2016-12-13 Nr. AB-23785-3-61-3-01725-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1587-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01725-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 14–16).

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad 2012–2013 metais jam buvo mokama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija, todėl susidarė pensijos nepriemoka. Pareiškėjo nuomone, toks pensijos perskaičiavimas yra neteisėtas, pažeidžiantis jo teisę į nuosavybę, todėl jis įgijo teisę į susidariusią pensijos nepriemoką.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25–26).

Pažymėjo, kad, mokėdamas pareiškėjui perskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsakovas veikė teisėtai ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažino, kad paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucijai), todėl laikytinas teisėtu. 2012–2013 metais pareiškėjo pensija pagrįstai ir teisėtai buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes jų galiojimas valstybinių pareigūnų ir karių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą atmetė (b. l. 51–52).

Teismas atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo pagrįstas ir teisėtas. Pensijos gavėjų konstitucines teises pažeidė paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, taikant iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. galiojusias Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2014 m. sausio 14 d. pažyma Nr. 11DP(P)-213 (b. l. 19) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (2012–2013 metais) pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis. Teisme nagrinėti priimta pareiškėjo skundo dalis dėl pensijos nepriemokos priteisimo, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo ribas ir į teismo nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl buvo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. R. prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas, nenumatantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo neprieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui ir Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams (b. l. 54–57).

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nors ir pripažindamas konstitucinių teisių pažeidimą, o taip pat pripažindamas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio (prieštaraujančiu Konstitucijai) nuostatomis, nenagrinėjo pareiškėjo šio reikalavimo, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi priėmė nagrinėti tik tą pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjas teigia, kad 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi teismas, neatnaujindamas pareiškėjui termino skundui paduoti, apribojo pareiškėjo galimybę į konstitucinę teisę ginti teisinėmis priemonėmis savo interesus.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas netinkamai ir per plačiai aiškino Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, apribodamas pareiškėjo konstitucinę nuosavybės teisę. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažinimas prieštaraujančia Konstitucijai nepaneigia Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kuriuose pažymima, jog pensija laikytina nuosavybe, kuri turi būti ginama, o teisėti lūkesčiai apsaugoti. Iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo asmenims, prisiteisusiems nepriemokas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, yra sukuriamos palankesnės galimybės ignoruojant lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo, susijusio su paskirta pareigūnų ir karių valstybine pensija, kuri perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, pasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo. Pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo priėmimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi – šį pareiškėjo reikalavimą buvo atsisakyta priimti nepatenkinus prašymo dėl skundo padavimo termino atnaujinimo. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties pareiškėjas neskundė, nors apskundimo tvarka ir terminai buvo išaiškinti. Taigi bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos ir šioje byloje pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo papildomai iš esmės pasisakyti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pagrįstai nesprendė pareiškėjo reikalavimų dalies, susijusios su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymu.

Minėta, kad, nagrinėjant apeliacinį skundą, nebuvo nustatyti proceso teisės normų pažeidimai pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti reikalavimą, susijusį su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymu pareiškėjo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo išsamiai nagrinėti bei tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas, nenumatantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui ir Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucinio Teismo nutarimus bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas.

Dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia (be kita ko) dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su VRM veiksmų neteisėtumu jam neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, jog pareiškėjo teisės yra pažeidžiamos dėl to, kad Lietuvos valstybė teisės aktais nenumatė valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius