40fd5a03-c337-45fe-996c-e1d9769eaea5 · Å iaulių apygardos teismas

?Pranešėjas BBaudžiamoji byla Nr. 1A-68-744/2022 (1A-400-744/2021) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38652-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.2; 2.1.4.11.5; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.8; 2.1.14; 2.1.15.3.3.3; 2.1.16.1.9; 2.4.6.3.1 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. gegužės 18 d. Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Jolantai Plungienei, dalyvaujant prokurorams Aldonai Jaugelienei, Arminui Elijošiui (vaizdo konferencijos būdu), nuteistojo R.

B. gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui (vaizdo konferencijos bÅ«du), vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apylinkės teismo Raseinių rÅ«mų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose bei 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį – areÅ¡tu 60 parų; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį – areÅ¡tu 50 parų; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Å¡ios bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir R.

B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5, 6, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant tęsti darbÄ , per pirmus 6 bausmės vykdymo atidėjimo mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 ir 66 straipsniais, į atliktos bausmės laikÄ Ä¯skaičiuotas sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2019 m. rugsėjo 8 d. 15.15 val. iki 2019 m. rugsėjo 10 d. 15.06 val.; iÅ¡ R.

B. priteista nukentėjusiems R. B., D. M., V. M. ir A. Ž. po 500 eurų kiekvienam neturtinės žalos atlyginimo; R. B. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus; du diržus, esančius prie baudžiamosios bylos, nuspręsta sunaikinti; garso įraÅ¡us su nepilnamečių apklausomis nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė 1.

R. B. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. rugsėjo 8 d. apie 3.30 val. (duomenys neskelbtini), namuose, kilusio konflikto metu tyčia vienÄ kartÄ ranka sudavė savo mažametei dukrai R. B., gimusiai (duomenys neskelbtini) metais, per galvÄ , sukėlė fizinį skausmÄ , bei nemažiau du kartus diržu sudavė savo sugyventinės mažametei dukrai A. Ž., gimusiai (duomenys neskelbtini) metais, per kojas, padarė poodinę kraujosruvÄ kairėje Å¡launyje, nežymiai sutrikdė sveikatÄ .

2. Be to, R. B. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. rugsėjo 8 d. apie 3.30 val. (duomenys neskelbtini), namuose, kilusio konflikto metu nemažiau du kartus diržu sudavė sugyventinės nepilnametei dukrai K. M., gimusiai (duomenys neskelbtini) metais, per kojas ir Å¡onÄ , sukėlė fizinį skausmÄ , sugriebęs už plaukų tampė sugyventinės nepilnametę dukrÄ D. M., gimusiÄ (duomenys neskelbtini) metais, trenkė Å¡ios galvÄ Ä¯ sienÄ , sukėlė fizinį skausmÄ , kumščiu vienÄ kartÄ Ä¯ galvÄ sudavė savo sugyventinės nepilnamečiui sÅ«nui V. M., gimusiam (duomenys neskelbtini) metais, sukėlė fizinį skausmÄ .

3. Be to, R. B. nuteistas už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2008 metų, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2019 m. rugsėjo 8 d., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), namuose, naudodamas ilgalaikį fizinį ir psichinį smurtÄ prieÅ¡ savo mažametę savo dukrÄ R. B., gimusiÄ (duomenys neskelbtini) metais, ir sugyventinės mažametę dukrÄ A. Ž., gimusiÄ (duomenys neskelbtini) metais, jas psichotraumavo, sutrikdė jų psichinę ir asmenybės raidÄ , nukentėjusiosioms R. B. ir A. Ž. sukėlė kitas emocijas vaikystėje (F93.8) ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ .

4. Be to, R. B. nuteistas už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2008 metų, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2019 m. rugsėjo 8 d., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), namuose, naudodamas ilgalaikį fizinį ir psichinį smurtÄ savo sugyventinės nepilnamečių vaikų K. M., gimusios (duomenys neskelbtini) metais, D. M., gimusios (duomenys neskelbtini) metais, V. M., gimusio (duomenys neskelbtini) metais, atžvilgiu, juos psichotraumavo, sutrikdė jų psichinę ir asmenybių raidÄ , nukentėjusiesiems K.

M., D. M. ir V. M. sukėlė miÅ¡rius nerimo ir depresinius sutrikimus (F41.2) ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . II. Apeliacinio skundo argumentai ir praÅ¡ymai 5. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir priimti naujÄ nuosprendį – R.

B. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų iÅ¡teisinti. 5.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. B. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiÅ¡kino baudžiamÄ jį įstatymÄ bei padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, suvaržiusius kaltinamojo teises, todėl priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas R. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir vertindamas įrodymus, visiÅ¡kai neatsižvelgė į tai, kad praėjus devynioms valandoms po tariamo A.

Ž. sužalojimo, jÄ apžiÅ«rėjusi gydytoja R. G. jokių sužalojimų nenustatė. Teisme apklausta gydytoja nurodė, jog vaikus (tame tarpe ir A. Ž.) apžiÅ«rėjo nuodugniai. IÅ¡ byloje esančių teismo medicinos specialistų iÅ¡vadų akivaizdu, jog nei vienam iÅ¡ vaikų, iÅ¡skyrus A. Ž., joks sužalojimas nebuvo konstatuotas. Be to, specialisto iÅ¡vada kategoriÅ¡kai nepatvirtina, jog mažametei A. Ž. konstatuotas sužalojimas buvo padarytas bÅ«tent Å¡ioje byloje nagrinėjamo įvykio metu.

Aplinkybė, jog gydymo įstaigoje atliktos apžiÅ«ros metu nebuvo nustatytas joks sužalojimas, tik patvirtina, jog specialisto iÅ¡vadoje nurodytas sužalojimas A. Ž. buvo padarytas jau po Å¡ioje byloje nagrinėjamų įvykių. Teisme specialistas A. J. paaiÅ¡kino, jog A. Ž. kairės Å¡launies priekiniame pavirÅ¡iuje viduriniame trečdalyje nustatytos įstrižos apie 10x1 cm dydžio poodinės kraujosruvos matmenys turėjo atitikti traumuojantį daiktÄ , kuriuo buvo padaryta Å¡i kraujosruva. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratÄ R.

B. gyvenamojoje vietoje buvo išimti penki diržai. Du iš šių diržų nukentėjusysis V. M. įvardijo kaip diržus, su kuriais R. B. tariamai smurtavo. Tačiau, įvertinus tiek namuose kratos metu rastų diržų matmenis, tiek ir V. M. nurodytų diržų matmenis, akivaizdu, jog jie neatitinka teismo medicinos eksperto konstatuoto sužalojimo matmenų. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų apkaltinamajame nuosprendyje nepašalino ir dėl jų visiškai nepasisakė. 5.2. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai suabsoliutino liudytojos D.

Ž. parodymus. Å i liudytoja įvykio vietoje nebuvo. Ji iÅ¡ vaikų nakties metu gavo žinutę, kurioje buvo praÅ¡oma pagalbos. Tačiau byloje nėra pateikta jokio nepilnamečių vaikų ir minėtos liudytojos susiraÅ¡inėjimo. Be to, liudytoja, tariamai žinodama, jog prieÅ¡ vaikus buvo smurtaujama, nekvietė policijos pareigÅ«nų, o paskambino ir papasakojo visÄ informacijÄ vaikų motinos seseriai V. D., kuri ir informavo policijos pareigÅ«nus, jog R. B. girtauja, smurtauja prieÅ¡ sutuoktinę, o vaikai galimai buvo iÅ¡varyti iÅ¡ namų.

Taigi, policijos pareigÅ«nams vykstant pagal iÅ¡kvietimÄ nebuvo gauta jokios informacijos apie smurtavimÄ prieÅ¡ vaikus. Å ie byloje esantys įrodymai paneigia D. Ž. nurodytas aplinkybes, jog jai dar įvykio naktį buvo žinoma, kad prieÅ¡ vaikus buvo smurtaujama. Apeliantas pažymi, kad teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į D. Ž. santykius su kaltinamuoju, o jų tarpusavio santykiai buvo blogi. R. B. atžvilgiu dėl smurtavimo prieÅ¡ D. Ž. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, jiems susitaikius.

Å ios aplinkybės, apelianto nuomone, aiÅ¡kiai rodo, jog D. Ž. turi iÅ¡ankstinį nusistatymÄ R. B. atžvilgiu, todėl jį apkalba ir sÄ moningai stengiasi pabloginti jo teisinę padėtį. Todėl teismas Å¡ios liudytojos parodymus turėjo vertinti kaip nepatikimus. 5.3. Apeliantas pažymi, kad teismas visiÅ¡kai nepagrįstai pripažino nepilnamečių vaikų parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , įrodymais Å¡ioje byloje, kadangi jie neatitiko įrodymams keliamų reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje.

Nepilnamečiai nukentėjusieji bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo apklausti tiesiogiai. Bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti jų apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ protokolai ir peržiÅ«rėti apklausų vaizdo įraÅ¡ai. PeržiÅ«rėjus vaizdo įraÅ¡us ir perskaičius apklausų protokolus paaiÅ¡kėjo, jog apklausiant nepilnamečius nukentėjusiuosius pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ buvo Å¡iurkščiai pažeistos BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatos, kadangi apklausiant vaikus jiems nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieÅ¡ Å¡ioje byloje kaltinamojo statusÄ turintį tėvÄ .

Tik apklausiant D. M., su pastarÄ ja bendravusi psichologė nurodė: „tu gali neduoti parodymų, bet čia ir atvažiavome visi, kad iÅ¡girstume juos“. Tačiau iÅ¡sakytoji frazė negali bÅ«ti laikytina realiu teisės atsisakyti duoti parodymus iÅ¡aiÅ¡kinimu. PrieÅ¡ingai, šį frazė yra akivaizdus vertimas ir spaudimas nepilnamečiui asmeniui duoti parodymus. Å ie vaikų apklausoje dalyvavusios psichologės veiksmai, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmai, proceso metu neužtikrinant procesinių teisių iÅ¡aiÅ¡kinimo mažamečiams ir nepilnamečiams nukentėjusiesiems, ignoravimas aiÅ¡kaus spaudimo nepilnamečiui asmeniui duoti parodymus, aiÅ¡kiai byloja tiek apie padarytus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, atliekant nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausas, tiek ir kaltinamojo teisės į teisingÄ teismÄ pažeidimÄ .

Minėtieji veiksmai pažeidė tiek nukentėjusiųjų, tiek ir kaltinamojo teises, o nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausų metu gauti duomenys aiškiai neatitinka įrodymams keliamo teisėtumo reikalavimo, todėl pirmosios instancijos teismas vaikų apklausos metu gautų duomenų negalėjo pripažinti įrodymais. 5.4. Apelianto tvirtinimu, atliekant nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausas, buvo pažeista ir BPK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta liudytojo parodymų surašymo tvarka.

PeržiÅ«rėjus vaikų apklausų vaizdo įraÅ¡us ir juos sugretinus su apklausų protokolais paaiÅ¡kėjo, jog apklausų protokoluose nurodyti duomenys aiÅ¡kiai neatitinka nepilnamečių vaikų duotų parodymų turinio. Nukentėjusiesiems užduoti klausimai ir jų atsakymai nebuvo užfiksuoti, o parodymai suraÅ¡yti iÅ¡kraipant jų turinį, kaip trečiojo asmens pasakojimas. Be to, apklausų metu buvo uždavinėjami aiÅ¡kiai atsakymÄ menantys klausimai (pavyzdžiui: „ar tau skaudėjo, kai sudavė?“;

„kÄ jauti tėčiui – baimę, neapykantÄ , pyktį?“; „tu sakei vaiko teisių apsaugos specialistei, kad sudavė, dabar sakai, kad ne. Tai, kaip buvo?“). Taigi, atliekant vaikų apklausas, buvo Å¡iurkščiai pažeistos BPK nuostatos. 5.5. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, visiÅ¡kai nepateikė veikos kvalifikavimo motyvų, neatskleidė nusikalstamos veikos požymių R. B. veiksmuose bei jų nepagrindė byloje surinktais įrodymais.

Å ie pirmosios instancijos teismo veiksmai aiÅ¡kiai byloja, kad R. B. pripažinimas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo paremtas prielaida, tačiau ne byloje esančiais įrodymais. 5.6. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus bei 138 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ , iÅ¡ esmės rėmėsi tik selektyviai atrinktais įrodymais, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų tarp byloje esančių įrodymų, ko pasekmėje iÅ¡vados dėl kaltės buvo padarytos remiantis prielaidomis.

Apeliantas pažymi, kad šioje byloje jau pats kaltinimas R. B. buvo suformuotas ydingai. Inkriminuotas tariamos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis yra daugiau kaip vienuolika metų, nenurodant konkretesnių laikotarpių. Taip buvo apsunkinta kaltinamojo galimybė gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl tariamai padarytų nusikaltimų padarymo laiko visiškai nieko nepasisakyta. Be to, nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje visiškai nekonkretizuoti R. B. pavojingi veiksmai, tik nurodoma, jog R.

B. ilgÄ laikotarpį prieÅ¡ vaikus naudojo fizinį ir psichologinį smurtÄ , tačiau patys smurtiniai veiksmai nėra konkretizuoti, nenurodoma prieÅ¡ kuriuos iÅ¡ vaikų Å¡ie veiksmai buvo naudojami. Inkriminuojamo laikotarpio pradžioje dar net ne visi vaikai buvo gimę, tad iÅ¡ kaltinamojo akto ir skundžiamo nuosprendžio taip ir liko neaiÅ¡ku, kaip R. B. naudojo fizinį ir psichinį smurtÄ prieÅ¡ dar negimusį vaikÄ . Apeliantas pabrėžia ir tai, jog skiriasi tiek kaltinime nurodytos aplinkybės, tiek teismo nustatytos aplinkybės dėl to paties kaltinimo.

Kaltinamajame akte kaltinimas yra suformuotas nurodant, kad fizinis ir psichinis smurtas buvo ilgalaikis, besitęsiÄ s daugiau kaip vienuolika metų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas R. B. kaltę, visiÅ¡kai nepagrindė jam inkriminuoto ilgalaikio fizinio ir psichinio smurto požymio, o fizinį ir psichinį smurtÄ siejo su 2019 m. rugsėjo 8 d. įvykiu. Todėl susidarė situacija, jog R. B. veiksmai dėl to paties įvykio buvo kvalifikuoti du kartus pagal atskirus BK straipsnius, tai yra pagal BK 140 straipsnio 3 dalį bei 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, o taip pat pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ .

Taip buvo pažeistas dvigubo baudimo principas. 5.7. Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog kaltinamojo Å¡eima daugiau kaip deÅ¡imt metų buvo įtraukta į rizikos Å¡eimų sÄ raÅ¡us dėl Å¡eimoje esančių problemų dėl alkoholio vartojimo ir socialinių įgÅ«džių stokos. Todėl Å¡eima visÄ Å¡Ä¯ laikotarpį nuolatos (3-4 kartus per mėnesį) buvo lankoma socialinių darbuotojų ir policijos pareigÅ«nų, tačiau per daugiau kaip deÅ¡imt metų niekuomet jokie smurto atvejai prieÅ¡ vaikus nebuvo nustatyti.

Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti vaikų auklėtojai. Visi jie nurodė, jog niekada nekilo įtarimų, jog prieš vaikus galėjo būti smurtaujama, niekada nematė jų sužalotų. Taigi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti jokie objektyvūs duomenys, kad R. B. dešimt metų smurtavo prieš vaikus. 5.8. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino teismo psichologinės psichiatrinės ekspertizės aktus. Nors ekspertizės akte teigiama, jog vaikai nėra linkę fantazuoti ir meluoti, tačiau priešingas aplinkybes nurodė D.

M. mokyklos auklėtojas ir laikinoji globėja. Pastaroji teisme nurodė, jog atsisakė mergaitės globos dėl D. M. netinkamo elgesio ir nuolatinio melavimo (kaip pavyzdys buvo pateikta situacija, kai D. M. paÅ¡aliniams asmenims pasakodavo, jog pas globėjÄ namuose vartoja alkoholį su suaugusiais asmenimis). Teisme apklausti vaikų auklėtojai nurodė, jog vaikai mokykloje turėjo psichologinių problemų dėl patiriamų patyčių iÅ¡ bendraklasių ir kitų vaikų. Be to, ekspertizės aktuose yra nurodoma, jog dalis vaikų turėjo psichikos sutrikimų.

TÄ patvirtino ir apklausti mokyklos auklėtojai, nurodydami apie dalies vaikų turėtas raidos problemas. Tačiau dėl Å¡ių aplinkybių teismas visiÅ¡kai nepasisakė. Svarbu tai, kad ekspertizių atlikimo metu mokyklų auklėtojai ir laikini globėjai dar nebuvo iÅ¡sakę minėtų aplinkybių, todėl Å¡ios aplinkybės ekspertams nebuvo žinomos. Tad Å¡ioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti byloje esančius įrodymus, kurie pagrįstų, jog ekspertų nurodomi sutrikimai iÅ¡sivystė ne nuo jų įgimtų ir įgytų turimų psichologinių traumų bendraujant su bendraamžiais, bet nuo tariamo R.

B. netinkamo elgesio su vaikais.

6. Atsiliepimų į nuteistojo R. B. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinį skundÄ negauta.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2022 m. vasario 23 d. teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ ir išėjo į pasitarimo kambarį priimti sprendimÄ , kurį turėjo skelbti 2022 m. kovo 24 d. 13 val. Tačiau 2022 m. kovo 24 d. prieÅ¡ teismo posėdį, kuriame turėjo bÅ«ti skelbiamas minėtas sprendimas, teisme buvo gautas nuteistojo R. B. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio elektroninis laiÅ¡kas, kuriame nurodyta, kad nuteistasis R. B. mirė. Patikrinus Å¡iÄ informacijÄ Lietuvos Respublikos gyventojų registre (teismų informacinėje sistemoje „Liteko“) nustatyta, kad nuteistasis R.

B. mirė 2022 m. kovo 17 d. Atsižvelgus į Å¡ias aplinkybes, Å iaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartimi nutarta bylos nagrinėjimÄ apeliacine tvarka atnaujinti ir byloje atlikti įrodymų tyrimÄ , iÅ¡tiriant įrodymus, patvirtinančius nuteistojo R. B. mirtį, o taip pat iÅ¡siaiÅ¡kinant proceso dalyvių (gynėjo, prokuroro, nukentėjusiųjų, nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovų) ir nuteistojo R. B. Å¡eimos narių bei artimų giminaičių pozicijÄ dėl proceso baigties, mirus nuteistajam R.

B. (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

8. Teismo posėdžio metu, atnaujinus įrodymų tyrimÄ , mirusio nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis nurodė, kad mirus jo ginamajam, jo sutuoktinė, bÅ«dama supažindinta su tokia teise, raÅ¡tu jam nepateikė praÅ¡ymo dėl baudžiamojo proceso byloje tęsimo reabilituojančiais pagrindais, todėl prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti. Prokuroras Arminas ElijoÅ¡ius nurodė, kad mirus R. B. ir nesant jo artimųjų giminaičių praÅ¡ymų dėl baudžiamojo proceso tęsimo reabilituojančiais pagrindais, nuteistojo R.

B. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinio skundo nagrinėjimas turėtų būti nutrauktas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla R. B. atžvilgiu nutrauktina, jam mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas). III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai 9. BPK 3 straipsnyje yra numatytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nurodyta viena iÅ¡ tokių aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas, – mirusiajam baudžiamasis procesas negali bÅ«ti pradedamas, o pradėtas turi bÅ«ti nutrauktas, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių. Å i aplinkybė yra viena iÅ¡ baudžiamojo proceso bendrųjų nuostatų, taikomų ir apeliaciniame procese. Visų pirma pažymėtina, kad draudimas tęsti procesÄ nurodytu pagrindu nėra ir negali bÅ«ti siejamas su galimybe apskųsti priimtÄ sprendimÄ ir jį nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisė apskųsti teismo sprendimÄ yra įtvirtinta ne tik nacionaliniuose įstatymuose, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismÄ , aiÅ¡kinama kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, jog įstatymu turi bÅ«ti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamÄ jį aktÄ bÅ«tų galima apskųsti bent vienos aukÅ¡tesnės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę iÅ¡taisyti galimÄ klaidÄ (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2008 m. sausio 24 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Žemesnės instancijos teismų klaidų iÅ¡taisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos Å¡alių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamÄ bylÄ nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (bÅ«tina sÄ lyga) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, inter alia (be kita ko), nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat vieÅ¡ojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismÄ turi bÅ«ti „praktiÅ¡ka ir veiksminga“ ir negali bÅ«ti tik „teorinė ar iliuzinė“.

Kad asmens turima teisė kreiptis į teismÄ bÅ«tų veiksminga, jis turi turėti aiÅ¡kias ir praktines galimybes ginčyti bet kokį aktÄ , kuris pažeidžia jo teises (1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ , peticijos Nr. 23805/94) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021).

10. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu R. B. buvo pripažinęs kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktuose. Šį nuosprendį nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis apskundė apeliacine tvarka, apeliaciniame skunde buvo ginčijama nuteistojo R. B. kaltė, tačiau, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai iÅ¡nagrinėjus Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ ir išėjus į pasitarimo kambarį priimti sprendimÄ , nuteistasis R.

B. (duomenys neskelbtini) mirė. Tai patvirtina apeliacinės instancijos teismui 2022 m. kovo 31 d. pateikta VÄ® „Registrų centras“ gyventojo registro pažyma apie asmens duomenis. BPK tiesiogiai nereglamentuoja, koks turėtų bÅ«ti priimamas sprendimas, tęsiant procesÄ , kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti. SistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant BPK normas, darytina iÅ¡vada, kad tokiais atvejais gali bÅ«ti priimamas tiek iÅ¡teisinamasis nuosprendis (reabilituojantis pagrindas), tiek ir sprendimas nutraukti procesÄ mirusiajam (nereabilituojantis pagrindas).

Pažymėtina, kad pagal Konvencijos 6 straipsnį taip pat negarantuojama teisė į konkrečiÄ baudžiamojo proceso baigtį, taigi ir į formalų kaltinimų pagrįstumo patvirtinimÄ ar iÅ¡teisinimÄ po kaltinimų pareiÅ¡kimo (pvz., 2003 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Withey prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 59493/00; 2018 m. liepos 3 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Unsal prieÅ¡ TurkijÄ , peticijos Nr. 40306/09). Be to, pagal EŽTT praktikÄ , asmuo paprastai negali teigti esÄ s teisės į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , nustatytos pagal Konvencijos 6 straipsnį, pažeidimo auka baudžiamajame procese, kuriame jis buvo iÅ¡teisintas arba procesas buvo nutrauktas (pvz., 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje ?etinkaya prieÅ¡ TurkijÄ (Nr. 2), peticijos Nr. 17860/07).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo eismo praktikoje taip pat pažymima, kad BPK 3 straipsnis nereglamentuoja baudžiamojo proceso nutraukimo formos, kuri nėra bendroji baudžiamojo proceso nuostata, o priklauso nuo proceso stadijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-114/2011). Tačiau sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas, turi būti priimtas užtikrinant visas įmanomas procesines teises ir nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021).

11. Bylos nutraukimÄ apeliacinės instancijos teisme reglamentuoja BPK 327 straipsnis. Å io straipsnio 1 punkte yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylÄ , jeigu yra Å¡io kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3–7 punktuose nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Tačiau bylų proceso apeliacinės instancijos teisme paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys.

Taigi ir kaltinamojo mirtis po pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio negali bÅ«ti kliÅ«tis priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl, atsižvelgus į tai, kad apeliaciniame skunde buvo ginčijama nuteistojo R. B. kaltė, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų ir užtikrindamas tiek apeliacinio proceso paskirtį, tiek teisingumo principo įgyvendinimÄ byloje, pasisakys dėl apeliacinio skundo motyvų. Dėl nuteistojo R. B. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinio skundo argumentų 12.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, jog instancinės teismų sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (tai yra teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (tai yra teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas.

Pažymėtina, kad reikalavimas teisingai iÅ¡nagrinėti bylÄ suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrÄ sias bylos aplinkybes ir teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus, o siekdamas nustatyti objektyviÄ tiesÄ , teismas turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ taip, kad joje bÅ«tų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai iÅ¡spręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamÄ veikÄ , kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai).

13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo R. B. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , patikrinusi skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja kad byloje yra padarytas esminis BPK pažeidimas, dėl ko skundžiamas nuosprendis negali bÅ«ti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

14. Å ioje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtus įrodymus ir nustatęs, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. B. kaltumÄ , pripažino jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo jo mažametei dukrai R. B. ir nežymaus mažametės sugyventinės dukters A. Ž. sveikatos sutrikdymo), 140 straipsnio 1 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo nepilnamečiams sugyventinės vaikams K.

M., D. M. ir V. M.), 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose (dėl nesunkaus mažamečių R. B. ir A. Ž. sveikatos sutrikdymo) bei 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte (dėl nesunkaus sugyventinės vaikų K. M., D. M. ir V. M. sveikatos sutrikdymo). Tačiau apeliaciniame skunde nuteistojo R. B. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai pripažino nepilnamečių (tarp jų – ir mažamečių) nukentėjusiųjų vaikų parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , įrodymais Å¡ioje byloje, kadangi jie neatitiko įrodymams keliamų reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnyje.

Apelianto teigimu, apklausiant nukentėjusiuosius ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ buvo Å¡iurkščiai pažeistos BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes vaikams nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieÅ¡ Å¡ioje byloje įtariamojo (vėliau – ir kaltinamojo) statusÄ turintį Å¡eimos narį (tėvÄ /patėvį).

15. Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Pagal BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra iÅ¡imtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

Ä®rodymus teismas privalo iÅ¡tirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, tai yra paisydamas įrodymų sÄ sajumo ir leistinumo reikalavimų, ir, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, juos turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi bÅ«ti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-495/2021).

BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-7-30-788/2017, 2K-7-66-648/2018).

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225-689/2018, 2K-112-458/2020).

16. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas nenustatė, kad kokie nors duomenys, iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje, bÅ«tų gauti neteisėtais bÅ«dais, tačiau vertindamas nukentėjusiųjų R. B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. parodymus, kurie nagrinėjamu atveju buvo esminiai įrodinėjant R. B. kaltumÄ dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nepagrįstai nevertino aplinkybės, ar ikiteisminio tyrimo metu apklausiant Å¡iuos nukentėjusiuosius jpas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ buvo užtikrinta jų teisė, nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje.

17. BPK 82 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, kad asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieÅ¡ savo Å¡eimos narius ar artimuosius giminaičius. Nukentėjusiųjų R. B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu galiojusioje BPK 82 straipsnio 2 dalies redakcijoje (tai yra iki 2020 m. rugsėjo 1 d. galiojusioje BPK 82 straipsnio 2 dalies redakcijoje) buvo numatyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo Å¡eimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus.

Taigi teisę neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius turėjo tik kaltinamojo ar įtariamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai. Šiuo metu įstatymų leidėjas išplėtė šios garantijos turinį, naujoje BPK 82 straipsnio 2 dalies redakcijoje nustatydamas, jog asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, nebenurodant, kad atsisakyti duoti parodymus gali tik įtariamojo ar kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai.

18. Šia BPK nuostata baudžiamajame procese yra realizuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaudamiesi teisėsaugos institucijų pareigūnai galėtų reikalauti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, o tokio reikalavimo nevykdant – taikyti poveikio priemones.

Konstitucijoje įtvirtintas draudimas skirtas valstybės institucijų pareigÅ«nams ir savaime nereglamentuoja apklausiamų asmenų veiksmų, tačiau minėta Konstitucijos nuostata užtikrina jų teisę neduoti parodymų apie save, savo Å¡eimos narius ar artimus giminaičius. Tokia apklausiamų asmenų teisė ir yra nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-689/2018). Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiÅ¡kia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo Å¡eimos narys ar artimas giminaitis galėtų bÅ«ti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobÅ«dį ir dydį (griežtumÄ ) prilygtų kriminalinei bausmei.

Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (tai yra niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127-689/2020, 2K-223-976/2020).

19. Nors įtariamojo ir kaltinamojo Å¡eimos narių ir artimųjų giminaičių teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus yra įtvirtinta BPK skyriuje „Liudytojai, ekspertai ir specialistai“, tačiau, atsižvelgiant į Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ draudimÄ , darytina iÅ¡vada, kad Å¡iÄ teisę turi ne tik liudytojai, bet ir kiti baudžiamajame procese apklausiami asmenys, nepaisant jų procesinio statuso (nukentėjusieji, įtariamieji, kaltinamieji).

BPK 45 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas privalo iÅ¡aiÅ¡kinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Vadinasi, tuo atveju, jeigu asmuo baudžiamajame procese turi bÅ«ti apklausiamas apie savo Å¡eimos narius ar artimuosius giminaičius, jam turi bÅ«ti iÅ¡aiÅ¡kinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, nepaisant to, ar tokia pareiga nurodyta BPK straipsnyje, reglamentuojančiame apklausÄ tam tikroje baudžiamojo proceso stadijoje, ar nenurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225-689/2018, 2K-223-976/2020).

20. Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad nukentėjusioji R. B. yra nuteistojo R. B. šeimos narys – dukra, tačiau sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju apklausiant nukentėjusiuosius nebuvo pažeista jų teisė, nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje, svarbu nustatyti, ar ir kiti nukentėjusieji – R. B. sugyventinės (nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. – sutuoktinės) vaikai A. Ž., K. M., D. M. ir V. M., nusikalstamų veikų padarymo metu kartu gyvenę su nuteistuoju R. B., buvo nuteistojo R. B. šeimos nariai ir pagal BK 82 straipsnio 2 dalį turėjo teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 248 straipsnio 2 dalyje, kurioje apibrėžta nusikaltimÄ padariusio asmens Å¡eimos nario sÄ voka, ir BPK 38 straipsnyje, kuriame apibrėžta Å¡eimos nario sÄ voka (redakcija, galiojusi iki 2020 m. rugsėjo 1 d, tai yra R. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu), asmens sutuoktinio ar partnerio (sugyventinio) vaikai ar kiti iÅ¡laikytiniai tiesiogiai nebuvo nurodyti, kaip to asmens Å¡eimos nariai.

21. BK 248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Å io straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nusikaltimÄ padariusio asmens Å¡eimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimÄ padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimÄ padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Nors BK 248 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, tačiau teismų praktikoje BK 248 straipsnyje pateikta Å¡eimos nario sÄ voka dažnai remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei bei sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013, 2K-270-628/2020). Be to, pagal BPK 38 straipsnį („Šeimos nariai“) (straipsnio redakcija galiojusi iki 2020 m. rugsėjo 1 d.) asmens Å¡eimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuokÄ , taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.

Nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. BPK 38 straipsnyje įtvirtinta Å¡eimos nario samprata buvo iÅ¡plėsta Å¡eimos nariui prilyginant asmens sutuoktinio iÅ¡laikomus asmenis (iÅ¡laikytinius). Pažymėtina, kad Å¡eimos santykiai iÅ¡samiausiai reglamentuojami CK Trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“, tačiau ir Å¡ioje knygoje nėra apibrėžta Å¡eimos nario sÄ voka. CK 6.588 straipsnio, reglamentuojančio gyvenamosios patalpos nuomos santykius, 1 dalyje nustatyta, kad nuomininko Å¡eimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai.

Pažymėtina, kad Å¡eimos, Å¡eimos nario sÄ vokos plačiai (tiek procesine, tiek materialiÄ ja prasmėmis) nagrinėtos ir nagrinėjamos mokslininkų, tačiau grynai procesinę Å¡eimos nario sampratÄ tiesiogiai lemia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama jurisprudencija.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) Å¡eimos nario sÄ voka aiÅ¡kinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad Å¡eimos ir su ja susijusių santykių teisiniam reguliavimui yra bÅ«dinga tai, jog Å¡eima suprantama plačiau nei vien santuokos pagrindu sudaryta Å¡eima.

Todėl konstitucinė Å¡eimos samprata negali bÅ«ti kildinama tik iÅ¡ santuokos instituto, nes ji yra grindžiama Å¡eimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraiÅ¡umu, pagalba ir panaÅ¡iais ryÅ¡iais bei savanoriÅ¡ku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, tai yra santykių turiniu, o Å¡ių santykių iÅ¡raiÅ¡kos forma konstitucinei Å¡eimos sampratai esminės reikÅ¡mės neturi. Tai suponuoja iÅ¡vadÄ , kad Å¡eimos teisine apsauga, kylančia iÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucijos, gali naudotis nebÅ«tinai kraujo ryÅ¡iais susiję asmenys, tarp kurių egzistuoja jau minėti supratimu, emociniu prieraiÅ¡umu, pagalba grindžiami ilgalaikiai santykiai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, be kita ko, pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, tai yra kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).

Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiÅ«rį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimÄ ir atitinkamÄ pareigų vieno kitam prisiėmimÄ . Taigi reikia atidžiai vertinti visumÄ tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitÄ požiÅ«rį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant Å¡eimos bÅ«dingų santykių turinį atitinkančius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-489/2020, 2K-95-648/2021).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama Å¡eimos samprata. Å eimos egzistavimÄ lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimÄ , ar yra Å¡eima, bÅ«tina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryÅ¡ius (pvz.: bendrÄ gyvenimÄ , ryÅ¡ių pastovumÄ , demonstruojamų tarpusavio įsipareigojimų pobÅ«dį, artimus asmeninius ryÅ¡ius, abipusį dvasinį ir kitokį artumÄ , siekį sukurti Å¡eiminius santykius ir kt.) (Keegan v.

Ireland, no. 16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).

23. Pažymėtina, kad 2020 m. priimtus BPK 38 straipsnio pakeitimus, iÅ¡plėtusius Å¡eimos nariams priskirtinų asmenų ratÄ , neabejotinai lėmė čia paminėta Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, prioritetÄ teikianti asmenų tarpusavio santykių turiniui, o ne santykių iÅ¡raiÅ¡kos formai. Kitaip tariant, Å¡eimos santykiai, jų konstatavimas yra fakto klausimas, kuris priklauso nuo to, kokie realÅ«s tarpusavio santykiai sieja asmenis (taip panaikinama takoskyra tarp asmeninių ir teisinių Å¡eimos santykių).

Svarbu tik tai, kad tie santykiai atitiktų glaudų tarpusavio ryšį, užtikrinantį svarbiausių fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimÄ . Kaip tik čia atsiranda bÅ«tinybė suteikti asmenims saugumÄ nuo ateityje galimos grėsmės, kad jie bus verčiami duoti parodymus apie aplinkybes, sužinotas iÅ¡imtinai dėl ypatingo, Å¡eimos nario statusui prilyginamo santykio egzistavimo (Dr. M. G., Dr. E. L., „Šeimos nario sampratos ir baudžiamojo proceso kodekso 82 straipsnio pakeitimai“, Lietuvos teisė 2020: esminiai pokyčiai.

II dalis).

24. Pažymėtina, kad skirtingai negu iki Å¡iol Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje paprastai nagrinėtais atvejais dėl suaugusio asmens (pavyzdžiui, faktinio sugyventinio) traktavimo kaip kaltininko Å¡eimos nario, nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas dėl to, ar veikos žmogaus sveikatai kaltininko Å¡eimos nariu pripažintinas jo neįvaikintas sutuoktinio (sugyventinio) vaikas, kuriam dar nesuėjo aÅ¡tuoniolika metų. Sprendžiant šį klausimÄ , pirmiau iÅ¡dėstyti principai dėl asmenų tarpusavio Å¡eimos santykių taikytini su atitinkamais pakeitimais ta prasme, kad, vaiko motinai sukÅ«rus su kaltininku Å¡eimos santykius ir vaikui gyvenant kartu su jais, tai yra Å¡ioje Å¡eimoje, vaikas, atsižvelgiant ir į kitų Å¡eimos santykių požymių visumos buvimÄ , paprastai faktiÅ¡kai tampa tokios Å¡eimos nariu, nepriklausomai nuo savo tiesioginio apsisprendimo ir formalaus teisinio statuso kaltininko atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021).

Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, būtent tokia situacija buvo ir nagrinėjamoje byloje.

25. IÅ¡ nuteistojo R. B. ir liudytojos J. B. viso proceso metu duotų parodymų matyti, kad R. B. kartu su J. B. bei pastarosios vaikais – A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. kartu gyveno maždaug nuo 2008 metų. (duomenys neskelbtini) metais R. B. su J. B. susilaukė bendro vaiko – dukters R. B.. VisÄ tÄ laikÄ nuo 2008 metų R. B. su J. B. vedė bendrÄ namų Å«kį, augino vaikus, tai yra gyveno faktinėje santuokoje, nors susituokė tik (duomenys neskelbtini). Nuteistasis R. B., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad nuo pat apsigyvenimo kartu pradžios rÅ«pinosi sugyventinės (Å¡iuo metu – sutuoktinės) vaikais, juos auklėdavo, važiuodavo į mokyklÄ , bendravo su vaikų mokytojais, padėdavo vaikams ruoÅ¡ti pamokas, rÅ«pindavosi namais, darė remontus, kad namie bÅ«tų Å¡varu, stengėsi viskÄ daryti dėl vaikų gerovės. Liudytoja J.

B. taip pat parodė, kad R. B. rÅ«pinosi jos vaikais, padėjo juos auginti ir prižiÅ«rėti, vaikai su juo gražiai sutardavo, vadino jį tėčiu, kartu Å¡vęsdavo vaikų gimtadienius. Todėl pripažintina, kad nuo to momento, kai R. B. apsigyveno kartu su J. B. (tuo metu dar Ž.) ir pradėjo vesti bendrÄ Å¡eimos Å«kį (tai yra nuo 2008 metų), iki pat 2019 m. rugsėjo 8 d. (kaltinime nurodytas paskutinių nusikalstamų veikų padarymo laikas) R. B. ir J. B. nepilnamečius vaikus (A. Ž., K.

M., D. M. ir V. M.) siejo šeimos santykiai, nors nuteistasis ir nebuvo nustatyta tvarka šių vaikų įsivaikinęs, ir konstatuotina, kad nukentėjusieji A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. yra nuteistojo R. B. šeimos nariai. Tokios pat pozicijos, kad kartu su kaltininku gyvenantis neįvaikintas sutuoktinio (sugyventinio) vaikas, kuriam dar nesuėjo aštuoniolika metų, laikomas jo šeimos nariu, nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-618-453/2015, 1A-256-318/2020, Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-243-651/2021).

26. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusieji R. B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. buvo apklausti Å¡ioje baudžiamojoje byloje atliekant ikiteisminį tyrimÄ dėl jų tėvo/patėvio R. B. nusikalstamų veikų jų atžvilgiu. Nukentėjusieji nagrinėjant bylÄ teisiamajame posėdyje pakartotinai apklausti nebuvo, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo tik peržiÅ«rėta jų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų vaizdo medžiaga.

27. Pažymėtina, kad Europos Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas žiauraus elgesio su asmeniu draudimas, o Konvencijos 8 straipsnyje ginamas, be kita ko, asmens privatus gyvenimas, įskaitant fizinį ir psichinį neliečiamumÄ , valstybė privalo įtvirtinti veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, kad sulaikytų nuo nusikalstamų veikų asmens neliečiamumui, be kita ko, smurto artimoje aplinkoje, ir jų įgyvendinimo mechanizmÄ , kad bÅ«tų užkirstas kelias tokių nuostatų pažeidimui bei baudžiama už juos, ir taikyti jas praktikoje atliekant veiksmingÄ tyrimÄ ir baudžiamÄ jį persekiojimÄ (pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Valiulienė prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 33234/07, par. 74–75; 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Eremia prieÅ¡ Moldovos RespublikÄ ; 2017 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Ž.B. prieÅ¡ KroatijÄ , peticijos Nr. 47666/13, par. 48–51).

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose pabrėžiamas smurto artimoje aplinkoje problemos aktualumas ir sunkumas, jo aukų pažeidžiamumas ir kartojama nuostata, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, institucijų įsikiÅ¡imas į privatų ar Å¡eimos gyvenimÄ gali tapti bÅ«tinas siekiant apsaugoti asmens sveikatÄ ir teises ar užkirsti keliÄ nusikalstamoms veikoms (pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Civek prieÅ¡ TurkijÄ , peticijos Nr. 55354/11, par. 50; Eremia prieÅ¡ Moldovos RespublikÄ , par. 52).

Svarbu, kad bÅ«tų imtasi veiksmingos pažeidžiamų asmenų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir kitų agresijos (persekiojimo, puldinėjimo) formų priemonių. Pažymėtina, kad remiantis teismų praktika, byloje esant konkrečioms sÄ lygoms, galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi bÅ«ti svarbi (pvz., miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, jog nuostatos, suteikiančios kaltinamojo Å¡eimos nariams teisę neduoti parodymų teisme siekiant neprimesti jiems bÅ«tinybės pasirinkti, yra įtvirtintos ir kitų Europos Tarybos valstybių narių teisėje bei savaime nėra nesuderinamos su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu (pvz., 2018 m. liepos 26 d. sprendimas byloje N.K. prieÅ¡ VokietijÄ , peticijos Nr. 59549/12; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Hümmer prieÅ¡ VokietijÄ , peticijos Nr. 26171/07, par. 41).

Tokių asmenų anksčiau procese duotų parodymų panaudojimas turi atitikti gynybos teisių apsaugos reikalavimus. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis bÅ«tų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylÄ teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumÄ .

ApkaltinamÄ jį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai Å¡ie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbÄ byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, par. 147; T.K. prieÅ¡ LietuvÄ , par. 95–96).

28. Nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos tvarka reglamentuota BPK 186 straipsnyje. Å io straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnametį liudytojÄ ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas Å¡io kodekso 184 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to praÅ¡o jo atstovas, prokuroras ar gynėjas, arba Å¡io kodekso 184 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. BPK 186 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodoma, kad į mažamečio liudytojo ar mažamečio nukentėjusiojo apklausÄ visuomet privalo bÅ«ti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandÄ , taip pat valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris iÅ¡ kitos patalpos stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo teisės. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas gali užduoti apklausiamam asmeniui klausimų ir reikÅ¡ti praÅ¡ymus dėl apklausos.

Nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas tik įvertinus, ar jis nedarys poveikio nepilnamečiui. BPK 184 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras, o 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietÄ ir laikÄ prokuroras privalo praneÅ¡ti įtariamajam ir jo gynėjui. Tačiau laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausÄ netrukdo atlikti apklausos (BPK 184 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nukentėjusiuosius pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , apklausose dalyvavo prokurorė, nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymÄ â€“ Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė, psichologė ir nuteistasis (tuo metu – įtariamasis) R. B., klausimai nukentėjusiesiems buvo užduodami per psichologę.

29. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių nukentėjusiųjų R. B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. apklausos protokolų (2 t., b. l. 115-116, 125-126, 135-136, 145-146, 155-156), juose yra iÅ¡dėstytos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip pat liudytojo teisės, pareigos ir atsakomybė, tačiau duomenų, kad jie buvo supažindinti su teise atsisakyti liudyti prieÅ¡ tėvÄ /patėvį R. B., nėra. IÅ¡ nukentėjusiųjų apklausų vaizdo medžiagos matyti, kad tik nukentėjusieji D.

M. ir V. M. apklausų metu buvo supažindinti su teise neduoti parodymų prieÅ¡ save, savo Å¡eimos narius ar artimus giminaičius arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Ikiteisminio tyrimo teisėjai supažindinus su Å¡ia teise, apklausose dalyvavusi psichologė, įsitikindama, ar nukentėjusieji suprato Å¡iÄ savo teisę, nukentėjusiesiems D. M. ir V. M. paaiÅ¡kino Å¡ios teisės turinį, tai yra tai, kad nukentėjusieji turi teisę neduoti parodymų prieÅ¡ save, savo Å¡eimos narius ar artimus giminaičius, tame tarpe – prieÅ¡ savo patėvį, tačiau tuo pačiu Å¡iems nukentėjusiesiems pabrėžė, kad visi susirinko iÅ¡girsti tiesÄ , kas atsitiko byloje nagrinėjamo įvykio metu.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad tokie psichologės veiksmai negali būti laikytini realiu teisės neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius išaiškinimu ir gali būti susiję su nukentėjusiųjų vertimu duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Kiti nukentėjusieji – R. B., A. Ž., K. M. – išvis nebuvo supažindinti su BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytais liudijimo ypatumais.

30. Kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiųjų R. B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ vaizdo medžiagos, apklausų metu nebuvo užtikrintas tinkamas BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės realizavimas, tai yra apklausiant Å¡iuos nukentėjusiuosius jiems nebuvo tinkamai iÅ¡aiÅ¡kinta teisė neduoti parodymų prieÅ¡ R. B. kaip savo Å¡eimos narį. Apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusiosios R. B. ir A. Ž. buvo mažametės, o D. M., K. M. ir V. M. – nepilnamečiai, todėl dar negalėjo tinkamai suvokti BK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės turinio ir savarankiÅ¡kai spręsti, kaip Å¡iÄ teisę realizuoti. Taigi dėl BK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės realizavimo turėjo spręsti jų atstovas.

31. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nės nutarimais kaip nukentėjusiųjų R. B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. atstovei pagal įstatymÄ procese buvo leista dalyvauti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei R. K. (1 t., b. l. 58-71), kuri dalyvavo ikiteisminio tyrimo metu vykdomose nukentėjusiųjų apklausose, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad prieÅ¡ apklausas buvo aiÅ¡kinamasi, kokie yra mažamečių ir nepilnamečių nukentėjusiųjų interesai tiriamojoje byloje ir kokia pozicija Å¡ioje situacijoje – parodymų davimas ar atsisakymas juos duoti – labiausiai atitiktų jų interesus.

Nors BPK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovas pagal įstatymÄ turi teisę dalyvauti atliekant proceso veiksmus, kuriuose dalyvauja jo atstovaujamas asmuo, ir padėti Å¡iam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis, tačiau byloje nėra duomenų, kad atstovė pagal įstatymÄ padėjo nukentėjusiesiems pasinaudoti įstatymo suteikta teise neduoti parodymų apie savo Å¡eimos narį arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus.

32. Ä®vertinusi iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nukentėjusiuosius R. B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. nebuvo įvykdyti BPK 54 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai, pažeisti BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai, taigi nukentėjusiųjų parodymai buvo gauti pažeidžiant įstatyme (BPK) nustatytÄ jų gavimo bÅ«dÄ . Vadinasi, nukentėjusiųjų R. B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti pripažįstami įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 225-689/2018, 2K-157-495/2021), todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo jais vadovautis, priimdamas skundžiamÄ R. B. nepalankų apkaltinamÄ jį nuosprendį.

33. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir jų pagrindu pripažindamas R. B. kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais. Be to, pripažinus, kad nukentėjusieji – nuteistojo R. B. sugyventinės (nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d.

– sutuoktinės) vaikai – A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. – yra R. B. Å¡eimos nariai, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė R. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir neteisingai kvalifikavo nuteistojo R. B. veiksmus nukentėjusiųjų K. M., D. M. ir V. M. atžvilgiu (nenurodytos veikas kvalifikuojančios aplinkybės, kad buvo smurtauta (sukeltas fizinis skausmas, nežymiai ir nesunkiai sutrikdyta sveikata) Å¡eimos narių atžvilgiu, o tai lėmė ir neteisingÄ kvalifikacijÄ (fizinio skausmo sukėlimas K.

M., D. M. ir V. M. atžvilgiu turėjo bÅ«ti kvalifikuotas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o ne pagal BK 140 straipsnio 1 dalį; nesunkus nukentėjusiųjų K. M., D. M. ir V. M. sveikatos sutrikdymas turėjo bÅ«ti papildomai kvalifikuotas ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ (ne tik pagal 5 punktÄ )).

34. Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti pažeidimai yra esminiai ir jie sukliudė pirmosios instancijos teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ bei priimti teisingÄ baigiamÄ jį aktÄ , be to, Å¡ių pažeidimų iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių, kadangi taip bÅ«tų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos. Apeliacinės instancijos teismas galėtų papildomai apklausti nukentėjusiuosius R.

B., A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. arba pavesti šiuos nukentėjusiuosius apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 287 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis), tačiau, nesant prokuroro ar nukentėjusiųjų ir jų atstovų apeliacinių skundų, negalėtų savo iniciatyva pakeisti nuteistajam R. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų esminių faktinių aplinkybių (kad buvo smurtaujama šeimos narių A. Ž., K. M., D. M. ir V. M. atžvilgiu) ir jų kvalifikavimo (dėl fizinio skausmo sukėlimo K.

M., D. M. ir V. M. atžvilgiu iÅ¡ BK 140 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį; dėl nesunkaus nukentėjusiųjų K. M., D. M. ir V. M. sveikatos sutrikdymo papildomai veikÄ kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ ). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose pripažįstama, kad BPK 255 bei 256 straipsniuose numatytų procedÅ«rų taikymas galimas ir apeliacinės instancijos teisme. Vis tik jų taikymas Å¡ioje proceso stadijoje yra saistomas apeliacinio skundo ribų.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pabloginti nuteistojo ar iÅ¡teisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo skundai. Nuteistojo, iÅ¡teisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali bÅ«ti pabloginta daugiau, negu to praÅ¡oma apeliaciniame skunde.

Taigi, nustačius, kad nuteistajam R. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, be to, veikos neteisingai kvalifikuotos, o Å¡ių nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ar jų kvalifikavimo pakeitimas gali lemti nuteistojo R. B. padėties pabloginimÄ ir dėl to bÅ«tų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, konstatuotinas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto „d“ papunktyje numatytas pagrindas panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau bÅ«tina įvertinti aplinkybę, kad nuteistasis R.

B. bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka mirė. Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo 35. Kaltinamojo mirtis yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, nes iÅ¡nyksta nusikalstamos veikos subjektas. Kaip jau minėta, bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka R. B. mirė, o vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, baudžiamasis procesas negali bÅ«ti pradėtas, o pradėtas turi bÅ«ti nutrauktas mirusiajam, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių.

Nors nei apeliacinį skundÄ pateikęs nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis, nei kiti proceso dalyviai neprašė tęsti baudžiamÄ jį procesÄ nuteistÄ jį R. B. reabilituojančiais pagrindais, be to, byloje nebuvo gauta ir nuteistojo artimųjų praÅ¡ymų tęsti procesÄ , tačiau tai, kaip jau buvo minėta, neužkerta kelio teismui savo iniciatyva tęsti procesÄ , tuo labiau, kad apeliaciniu skundu buvo praÅ¡oma nuteistÄ jį R. B. iÅ¡teisinti. Tačiau Å¡iuo metu susidarė tokia situacija, kad procesas aplamai nėra galimas.

BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nustatyta, kad teismas tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali bÅ«ti pakeistos iÅ¡ esmės skirtingomis arba kaltinime nurodyta veika gali bÅ«ti perkvalifikuota, apie Å¡iÄ galimybę nedelsdamas praneÅ¡a nagrinėjimo teisme dalyviams. Akivaizdu, kad mirus nuteistajam R. B., praneÅ¡ti jam apie kaltinime nurodytų veikų esminių faktinių aplinkybių ir Å¡ių veikų kvalifikavimo pakeitimÄ , nėra galimybės. Taip pat nebÅ«tų galimybės papildomai apklausti nukentėjusiuosius, kadangi kaltininkas turi teisę dalyvauti jų apklausose ir užduoti klausimus.

Nustačius, kad procesas šioje byloje negalimas dėl aukščiau nurodytų priežasčių, skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kad tokioje situacijoje ankstesnis teismo sprendimas turi būti naikinamas ir byla nutraukiama, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021).

Dėl civilinio ieškinio 36. Byloje yra pareikštas nukentėjusiųjų R. B., D. M., V. M., A. Ž. civilinis ieškinys, kuriuo buvo prašoma iš R. B. priteisti nukentėjusiesiems po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 115). Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu iš R. B. priteista nukentėjusiems R. B., D. M., V. M., A. Ž. po 500 eurų kiekvienam neturtinės žalos.

37. BPK nereglamentuojama, koks sprendimas dėl civilinio ieÅ¡kinio turėtų bÅ«ti priimamas tuo atveju, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, tačiau teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso dalis, todėl, Å¡iems santykiams nutrÅ«kus, tampa negalimas ir civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimas iÅ¡ esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Todėl, nutraukus baudžiamÄ jÄ bylÄ minėtu pagrindu, civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas, tačiau gali bÅ«ti reiÅ¡kiamas civilinio proceso tvarka mirusio asmens turtinių teisių ir pareigų perėmėjams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, 2K-327/2008, 2K-216/2010, 2K-P-259/2014 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų R. B., D. M., V. M., A. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Dėl proceso išlaidų atlyginimo 38. Byloje yra pateikta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2021 m. rugsėjo 6 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinanti 925,72 Eur išlaidas, susidariusias dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiesiems R.

B., D. M., K. M., V. M., A. Ž. nagrinėjant Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ pirmosios instancijos teisme (5 t., b. l. 5). IÅ¡ pateiktos pažymos ir baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad antrinę teisinę pagalbÄ nukentėjusiesiems teikė Å iaulių apylinkės teismo Raseinių rÅ«mų 2020 m. liepos 1 d. nutartimi paskirtas advokatas Modestas Å važas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo patirtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla nutraukiama nuteistajam R. B.mirus, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas yra negalimas, todėl jos šiuo atveju valstybės naudai nepriteisiamos. Dėl daiktų 39. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis).

Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka.

40. Du rudos ir juodos spalvos diržai, paimti 2019 m. rugsėjo 10 d. kratos metu iš įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), (1 t., b. l. 111-115), saugomi (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate (2020 m. kovo 18 d. kvitas (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 130), sunaikintini, kadangi yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

41. Skaitmeninės laikmenos, esančios prie bylos (5 vienetai), kuriose įraÅ¡ytos nepilnamečių nukentėjusiųjų R. B., D. M., V. M., A. Ž., K. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , paliktinos prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a : panaikinti Å iaulių apylinkės teismo Raseinių rÅ«mų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ R.

B. atžvilgiu nutraukti, jam mirus. Panaikinti R. B. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti. Nukentėjusiųjų R. B., D. M., V. M. ir A. Ž. civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtÄ . Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų už nukentėjusiesiems R. B., D. M., K. M., V. M. ir A. Ž. suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ pirmosios instancijos teisme valstybės naudai neiÅ¡ieÅ¡koti. Daiktus, turinčius reikÅ¡mės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – du rudos ir juodos spalvos diržus, paimtus 2019 m. rugsėjo 10 d. kratos metu iÅ¡ įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), saugomus (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate (2020 m. kovo 18 d. kvitas (duomenys neskelbtini)), sunaikinti; skaitmenines laikmenas, esančias prie bylos (5 vienetus), kuriose įraÅ¡ytos nepilnamečių nukentėjusiųjų R.

B., D. M., V. M., A. Ž. ir K. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , palikti prie bylos. Teisėjai Nerijus Masiulis Ernesta Montvidienė Laisvydas ZederÅ¡tremas