2020-05-13 Nr. AB-9496-3-62-3-02026-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1257-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02026-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 57.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. R. ir Č. R. (Č. R.) skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. R. ir Č. R. (Č. R.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) priteisti pareiškėjai A. R. iš atsakovo 101 649,52 Eur žalos atlyginimą; 2) priteisti pareiškėjui Č. R. iš atsakovo 100 780,66 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti pareiškėjams iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už jiems priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jiems bendros jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir Žemės sklypas), kurį jie įsigijo 2010 m. liepos 27 d., turėdami tikslą jame pastatyti maitinimo paskirties pastatą – restoraną. 2012 m. balandžio 12 d. pareiškėjai kreipėsi į atsakovą, prašydami išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Atsakovas 2012 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. 40-8-138 „Dėl prašymo išduoti specialiuosius architektūrinius reikalavimus“ nurodė, kad rengiant visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato naujos statybos, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, projektą privalu vadovautis Detaliojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. A-4694, (toliau – ir Detalusis planas) sprendiniais, t. y. nugriovus esamą gyvenamą pastatą gali būti projektuojamas maitinimo paskirties pastatas – restoranas, ir automobilių parkavimo aikštelė.

3. Dėl restorano statybos bei įrengimo darbų pareiškėjai 2012 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į statybos rangovą uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Malisa ir Ko“, kuri įsipareigojo pastatyti ir įrengti restoraną iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjai 2012 m. rugsėjo 1 d. pasirašė su UAB „ANA&ET” žemės sklypo ir restorano patalpų preliminariąją nuomos sutartį (toliau – ir Preliminarioji nuomos sutartis), pagal kurią susitarta, kad pareiškėjai 2013 m. rugsėjo 1 d. perduos UAB „ANA&ET” laikinai valdyti ir naudoti Žemės sklypą ir restorano patalpas, o UAB „ANA&ET” įsipareigojo pareiškėjams mokėti mėnesinį 20 088,0 Lt (5 817,88 Eur) nuomos mokestį nuo nuomojamo turto perdavimo.

4. Pareiškėjai nurodė, kad jiems nepavyko pastatyti ir įrengti restorano iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. bei 2013 m. rugsėjo 1 d. jo perduoti nuomininkui, kadangi atsakovas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 70-2-187 „Dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų panaikinimo“ nurodė, kad Urbanistikos ir architektūros skyrius pripažįsta 2012 m. balandžio 19 d. išduotus specialiuosius architektūrinius reikalavimus reg. Nr. 40-8-138 negaliojančiais, ir nustatė, kad rengiant statinio projektą (projekto pakeitimo projektą) statytojas privalo vadovautis parengto ir nustatyta tvarka patvirtinto detaliojo plano sprendiniais bei Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. lapkričio 5 d. projektavimo sąlygomis statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti; specialieji architektūriniai reikalavimai maitinimo paskirties pastato – restorano statybai gali būti nustatomi tik parengus naują detalųjį planą žemės sklypo naudojimo reglamentui patikslinti. Taigi atsakovas įpareigojo pareiškėjus atlikti Žemės sklypo detaliojo plano koregavimą.

5. Pareiškėjai 2013 m. balandžio 17 d. pateikė prašymą atsakovui dėl specialiųjų architektūros reikalavimų visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini), Kaune naujos statybos projektui. Atsakovas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 70-17-188 „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo (duomenys neskelbtini), Kaune“ nurodė, kad negali nustatyti specialiųjų architektūros reikalavimų visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano naujos statybos projektui, nes pastato paskirtis neatitinka Detaliojo plano sprendinių.

6. Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 70-2-187 ir 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 70-17-188, padavė skundą teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014 patenkino pareiškėjų apeliacinį skundą, kuriuo jie prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir pareiškėjų skundą tenkino.

7. Vykstant teisminiam ginčui dėl įpareigojimo parengti naują detalųjį planą restorano statybai pareiškėjai pateikė atsakovui prašymą organizuoti detaliojo plano koregavimą. Atsakovas parengė teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį bei pateikė pareiškėjams pasirašyti. Tokiu būdu pareiškėjai buvo priversti pasirašyti teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį, kuri buvo pasirašyta 2014 m. liepos 4 d., bei parengti naują detalųjį planą, kad galėtų pastatyti restoraną. Turėdami tikslą parengti detalųjį planą, 2014 m. liepos 24 d. pareiškėjai su UAB V PROJEKTAI sudarė detaliojo plano parengimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014 nustatė, jog detalusis planas iš viso neturėjo būti rengiamas, detaliojo plano parengimo sutartis su UAB V PROJEKTAI buvo nutraukta. Tačiau už iki to laiko atliktus detaliojo plano rengimo darbus pareiškėjai turėjo sumokėti 868,86 Eur.

8. Pareiškėjų teigimu, dėl atsakovo nepagrįsto reikalavimo parengti detalųjį planą restorano statybai pareiškėjai patyrė materialinę žalą, kuri susideda iš 868,86 Eur patirtų detaliojo plano rengimo išlaidų bei 201 561,32 Eur negautų nuomos pajamų (UAB „ANA&ET” 2016 m. liepos 20 d. vienašališkai nutraukė Preliminariąją nuomos sutartį) už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. liepos 20 d. Pareiškėjai kreipėsi į atsakovą su prašymu atlyginti jiems padarytą žalą, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti. Pareiškėjai teigė, kad atsakovo kaltė ir neteisėti veiksmai yra nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014.

9. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujama Savivaldybės administracijos, (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014 buvo panaikintas Savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 70-17-188. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų vertinimu, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu įpareigojo pareiškėjus pradėti rengti detalųjį planą. Nėra pateikta įrodymų, kad Savivaldybės administracija priėmė sprendimus, įpareigojančius pareiškėjus imtis tokių veiksmų. Minėtoje administracinėje byloje ginčytais sprendimais buvo nuspręsta atsisakyti išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, o ne įpareigoti pareiškėjus parengti Žemės sklypo detalųjį planą. 2014 m. liepos 4 d. Teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartis Nr. 70-18-34(70-28-01) buvo sudaryta gavus pareiškėjų 2014 m. gegužės 12 d. prašymą. Savivaldybės administracija, priimdama sprendimus dėl detaliojo plano koregavimo organizavimo, veikė teisės aktų nustatyta tvarka ir neturėjo pagrindo pareiškėjų pateikto prašymo netenkinti.

11. Atsakovas pažymėjo, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, su kuriuo pareiškėjai sieja savo argumentą, kad jiems nereikėjo rengti detaliojo plano, pareiškėjai per protingą terminą nesiėmė jokių veiksmų nutraukti pradėtą detaliojo plano regimo procedūrą, t. y. nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengtų ar sumažintų išlaidas. Byloje pateiktas Atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas Nr. 00131, pagal kurį atliktas apmokėjimas detaliojo plano rengėjui, pasirašytas beveik po metų – 2016 m. liepos 8 d. O pateiktas detaliojo plano parengimo sutarties Nr. 2014/07/24 nutraukimo aktas apskritai be datos, todėl spręstina, kad sutarties nutraukimo aktas buvo pasirašytas po atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto bei sumokėjimo už juos, taigi ne anksčiau kaip 2016 m. liepos mėn. Be to, pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, kad tie darbai, už kuriuos buvo sumokėta, buvo atlikti.

12. Atsakovo nuomone, pareiškėjų prašymas priteisti jiems pinigų sumą, kurią jie galbūt būtų gavę už restorano nuomą, yra nesąžiningas, laikytinas siekiu pasipelnyti, jis neatitinka teismų suformuotų sąlygų priteisti netiesioginius nuostolius kaip negautas pajamas.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad restoranas nebuvo laiku pastatytas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Savivaldybės administracija 2014 m. gruodžio 1 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. 70-17-830 visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano statybos projektui. Pareiškėjai nepaaiškino, kodėl dėl statybos leidimo išdavimo buvo kreiptasi tik 2016 m. birželio mėn., t. y. praėjus 1,5 metų nuo specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo. Tokie pasyvūs pareiškėjų veiksmai patvirtina, kad teismo prašomą priteisti žalą (negautas pajamas) jie patyrė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl savo sprendimų.

14. Atsakovas pažymėjo, kad Preliminariąja nuomos sutartimi buvo susitarta išnuomoti ne tik būsimo restorano patalpas, bet ir Žemės sklypą. Žemės sklypas galėjo būti nuomojamas bei gaunamos pajamos už jį. Tačiau pareiškėjai prašo priteisti visą sutarto mokesčio tiek už Žemės sklypą, tiek už patalpas sumą. Pareiškėjai niekaip nepagrindė, kokiu pagrindu atsakovas turėtų sumokėti už žemės sklypo nuomą. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše su istorija yra įrašas, kad minėtos Preliminariosios nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas Žemės sklypas. Šis įrašas galiojo nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. Be to, administracinėje byloje, kurioje buvo nagrinėtas atsakovo atsisakymas išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, pareiškėjai nebuvo informavę apie galimą kilti materialinę žalą. Pirmą kartą Preliminarioji nuomos sutartis Savivaldybės administracijai buvo pateikta tik 2016 m. rugsėjo 26 d.

15. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjų nurodytos nuomos pajamos, kurias jie tikėjosi gauti, laikytinos hipotetinėmis, priklausančiomis nuo daug įvairių aplinkybių ir sąlygų, o ne realiomis pajamomis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai statybos leidimą gavo 2016 m. rugsėjo mėnesį, ir nepateikė jokių duomenų, kad restoranas teisės aktų nustatyta tvarka yra užbaigtas, įrengtas ir įregistruotas. Šios aplinkybės patvirtina, kad Preliminariojoje nuomos sutartyje nustatytas nuomos terminas buvo nerealus, o numatytos nuomos pajamos – hipotetinės.

16. Savivaldybės administracija nurodė, kad preliminarioji sutartis yra organizacinio pobūdžio dokumentas, kuriame aptariami ikisutartiniai šalių santykiai. Tik pagrindinėje sutartyje yra įtvirtinami pagrindiniai susitarimai tarp šalių. Akivaizdu, kad tarp pareiškėjų ir UAB „ANA&ET“ negalėjo būti sudaroma pagrindinė restorano patalpų nuomos sutartis, kadangi neegzistavo realus objektas, kurį būtų galima išnuomoti (išskyrus Žemės sklypą). Preliminarioji nuomos sutartis nustojo galioti 2013 m. rugsėjo 1 d., t. y. praėjus metams nuo jos sudarymo.

17. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai savo reikalavimus kildina iš vienintelio įrodymo byloje – Preliminariosios nuomos sutarties, kurios autentiškumas, vertinant išdėstytas aplinkybes, kelia daug abejonių.

18. Atsakovas manė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja institucijos neteisėtų veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir išlaidų. Atsakovas teigė, kad žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, priteisimo atveju (jei tokie būtų nustatyti) viešoji teisė nenumato palūkanų mokėjimo nuo priteistos sumos.

II. 19. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė iš Savivaldybės, atstovaujamos Savivaldybės administracijos, pareiškėjai A. R. 19 194,86 Eur, o pareiškėjui Č. R. 18 326 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

20. Teismas, atmetė atsakovo ir jo atstovės pateiktą prašymą taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatęs, kad pareiškėjai apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2014 m. rugsėjo 30 d., kai buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas, o į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2017 m. rugsėjo 19 d.

21. Įvertinęs administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014 nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovo padaryti pažeidimai nustatant specialiuosius architektūrinius reikalavimus pareiškėjų statiniui (detaliojo plano rengimas siekiant statyti ne svečių namus, o maitinimo paskirties pastatą – restoraną), laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

22. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus restorano naujos statybos projektui vien tuo pagrindu, kad pastato paskirtis neatitiko Detaliojo plano sprendinių, teismas pripažino, kad detaliojo plano koregavimo veiksmai, atlikti pagal pareiškėjos ir UAB V PROJEKTAI 2014 m. liepos 24 d. detaliojo plano parengimo sutartį Nr. 2014/07/24, nebuvo būtini ir teisiškai pagrįsti specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymui restorano statybos projektui. Teismo vertinimu, šie veiksmai buvo atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė, o atsakovo atsiliepimo argumentai, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad Savivaldybės administracija priėmė tam tikrus sprendimus, įpareigojančius pareiškėjus imtis tokių veiksmų, yra nepagrįsti.

23. Teismas nustatė, kad pagal Preliminariosios nuomos sutarties 6.1 punktą ji galioja neterminuotai, taigi atsakovo argumentą dėl šios sutarties galiojimo pasibaigimo 2013 m. rusėjo 1 d. atmetė. Teismas nurodė, kad nuomos sutartis Žemės sklypui buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d. Teismo vertinimu, 2012 m. rugsėjo 1 d. sudaryta ir pasirašyta žemės sklypo ir restorano patalpų nuomos sutartis (pareiškėjos A. R. paaiškinimai, liudytojo UAB „ANA&ET” direktoriaus A. G. (A. G.) parodymai dėl nuomos objekto ir jam keliamų reikalavimų) yra nuomos sutartis, o ne preliminarioji sutartis, nes minėtoje sutartyje nėra aiškiai išreikšto ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomo šalių įsipareigojimo ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Ši nuomos sutartis yra reikšminga kaip įrodymas, kad egzistavo nuomos teisiniai santykiai, t. y. pareiškėjai vykdė ekonominę veiklą, turėjo tikslą nuomoti nekilnojamąjį turtą (pareiškėjos A. R. 2010–2016 m. verslo liudijimai).

24. Teismas sprendė, kad dėl Savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 70-2-187 ir Savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 70-17-188 nurodymų pareiškėjams parengti naują detalųjį planą, kuris būtinas specialiųjų architektūrinių reikalavimų restorano statybai nustatymui, buvo sudarytos sąlygos žalai atsirasti, nes pareiškėjai negalėjo parengti techninio projekto sprendinių pagal išduotus (ir panaikintus) specialiuosius architektūrinius reikalavimus, gauti statybą leidžiančio dokumento, vykdyti pareiškėjų ir UAB „Malisa ir Ko“ 2012 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos rangos sutarties Nr.12/08/01-ML1 bei pareiškėjų ir UAB „ANA&ET” 2012 m. rugsėjo 1 d. sudarytos sklypo ir restorano patalpų nuomos sutarties. Teismas nurodė, kad egzistuoja priežastinis ryšys, nes atsakovas turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014 konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus restorano naujos statybos projektui, remiantis vien tuo, kad pastato paskirtis neatitiko Detaliojo plano sprendinių), ir toks neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai atsakovo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Teismo vertinimu, to pakanka civilinei atsakomybei taikyti, nes nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pajamos buvo numatytos gauti iš anksto, pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai ir šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

25. Teismas, įvertinęs viešai pateikiamus UAB „ANA&ET“ apyvartos duomenis (www.rekvizitai.lt) 2012 metais, kai buvo sudaryta Preliminarioji nuomos sutartis, ir nustatęs, kad UAB „ANA&ET“ gaunamos pajamos iš ūkinės veiklos per 12 mėnesių buvo apie 1666–2500 Eur per mėnesį, sprendė, kad pareiškėjai nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. (sutarties registravimas viešajame registre) iki 2016 m. liepos 20 d. (sutarties nutraukimas) būtų gavę 36 652 Eur turto nuomos pajamų (22 mėnesiai po 1666 Eur nuomos mokesčio), nes duomenų apie galimą UAB „ANA&ET“ ūkinės- komercinės veiklos vykdymą, sumokėjus nuomos mokestį, byloje nėra.

26. Teismas, vadovaudamasis CK 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisė kiekvienam pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo kiekvienam pareiškėjui priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 27. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Savivaldybės administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjų skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

28. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjai subjektyviai nesuvokė ar neturėjo suvokti, kad jų teisės buvo pažeistos atsakovo 2013 m. sausio 23 d. raštu, kuriuo buvo panaikinti prieš tai išduoti specialieji architektūros reikalavimai, nurodant, kad nauji specialieji architektūros reikalavimai gali būti išduoti tik parengus naują detalųjį planą. Teismas šios išvados nepagrindė konkrečiais motyvais, todėl neaišku, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėjai suvokė apie savo teisių pažeidimą tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėjai savo reikalavimą atlyginti žalą siejo su atsakovo 2013 m. sausio 23 d. rašte išdėstytu sprendimu. Šis atsakovo raštas nebuvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014 (taigi negalima preziumuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo). Tik atsakovui pateikus teismui prašymą taikyti byloje ieškinio senatį, pareiškėjai pakeitė savo poziciją bei nurodė, kad tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014, pareiškėjai galėjo suvokti ir suprasti, kad už padarytą žalą turi atsakyti valstybė/savivaldybė. Pareiškėjų veiksmai patvirtina, kad jie suvokė 2013 m. sausio 23 d. rašto pasekmes bei įtaką jų teisėms ir interesams. Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir į atsakovą dėl naujų statinio architektūros reikalavimų, dėl detaliojo plano pakeitimo. Pareiškėjai 2018 m. liepos 16 d. rašytiniuose paaiškinimuose pripažino, kad jie pradėjo koreguoti detalųjį planą pagal atsakovo 2013 m. sausio 23 d. raštą, o ne po 2013 m. gegužės 13 d. rašto, kurį panaikino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo atsakovo 2013 m. sausio 23 d. rašto gavimo ir pareiškėjai jį praleido, todėl atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.

28.2. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas priėmė tam tikrus sprendimus, įpareigojančius pareiškėjus imtis detaliojo plano koregavimo veiksmų. Teismas laikė atsakovo veiksmus pripažintus neteisėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, tačiau šiuo sprendimu buvo panaikintas 2013 m. gegužės 3 d. raštas, kuriame nebuvo kalbama apie naujo detaliojo plano rengimą. Pareiškėjai ėmėsi veiksmų koreguoti detalųjį planą po atsakovo 2013 m. sausio 23 d. rašto, kuris nepanaikintas ir yra galiojantis. Pareiškėjai veikė laisva valia ir buvo suinteresuoti rengti detaliojo plano koregavimą, kadangi buvo koreguojamas ne tik sprendinys dėl būsimo pastato paskirties ir veiklos jame, bet ir kiti sprendiniai. Teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjų reikalavimą priteisti 868,86 Eur už detaliojo plano parengimą.

28.3. Teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, teigdamas, kad pareiškėjai dėl kaltų atsakovo veiksmų negavo turto nuomos pajamų, kurias pagrįstai tikėjosi gauti. Pirma, atsakovo 2013 m. gegužės 3 d. rašte net nebuvo užsiminta apie detaliojo plano koregavimo rengimą, antra, jokie byloje esantys duomenys nepatvirtino, kad pareiškėjai pagrįstai ir realiai galėjo tikėtis gauti pajamų pagal Preliminariąją nuomos sutartį. Priešingai – pareiškėjų veiksmai, gavus specialiuosius architektūros reikalavimus 2014 m. gruodžio 1 d. patvirtina, kad buvo nerealu įgyvendinti pareiškėjų tikslą perduoti sukurtą naują turtą nuomai per metus nuo sutarties sudarymo. Teismas neįvertino to, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjų patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) buvo pagrįsti realiomis, įrodytomis pajamomis. Nei pareiškėjai įrodė, nei teismas nustatė, kad iki 2013 m. rugsėjo 1 d. buvo realiai įmanoma išnuomoti pastatą, dėl kurio sutarties sudarymo metu net nebuvo kreiptasi dėl statybos leidimo išdavimo. Pastato suprojektavimas ir jo pastatymas yra labai ilgai trunkantis procesas, kurį pradėjus nėra įmanoma prognozuoti realios šio proceso trukmės. Be to, vien specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimas negarantuoja, kad tikrai bus išduotas leidimas statybai bei bus atlikti statybos darbai. Preliminariojoje nuomos sutartyje nustatytas terminas nerealus. Šioje sutartyje numatytas nuomos mokestis negali būti laikomas realiai gautinomis pajamomis.

28.4. Teismo sprendime nėra nurodytas nei vienas teisės aktas, kuris objektyviai būtų lėmęs ilgesnę pareiškėjų atliekamų veiksmų trukmę. Pareiškėjų 2018 m. lapkričio 16 d. rašytiniuose paaiškinimuose nepateikta jokių objektyvių priežasčių, dėl ko pareiškėjai iki šiol nebaigė planuojamos statybos. Šiuose paaiškinimuose pateikta veiksmų seka yra įprasta planuojant, projektuojant statybą bei ją vykdant, visus šiuos veiksmus pareiškėjai būtų turėję atlikti ir 2012, 2013 metais, jei būtų norėję išnuomoti restoraną 2013 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjų nurodytų teisės aktų (2018 m. lapkričio 16 d. rašytinių paaiškinimų 27 p.), kurie, pareiškėjų teigimu, keitėsi keletą kartų projektavimo metu, paskutiniai pakeitimai buvo priimti dar iki 2012 metų techninio projekto.

28.5. Teismas nepagrįstai Preliminariąją nuomos sutartį pripažino pagrindine nuomos sutartimi, kadangi nesant realaus objekto, netgi nesant suderinto jo projekto, negalima teigti, kad ginčo nuomos sutartyje buvo aiškiai nurodyti nuomojamo daikto požymiai. Be to, Preliminarioje nuomos sutartyje nenurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, todėl tokia sutartis turėjo būti sudaryta per metus laiko, taigi pareiškėjų pateikta sutartis nustojo galioti 2013 m. rugsėjo 1 d.

28.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei pareiškėjų patirtos žalos. Teismas, skaičiuodamas priteistiną žalos dydį, neįvertino patirtinų sąnaudų, vykdant atitinkamą veiklą.

28.7. Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad tokios sutarties, kokia buvo sudaryta 2012 m. rugsėjo 1 d., net nebuvo įmanoma įgyvendinti – nebūtų buvęs perduotas nuomojamas turtas, kadangi nuomotojas nebūtų galėjęs mokėti sutarto nuomos mokesčio.

28.8. Dėl pareiškėjų veiksmų byloje, jiems reiškiant įvairius prašymus, bylos nagrinėjimas užtruko nepagrįstai ilgai ir tai nepagrįstai didina procesinių palūkanų sumą.

29. Pareiškėjai A. R. ir Č. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

30. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Pareiškėjai niekada savo noru nebūtų rengę detaliojo plano koregavimo. Detaliojo plano koregavimas buvo atliekamas išimtinai dėl atsakovo 2013 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 70-2-187 nurodytų veiksmų atlikimo. Priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėjai savo iniciatyva ir savo valia nekoregavo statinių statybos zonos, ribos, linijos ir nenustatinėjo naujo užstatymo tipo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nustačius, kad detalusis planas neturėjo būti rengiamas, pareiškėjai nebetęsė detaliojo plano koregavimo darbų, gavo naujus specialiuosius architektūrinius reikalavimus, kuriuose jau nebebuvo įpareigojimo atlikti detaliojo plano koregavimą, parengė techninį projektą, gavo statybos leidimą bei pastatė restoraną.

30.2. Esant galiojančiam atsakovo 2013 m. sausio 23 d. sprendimui „Dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų panaikinimo“ Nr. 70-2-187 pareiškėjai negalėjo būti tikri, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. rugsėjo 30 d. panaikinus atsakovo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą, kuris yra praktiškai tapatus atsakovo 2013 m. sausio 23 d. sprendimui, pareiškėjai galėjo suvokti ir suvokė, kad jų teisės yra pažeistos ir kad dėl to kaltas atsakovas. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad pareiškėjai veikė pagal atsakovo išaiškinimą dėl detaliojo plano koregavimo. Atsakovo 2013 m. sausio 23 d. sprendimas nebuvo panaikintas tik dėl to, kad teismas atsisakė nagrinėti šią pareiškėjų skundo dalį praleidus šio sprendimo apskundimo terminą.

30.3. Būtent dėl tos priežasties, kad atsakovas po beveik metų iškėlė naują sąlygą pareiškėjams parengti detalaus plano koregavimą, pareiškėjai negalėjo pastatyti ir įrengti restorano ir jo išnuomoti iki suplanuoto termino. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos trys civilinės atsakomybės sąlygos.

30.4. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjai per jų suplanuotą laiką nebūtų galėję gauti statybą leidžiančio dokumento, t. y. kad jų į bylą pateiktas 2012 m. techninis projektas buvo su trūkumais, ar kad nebūtų galėję pastatyti restorano bei jo perduoti. Atsakovas pareiškėjų planų nerealumą įrodinėja tik tuo, kad iki 2013 m. rugsėjo 1 d. nebuvo gautas statybos leidimas, nebuvo pradėta statyba bei tuo, kad šiai dienai pastatas nėra baigtas statyti. Tačiau esmė yra ta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjai negalėjo gauti statybą leidžiančio dokumento bei pradėti statybų. Be to, atsakovas nepagrįstai teigia, kad restoranas nėra pastatytas. Pareiškėjai 2016 m. parengė naują restorano techninį projektą, kadangi per dvejus metus pasikeitus statybą reglamentuojantiems aktams teko rengti papildomas techninio projekto dalis ir koreguoti projektą, reikėjo gauti naujus visus reikalaujamus dokumentus projektui rengti, buvo pakeistos sąlygos inžineriniams tinklams. Aplinkybes, kad pareiškėjams teko iš esmės peržiūrėti techninį projektą, patvirtina tai, kad, pvz. pasikeitus teisės aktams atsirado reikalavimas projektuoti liftą. Daug kartų keitėsi priešgaisrinės saugos reikalavimai, teko perprojektuoti inžinierinius tinklus ir kitus sprendinius. Techninio projekto apimtis padidėjo. Taigi, akivaizdu, kad 2014 metais gavus naujus specialiuosius architektūrinius reikalavimus statybos leidimo gavimas užtruko ne dėl nuo pareiškėjų valios priklausančių aplinkybių, o dėl pasikeitusių teisės aktų reikalavimų. Tuo tarpu, pareiškėjams praradus nuomininką ir neturint kito potencialaus nuomininko nebuvo/nėra pagrindo skubėti pastatyti, įrengti ir įregistruoti pastatą.

30.5. Pagrindas nuomos sutarčiai sudaryti buvo restorano, o ne žemės sklypo nuoma, nes be restorano nuomininkui žemės sklypas nėra reikalingas. Todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjai nepagrindė, kokiu pagrindu atsakovas turėtų atlyginti tą nuomos mokesčio dalį, už kurią turėjo būti išnuomotas žemės sklypas, yra nepagrįsti ir nelogiški.

30.6. 2012 m. rugsėjo 1 d. Preliminariąją nuomos sutartimi nuomininkas įsipareigojo mokėti komunalinių bei kitų paslaugų mokesčius (3.29 p.), savo lėšomis atlikti nuomojamų patalpų bei vidaus inžinierinių tinklų priežiūrą ir einamąjį remontą (3.2.5 p.), todėl visas nurodytas nuomos mokestis būtų buvęs pareiškėjų grynasis pelnas.

30.7. Atsakovas nepagrįstai UAB „ANA&ET“ negalėjimą mokėti sutarto nuomos mokesčio įrodinėja įmonės gaunamomis pajamomis iš šiuo metu įmonės vykdomos veiklos. Nuomos mokestis būtų buvęs mokamas iš planuotų gauti pajamų atidarius restoraną. Todėl atsakovo argumentai, kad UAB „ANA&ET“ nebuvo finansiškai pajėgi vykdyti nuomos sutartį, yra nepagrįsti. Teismas nepagrįstai nuomos mokestį paskaičiavo pagal UAB „ANA&ET“ vykdytos veiklos apimtis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.

32. Kalbant apie galimai pareiškėjo patirtą turtinę žalą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pripažino res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikia įrodinėti.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014 spręsdamas ginčą tarp tų pačių šalių, konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini), Kaune, naujos statybos projektui, remiantis vien tuo, kad pastato paskirtis neatitiko Detaliojo plano sprendinių, nes detaliajame plane kaip vieną iš jo sprendinių įtvirtinus planuojamo statyti statinio paskirtį, kaip tai yra suprantama Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų paskirtį“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, vėliau projektuojant statyti kitos paskirties pastatą, pagal teisės aktų reikalavimus nėra būtina keisti detalųjį planą, jeigu pagal galiojančiame detaliajame plane nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ir, jei numatyta, pobūdį, yra galima tokia statyba. Ši išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad pagal teisės aktų reikalavimus – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą, Detaliųjų planų rengimo taisykles, patvirtintas patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, statinio paskirtis, kaip tai yra suprantama Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų paskirtį“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, nėra priskiriama prie privalomųjų reglamentų, kuriuos keičiant būtina rengti (ar keisti) detalųjį planą.

35. Įvertinus administracinėje byloje Nr. A602-1150/2014 nustatytas aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovo padaryti pažeidimai (neteisėtos veikos), konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, yra valdžios institucijų neteisėti veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme (įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia).

36. Padarius pastarąją išvadą, teisėjų kolegija pasisako dėl kitų būtinų viešosios atsakomybės sąlygų.

Dėl turtinės žalos

37. Pareiškėja A. R. prašė priteisti iš atsakovo 868,86 Eur patirtų išlaidų detaliojo plano rengimui, kurias ji patyrė vykdydama Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 70-2-187 „Dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų panaikinimo“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 70-17-188 „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo (duomenys neskelbtini), Kaune“ nurodymus parengti naują detalųjį planą žemės sklypo naudojimo reglamentų patikslinimui, kuris būtinas specialiųjų architektūrinių reikalavimų statinio – maitinimo paskirties pastato – restorano statybai (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatymui.

38. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas nepriėmė jokių sprendimų, įpareigojančių pareiškėjus imtis Detaliojo plano koregavimo veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu panaikintame 2013 m. gegužės 3 d. rašte nubuvo įpareigojimų rengti Detaliojo plano koregavimą. Pareiškėjai ėmėsi veiksmų koreguoti Detalųjį planą po atsakovo 2013 m. sausio 23 d. rašto, kuris nepanaikintas ir yra galiojantis.

39. Nepaisant to, kad atsakovo 2013 m. sausio 23 d. raštas teismo tvarka nebuvo panaikintas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, turinčiu res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią šios bylos kontekste, pripažinta, kad Detaliojo plano korektūra nebuvo reikalinga (šios Nutarties 34 p.). Tai suponuoja, kad pareiškėjai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, elgdamiesi sąžiningai, rūpestingai ir apdairiai, ėmėsi koreguoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4694, tikslu nustatyti (galimai turėjo būti – pastatyti) maitinimo paskirties pastatą – restoraną. Pareiškėja ir UAB V PROJEKTAI, atstovaujama R. V., 2014 m. liepos 24 d. sudarė detaliojo plano parengimo sutartį Nr. 2014/07/24, kuria UAB V PROJEKTAI įsipareigojo atlikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo plano koregavimą už 8007 Lt (2318,99 Eur), o 2015 m. spalio 30 d. sutarties nutraukimo aktu pareiškėjos A. R. ir UAB V PROJEKTAI sutartis buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo pagrindu nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas. Taigi už atliktus detaliojo plano rengimo darbus (detaliojo plano projekto sprendinių parengimas, viešo informavimo procedūrų rengimas, dokumentų rengimas Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos teikimui pagal reikalavimą) pareiškėjos A. R. plano rengėjai sumokėta 868,86 Eur (2016 m. liepos 8 d. kasos pajamų orderio kvitas serija R Nr.V135) suma yra jos tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl atsakovo neteisėto sprendimo ir atlygintini pareiškėjai atsakovo sąskaita (CK 6.249 str. 1 d., 6.271 str.).

40. Pareiškėjai turtinės žalos dėl negautų pajamų reikalauja įrodinėdami, kad dėl neteisėtų Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų beveik po metų laiko nuo architektūrinių reikalavimų išdavimo 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 70-2-187 „Dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų panaikinimo“ neteisėtai nurodžius pareiškėjams atlikti žemės sklypo detaliojo plano koregavimą pareiškėjams nepavyko įgyvendinti savo planų laiku pastatyti ir įrengti restoraną iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. bei 2013 m. rugsėjo 1 d. jo perduoti nuomininkui. Todėl pareiškėjai negavo pajamų, kurias būtų gavę, jei nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjai nurodytas aplinkybes grindžia remdamiesi 2012 m. rugsėjo 1 d. sudarytos nuomos sutarties, pavadintos preliminaria, sąlygomis.

41. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

42. Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių žalą patyrusio asmens veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008).

43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl kitos šalies neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

44. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė aktualų teisinį reguliavimą, įtvirtintą CK, taikytiną sutarčių sudarymui bei nuomos teisiniams santykiams, o taip pat aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą aiškinant ir taikant CK nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

45. Tuo pačiu teisėjų kolegija nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikiamus teisės aiškinimus, kuriais remiamasi vertinant sutartinių teisinių santykių pobūdį – ar tai preliminarūs sutartiniai teisiniai santykiai, ar pagrindinės sutarties pagrindu susiformavę teisiniai santykiai. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, bei vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad CK 6.165 straipsnyje nustatyta, jog preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį.

Taigi trumpai preliminariąją sutartį galima apibrėžti kaip šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma.

Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia.

Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis.

Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo kaip preliminariosios ar pagrindinės sutarties, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Taigi būtų galima daryti išvadą, kad pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties, – aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

Minėta, kad, sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esmės ir teisinės reikšmės, svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys. Būtent pagal konkrečios sutarties turinį galima nuspręsti, pripažinti šią sutartį preliminariąja sutartimi ar kvalifikuoti joje įtvirtintą susitarimą kaip pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį.

O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tokia sutartimi nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, kas yra būdinga pagrindinėms sutartims.

Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja.

46. Šio teisės aiškinimo kontekste teisėjų kolegija nepagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. sudaryta sutartis yra pagrindinė nuomos sutartis, o ne preliminarioji sutartis. Šios sutarties sudarymo metu nebuvo nuomos sutarties dalyko (CK 6.477 str., 6.530 str.) ir vien tai lemia, kad tokia sutartis negali būti pripažįstama pagrindine nuomos sutartimi. Sutartyje yra nurodoma, kada pastatytas nekilnojamasis daiktas bus perduotas nuomininkui ir nuo kada bei kokio dydžio nuompinigius nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui. Taigi, šia sutartimi išreikštas šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir aptartos esminės pagrindinės sutarties sąlygos. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Vertinant, ar sutartyje išreikšta valia dėl termino, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, darytina išvada, kad toks terminas sutartyje nenurodytas, bet atsižvelgiant į tai, kad nuomos dalykas pagal sutartį nuomininkui turėjo būti perduotas iki 2013 m. rugsėjo 1 d., galima spręsti, jog pagrindinė nuomos sutartis turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2013 m. rugsėjo 1 d., t. y. per metus nuo preliminarios sutarties sudarymo.

47. Sprendžiant, ar yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra sąlygos, nurodytos Nutarties 42 punkte, suponuojančios teisę į negautų pajamų priteisimą kaip žalos atlyginimą, yra svarbu nustatyti, ar realu, kad pareiškėjai, jei nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų, būtų tinkamai įvykdę Preliminarioje nuomos sutartyje prisiimtus įsipareigojimus nuomos dalyką nuomininkui perduoti iki 2013 m. rugsėjo 1 d., tokiu būdu įgydami teisę į pajamas nuompinigių forma.

48. Aplinkybės, kuriomis remiantis nustatytinas sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, nuo ko tiesiogiai priklauso, ar būtų gaunamos pajamos iš teisėtos veiklos, realumo faktas, nustatomos ir vertinamos taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles.

49. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

50. Taikydama šias, Nutarties 49 punkte nurodytas, įrodinėjimą reglamentuojančias procesines taisykles, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų veiksmų intensyvumas ir jų rezultatai siekiant įgyti teisę statyti – gauti leidimą – iki atsakovui priimant 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 70-2-187 „Dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų panaikinimo“ akivaizdžiai liudija, jog per 7 mėn. iki nuomos sutarties dalyko perdavimo pagal sutartį termino buvo objektyvi galimybė šią prievolę įvykdyti tinkamai, kad būtų įgyta teisė į pajamas nuompinigių forma. Vien tai, kad iki 2013 m. sausio 23 d. net nebuvo baigtos senųjų statinių griovimo įteisinimo procedūros, o pritarimas griovimo projektui gautas tik 2013 m. gegužės 20 d., patvirtina šių teisėjų kolegijos išvadų pagrįstumą. Šiame kontekste taip pat svarbus ir faktinių aplinkybių, apibūdinančių pareiškėjų veiksmus po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo priėmimo, vertinimas. Po teismo sprendimo specialieji architektūros reikalavimai pareiškėjams buvo išduoti 2014 m. gruodžio 1 d., o dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pareiškėjai kreipėsi tik 2016 m. birželio mėn., jis išduotas 2016 m. rugsėjo 21 d. Taigi akivaizdu, kad net be kokių nors esminių trukdžių nuo specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo momento iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo praėjo daugiau nei pusantrų metų. Todėl pripažinti, kad realu, jog pareiškėjai būtų įvykdę sutartinius įsipareigojimus ir būtų įgiję teisę į nuompinigius 2014 m. rugsėjo 1 d., nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Preliminarioji nuomos sutartis nutraukta ne vėliau kaip 2016 m. liepos 8 d. pareiškėjams neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų. Svarbi aplinkybė, leidžianti pagrįstai abejoti tikrąja Preliminarios nuomos sutarties šalių valia pasiekti sutarto rezultato sulygtomis sąlygomis, yra ir tai, kad pareiškėjai nepatyrė neigiamų pasekmių dėl sutarties neįvykdymo (Sutarties 1.5 p.).

51. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo kiekvienam pareiškėjui priteista po 18 326 Eur žalos atlyginimo (su turto nuoma susijusios negautos pajamos), ir pareiškėjų reikalavimus dėl žalos atlyginimo negautų pajamų forma priteisimo atmeta visiškai.

52. Kadangi visiškai atmestas pareiškėjo Č. R. skundas, teisėjų kolegija panaikina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl jam pritaistų 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šią pareiškėjo reikalavimo dalį atmeta.

53. Pareiškėjai A. R. priteisiama žalos atlyginimo suma sumažinama iki 868,86 Eur ir paliekama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl ieškinio senaties

54. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

55. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą.

56. Įvertinus šios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės į ieškinį dėl žalos atlyginimo atsiradimo momentu laikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 70-17-188 „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo (duomenys neskelbtini), Kaune“, t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d., taigi pareiškėja A. R. apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2014 m. rugsėjo 30 d. ir kreipėsi į teismą nepraleidusi ieškinio senaties termino.

57. Dėl pareiškėjo Č. R. teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties terminas yra aktualus tik tuo atveju, jei yra teisinis pagrindas pripažinti egzistuojant gintiną pažeistą teisę. Kadangi pareiškėjo teisė į negautas pajamas teisėjų kolegijos išdėstytų motyvų pagrindu paneigta, t. y. nepripažinta egzistuojanti gintina teisė, nėra teisinio pagrindo šioje skundo dalyje pasisakyti ir dėl ieškinio senaties termino.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Pareiškėjai A. R. ir Č. R. prašo priteisti jiems 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Byloje pateikti dokumentai (2019 m. liepos 16 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 61/2019, 2019 m. liepos 16 d. pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 563222) patvirtina, kad A. R. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 600 Eur.

59. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies ir kad galutinis procesinis sprendimas priimtas iš dalies pareiškėjos A. R. naudai, darytina išvada, kad ji turi teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgiant į tenkintų skundo reikalavimų dalį.

60. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma yra 1 216,41 Eur (1,3 (koeficientas) × 935,7 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2018 metų III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis). Taigi prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio.

61. Nagrinėjamu atveju iš viso pareiškėjai prašė jiems iš atsakovo priteisti 202 430,18 Eur (101 649,52 + 100 780,66) žalos atlyginimo. Galutiniu teismo sprendimu pareiškėjai A. R. buvo priteista 868,86 Eur, t. y. 0,43 proc. pareiškėjų skunde reikalautos priteisti sumos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tenkintą pareiškėjų reikalavimų dalį, įvertinusi Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju pareiškėjai A. R. iš atsakovo priteistina 10 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 4 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės kiekvienam pareiškėjui: Č. R. ir A. R., priteista po 18 326 Eur žalos atlyginimo (su turto nuoma susijusios negautos pajamos), ir pareiškėjų Č. R. ir A. R. reikalavimus dėl žalos atlyginimo negautų pajamų forma priteisimo atmesti visiškai.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 4 d. sprendimo dalį dėl priteisimo pareiškėjui Č. R. 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šią pareiškėjo Č. R. reikalavimo dalį atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjai A. R. priteistą žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 868,86 Eur ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo pareiškėjai A. R. už priteistą sumą (868,86 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai A. R. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, 10 Eur (dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius