominykas Vanhara prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamus teismų sprendimus palikti nepakeistus, priteisti iš nuteistojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusysis mano, jog Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis bei Šiaulių apygardos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti, o kasaciniame skunde visiškai neteisingai nurodomos aplinkybės (kad tarp jo ir nukentėjusiojo šeimų yra įsisenėję konfliktiniais santykiai, o nukentėjusiojo bei jam palankių liudytojų priešiškumą lėmė tai, kad kasatorius yra prisiteisęs iš jų dideles sumas pinigų ir aktyviai siekia jų išieškojimo). Nukentėjusysis šiuo metu nėra skolingas kasatoriui, o priešingai – kasatorius skolingas nukentėjusiajam pagal įsiteisėjusią Šiaulių apygardos teismo nutartį (nukentėjusiojo ieškinys kasatoriui dėl paskolos priteisimo buvo visiškai patenkintas). Šiuo metu kasatoriaus skolos nukentėjusiajam likutis yra apie 10 000 Eur.

Pasak nukentėjusiojo atstovo, teismai bylos aplinkybes vertino išsamiai, ištyrė liudytojų bei nukentėjusiojo parodymus ir jų pagrindu pripažino kasatorių padarius BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausti visi konkretų incidentą matę asmenys, jų liudijimai apie įvykio aplinkybes visiškai sutapo, todėl teismai pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad liudytojų parodymai yra patikimi. Be to, liudytojų parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo institucijos priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl aptariamo kasatoriaus eksceso. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad kasatoriui palankius parodymus davė tik jo advokatė I. B., tačiau jų parodymai prieštaringi, neatitinka bylos duomenų, dėl to atmestini. Taigi teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, patikrinę kasatoriaus nurodytas aplinkybes pateikė dėl jų motyvuotas ir išsamias išvadas.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, esą jo veikloje nėra būtinųjų BK 155 straipsnio 1 dalyje nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų sudėties požymių. Taip pat pažymima, kad baudžiamajai atsakomybei pagal atsirasti BK 155 straipsnio 1 ar 2 dalį neturi reikšmės paskatos, dėl kurių kaltininkas savo veiksmais įžeidė žmogų, taip pat rezultatas, kurio buvo siekiama įžeidinėjant žmogų. Be to, kasatoriaus teiginiai, kad jis neva gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, pažeidžiančių jo teisę judėti ar pan., yra akivaizdžiai melagingi ir vertintini kaip jo nesąžiningas bandymas išvengti atsakomybės už jo padarytą nusikalstamą veiką.

Atsakant į kasatoriaus argumentus dėl pavartotų žodžių reikšmės pažymima, kad žodis „debilas“ suprantamas kaip reiškiantis žodžius „nevisprotis“, „nevykėlis“, „kvailys“, o tai reiškia šio žodžio įžeidžiamąjį, niekinamąjį pobūdį. Žodžiai „valkata“, „žlugęs žmogus“ ar žmogus, kuriam „reikia gydytis psichiką“, „ligonis“, panaudoti turint tikslą kiek įmanoma labiau įžeisti nukentėjusįjį.

Atsiliepime minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kur išaiškinta, kad esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiamos vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatorius skunde nepagrįstai nurodo, jog teismai neanalizavo ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas bei nesprendė klausimo dėl galimybės kvalifikuoti jo veiką pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Atsižvelgdamas į minėtas nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu, tuo tarpu BK 155 straipsnis kaip tik ir numato atsakomybę už žmogaus įžeidimą. Tokios pozicijos laikosi ir EŽTT, kuris savo praktikoje yra nurodęs, kad, kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys privalo elgtis sąžiningai. Žemesnės instancijos teismams konstatavus, kad pagal faktines aplinkybes yra pagrindas taikyti BK 155 straipsnio nuostatas, teismai pagrįstai nevertino nukentėjusiajam taikyti administracinės atsakomybės taikymo galimybės, taip užtikrindami nukentėjusiojo interesų apsaugą.

Atsiliepime teigiama, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog teismai turėjo svarstyti galimybę atleisti Kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Nagrinėjamu atveju teismai atsižvelgė į kasatoriaus veiksmų kryptingumą, nusikalstamos veikos pobūdį ir į tai, jog nukentėjusiojo įžeidimą matė visi teismo salėje buvę asmenys, todėl šiuo atveju ir kasacinės instancijos teismui nėra pagrindo pripažinti kasatoriaus padarytą veiką mažareikšme. Be to, padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, yra suformuluota taip, kad jos kriminalizavimas prarastų prasmę, todėl atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo nėra teisinio pagrindo. Nukentėjusiojo atstovo manymu, nepaisant to, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), akivaizdu, jog kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybės.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog nėra įrodytas priežastinis ryšys, kad galėtų būti patenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Dėl kasatoriaus padarytų nusikalstamų veiksmų, kurie konstatuoti žemesnės instancijos teismų sprendimuose, nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, stresą ir baimę, iki šiol dėl išsakytų grasinimų jis jaučiasi nesaugus, po įvykio sumažėjo nukentėjusiojo savivertės jausmas, dėl galimų kasatoriaus pavojingų veiksmų prasidėjo nemiga. Taigi žemesnės instancijos teismai pagrįstai konstatavo priežastinį ryšį tarp kasatoriaus veikos ir nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos bei priteisė nukentėjusiajam neturtinę žalą.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo

A. K. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 155 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. birželio 6 d., apie 12 val., Šiaulių apylinkės teismo salėje ir laukiamajame kitų žmonių akivaizdoje įžeidė nukentėjusįjį S. G., neigiamai, nepadoriai pavadindamas jį užgauliais, žeminančiais žodžiais.

Nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusi BK 155 straipsnio 1 dalis numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.

Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888, įsigaliojusiu nuo 2015 m. liepos 10 d., BK 155 straipsnis pripažintas netekusiu galios.

BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, 2 dalyje – kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Veikos nusikalstamumą panaikina tas įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikalstamos veikos sudėties arba susiaurina nusikalstamos veikos sudėtį numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kadangi nuo 2015 m. liepos 10 d. įstatymų leidėjas panaikino baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą pagal BK 155 straipsnį, A. K., nuteisto pagal šį BK straipsnį, veika – įžeidimas – tapo nebenusikalstama. Esant tokioms aplinkybėms A. K. taikytinos BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos ir baudžiamoji byla jam nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Gintaras Goda

Dalia Bajerčiūtė