2022-04-27 Nr. AB-10358-3-61-3-00190-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2075-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00190-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. O. O. O. (G. O. O. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal jo skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. O. O. O. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, Atsakovas) 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 21S45316 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 6K-23 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nesutinka su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statuso pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį ir teigė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovas, priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėją, nesuteikė galimybės savanoriškai išvykti, nors pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti. Nesutinka ir su atsakovo sprendimo dalimi, kuria nustatytas maksimalus draudimo atvykti terminas.

2.3. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytai principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

3.1. Nurodė, kad pareiškėjo patikslinanti apklausa 2021 m. spalio 18 d. neįvyko (buvo nutraukta), nes pradėjus pareiškėjo apklausą buvo pastebėta, kad (duomenys neskelbtini).

3.2. Departamentas nesutiko pareiškėjui suteikti pabėgėlio statuso, nes šis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių teisinio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo nurodyti motyvai – grėsmė patirti smurtą dėl (duomenys neskelbtini), savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

3.3. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, įvertino kilmės valstybės informaciją pareiškėjo pasakojimo kontekste ir konstatavo, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, o šiuo atveju (duomenys neskelbtini) nenurodė išsamių paaiškinimų dėl prieglobsčio suteikimo, vadovavosi bendra kilmės valstybės informacija ir praeities įvykiais.

3.4. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas yra priskirtas pažeidžiamų asmenų grupei (duomenys neskelbtini).

3.5. (duomenys neskelbtini).

3.6. Atsakovas akcentavo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neleistinoje vietoje neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo G. O. O. O. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 21S45316 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad 2021 m. spalio 18 d. vykusi pareiškėjo apklausa buvo nutraukta. 2021 m. lapkričio 18 d. Departamento specialistė surašė tarnybinį pranešimą „Dėl užsieniečio apklausos nutraukimo,“ kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Departamentas nusprendė kreiptis pagal kompetenciją įvertinti ar pareiškėjas yra priskirtinas pažeidžiamų asmenų grupei. Toks įvertinimas buvo atliktas ir 2021 m. lapkričio 17 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centras surašė tarnybinį pranešimą (duomenys neskelbtini).

6. Teismas sprendime vadovavosi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatomis, Įstatymu, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 7 d.; toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka). Taip pat teismas vertino ir atsakovo pateiktus Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenis apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas pagrįstai nusprendė, jog (duomenys neskelbtini) nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjas baiminasi, kad kilmės valstybėje galimai patirs grėsmę gyvybei dėl (duomenys neskelbtini).

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas bendrais bruožais grindžia jo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė, kad buvo persekiotas ar (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad jam kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia.

9. Teismas nurodė, kad nors ir yra tikimybė, kad pareiškėjas teoriškai (duomenys neskelbtini), tačiau, įvertinus bylos medžiagą, negalima teigti, kad ši tikimybė siejama su (duomenys neskelbtini) ar asmeniškai su pareiškėju. Pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, nėra individualizuoti (duomenys neskelbtini).

10. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, kas nesudaro pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą. Nėra duomenų, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų.

11. Atsakovas įvertino pareiškėjui galimai gręsiančias individualias grėsmes, kaip ir įvertino, jog (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas taip pat įvertino ir Tarptautinių organizacijų teikiamą pagalbą bei integracijos galimybes, grįžtantiems iš Europos valstybių. Pareiškėjas skunde teismui nepateikė paaiškinimų, kad tokiomis galimybėmis negalėtų pasinaudoti. Konstatuota, kad Departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėjas jokiais argumentais ar/ir įrodymais neįrodė priešingai.

12. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai, būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų penkerių metų terminą. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar būtų Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nenustačius aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu, todėl buvo sumažintas iki trijų metų.

III. 13. Pareiškėjas G. O. O. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad skundų dėl Migracijos departamento sprendimų nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista jo teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Skundą dėl Migracijos departamento sprendimo jis prašė, kad jam būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas. Skundų nagrinėjimo metu pareiškėjas nebuvo pakviestas dalyvauti, nebuvo išklausytas, o atsakovas nenurodė nė vieno pagrįsto argumento, kodėl nusprendė nesuteikti jam teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Taigi buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

15. Analizuojant individualią pareiškėjo situaciją skunde jis teigia, kad jo prašymas suteikti prieglobstį buvo pagrįstas, buvo pateikta papildoma informacija, tačiau pateikti faktai nebuvo teisingai įvertinti ir todėl priimtas neteisingas sprendimas. Jo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini).

16. Apeliaciniame skunde apeliantas sutinka, kad jo patiriami ekonominio pobūdžio sunkumai yra sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, tačiau ne esminė jo kilmės šalies palikimo priežastis. Svarbiausia, kad (duomenys neskelbtini).

17. Atsakovas vadovavosi selektyviai surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, nesikreipė į kompetentingas institucijas, kad surinktų platesnę informaciją, surinkta informacija nebuvo individualaus pobūdžio ir aktuali nagrinėjamu laikotarpiu.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija nenustatė, kad šiuo atveju yra kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

23. Vienas iš skundo argumentų yra tas, kad Komisija pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento sprendimo išnagrinėjo tiesiogiai ir betarpiškai jo neišklausiusi, o taip buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą.

24. Pagal Komisijos darbą reglamentuojančio Aprašo 222 punktą, Komisija skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai Komisija pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Komisijos sprendime nurodyta, kad ji vertina, kad nėra būtinas žodinis skundo nagrinėjimas – skunde nepateikta pagrįstų argumentų, kodėl turėtų būti skirtas žodinis nagrinėjimas. Taigi, Komisija žinojo apie pareiškėjo prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šį prašymą apsvarstė ir dėl jo priėmė sprendimą, kurio pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia. Be to, nagrinėjant pareiškėjo skundą, Vilniaus apygardos administracinis teismas surengė žodinį posėdį, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas bei jo atstovas. Žodinio posėdžio metu pareiškėjui buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus apie prieglobsčio suteikimui svarbias aplinkybes, o jam ir jo atstovui buvo suteikta galimybė žodžiu teismui paaiškinti jų pozicijai svarbius motyvus. Teisėjų kolegija išklausė pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą ir mato, kad pirmosios instancijos teisme duodamas paaiškinimus ir pasisakydamas dėl savo skundo motyvų, pareiškėjas ir jo advokatas nenurodė jokių naujų ar papildomų aplinkybių, kurios būtų reikšmingos teisingam sprendimui. Pareiškėjo paaiškinimas ir atsakymai į klausimus buvo trumpi ir neinformatyvūs. Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo.

V. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime Departamentas pagrįstai nurodė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką iki 3 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

28. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

29. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

32. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

33. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Išanalizavusi šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos nereiškia visiškai pagrįstos jo baimės kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

34. Kaip pagrindines išvykimo iš kilmės valstybės priežastis pareiškėjas nurodė nesaugumą, būtinybę nuolat nešiotis ginklą ir kovoti bei ekonomines priežastis (duomenys neskelbtini).

35. Pareiškėjo Departamentui apklausos metu pateiktas pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra daugiau bendro pobūdžio, nesusietas su jo asmeniu, jo asmeniniu patyrimu ar patirtomis grėsmėmis. Svarstant nesaugumo kilmės valstybėje motyvus svarbu, kad bendra saugumo padėtis kilmės šalyje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės ir nėra pagrindas prieglobsčio suteikimui. Be to, kaip nustatyta iš Departamento surinktos medžiagos, (duomenys neskelbtini).

36. Iš pareiškėjo pateikto apklausos metu pasakojimo matyti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios pareiškėjas paliko savo kilmės šalį, buvo ekonominis motyvas. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Tačiau ekonominio ar socialinio pobūdžio priežastys nėra tapačios persekiojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017).

37. Migracijos departamentas išanalizavo pareiškėjo kilmės šalyje esančią situaciją, kiek ji yra grėsminga pareiškėjui grįžti į savo kilmės šalį, papildomos apsaugos suteikimo sąlygų, numatytų Įstatymo 87 straipsnyje, požiūriu, vadovavosi Aprašo 89 ir 99 punktuose nustatytais reikalavimais. Prieš darydamas išvadas Migracijos departamentas surinko įvairią, išsamią ir naujausią informaciją, aktualią teisingam sprendimui priimti. Migracijos departamentas turėjo informacijos iš įvairių internetinių šaltinių: tarptautinių informacinių bei žiniasklaidos priemonių – www.dw.com, www.reuters.com; tarptautinių organizacijų interneto puslapių – www.reliefweb.int, www.zmogausteises.lt, https://easo.europa.eu, www.state.gov, www.hrw.org, www.amnesty.org, www.ecoi.easo.europa.eu, www.infomigrants.net, www.nrc.no. Tokia informacijos gausa ir įvairovė leido Migracijos departamentui visapusiškai ir objektyviai įvertinti pareiškėjo kilmės valstybėje esančią padėtį. Surinkta informacija atspindi tiek bendrą politinę situaciją (duomenys neskelbtini), tiek saugumo situaciją, tiek pareiškėjo asmeninę situaciją sugrįžus į kilmės valstybę. Taigi, priimdamas sprendimą Departamentas rėmėsi naujausia informacija ir ją įvertino nepažeisdamas teisės aktų. Remdamasis šiais duomenimis ir juos įvertinęs teisės aktų nustatyta tvarka, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad tyrimo metu nėra nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojamos baimės nelaikė visiškai pagrįsta, o tai reiškė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

38. Pareiškėjui nenurodžius jokių kitokių aplinkybių, galinčių kelti jam grėsmę, tos pačios aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste ir Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė ir jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų.

39. Migracijos departamentas svarstė, ar prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Darydamas išvadas Departamentas rėmėsi www.refworld.org, www.nrc.no, www.lutheranworld.org, www.dw.com, www.rescue.org ir kituose šaltiniuose pateikta informacija. Šios informacijos pagrindu atsakovas nustatė, kad pareiškėjo gyvenamajame regione beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. O. O. O. (G. O. O. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė