411a7a4f-0715-422d-8dd1-1f0b0b00a371 · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2S-1550-643/2019 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23798-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.2.4; 3.1.14.8.2; 3.3.2.5 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS 2019 m. spalio 3 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi ieÅ¡kovo K. K. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo K.

K. ieÅ¡kinį atsakovams A. P., A. B., trečiajam suinteresuotam asmeniui BEG-PRAGUE s.r.o dėl akcijų perleidimo sandorio dalies pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir apsimestinio sandorio teisinių pasekmių, n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir praÅ¡o pripažinti BEG-PRAGUE 1995 m. spalio 9 d. akcininko sprendimÄ ir 1995 m. spalio 9 d. Akcijų perleidimo sutartį dalyje, kurioje akcijų įgijėja nurodyta atsakovė A. P. apsimestiniu (niekiniu) sandoriu ir taikyti BEG-PRAGUE 1995 m. spalio 9 d. akcininko sprendimo ir 1995 m. spalio 9 d.

Akcijų perleidimo sutarties dalies, kurioje akcijų įgijėja nurodyta atsakovė A. P., pripažinimo apsimestiniu (niekiniu) teisines pasekmes:

a) tikruoju BEG-PRAGUE akcijų įgijėju ir vieninteliu akcininku laikotarpiu nuo BEG-PRAGUE įsigijimo 1995 m. spalio 9 d. iki S. K. mirties 2019 m. sausio 16 d. pripažinti S. K.;

b) nuo 2019 m. sausio 17 d., t. y. po S. K. mirties, BEG-PRAGUE vieninteliu akcininku pripažinti ieÅ¡kovÄ K. K., kaip vienintelį S. K. turto paveldėtojÄ . II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė 1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi nutarė ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atsisakyti priimti.

2. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad remiantis 2007 m. spalio 30 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Konvencija) 1 skirsnio 2 straipsnio 1 dalimi, laikantis Å¡ios Konvencijos nuostatų, Å¡ios Konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi bÅ«ti keliamos tos valstybės teismuose. Taigi, bendroji jurisdikcijos taisyklė Konvencijoje yra siejama su atsakovo nuolatine gyvenamÄ ja (buveinės) vieta Konvencijos privalančioje laikytis valstybėje t. y. jurisdikcija nustatoma tai valstybei, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), nepažeidžiant konkretaus teismo, turinčio jurisdikcijÄ toje valstybėje pagal tos valstybės nacionalinę teisę, nustatymo.

Jeigu Å¡alys, kurių vienos ar daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra Å¡ios Konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, kad Å¡ios Konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikcijÄ spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas ar minėti teismai turi jurisdikcijÄ . Tokia jurisdikcija yra iÅ¡imtinė, jeigu Å¡alys nebuvo susitarusios kitaip (Konvencijos 7 skirsnio 23 straipsnio 1 dalis).

IeÅ¡kovas ginčija ir praÅ¡o pripažinti BEG-PRAGUE 1995 m. spalio 9 d. akcininko atsakovo A. B. sprendimÄ ir 1995 m. spalio 9 d. Akcijų perleidimo sutarties dalį, kurioje akcijos perleistos atsakovei, apsimestiniu sandoriu. 1995 m. spalio 9 d. Akcijų perleidimo sutarties (tikslus sutarties pavadinimas yra Sutartis dėl dalies verslo perleidimo) 4 dalies 4.1 punkte nustatyta, kad Å¡iai sutarčiai taikoma Čekijos Respublikos teisė. Pažymėtina, jog minėta sutarties nuostata sutarties Å¡alys nenumatė, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikcijÄ jų santykiuose, 1995 m. spalio 9 d.

Akcijų perleidimo sutarties 4.1 punkte sutarties šalys tik aptarė, jog šiai sutarčiai yra taikoma Čekijos Respublikos teisė.

3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tik vienos iÅ¡ atsakovų gyvenamoji vieta nurodyta Lietuvoje, tačiau kito atsakovo gyvenamoji vieta yra Čekijos Respublikoje. Dėl Å¡ių aplinkybių teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 4. IeÅ¡kovas pateikė atskirÄ jį skundÄ dėl 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties panaikinimo.

5. Atskirajame skunde nurodoma, kad Akcijų perleidimo sutartyje numatytas atsakovų susitarimas dėl taikytinos Čekijos Respublikos teisės nepanaikina ieÅ¡kovo teisės reikÅ¡ti ieÅ¡kinį Vilniaus miesto apylinkės teismui. 5.1. Akcijų perleidimo sutartyje atsakovai susitarė tik dėl taikytinos teisės, o ne dėl iÅ¡imtinės Čekijos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti ginčus dėl Akcijų perleidimo sutarties negaliojimo, kadangi taikytina teisė ir teismingumas yra skirtingi dalykai. Taigi, dėl to, kad Akcijų perleidimo sutartyje buvo susitarta, jog taikytina Čekijos Respublikos teisė, nereiÅ¡kia, kad ginčai turi bÅ«ti sprendžiami Čekijos Respublikos teisme. 5.2. Net jeigu atsakovai ir bÅ«tų susitarę dėl teismingumo, tai saistytų tik pačius atsakovus, tačiau ne ieÅ¡kovÄ , tokios praktikos laikosi ir Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas.

6. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė tarptautinės jurisdikcijos taisykles. 6.1. Teismas prioritetÄ suteikė tokioms aplinkybėms, kad trečiasis asmuo yra registruotas Čekijos Respublikoje, Akcijų perleidimo sutartyje nebuvo numatyta iÅ¡imtinė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, ieÅ¡kinys nepriskirtinas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai pagal CPK 787 straipsnyje nustatytus kriterijus, nėra ryÅ¡io tarp Å¡alių kilusios ginčo su Lietuvos Respublika, tačiau teismas neatsižvelgė į tÄ aplinkybę, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taigi turėtų bÅ«ti taikytos taisyklės, taikytinos atsakovų daugeto atveju. 6.2.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Å¡iuo atveju sprendžiant dėl teismingumo, dėl kiekvieno reikalavimo turi bÅ«ti sprendžiama atskirai, taigi vertinamas ieÅ¡kinio dalykas, turi bÅ«ti nustatoma, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus, taip pat turi bÅ«ti nustatyta, kokia teisės aktų grupė aktuali jurisdikcijos nustatymui. 6.3. Atskirajame skunde atkreipiamas dėmesys į aktualiÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , pagal kuriÄ sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, toks sprendimas bus nedalomai susijęs su abejomis Å¡alimis.

Tuo atveju, kai taikytinas jurisdikcijos taisykles reglamentuojančiame teisės akte yra įtvirtinta lis pendens taisyklė (pirmojo teismo jurisdikcija), tokiu atveju įtvirtinama ir abipusė jurisdikcija (ieÅ¡kovas turi galimybę pasirinkti, kurios susitariančios Å¡alies teismuose reikÅ¡ti reikalavimÄ . Pagal Å¡iÄ taisyklę, Lietuvos Respublikos teismai neturi atsisakyti savo jurisdikcijos, jeigu nėra duomenų, kad kitoje valstybėje nagrinėjama analogiÅ¡ka byla.

7. Atskirajame skunde nurodoma, kad Å¡iuo atveju turėtų bÅ«ti taikytina 2007 m. spalio 30 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Lugano konvencija), kadangi tiek Å veicarija, tiek Europos bendrija yra susitariančios Å¡alys. Be to, taikant Lugano konvencijÄ , be kita ko, turi bÅ«ti vadovaujamasi ir reglamentu Briuselis I. Å ie abu teisės aktai jurisdikcijÄ sieja su atsakovo nuolatine gyvenamÄ ja vieta. 7.1. Atsižvelgiant į tai, kad nustatytas atsakovų daugetas bei egzistuoja tarptautinis elementas, jurisdikcija kiekvienam reikalavimui turėtų bÅ«ti nustatyta atskirai – atsakovui pareikÅ¡tas reikalavimas turėtų bÅ«ti nagrinėjamas Čekijos Respublikoje, o atsakovei pareikÅ¡tas reikalavimas – Lietuvos Respublikoje. Tačiau Lugano konvencija bei Briuselis I nuostatos leidžia ieÅ¡kovui pareikÅ¡ti reikalavimus abiem atsakovam vieno iÅ¡ jų gyvenamosios vietos teismui.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 787 straipsniu, kadangi turėjo būti taikytos Lugano konvencijos taisyklės.

9. Atskirajame skunde atkreipiamas dėmesys, kad ieškinio pagrindas yra susijęs su Lietuvos Respublika, taip pat čia yra daugelio įrodymų buvimo vieta.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieÅ¡kinį, neatsižvelgė į bÅ«tinybę skubiai taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirųjų skundų (ir atsiliepimų į juo) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų CPK 329 straipsnis patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas atskiruosiuose skunduose (atsiliepimuose į juos) nurodytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

12. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundų ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

13. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieÅ¡kinį, dėl to kad Å¡is nėra teismingas tam teismui, taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines normas, reglamentuojančias teismingumo nustatymÄ .

14. Aptariamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad Akcijų perleidimo sutartyje buvo susitarta dėl iÅ¡imtinės Čekijos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti ginčus dėl negaliojimo, be to, teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė Lugano konvencijoje įtvirtintus principus, suabsoliutindamas vieno iÅ¡ atsakovų gyvenamÄ jÄ vietÄ â€“ Čekijos RespublikÄ .

15. Teismingumo taisyklių reiÅ¡kiant ieÅ¡kinį laikymasis yra bÅ«tinoji teisės kreiptis į teismÄ teisminės gynybos įgyvendinimo sÄ lyga. Å iuo atveju ginčo Å¡alių buveinės yra skirtingose valstybėse (Å veicarija, Lietuvos Respublika ir Čekijos Respublika), taigi byloje kilęs ginčas turi užsienio elementÄ . Pagal nacionalinį teisinį reguliavimÄ Lietuvos teismui užsienio elementÄ turinčioje byloje pirmiausia reikia iÅ¡spręsti jurisdikcijos klausimÄ , t. y. teismas ex officio (savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetencijÄ priimti ieÅ¡kinį ir nagrinėti bylÄ (CPK 782 straipsnis). BylÄ nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dviÅ¡alė sutartis, tarptautinė daugiaÅ¡alė sutartis, Europos SÄ jungos teisės aktai) reglamentuoja Å¡ios bylos teismingumo klausimÄ .

16. Visus jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos SÄ jungos valstybių narių ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ELPA) narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Å veicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės reglamentuoja 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Lugano konvencija iÅ¡ esmės yra iÅ¡plečiamas reglamento „Briuselis I“ (Å¡iuo metu ir – reglamento „Briuselis I bis“) principų taikymas ELPA narėms.

Lugano konvencijos struktÅ«ra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje atkartojama dauguma Å¡io reglamento nuostatų. Vadovaujantis antruoju Lugano konvencijos protokolu, susitariančiosios Å¡alys įsipareigojo vadovautis ir Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo jurisprudencija bei doktrina, suformuota aiÅ¡kinant reglamentÄ â€žBriuselis I“ (reglamentÄ â€žBriuselis I bis“) (LAT 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018).

17. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lugano konvencijos nuostata, kad jurisdikcija nustatoma tai valstybei, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), tačiau neatsižvelgė į tÄ aplinkybę, kad Å¡iuo atveju egzistuoja atsakovų daugetas, kuriems ieÅ¡kinyje reiÅ¡kiami reikalavimai yra susiję. Pažymėtina, kad pagal Lugano konvencijos 2 skirsnio 6 straipsnio 1 dalį, Å¡ios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali bÅ«ti iÅ¡kelta kai minėtas asmuo yra vienas iÅ¡ atsakovų teismuose pagal bet kurio iÅ¡ jų nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iÅ¡ karto, siekiant iÅ¡vengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo.

Å iuo atveju vienos iÅ¡ atsakovų gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau pirmosios instancijos teismas Å¡ios aplinkybės neanalizavo, prioritetÄ suteikdamas kito iÅ¡ atsakovų gyvenamajai vietai - Čekijos Respublikai, tačiau nemotyvavo, kodėl nėra atsižvelgiama į atsakovės gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje.

18. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Akcijų perleidimo sutarties 4.1 punkte Å¡alys susitarė dėl iÅ¡imtinės jurisdikcijos, kadangi Å¡iame punkte tik nurodyta, kad sutarčiai yra taikoma Čekijos Respublikos teisė, o Å¡ių aplinkybių negalima laikyti tapačiomis. Taigi, Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lugano konvencijose 7 skirsnio 23 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia iÅ¡imtinę kompetencijÄ , ir padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡alys susitarė dėl iÅ¡imtinės jurisdikcijos Čekijos Respublikos teismams.

Nesant sutartyje numatytai iÅ¡imtinei kompetencijai dėl jurisdikcijos, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis jurisdikcijos taisyklėmis esant atvejui, kuomet atsakovų gyvenamoji vieta skiriasi. Dėl Å¡ios priežasties apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines normas, todėl padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kinys nėra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui ir atsisakė priimti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį.

19. Remiantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atsisakė priimti nepagrįstai, todėl yra pagrindas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti.

20. Ieškinio atitikimo įstatymų reikalavimams visa apimtimi vertinimas ir jo (ne)priėmimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Apeliacine tvarka tikrinamas tik atskirais klausimais priimtų pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, bet netikrinamas ieškinio atitikimas įstatymo reikalavimams apskritai (turinio ir formos prasme), o tai taip pat reikšminga ieškinio (ne)priėmimo klausimui išspręsti. Remiantis išdėstytais motyvais, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 137 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis). 21.

Apeliacinės instancijos teisme taip pat gautas ieÅ¡kovo praÅ¡ymas civilinę bylÄ pripažinti nevieÅ¡a ir civilinę bylÄ nagrinėti uždarame teismo posėdyje. Dėl Å¡io praÅ¡ymo apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylos medžiagÄ galima pripažinti nevieÅ¡a tik jau esant iÅ¡keltai bylai, tuo tarpu Å¡iuo atveju, kol nėra iÅ¡spręstas ieÅ¡kinio priėmimo klausimas, nėra pagrindo spręsti ir praÅ¡ymo dėl medžiagos pripažinimo nevieÅ¡a ir bylos nagrinėjimo uždarame teismo posėdyje.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais, n u t a r i a: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir ieÅ¡kovo K. K. ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Teisėja Margarita Stambrauskaitė