2016-03-08 Nr. AB-5338-3-64-3-00610-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-521-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00610-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–4) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis, datos tiksliai neprisimena, buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Buvo kalinamas kameroje Nr. 66, kameroje būdavo po 5–7 asmenis, buvo drėgna, šalta, trūko oro, tamsu, ploto tekdavo mažiau, nei nustatyta teisės normose, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Tokiomis sąlygomis teko visą laiką sėdėti ar gulėti, gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje. Kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tai labai pakenkė akims, rūkantys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, nors jis pats buvo nerūkantis. Dėl viso to dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, buvo šalta ir esant žemai oro temperatūrai reikėjo išsirengti. Dėl to jis patyrė nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją. Kartu jis patyrė neturtinę žalą. Prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 9–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

Remiantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. kovo 5 d. pažyma Nr. 69/06-1512 „Dėl T. O.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2014 m. birželio 2 d. ir įstaigoje laikytas iki 2014 m. birželio 10 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigos kameroje Nr. 66, joje būdavo 3–7 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,23 kv. m iki 7,53 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 8 dienas.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys nuteistieji, dezinfekcija ir dezinsekcija atliekama pagal nustatytus grafikus. Sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems asmens kratos atliekamos rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo kameroje, antisanitarinių sąlygų ten nenustatyta.

Rūkantys ir nerūkantys laikomi atskirai, pretenzijų dėl laikymo su rūkančiais pareiškėjas nėra pareiškęs. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu (b. l. 53–59) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Teismas pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (pagal CK 6.250 str. prasmę), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 str.).

Teismas nurodė, kad veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012.

Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas padarė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Remdamasis atsakovo pateikta 2015 m. kovo 5 d. pažyma Nr. 69/06-1512 „Dėl T. O.“, teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kameroje Nr. 66 (22,6 kv. m) nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. birželio 10 d., kameroje būdavo 3–7 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,23 kv. m iki 7,53 kv. m kameros ploto. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 10 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 7 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,23 kv. m iki 7,53 kv. m kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra. Pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 4 d. pareiškėjui teko nuo 5,65 kv. m iki 7,543 kv. m kameros ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 5 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktų nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvavo neturtinės žalos padarymą.

Teismas įvertino Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. kovo 4 d. pažymą Nr. 62/04-437 „Dėl T. O.“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 9 d. pažymą Nr. 62/08-244 „Apie T. O. laikymo sąlygas“. Nustatė, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktais, yra įrengtas sanitarinis mazgas. Priėmimo–paskirstymo kameros įrengtos rūsyje, antisanitarinių sąlygų nenustatyta. Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti ant stogo, jų plotas nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m, pasivaikščiojimo trukmė pagal teisės normas – 1 valanda. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams. Kitų duomenų apie sąlygas kamerose nepateikta. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte nurodyta, jog rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių, įstaigos patalpos dezinfekuojamos. Išvykstančių apžiūros patalpos tvarkingos, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs. Patikrinus pareiškėjo asmens ligos istoriją, duomenų, jog jis būtų skundęsis pablogėjusiu regėjimu, psichiniais ar psichologiniais susirgimais, nėra. 2014 m. balandžio 18 d. patikrinimo metu jis nurodė, kad yra rūkantis. Atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. rugpjūčio 22 d., 2014 m. gegužės 30 d. nurodė, jog yra rūkantis, nori būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punktu ir konstatavo, kad pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, jog kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, Nr. 28524/95). Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teismo nuomone, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas paminėjo, jog ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, Nr. 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos, vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pastebėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos neturtinės žalos dydžio, atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip pusei metų nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau kaip pusę metų, leido teismui daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodyta pareiškime.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo trumpą laiką, tik 7 dienas, jo buvimo metu jam tenkantis plotas galbūt tik penkias dienas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame numatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto, tačiau neatmestina galimybė, jog jam dalį to laiko tekdavo ir didesnis kameros plotas, kadangi nurodytu laikotarpiu kameroje buvo 3–7 asmenys ir jiems tekdavo nuo 3,23 kv. m iki 7,53 kv. m kameros ploto.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į prieštaravimus tarp pareiškime nurodytų aplinkybių ir byloje surinktos medžiagos. Pareiškėjas nurodė, jog jis, būdamas nerūkantis, nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 10 d. buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, turėjo kvėpuoti prirūkytu oru, tai kenkė jo sveikatai, tačiau remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. keturis kartus nurodė, jog yra rūkantis ir nori būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis, kad yra rūkantis, 2014 m. balandžio 18 d. nurodė ir vizito pas medikus metu. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškime pareiškėjas nurodė, kad asmens apžiūrų metu, atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, patalpose buvo šalta, ir jis, esant žemai temperatūrai, buvo verčiamas išsirengti. Pastebėjo, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tik birželio mėnesį, jau pasibaigus šildymo sezonui, todėl šie jo teiginiai yra abejotini.

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, taip pat į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip pusei metų nuo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas, tik 5 dienos, šio laikotarpio dalį pareiškėjui galbūt teko kameros plotas, didesnis nei nustato normatyvai, atsižvelgiant į prieštaravimus tarp pareiškėjo skunde pateiktų teiginių ir byloje surinktos medžiagos, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 61) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į teismą tik tada, kai sužinojo, jog dėl patirtos skriaudos gali kreiptis į teismą, kad jo teisės gali būti apgintos teismo keliu. Kreipėsi į teismą dėl netinkamų sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje. Gamtinius reikalus jis buvo priverstas atlikti visų akivaizdoje, nes nėra uždaros patalpos. Dėl kameros erdvės trūkumo turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, kentėti nugaros skausmus. Vilniaus apygardos administracinis teismas už 3 ir 7 paras kalinimo priteisė neturtinę žalą. Pažymi, kad buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnį. Tai administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė emocinę, psichologinę žalą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 65–66) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliantas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnio prasmę. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus – jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog apeliantui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš skunde nurodytų atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ir neveikimo, pažymėtina, jo neįvardytu laikotarpiu. Nurodytos 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su tuo, kad dėl atsakovo neteisėto elgesio jis, kalėdamas pas atsakovą, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus ir kitą neigiamą poveikį. Toks pareiškėjo nurodytas neigiamas poveikis pagal savo pobūdį yra jo asmeniniai išgyvenimai, kurie (kaip nurodė pats pareiškėjas) laiko aspektu prasidėjo nuo įkalinimo pas atsakovą pradžios.

Pasisakydama dėl valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodyto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normos pažeidimo, kolegija pažymi, kad atsakovas iš esmės neginčijo ir neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjui realiai tekusio gyvenamojo ploto dydžio tam tikro nukrypimo nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus tokio ploto dydžio (3,6 kv. m). Todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu (kartu ir valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu) tokie nukrypimai nuo teisės akto nustatytų minimaliai leistinų nuteistųjų laikymo tardymo izoliatoriaus įstaigoje normų laikytini atsakovo neteisėtais veiksmais. Tačiau kartu pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl paminėtų teisės normų pažeidimo sąsajos su jo patirtais nepatogumais yra deklaratyvūs, t. y. jo nėra siejami su nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu ir nėra patvirtinti byloje esančiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismo nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo mastas (nukrypimai nuo šiame teisės akte nustatytos minimalios normos, kurie svyravo nuo 0,37 kv. m ir mažiau), kaip ir jų buvimo tariamas laikotarpis – iš viso 7 dienas, yra sąlyginai nedideli. Todėl CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu, nenustačius kitų pareiškėjo padėtį apsunkinusių aplinkybių, toks pažeidimas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs jo skunde teismui nurodytus dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas buvimo pas atsakovą laikotarpiu nesikreipė į bausmės vykdymo administraciją dėl įkalinimo sąlygų netinkamumo. Teismas taip pat padarė, kolegijos manymu, pagrįstas išvadas, kad nurodyti nedideli nukrypimai nuo paminėtos normos savaime negalėjo sukelti pareiškėjui jo nurodytų neigiamų pasekmių. Todėl kolegija, remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-921/2013), daro išvadą, kad vien tik paminėtos aplinkybės (dėl gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo) CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjas patyrė pinigais išreiškiamą neturtinę žalą. Todėl šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada kolegijos pripažintina pagrįsta.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimo negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė