2022-04-06 Nr. AB-7992-3-61-3-03268-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-110-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03268-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 14.3; 14.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sakuona“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sakuona“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir AAD, Departamentas, atsakovas) 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. AS-98 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2020 m. liepos 28 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-41 (toliau – ir Patikrinimo aktas), dalyje dėl 20 291,37 Eur mokesčio didesniu tarifu priskaičiavimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas atliko pareiškėjo patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, jog pareiškėjas nedeklaravo be leidimo išgauto vandens kiekio už 2018 m. I ketvirtį, t. y. 373 kub. m ir naudojo žemės gelmes be leidimo nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 5 straipsnio 1 dalį, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Bendrovei priskaičiavo mokestį didesniu tarifu – 20 686 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pateikė pastabas atsakovui, tačiau atsakovas į jas neatsižvelgė ir Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotą 20 686 Eur mokestį didesniu tarifu.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos žemių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XXI-960, kurio 3 straipsnio 4 dalyje nustatė, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Pareiškėjas minėto įstatymo įsigaliojimo dieną t. y. 2014 m. liepos 1 d. turėjo galiojanti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – TIPK) ir jo naudojamų žemės gelmių sąlygos nesikeitė, todėl teigė, kad turėjo neterminuotą leidimą tikrinamuoju laikotarpiu. Nurodė, kad šiuo atveju minėto įstatymo leidėjas leidimo turėjimą siejo su galiojančio leidimo turėjimu įstatymo įsigaliojimo dieną ir su geriamojo gėlo ir gamybinio vandens naudojimo sąlygų nesikeitimu. Minėtas įstatymas nenumato sąlygos, kad leidimas naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį vandenį pasibaigia, jeigu yra panaikinamas TIPK, kaip tai konstatavo atsakovas Patikrinimo akte. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad Sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis, neaiškus ir iš jo turinio neįmanoma suprasti, kokį teisės aktą pažeidė pareiškėjas.

4. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo surašytu Patikrinimo aktu ir priskaičiuotu papildomu mokesčiu buvo pažeisti esminiai nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo, skaidrumo bei teisėtų lūkesčių principai dėl to, kad atsakovas atliko planinius aplinkos taršos, atliekų, vandens naudojimo patikrinimus dar 2017 m. gruodžio 28 d. ir nenustatė jokių pažeidimų dėl išgaunamo kito požeminio vandens, be to, kaip viešojo administravimo funkcijas šioje srityje vykdantis subjektas, neinformavo, jog Bendrovė turi turėti leidimą išgauti naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį. Atsakovas, surašydamas Patikrinimo aktą, tvirtindamas Sprendimą ir priskaičiuodamas padidinto tarifo mokestį, elgėsi nesąžiningai, nes Bendrovė nuolat deklaravo ir teikė oficialiai informaciją kontroliuojančioms institucijoms apie išgautą požeminį vandenį bei mokėjo nustatytus mokesčius, todėl tinkamai vykdė nustatytus įpareigojimus, nepadarė jokios žalos valstybei ar aplinkai, kontroliuojančios institucijos laikė, kad Bendrovė nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų, todėl jos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti padidintą mokesčio tarifą.

6. Pažymėjo, kad atsakovas Patikrinimo akte ir Sprendime neatsižvelgė, jog už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. Bendrovė jau buvo deklaravusi ir sumokėjusi nustatyto dydžio mokestį, t. y. patikrinimo aktu ir Sprendimu atsakovas priskaičiavo Bendrovei mokėtiną mokestį dar didesniu tarifu, nei nustatytas padidintas tarifas, t. y. prie jau Bendrovės sumokėto mokesčio buvo papildomai priskaičiuotas mokestis padidintu tarifu, tokiu būdu pažeidžiant MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies ir 2 priedo nuostatas.

7. Pareiškėjas teigė, kad atsižvelgė į 2014 m. birželio 19 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalį, kuri leido suprasti, jog subjektams, turintiems leidimus naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, leidimai galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Atsakovo elgesys ir Sprendimo bei Patikrinimo akto motyvai patvirtina, kad minėto įstatymo nuostatas valstybinės institucijos interpretuoja pagal savo vidinį supratimą, todėl, pareiškėjo nuomone, konstatuotas atsakovo galbūt padarytas pažeidimas yra teisiškai tiksliai neapibrėžtas.

8. Pažymėjo, kad jeigu teismas nuspręstų, jog pareiškėjas padarė Sprendime nurodytą pažeidimą, būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką sprendžiant ginčus dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo bei mokesčio už aplinkos taršą tarifo taikymo. Kadangi tokio pobūdžio bylose yra vertinama, ar mokesčio mokėtojas sąmoningai, t. y. tyčia nuslėpė mokesčius. Pareiškėjas nurodė, kad elgėsi sąžiningai ir apdairiai, deklaravo naudojamų žemės gelmių kiekį, mokėjo nustatytus mokesčius, atliko gręžtinio šulinio registraciją Lietuvos geologijos tarnyboje, turėjo reikiamą neterminuotą leidimą, t. y. nevengė teisės aktais nustatytų pareigų ir nebandė tyčia ką nors nuslėpti.

9. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad iki 2014 m. birželio 30 d. galiojęs prevencijos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80. 2 priedo (2007 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. D1-18 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 14 d. iki 2014 m. birželio 30 d.), 1 punktas nustatė, jog veiklos vykdytojai, vykdantys ūkinę veiklą arba eksploatuojantys įrenginius, kurie nepriskiriami prie šių Taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, turi turėti TIPK leidimą, kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 kub. m per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens). Pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjui TIPK leidimas nebuvo reikalingas, nes išgaunamas vandens kiekis neviršijo 100 kub. m, tai buvo aptarta pareiškėjo turėtame TIPK leidime ir jokių sąlygų dėl vandens paėmimo nebuvo numatyta. Tačiau nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimams, pareiškėjui atsirado prievolė gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl gręžtinio šulinio eksploatavimo. Teigė, kad 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XXI-960 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata galiotų tik tuo atveju, jei į turėtą TIPK leidimą iki 2014 m. liepos 1 d. būtų buvusi įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeistų.

11. Pažymėjo, kad pareiškėjo nuomonė, jog teisinio reglamentavimo pasikeitimo momentu turimas galiojantis TIPK leidimas reiškė, kad pareiškėjas turėjo neterminuotą leidimą naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos, yra nepagrįsta, nes pareiškėjas tokio leidimo neturėjo. Be to, panaikinus TIPK leidimą, naikinamas jo galiojimas, vadinasi ir jame buvusios numatytos sąlygos įrenginiui eksploatuoti ir šiuo aptariamu atveju nebegaliotų.

12. Nurodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. buvo atliktas Bendrovės patikrinimas, kuriame pateikta išvada, jog patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta, tačiau pažymėjo, jog tai buvo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros specialistų atliekamas patikrinimas, kuris siejamas su įmonių, kurioms išduoti TIPK arba taršos leidimai patikrinimu. Patikrinimo metu pareiškėjas veiklą vykdė pagal turimą taršos leidimą, o tokių patikrinimų metu dėmesys telkiamas į turimo leidimo ir jame nustatytų sąlygų laikymąsi, todėl geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo teisėtumas nebuvo tikrinamas. Tuo tarpu 2020 m. liepos 28 d. atlikto patikrinimo objektas yra mokesčio už išgautus valstybinus gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius, todėl ir Lietuvos geologijos tarnybos išduotas leidimas bei išteklių naudojimo sutartis yra tiesiogiai susiję su atlikto patikrinimo objektu.

13. Atsakovas teigė, kad Aplinkos ministerija ir jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius (MVGIĮ 8 str. 2 d.). Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (MVGIĮ 8 str. 3 d.), o vadovaujantis MVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Kadangi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tikslas yra valstybinių gamtos išteklių apmokestinimas ir jo sumokėjimas, laikytina, kad pareiškėjas šios pareigos, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, neįvykdė. Todėl Departamentas laikosi nuomonės, kad Sprendime aiškiai išdėstytos faktinės nustatyto pažeidimo aplinkybės, t. y. kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. (iki leidimo išdavimo dienos) neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties, taip pat nurodytas teisinis reglamentavimas.

14. Pažymėjo, kad MVGIĮ nenumato galimybės mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos arba paskirtąją baudą sumažinti. Sprendimas yra priimtas ne tik formaliais pagrindais, bet ir įvertinus pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, teisinius argumentus, todėl atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Atsakovo nuomone, tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 19 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. AS-98, pareiškėjui apskaičiuotą 20 686 Eur mokestį sumažino iki 4 137,20 Eur.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1995 m. rugpjūčio 23 d. eksploatuoja gręžtinį šulinį (toliau – ir Gręžinys), kuris 2016 m. vasario 24 d. buvo užregistruotas Žemės gelmių registre. 2011 m. vasario 28 d. ir 2014 m. balandžio 1 d. buvo atnaujintas pareiškėjo TIPK leidimas, kuris galiojo neterminuotai. Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. birželio 10 d. raštu Nr. (15.3)-A4-6402 informavo, kad UAB „Sakuona“ panaikina TIPK leidimą.

17. Pareiškėjas toliau tęsė savo veiklą, gamybinei veiklai naudotojo Gręžinį, deklaravo sunaudojamo vandens kiekį ir už jį mokėjo nustatytu tarifu, atliko Gręžinio registraciją Lietuvos geologijos tarnyboje, teikė duomenis apie sunaudojamą vandenį.

18. Atsakovas 2020 m. liepos 28 d. atliko planinį pareiškėjo patikrinimą dėl mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2017–2019 m. Patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Sakuona“ laikotarpyje nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius, remiantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (toliau – ir Taisyklės), todėl minėtu laikotarpiu naudojo žemės gelmes be leidimo. Taip pat atsakovas Patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėjas nedeklaravo be leidimo išgauto vandens kiekio už 2018 m. I ketvirtį, t. y. 373 kub. m. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė MVGIĮ 7 straipsnio 2 punkto ir 2006 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. D1-614/VA-99 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos patvirtinimo“ 12.3 punktą. Atsakovas, vadovaudamasis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi bei šio straipsnio 2 priedu, paskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokestį didesniu tarifu – 20 686 Eur.

19. Nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pareiškėjas dėl jo pateikė pastabas. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 4 d. Sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti apskaičiuotą 20 686 Eur mokestį.

20. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis MVGIĮ, Žemės gelmių įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad minėtos MVGIĮ nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti. Taigi be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MGVIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.

21. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo gavęs Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimosi sutarties dėl žemės gelmės išgavimo. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nedeklaravo atsakovo Patikrinimo akte nurodyto žemės gelmių kiekio, t. y. be leidimo išgauto vandens kiekio už 2018 m. I ketvirtį – 373 kub. m. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad dėl žmogiškos klaidos nedeklaravo viso žemės gelmių kiekio ir sutinka su atsakovo paskirta sankcija už šį pažeidimą, prašė palikti galioti Sprendimo dalį dėl nedeklaruoto 373 kub. m žemės gelmių kiekio ir priskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu 394,63 Eur. Tačiau pareiškėjas nesutinka su Patikrinimo akte ir Sprendime konstatuotu pažeidimu, t. y. kad pareiškėjas laikotarpyje nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. naudojo žemės gelmes neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius. Pareiškėjas savo nesutikimą grindžia argumentais, kad iki pat 2018 m. II pusmečio naudojo Gręžinį galvodamas, kad turi neterminuotą leidimą naudoti žemės gelmes. Pareiškėjas pažymi, kad 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos žemių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XXI-960, kurio 3 str. 4 d. nustatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Pareiškėjas minėto įstatymo įsigaliojimo dieną t. y. 2014 m. liepos 1 d. turėjo galiojanti TIPK leidimą ir jo naudojamų žemės gelmių sąlygos nesikeitė, todėl, pareiškėjo vertinimu, jis turėjo neterminuotą leidimą tikrinamuoju laikotarpiu. Teigė, kad elgėsi sąžiningai ir apdariai, t. y. deklaravo naudojamų žemės gelmių (vandens) kiekį (išskyrus 373 kub. m ), mokėjo nustatytus mokesčius, atliko Gręžinio registraciją Lietuvos geologijos tarnyboje, nevengė teisės aktais nustatytų pareigų ir nebandė ką nors tyčia nuslėpti. Pareiškėjo teigimu, apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra pažeidžiantis nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo, skaidrumo ir teisėtų lūkesčių principus.

22. Teismas nustatė, kad 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjui buvo atnaujintas TIPK leidimas, o 2014 m. balandžio 1 d. TIPK leidimas buvo atnaujintas vėl, nes vykdant Bendrovės gamybos plėtrą su naujų kėdžių gamybos cecho statybomis, buvo atliktas technologijos proceso pakeitimas ir naujuose pastatuose organizuoti nauji taršos šaltiniai. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą – Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80, 2 priedo (2007 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. D1 -18 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 14 d. iki 2014 m. birželio 30 d.) 1 punktą, kuris nustatė, jog veiklos vykdytojai, vykdantys ūkinę veiklą arba eksploatuojantys įrenginius, kurie nepriskiriami prie šių Taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, turi turėti TIPK leidimą, kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 kub. m per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens - TIPK leidimas pareiškėjui nebuvo reikalingas, nes jo išgaunamas vandens kiekis neviršijo 100 kub. m ir tai buvo nurodyta pareiškėjo turėtame TIPK leidime.

23. Teismo vertinimu, nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimams, pareiškėjui atsirado prievolė gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl Gręžinio eksploatavimo. Pažymėjo, kad Žemės gelmių įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d. laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Taigi, 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XXI-960 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata galiotų tik tuo atveju, jei į turėtą TIPK leidimą iki 2014 m. liepos 1 d. būtų buvusi įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeistų. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjo TIPK leidimuose nebuvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla, todėl teismas sprendė, jog geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimosi sąlygų šis leidimas neapibrėžė. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjas turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimosi sutartį.

24. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas gėlo ir požeminio vandens išteklius ginčo laikotarpiu naudojo neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, taip pat nedeklaravo be leidimo išgauto vandens kiekio, t. y. 373 kub. m, todėl vadovaujantis minėtomis nuostatomis, atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Teismas sprendė, kad Departamentas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

25. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Bendrovė būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, taip pat sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Priešingai, iš 2020 m. liepos 28 d. Patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjas 2017–2019 m. mokestiniais laikotarpiais deklaracijas pateikė taikydamas teisingą mokesčio už naudingąsias iškasenas tarifą ir teisingus mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientus, taip pat pareiškėjas deklaracijas VMI teikė laiku. Šis pažeidimas Bendrovei yra pirmasis, teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, taip pat, jog jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėjas pripažino padarytą pažeidimą ir nurodė, kad teisės aktai, reglamentuojantys gamtos išteklių mokėjimą po pasikeitimo, Bendrovei tapo neaiškūs ir neapibrėžti. Pareiškėjas už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. jau buvo deklaravęs ir sumokėjęs nustatyto dydžio mokestį. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius, buvo sumokėjęs mokestį, todėl iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo. Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjo padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo.

26. Vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad Bendrovei pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą, be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjo ginčijamu Departamento 2020 m. rugsėjo 4 d. Nr. AS-98 sprendimu apskaičiuotą 20 686 Eur už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį sumažino iki 4 137,20 Eur.

27. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų.

III. 28. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad teismas šioje byloje netinkamai taikė mokesčio proporcingumo principą, neatsižvelgė į tai, jog mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas. Šiuo atveju, teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, nors pareiškėjas skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėjo padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Pareiškėjas netgi neprašė išdėstyti mokėjimo dalimis per tam tikrą laiko tarpą, ar atidėti mokėjimą, jei jam vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą būtų sudėtinga sumokėti.

30. Atsižvelgiant į valstybėje suformuotą mokesčių politiką, teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir sumažino paskaičiuotą mokestį nuo 20 686 Eur iki 4 137,20 Eur. Pareiškėjui paskaičiuota suma nėra pernelyg didelė, kurią būtų sunku sumokėti. Pareiškėjo apyvarta 2017–2019 metais kasmet siekė 30 000 001–50 000 000 Eur, Bendrovė veikia jau 26 metus, yra didžiausia lenktai klijuotos faneros gamintoja Lietuvoje ir viena didžiausių Europoje, tiekianti rinkai įvairių modifikacijų lovų dugnų detales, lovų rėmus bei visiškai surinktų lovų rėmų komplektus ir kėdes. Todėl Departamento vadovaujantis galiojančiu MVGIĮ mokėtina suma už nedeklaruotą be leidimo išgautą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį - 20 686 Eur, įmonei nėra nei neproporcingai didelė finansinė našta (įmonė socialinio draudimo įsiskolinimų neturi, nėra bankrutuojanti ar pan.), nei MVGIĮ numato kokias nors išimtis dėl mažesnio tarifo taikymo. Įmonė yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį ir privalo tai padaryti MVGIĮ 6 straipsnio pagrindu.

31. Teismas nevertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, jog Departamento paskaičiuota mokėtina suma už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį yra neproporcingai didelė, nepateikė jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės finansinę būklę bei pajėgumus, todėl nėra pagrindo manyti, kad Bendrovė yra nepajėgi ir finansiškai nestabili.

32. Teismas nepagrįstai, t. y. byloje nesant duomenų, jog dėl itin svarbių finansinių ar kitų aplinkybių pareiškėjui sprendimu patvirtinta paskaičiuota 20 686 Eur suma yra akivaizdžiai neadekvati, sumažino pareiškėjui paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu už nedeklaruotą be leidimo išgautą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį iki 4 137,20 Eur. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog paskaičiuotos sumos sumažinimas sudaro išskirtines sąlygas pareiškėjui piktnaudžiauti pareiga deklaruoti išgaunamus valstybinius gamtos išteklius ir taip tikėtis palankių sprendimų ateityje. Šiuo atveju, valstybės biudžetas kas kartą netenka Departamento teisėtai ir pagrįstai paskaičiuotų mokesčių.

33. Departamento nuomone, teismas sprendime nurodydamas, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą, be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. padidinti 2 kartus, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Teismas sprendimą grindė tuo, kad nėra duomenų, jog UAB „Sakuona“ siektų tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, o taip pat, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, tačiau teismas neišreikalavo iš pareiškėjo jo ekonominę finansinę padėtį patvirtinančių įrodymų, tiesiog deklaratyviai nutarė mažinti įstatymu nustatytą mokestį. Departamento nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti peržiūrėtas, nes jokių išskirtinių aplinkybių, leidusių teismui be įrodymų ir papildomos medžiagos nuspręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumažinimo ir daryti išimtį, yra nepagrįstas, neatitinka visapusiško ir išsamaus bylos išnagrinėjimo principo.

34. Pažymi, kad aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, jog byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas. Tinkamas įrodinėjimas turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, nes tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės aktą ir teisingai išspręsti kilusį administracinį ginčą.

35. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

36. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas vadovaujasi tik jam šioje byloje patogiais Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje priimtais išaiškinimais, nors šį klausimą turėtų žiūrėti plačiau, įvertindamas ir kitus teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus panašaus pobūdžio administracinėse bylose.

37. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įtvirtintus teisės taikymo principus, tokius kaip teisingumo įgyvendinimas, užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumo ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos, ne bet kokio teisėtumo, o tik teisingumo teisėtumo pripažinimas, teisės pripažinimas fundamentalesniu dalyku negu įstatymas bei neformalus įstatymų taikymas, kas galėtų nulemti teisėtą sprendimą, bet ne visada teisingą, pareiškėjas teigia, kad būtina atkreipti dėmesį į šiuo metu vykstančius teisėkūros procesus, susijusius su valstybės politika gamtos išteklių naudojimo bei mokesčių už juos taikymo srityje.

38. Pareiškėjas akcentuoja, kad Departamentas tiek savo veiksmais, tiek apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais visiškai nesivadovauja nei valstybėje formuojama valstybės politika gamtos išteklių naudojimo srityje, nei jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais bei suformuota Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Departamento surašytu Patikrinimo aktu ir priskaičiuotu papildomu mokesčiu buvo pažeisti esminiai nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo, skaidrumo (VAĮ 3 str. 3, 4 ir 10 p.) bei teisėtų lūkesčių principai (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas) dėl to, kad atsakovas atliko planinius aplinkos taršos, atliekų, vandens naudojimo patikrinimus dar 2017 m. gruodžio 28 d. (patikrinimo aktas Nr. (10)-LT1-224) ir nenustatė jokių pažeidimų dėl išgaunamo kito požeminio vandens, be to, kaip viešojo administravimo funkcijas šioje srityje vykdantis subjektas nevykdė Departamento nuostatų reikalavimų.

39. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad santykių aiškinimasis tarp valstybės institucijų, tokiu būdu neužtikrinant vieningos teisinės praktikos taikymo, neturėtų gulti ant privačių asmenų pečių. Tokie Departamento veiksmai bei apeliacinio skundo argumentai prieštarauja Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, todėl vien tik dėl šių motyvų bei argumentų apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

40. Pasisakydamas dėl paskirtos sankcijos proporcingumo pareiškėjas teigia, kad savo argumentus šiuo klausimu išdėstė skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, 22–26 punktuose. Papildomai pažymi, kad Bendrovei buvo pritaikyta neproporcinga sankcija vien tik dėl to, kad pareiškėjo apyvarta siekė Departamento nurodytą dydį, tačiau tai prieštarauja suformuotai praktikai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio byloje pasisakė, kad proporcingumo principo esmė ta, jog pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą (nusikaltimą). Minėtas principas yra neatskiriamas nuo teisingumo principo – universalaus bendrojo teisės principo. Būtent įgyvendinant teisingumo principą reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Antra vertus, teisingumas reikalauja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėti bei kitas aplinkybes (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

41. Kita svarbi aplinkybė, kuri taip pat turėtų būti vertinama, yra tai, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir apdairiai, t. y. deklaravo naudojamų žemės gelmių (vandens) kiekį (išskyrus 373 kub. m, kas sudaro tik 1,9 proc. viso sunaudoto vandens kiekio, kurių nedeklaravimo fakto (žmogiškos klaidos) neneigia ir sutinka su Departamento paskirta sankcija), mokėjo nustatytus mokesčius, atliko Gręžinio registraciją Lietuvos geologijos tarnyboje ir, pareiškėjo nuomone, turėjo reikiamą neterminuotą leidimą, t. y. nevengė teisės aktais nustatytų pareigų ir nebandė tyčia ką nors nuslėpti.

42. Akcentuoja, kad būtent dėl atsiliepimo 9–13 bei 18 punkte nurodytų priežasčių ir motyvų negalima tapatinti Departamento apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020, kaip analogiškos administracinės bylos, kadangi minėtoje byloje Departamento buvo nustatytos faktinės aplinkybės tokios, kad pareiškėjas apskritai nedeklaravo jo išgauto gamtos išteklių kiekio 2015 m. ir 2016 m., tai nebuvo vienkartinis veiksmas, deklaracijos nebuvo teikiamos net kelis kartus, tikintis, kad valstybė nepastebės.

43. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, sudaro pagrindą atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Sprendimo, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotas 20 686 Eur dydžio mokestis, teisėtumo.

45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, konstatavo, kad nors pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. neturėjo leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius, taip pat nedeklaravo be leidimo išgauto vandens kiekio už 2018 m. I ketvirtį (373 kub. m), tačiau pareiškėjui apskaičiuotas mokestis 10 kartų padidintu tarifu (20 686 Eur suma) neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, dėl to pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo dalį, kuria patvirtintas pareiškėjui apskaičiuotas 20 686 Eur mokestis už nedeklaruotą be leidimo išgautą vandens kiekį, sumažinant pareiškėjui apskaičiuotą mokestį iki 4 137,20 Eur (mokestis (sankcija) padidintas 2 kartus).

46. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė mokesčio proporcingumo principą, neatsižvelgė į tai, jog mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas, nepagrįstai sprendime nurodė, kad pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, nevertino, jog pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kad paskaičiuota mokėtina suma yra neproporcingai didelė. Teismas spręsdamas, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta ir ją sumažindamas iki 2 kartų, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Šiuo atveju jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą apskaičiuotą mokestį sumažinti, nebuvo, todėl toks sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka visapusiško ir išsamaus bylos išnagrinėjimo principo.

47. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

48. Pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, atsakovas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

50. Kaip matyti iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, Departamentas iš esmės ir neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas pareiškėjui apskaičiuotą mokesčio sumą – 20 686 Eur – sumažinti iki 4 137,20 Eur, t. y. pritaikytą 10 kartų didesnį mokesčio tarifą sumažinti iki 2 kartų.

51. Taigi, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacinio skundo ribose, pažymi, kad šios bylos apeliacinio proceso stadijoje vertintina tik tai, ar pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, turėjo pagrindą sumažinti pareiškėjui MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies pagrindu apskaičiuotą ir patvirtiną 20 686 Eur mokesčio už be leidimo išgautą ir 2018 m. I ketvirtį nedeklaruotą vandens kiekį (373 kub. m) iki 4 137,20 Eur, t. y. taikyti tik 2 kartus didesnį mokestį (sankciją).

52. MVGIĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad Mokesčių įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021 ir kt.).

54. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Teisingumo principas įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021). Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

55. Taigi teismai, esant pagrindui, turi teisę koreguoti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos sumos dydį, nes tai vertintina kaip sankcija, o ne mokestis, dėl to tokiais atvejais nėra pažeidžiamas ir valdžių padalijimo principas.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad jame nurodyti argumentai, kiek tai susiję su paskirtos sankcijos proporcingumu, nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų tyčia siekęs nuslėpti ar nedeklaruoti išgauto vandens kiekio (išskyrus 373 kub. m) bei nesumokėti už jį mokesčių, kad jis patikrinimo metu būtų nebendradarbiavęs ar neteikęs patikrinimui reikiamos informacijos ir (ar) dokumentų, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Pareiškėjas 2017–2019 m. mokestiniais laikotarpiais deklaracijas pateikė taikydamas teisingą mokesčio už naudingąsias iškasenas tarifą ir teisingus mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientus, deklaracijas VMI teikė laiku, už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. jau buvo deklaravusi ir sumokėjusi nustatyto dydžio mokestį. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius, buvo sumokėję mokestį, todėl iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo. Atsakovas nurodytų aplinkybių apeliaciniame skunde nepaneigė, o apeliacinės instancijos teismas nurodytų aplinkybių taip pat neturi pagrindo vertinti kaip nepagrįstų. Aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie Bendrovės finansinę padėtį, taip pat neprašė jam apskaičiuotą mokestį išdėstyti, nagrinėjamu atveju neeliminuoja teismui galimybės, įvertinus kitas reikšmingas aplinkybes, sprendžiant dėl paskirtos sankcijos proporcingumo, sumažinti jos dydį.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ar padarytų išvadų vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad jos yra neteisingos. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis, kadangi skiriasi byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo turėjo pagrįstą pagrindą koreguoti padidinto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydį. Pritartina pareiškėjai paskirtos sankcijos dydžio parinkimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo parinktas sankcijos dydis yra pakankamai svarus ir turi atgrasomąjį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiam pareiškėjui, tačiau nevaržo jo daugiau, nei būtina MUVGIĮ 2 straipsnyje nustatytiems tikslams (ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas) pasiekti, taip pat užtikrina, kad teismo sprendimas būtų ne formalus, bet teisingas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Bendrovei už nustatytą pažeidimą paskirta neproporcinga sankcija, todėl, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai sumažino Departamento pareiškėjui apskaičiuotą mokėtiną sumą. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

59. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė