2022-04-20 Nr. AB-9296-3-61-3-04940-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2033-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04940-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. N. (D. N.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamanetas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39428 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 6K-2161 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), su kitais studentais dalyvavo demonstracijoje bei žudymo aukų pagerbimo ceremonijoje, todėl buvo apkaltintas antivalstybine veikla, siekiu atkurti (duomenys neskelbtini) grupuotę (toliau – ir (duomenys neskelbtini)), buvo areštuotas ir toliau persekiojamas. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį ikiteismine tvarka. Komisija sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo nurodęs, jog jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Paaiškino, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes persekiojamas tautiniu pagrindu, kaip (duomenys neskelbtini) ir politiniu pagrindu, siekiu atkurti (duomenys neskelbtini) ir jos veiklą. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) patiria tam tikrą diskriminaciją, kaip ir kitos tautinės mažumos, o pasibaigus karui, buvę (duomenys neskelbtini) nariai ir jų šeimos patiria spaudimą, stebimi ir persekiojami valdžios struktūrų, saugumo ir policijos. Dėl šio persekiojimo pareiškėjui kyla grėsmė prarasti laisvę, sveikatą ar net gyvybę. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenis ir buvo nenuoseklus bei prieštaringas. Atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o jo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka. Tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d.) 222 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste nurodė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas. Pareiškėjas nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenis ir buvo nenuoseklus bei prieštaringas: apklausų metu painiojosi pateiktoje informacijoje apie protestus, kuriuose tariamai dalyvavo, iš pradžių teigė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, o vėliau teigė, kad jokiai partijai nepriklauso; pareiškėjas teigė, kad buvo universiteto studentas, o vėliau nurodė, kad negali mokytis universitete, nes yra (duomenys neskelbtini). Teikdamas paaiškinimus pareiškėjas taip pat nieko nenurodė apie tariamą savo veiklą ir pripažino, kad kaltinimai jo atžvilgiu nėra pareikšti, o bylos užbaigtos. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o jo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta.

9. Atsakovas akcentavo, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Tokiu atveju šis klausimas būtų išspręstas. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti D. N. (D. N.) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi D. N. (D. N.) 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.

11. Teismas, apžvelgęs pareiškėjo apklausų metu Departamente duotus paaiškinimus, skundžiamo Sprendimo motyvus ir išvadas, akcentavęs ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 19, 115 ir 116 punktų nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas jokiai politinei partijai nepriklauso.

12. Teismas nustatė, kad tyrimo metu buvo rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini). Departamentas vadovavosi naujausia prieinama informacija apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę: (duomenys neskelbtini) padėtį, problemas, su kuriomis jie susiduria savo šalyje, tarp jų – diskriminacijos apraiškas skirtingose sferose, galimybes gauti išsimokslinimą, darbą, turėti būstą, COVID-19 pandemijos poveikį finansinėmis galimybėmis, kylančius konfliktus su kitais šalies gyventojais, vykstančius protestus. Atsakovas vadovavosi tiek oficialiais šaltiniais, tiek neoficialia, bet aktualia ir naujausia informacija (įvairiais straipsniais), atsižvelgė į informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį skirtingais laikotarpiais, t. y. iki 2015 m., po 2015 m., kada jiems atsirado daugiau laisvių ir galimybių šalyje, tiek po 2018 m. (duomenys neskelbtini) partijai laimėjus rinkimus.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Atsakovas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. turėjo nustatyti, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

14. Teismas akcentavo, kad Departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo pasakojimo turinį, jo nenuoseklumą, neišsamumą, nelogiškumus, tai, kad nebuvo nustatyti tikėtini persekiotojų tikslai ir motyvai persekioti pareiškėją, pareiškėjo nenorą kreiptis į policiją ir ieškoti pagalbos savo šalyje, pagrįstai jį įvertino kaip turintį rimtų trūkumų, todėl pasakojimui nebuvo taikytas abejonės privilegijos principas ir jis nelaikomas pagrįstu įrodymais. Pareiškėjo nurodoma informacija yra bendro pobūdžio ir nepatvirtina individualios grėsmės pareiškėjui jo kilmės valstybėje atsiradimo tikimybės. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai galimai leidžia pripažinti tikimybę, kad pareiškėjas, kaip vienišas vyras, priskirtinas socialinėms grupėms, kurios galimai pažeidžiamesnės tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tačiau pareiškėjo pasakojimo abstraktumas ir neįtikinamumas lemia, kad individualiai pareiškėjo atžvilgiu diskriminaciniai ar panašaus pobūdžio pažeidimai nenustatyti.

15. Teismas nurodė, jog pareiškėjas apklausos metu minėjo, kad jis buvo keletą kartų suimtas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų ar dokumentų. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis. Pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimai buvo be konkrečių detalių, tikslumo, pasakojime nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia.

16. Teismas darė išvadą, kad Departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas Tvarkos aprašo 222 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste pažymėjo, kad skundas Komisijoje žodine tvarka gali būti nagrinėjimas tik išimtiniais atvejais. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas Komisijoje būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas Departamento vykdytose apklausose, jose jam buvo sudaryta galimybė išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti į užduodamus klausimus. Pareiškėjas taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, nenurodė.

18. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis surinkta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstai tikimybei, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Ši skundžiamo Sprendimo dalis yra pagrįsta.

19. Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo motyvus dėl pareiškėjui taikytos priemonės – išsiuntimo į kilmės valstybę, sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Byloje nėra duomenų, kad iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjas būtų pareiškęs norą savanoriškai išvykti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kurioje nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

20. Teismas pažymėjo, kad nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į aktualų teisinį reglamentavimą ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Teismas vertino, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį nustatant dvejų metų nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos laikotarpį.

21. Teismas, netenkinęs pagrindinio reikalavimo, atmetė išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundą nagrinėjant Komisijoje nebuvo užtikrintas pareiškėjo betarpiškas išklausymas ir dalyvavimas procese, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija, susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Atsižvelgus į vyriausybės keliamą tiesioginę grėsmę pareiškėjui, jo baimė grįžti vertintina kaip visiškai pagrįsta. Pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti, pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta. Jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga.

24. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo pažeistos proceso teisės normos, žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, o atsakovo surinkta ribota informacija, kuria vadovavosi teismas, yra neobjektyvi ir prieštarauja pareiškėjo kilmės šalies realybei. Todėl bylą nagrinėjantis teismas buvo suklaidintas, o esminiai faktinių aplinkybių vertinimo trūkumai nebuvo pašalinti.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas Tvarkos aprašo 222 punkto kontekste akcentuoja, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas, pareiškėjas nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjas turėjo galimybę į žodinį bylos nagrinėjimą, jis buvo išklausytas posėdyje pirmosios instancijos teisme.

27. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenis ir buvo nenuoseklus bei prieštaringas, todėl nelaikytinas patikimu įrodymu, o jo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste.

28. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 32. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime Departamentas pagrįstai nurodė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad jo baimė patirti individualaus pobūdžio persekiojimą kilmės valstybėje yra visiškai pagrįsta, o pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę atveju jam gresia mirtis ir susidorojimas. Jo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų. Atsakovo surinkta medžiaga apie kilmės valstybę nebuvo pakankama Sprendimui priimti bei prieštarauja kilmės šalies realybei. Skundą nagrinėjant Komisijoje buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam.

35. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

36. Ginčui yra aktualios Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, kurios yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

37. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

40. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

41. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis nustato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

42. Nustatyta, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios pareiškėjas išvyko iš savo šalies, yra dalyvavimas protestuose, kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini) organizacijos atgaivinimo.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pasakojimą, pritaria Departamento išvadai, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kad prieglobsčio prašytojo istorija savaime nesąlygoja jam pabėgėlio statuso suteikimo. Departamento Sprendime, vadovaujantis JAV valstybės departamento 2020 m. šalies ataskaita apie žmogaus teisių praktiką (duomenys neskelbtini), išanalizuota situacija dėl galimybės minėti uždraustą (duomenys neskelbtini) politinę organizaciją, jos atgimimo galimybę. Pagal atsakovo surinktą informaciją (duomenys neskelbtini) saugumo pajėgų gali būti stebimi, jei jie yra aktyvistai, žurnalistai, buvę ar įtariami buvę (duomenys neskelbtini) nariai. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo priklausymą (duomenys neskelbtini) organizacijai. Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad jis dėl dalyvavo protestuose, siekiant atgaivinti šią politinę organizaciją, buvo sulaikytas, tačiau duomenų apie sulaikymą ir pareikštus kaltinimus pareiškėjas nepateikė. Nurodė, kad po 2021 m. vasario mėnesio sulaikymo į teismą nebuvo kviečiamas, o prasidėjus COVID-19 pandemijai, atvyko į Lietuvą.

44. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjo pasakojimas neturi trūkumų, nes nustatyti prieštaravimai dėl pareiškėjo paaiškinimų apie jo priklausymą politinei partijai. Pateiktame prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2018 m. priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, o apklausos Departamente metu nurodė, kad nepriklauso jokiai politinei partijai.

45. Nagrinėjamu atveju pagrįstai vertinta, jog pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais. Pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia realus pavojus.

46. Atsižvelgiant į tai, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta Departamento išvada, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausos metu, kitą bylos medžiagą, sprendžia, kad surinktų duomenų pakako prašymui išnagrinėti, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje patirti persekiojimą dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

49. Dėl nesuteiktos galimybės dalyvauti skundo nagrinėjimo procedūroje pažymėtina, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė Departamente ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją žodžiu. Teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo skundą nagrinėti Komisijoje buvo būtina žodinio proceso tvarka (Tvarkos aprašo 222 punktas), tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir pats pareiškėjas.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė