A-858-2869-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2869/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00070-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1.; 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui M. S. (M. S.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. R. ir M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R. ir M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. R. ir M. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą skundu (t. I, b. l. 47-49), prašydami priteisti kiekvienam pareiškėjui po lygiai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) turtinės žalos, kurios dydį sudarė: 1 850 litų sumokėti UAB „Minorantė“ ir 5 procentų dydžio palūkanos nuo šios sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, žemės (miško), kuriai nustatytas kelio servitutas, vertė: 0,0593 ha vertė sklype Nr. 1432-1 – 2 594,61 litų, 0,0356 ha vertė sklype Nr. 1432-2 – 1 355,09 litų, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; ir 1 600 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjai paaiškino, jog NŽT 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 588 (toliau – ir Sprendimas) atkūrė nuosavybės teises mirusiai J. B. į jai tenkančią buvusios savininkės R. B. nekilnojamojo turto dalį − 1,0925 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,36 ha žemės sklypus Nr. 1432-1 (0,50 ha) Daubarų ir Nr. 1432-2 (1,86 ha) Medviediškių kaimuose, Dūkštų sen., Vilniaus r. Nurodė, jog Sprendimu neatlygintinai nuosavybėn perduoti žemės sklypai Nr. 1432-1 ir Nr. 1432-2 nėra lygiaverčiai J. B. priklausančiam grąžinti natūra 1,0925 ha žemės sklypui. Apskaičiuojant lygiavertį grąžintinam natūra sklypui perduotinų neatlygintinai nuosavybėn sklypų Nr. 432-1, Nr. 1432-2 plotą, jie buvo įvertinti kaip žemės ūkio (miško) paskirties sklypų plotų dalys, kurioms Sprendimu buvo nustatyti kelio servitutai (tarnaujantis daiktas): sklype Nr. 1432-1 šis plotas sudaro 0,0593 ha, o sklype Nr. 1432-2 − 0,0356 ha. Pabrėžė, jog, turėdami sugrąžinti išlikusio nekilnojamojo turto (žemės) savininkės R. B. turėtą žemę natūra arba anksčiau rinktis pageidaujamą lygiavertį jam sklypą iš laisvos žemės fondo, kai šis fondas buvo didesnis, pareiškėjai rinktųsi sklypą, kuriam nebūtų poreikio nustatyti kelio servituto. Be to, sklypo Nr. 1432-1 ploto dalis, kurią užima griovys (iki jo centro) − 0,0416 ha, apskaičiuojant lygiavertį grąžintinam natūra sklypui perduotinų neatlygintinai sklypų plotą, buvo laikoma žeme.

Pareiškėjų nuomone, minėti plotai (iš viso 0,1365 ha) negali būti laikomi žemės naudmenomis ar mišku, nes jų nebus galima naudoti nei žemės ūkiui, nei kitiems tikslams, siekiant gauti ekonomines ar kitos asmeninės naudos. Manė, kad dėl įvardintų aplinkybių buvo pažeisti pareiškėjų interesai ir buvo padaryta žala. Pabrėžė, jog galimybę susigrąžinti J. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį natūra ar pasirinkti kitą, labiau natūra sugrąžintiną sklypą atitinkantį sklypą iš laisvos žemės fondo pareiškėjai prarado dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos nepagrįstų veiksmų ir neveikimo sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo J. B. klausimą.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus Dūkštų seniūnijos Žemėtvarkos skyrius (toliau − ir Žemėtvarkos skyrius), atsakydamas į pareiškėjų 2003 m. gegužės 26 d. prašymą, 2003 m. birželio 26 d. rašte Nr. 2922, 2003 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 51 dėl nuosavybės teisės į R. B. nuosavybės teisėmis valdyti atkūrimo nepagrįstai pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-9-02/04 nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. B., mirusi 1952 m. gegužės 21 d., iki nacionalizacijos Vilniaus r., Dūkštų sen., Vėlybniškių k. valdymo nuosavybės teise turėjo 1,0925 ha žemės sklypą, rėmėsi tais pačiais dokumentais, kurie buvo pateikti Žemėtvarkos skyriui, todėl tokią išvadą turėjo padaryti pats ir Žemėtvarkos skyrius. Nurodė, jog dėl priešingos išvados pareiškėjai neteko teisės dalyvauti nuosavybės teisės atkūrimo procedūrose. Į jų 2005 metų sausio mėnesio prašymus grąžinti žemę atkuriant nuosavybės teisę pasirinktame ir prašymuose konkrečiai nurodytame laisvos žemės plote Žemėtvarkos skyrius 2007 m. birželio 13 d. raštu Nr. SR-213-(1.12) atsakė, kad, kol nėra atnaujintas terminas dokumentų pateikimui, Žemėtvarkos skyrius šio klausimo nespręs.

Pareiškėjai nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2008 m. gegužės 9 d. pažymoje konstatuota, kad visi būtini reikalingi dokumentai Žemėtvarkos skyriui buvo pateikti įstatymų nustatytais terminais ir 2007 m. birželio 13 d. raštas Nr. SR-2132-(1.12) vertintas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

Pažymėjo, jog Žemėtvarkos skyrius 2007 m. gruodžio 5 d. parengė pažymą Nr. 9101 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų J. B. vardu ir šią pažymą 2007 m. gruodžio 18 d. perdavė Dūkštų kadastro žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriui – UAB „Minorantė“, bet šis pavedimas dėl neaiškių priežasčių liko neįvykdytas. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2008 m. gegužės 9 d. išvadoje konstatuota, kad nuo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo praėjo daugiau kaip ketveri metai, tačiau nuosavybės teisės neatkurtos iki šiol, toks pareigūnų elgesys pripažintas biurokratišku. Taigi nuosavybės teisės į 2005 metais pareiškėjų pasirinktą sklypą liko neatkurtos dėl nepagrįstų Žemėtvarkos skyriaus veiksmų.

Pabrėžė, jog pareiškėjams aktualu susigrąžinti žemę natūra ar jai lygiavertį sklypą kuo arčiau jos, nes ši žemė yra greta sklypo, į kurį Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 41-4376 buvo atkurtos nuosavybės teisės J. B., ir kurioje buvo jos sodyba, šiuo metu nuosavybės teise priklausanti pareiškėjui M. S.. Todėl susigrąžintą žemę būtų patogiau naudoti ir prižiūrėti.

Nurodė, jog dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo J. B. sprendimo vilkinimo pareiškėjams atsirado papildomos žemės sklypų paženklinimo vietovėje, kadastrinių matavimų ir nuosavybės teisės atkūrimui reikalingų bylų parengimo išlaidos. Pagal su UAB „Minorantė“ 2010 m. vasario 26 d. sudarytą sutartį Nr. 2010/02-33 pareiškėjai už minėtus darbus sumokėjo 1 850 litų.

Pareiškėjai paaiškino, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija neatsakė į pareiškėjo 2008 m. sausio 25 d. prašymą dėl pareiškėjų 2003 m. gegužės 26 d. rašto, adresuoto Žemėtvarkos skyriui, kopijos pateikimo, taip pat nepateikė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui jo prašomų dokumentų ir paaiškinimų reikalingų tyrimui. Vilniaus apskrities viršininko administracija nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendė daug metų iš eilės priimdama nepagrįstus sprendimus ar delsdama juos priimti, dėl to pareiškėjai prarado pasitikėjimą valdžios institucijomis, turėjo rašyti raštus, prašymus, skundus, ieškinius, dalyvauti teismo ir biurokratinėse procedūrose, kas kėlė įtampą, pyktį dėl nereikalingų darbų, išlaidų ir prarandamo laiko. Dėl šių priežasčių pareiškėjai mano, kad jie patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 107-112) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Žemėtvarkos skyrius nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais ir juose nustatytomis procedūromis, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų galimai neteisėtų veiksmų. Pabrėžė, jog Sprendimas šiuo metu yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl teisėtas. Pareiškėjai aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, t. y. abu yra pasirašę ant 2010 m. kovo 20 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto Nr. 1432-1, 2010 m. kovo 20 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto Nr. 1432-2. Šiuose aktuose yra parodyti visi žemės sklypams Nr. 1432-1 ir Nr. 1432-2 nustatyti žemės servitutai bei nurodyta, kokių specialiųjų žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygų turi būti laikomasi naudojant šiuos žemės sklypus. Pažymėjo, jog pareiškėjai taip pat yra pasirašę nurodytų žemės sklypų planus bei abrisus. NŽT Sprendimo projektas taip pat raštu su jais suderintas. Pareiškėjai sutiko su jiems suprojektuotais žemės sklypais ir neturėjo jokių pastabų bei pretenzijų.

Nurodė, jog 2010 m. vasario 26 d. sklypų suformavimo ir bylų parengimo sutarties Nr. 2010/02-033 nėra Žemėtvarkos skyriuje esančioje Nuosavybės teisės atkūrimo byloje (buvęs savininkas R. B., savininkas J. B.). Tokio pobūdžio sutartis nebuvo būtina, pareiškėjai ją sudarė savo nuožiūra. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies nuostata, įpareigojanti atlikti kadastrinius matavimus formuojant valstybinės žemės sklypus, įsigaliojo tik nuo 2012 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjai, savo nuožiūra sudarę 2010 m. vasario 26 d. sutartį Nr. 2010/02-033 ir pirkę žemės sklypų kadastrinių matavimų paslaugas, neturi teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, atlyginti jų turėtas išlaidas.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl asmenų lėšomis atliekamų valstybinės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo darbų ir žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 2.2 papunktyje nustatyta, kad asmenys, jeigu pageidauja, savo lėšomis gali sumokėti už šiuos žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbus. Atsižvelgiant į tai, neaiškus pareiškėjų turtinės žalos kildinimo pagrindas, o jų reikalavimai nepagrįsti. Nurodė, jog pareiškėjai nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jie būtų patyrę pakankamai intensyvius moralinio pobūdžio nepatogumus, už kuriuos jiems turėtų būti priteista neturtinė žala. Neturtinę žalą jie kildina iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos specialistų 2008 metais ir dar ankstesniais metais atliktų veiksmų.

Atsakovas teigė, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma „Dėl M. S. skundo prieš Vilniaus apskrities viršininko administraciją“ Nr. 4D-2007/3-1402 parengta 2008 m. gegužės 9 d., o skunde minimi Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštai parengti dar anksčiau. Pareiškėjai sutiko ir neskundė patikslintame skunde minimo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. birželio 26 d. rašto Nr. 2922, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. lapkričio 7 d. pranešimo Nr. 51, kuriais buvo siūloma kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taigi pareiškėjai yra praleidę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo priteisti jiems neturtinės žalos atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu (t. II, b. l. 106-112) pareiškėjų J. R. ir M. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjų senelė R. B. (mirusi 1952 m. gegužės 21 d.) ir jos vyras K. B. (miręs 1935 m. lapkričio 5 d.) iki santuokos sudarymo 1925 m. rugpjūčio 6 d. kiekvienas turėjo po 4 dešimtines žemės. Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 41-4376 atkurtos nuosavybės teisės į dalį (4,40 ha) R. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės Vėlybniškių kaime, Vilniaus r., o nuosavybės teisės į jos po vyro mirties paveldėtus 1,0925 ha atkurtos NŽT Sprendimu natūra kitoje vietoje. Pareiškėjai nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkino nuosavybės teisių atkūrimą, be pagrindo nurodė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nes buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusia savininke. Atsakovas netinkamai suformavo žemės sklypus, nepagrįstai į jų plotą įtraukė griovį, sklypuose nustatė servitutus, dėl ko pareiškėjai prarado dalį žemės ir nuvertėjo jų sklypai. Manė, kad jiems atitekę žemės sklypai nelygiaverčiai nuosavybės teise turėtam žemės sklypui. Be to, atsakovas neatliko žemės sklypų matavimų, dėl ko pareiškėjai buvo priversti patys sudaryti 2010 m. vasario 26 d. sutartį Nr. 2010/02-33 su UAB „Minorantė“ ir dėl to turėjo 1 850 litų išlaidų.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų motina J. B. 1991 m. spalio 17 d. pateikė Vilniaus r. Dūkštų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą sutuoktinio S. B. vardu atkurti nuosavybės teises į 7 ha žemės sklypą Vėlybniškių k., Maišiagalos valsčiuje, Vilniaus-Trakų apskrityje. 1993 m. rugpjūčio 18 d. parengta Vilniaus rajono Dūkštų apylinkės agrarinės reformos tarnybos išvada, kad J. B. tikslinga atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. B. (S. B. motinos) nuosavybės teisėmis valdytą 4,40 ha žemės ploto Vėlebniškių kaime, Vilniaus r. Vilniaus rajono komisija, nagrinėjanti žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius papildomus dokumentus, 1998 m. kovo 4 d. pasiūlyme nutarė, kad esamų dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. B. nuosavybės teisėmis valdytą 4,37 ha žemės sklypą Vėlybniškių k., Dūkštų sen., Maišiagalos valsčiuje, Vilniaus apskrityje, o dėl likusio ploto pretendentei buvo siūloma kreiptis į teismą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 41-4376 J. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės R. B. nuosavybės teisėmis valdytą 4,40 ha, grąžinant žemės sklypą natūra Vėlybniškių kaime, Dūkštų sen., Vilniaus r.

Nurodė, jog Žemėtvarkos skyrius, 2003 m. birželio 26 d. raštu Nr. 2922 atsakydamas į pareiškėjų 2003 m. gegužės 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią R. B. iki nacionalizacijos valdytą (po vyro mirties paveldėtą) žemę, nurodė, kad manydami, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 41-4376 nuosavybės teisės į R. B. valdytą nekilnojamąjį turtą atkurtos nevisiškai, pareiškėjai gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Žemėtvarkos skyriaus 2003 m. lapkričio 7 d. pažymoje Nr. 51 nurodoma, kad Vilniaus rajono ekspertų komisija, vertinusi žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius dokumentus, atlikusi ekspertizę pripažino, jog esamų dokumentų nepakanka patvirtinti žemės valdymo teisėtumą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį R. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemės plotą Vėlybniškių kaime, Dūkštų sen. Buvo prašoma iki 2003 m. gruodžio 31 d. kreiptis į teismą. Nurodoma, kad nepristačius teismo sprendimo ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų iki 2003 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teisių atkūrimas nebus vykdomas.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, jog pareiškėjai 2003 m. rugsėjo 2 d. ir 2003 m. lapkričio 25 d. su pareiškimais kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9-02/2004 nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. B., mirusi 1952 m. gegužės 21 d., iki nacionalizacijos Vilniaus r., Dūkštų sen., Vėlybniškių k., valdymo nuosavybės teise turėjo 1,0925 ha žemės sklypą. 2005 m. sausio 6 d. pareiškėjas M. S. Žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises J. B. vardu, suteikiant lygiavertį 1,0925 ha žemės sklypą Vėlybniškių k., Dūkštų sen., Vilniaus r. Žemėtvarkos skyrius atsakydamas pareiškėjams 2007 m. birželio 13 d. raštu Nr. SR-213-(1.12), informavo, kad kol nėra atnaujintas terminas dokumentų pateikimui, jis negali pasakyti, ar pakanka turimų dokumentų nuosavybės teisės į valdytą žemę atkūrimui. Žemėtvarkos skyrius 2007 m. gruodžio 5 d. parengė pažymą Nr. 9101 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų J. B. vardu ir 2007 m. gruodžio 18 d. ją perdavė Dūkštų kadastro žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriui UAB „Minorantė“. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-292-647/2008 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. S. ir M. S. perėmė J. B., mirusios 2003 m. balandžio 6 d., palikimą nuo jo atsiradimo dienos. 2008 m. liepos 26 d. buvo parengta Vilniaus apskrities išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 41-2.12-1460, kad buvusi savininkė R. B. nuosavybės teisėmis valdė 1,0925 ha žemės Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Vėlybniškių kaime. Pabrėžė, jog NŽT Sprendimu mirusiajai J. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės R. B. nekilnojamojo turto dalį – 1,0925 ha žemės, perduodant neatlygintinai lygiaverčius turėtam 2,36 ha žemės sklypus Nr. 1432-1 (0,50 ha) ir Nr. 1432-2 (1,86 ha) Daubarų ir Medviediškių kaimuose, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų. Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintoje Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikoje (toliau – ir Žemėtvarkos projektų rengimo metodika) numatyta, kad žemės sklype gali būti projektuojami kelio ir kiti servitutai, su kuriais pretendentai gauti žemės supažindinami projektavimo proceso metu (55.2, 56), į projektuojamus žemės sklypus įtraukiamas ir į suteiktas žemės ūkio naudmenas įsiterpęs arba tarp žemės ūkio naudmenų ir gretimo sklypo ribos esantis kitų žemės naudmenų (griovių, pelkių, medžių bei krūmų želdinių ir kt.) plotas, ne didesnis kaip projektuojamame asmeninio ūkio žemės sklype esančių žemės ūkio naudmenų plotas ir nesuprojektuotas atskiru natūra grąžinamu sklypu (73 p.). Pabrėžė, jog Žemėtvarkos projektų rengimo metodikos 60 punkte numatyta, kad, kai pretendentai, su kuriais derinami suprojektuoti žemės sklypai, nesutinka su suprojektuotų žemės sklypų vieta ir ribomis, jie savo nesutikimą bei pretenzijas raštu pateikia žemėtvarkos skyriui. Pretendentams nesutinkant su žemėtvarkos skyriaus sprendimu, ginčą apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teikimu nagrinėja ir sprendimą priima apskrities viršininkas.

Teismas nurodė, jog pareiškėjai pasirašytinai susipažino su žemės sklypų Nr. 1432-1, Nr. 1432-2 planais bei abrisais ir 2010 m. balandžio 20 d. šių žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktais, kuriuose nurodyti žemės sklypams Nr. 1432-1, Nr. 1432-2 nustatyti žemės servitutai bei specialiosios žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygos. Pareiškėjai sutiko su jiems suprojektuotais žemės sklypais, pastabų bei pretenzijų nepateikė. Pažymėjo, jog NŽT Sprendimo projektas taip pat raštu suderintas su pareiškėjais. Žemėtvarkos skyriaus atliekamų veiksmų ir nuosavybės teisių atkūrimo procese priimamų sprendinių pareiškėjai neskundė Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, nesikreipė į teismą dėl Žemėtvarkos skyriaus neveikimo ar nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir patikrinęs faktines bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus, nenustatė, kad žemės sklypai būtų suprojektuoti netinkamai, pažeidžiant Žemėtvarkos projektų rengimo metodikos reikalavimus dėl sklypų projektavimo, formavimo, servitutų nustatymo (55.2, 56, 73 p.). Sklypų vertė nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika (toliau – ir Žemės įvertinimo metodika), pagal projektuotojo 2008 m. liepos 26 d. išvadoje dėl žemės perdavimo nuosavybės nurodytą grąžintino sklypo kainą. Nurodė, jog pareiškėjų teiginiai, kad žemės sklypai nuvertėjo dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo, nepagrįsti įrodymais. NŽT Sprendimas nebuvo skundžiamas, nenuginčytas ir yra galiojantis.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Taisyklių 2.2 papunktyje nustatyta, kad asmenys, jeigu pageidauja, savo lėšomis gali sumokėti už žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbus Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai), 15.3 papunktyje nustatyta, kad žemės sklypų kadastriniai matavimai, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, atliekami formuojant valstybinės žemės sklypus (išskyrus žemės sklypus, formuojamus iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisėms atkurti ir asmeniniam ūkiui kaimo gyvenamosiose vietovėse). Pabrėžė, jog Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostata, įpareigojanti atlikti kadastrinius matavimus formuojant valstybinės žemės sklypus, įsigaliojo tik nuo 2012 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjai, savo nuožiūra ir lėšomis sudarę 2010 m. vasario 26 d. sutartį Nr. 2010/02-033 dėl žemės sklypų Nr. 1432-1, Nr. 1432-2 sklypų suformavimo ir bylų parengimo, neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, atlyginti jų turėtas išlaidas.

Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalos pareiškėjams, sprendė, jog pareiškėjai neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Pabrėžė, jog, nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjų patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra pagrindo pareiškėjų naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atmetus pareiškėjų skundą nėra pagrindo tenkinti jų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes sprendimas priimtas atsakovo naudai.

III. Pareiškėjai J. R. ir M. S. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 115-116) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – J. R., M. S. skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo neapskundimas neatima iš pareiškėjų teisės reikalauti atlyginti dėl tokių veiksmų pareiškėjų patirtą žalą. Pareiškėjai pabrėžia, jog jie nekildino žalos atsiradimo fakto iš netinkamo žemės sklypų suprojektavimo, formavimo, servitutų nustatymo, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju žala buvo kildinama iš nepagrįstų Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos pareigūnų) veiksmų ir neveikimo (nuosavybės teisų atkūrimo proceso vilkinimo), t. y. iš Žemėtvarkos skyriaus nepagrįsto ir neteisėto 2003 m. birželio 26 d. raštu Nr. 2922 pareiškėjams pateikto pasiūlymo dėl nuosavybės teisės į R. B. nuosavybės teisėmis valdytą turtą atkūrimo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dėl Žemėtvarkos skyriaus 2003 m. lapkričio 7 d. rašto Nr. 51, kuriame siūloma kreiptis į teismą, nes ekspertų komisija atlikusi ekspertizę pripažino, jog esamų dokumentų nepakanka patvirtinti žemės valdymo teisėtumą. Pabrėžia, jog dėl Žemėtvarkos skyriaus veiksmų pareiškėjai neteko teisės dalyvauti nuosavybės teisės atkūrimo procedūrose. Pažymi, jog pareiškėjai neteigė, kad NŽT Sprendimu susigrąžinti žemės sklypai nuvertėjo dėl neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjai pažymi, jog dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo J. B. sprendimo vilkinimo jiems atsirado papildomos žemės sklypų paženklinimo vietovėje, kadastrinių matavimų ir nuosavybės teisės atkūrimui reikalingų bylų parengimo išlaidos, kurių neturėtų, jeigu Vilniaus apskrities viršininko administracija savalaikiai būtų priėmusi pagrįstą sprendimą dėl jai 2003 m. gegužės 26 d. kartu su visais būtinais ir pakankamais dokumentais pateikto prašymo ir nebūtų nepagrįstai pasiūliusi kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Pabrėžia, jog reikalavimas atlikti geodezinius matavimus teisės aktuose atsirado tik nuo 2012 m. sausio 1 d., tačiau nurodyta suma susidaro ne tik dėl geodezinių matavimų. Tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad pareiškėjai galėjo nepirkti geodezinių matavimų, jie turėjo rinktis, ar mokėti už dokumentų rengimą ir preliminarius matavimus, ar laukti kol kada nors valstybė atnaujins finansavimą šiems darbams. Mano, kad pareiškėjai elgėsi racionaliai dėl būtinų dokumentų rengimo ir preliminarių matavimų apmokėjimo. Teismo nagrinėjimo dalyku turėjo būti klausimas, kokią dalį bendros sumos sudarė šios išlaidos, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė.

Nurodo, jog pareiškėjai pasitikėjo kompetentingomis institucijomis ir dėl to atsargiai vertino jų veiksmus kritiškai. Pareiškėjų vertinimu, dėl atsakovo nepagrįstų veiksmų jie patyrė neturtinę žalą.

Pabrėžia, jog dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. S. nurodytos aplinkybės, kad byloje nėra žemės sklypų savininkų sutikimų dėl servitutų nustatymo jų naudai, kurie remiantis teisės aktais turi būti duoti iki nustatant žemės servitutus, teismas nepasisakė. Mano, jog apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti šią aplinkybę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 122-125) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir remiamasi argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjų skundą. Atsakovas mano, jog pareiškėjų nurodyti argumentai neįrodo, kad jie patyrė neturtinę žalą. Pažymi, jog pareiškėjų nurodyti teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktaus pobūdžio ir grindžiami prielaidomis. Šiuo atveju nenustatyta nei neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp valstybės institucijų veiksmų ir pareiškėjams galimai kilusios žalos. Pažymi, jog pareiškėjai neįrodė jiems atsiradusios neturtinės žalos dydžio, todėl nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai netenkino pareiškėjų skunde pareikštų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kyla dėl turtinės, neturtinės žalos, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjų J. R. ir M. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad byloje nebuvo nustatyta, kad žemės sklypai būtų suprojektuoti netinkamai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies nuostata, įpareigojanti atlikti kadastrinius matavimus formuojant valstybinės žemės sklypus, įsigaliojo tik nuo 2012 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjai, savo nuožiūra ir lėšomis sudarę 2010 m. vasario 26 d. sutartį Nr. 2010/02-033 dėl žemės sklypų Nr. 1432-1, Nr. 1432-2 sklypų suformavimo ir bylų parengimo, neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo Lietuvos valstybės atlyginti jų turėtas išlaidas. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalos pareiškėjams, todėl sprendė, jog pareiškėjai neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos – ir šiuo pagrindu nepriteisė pareiškėjams jų prašomos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai iš esmės nesutinka su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pabrėžia, kad teismas neteisingai vertino veiksmus, iš kurių pareiškėjai kildino jiems atsiradusią žalą, pabrėžia, kad prašoma priteisti žala buvo kildinama iš nepagrįstų Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos pareigūnų) veiksmų ir neveikimo nuosavybės teisių atkūrimo procese, dėl nuosavybės teisų atkūrimo proceso vilkinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę ir padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

CK 6.271 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, ir šio straipsnio 4 dalyje taip pat įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi šiuo atveju pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjų nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija nurodo, jog atsakovas prašė prašomai priteisti žalai taikyti senatį, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl senaties taikymo nepasisakė ir nevertino. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Pažymėtina, jog ieškinio senaties nustatymas yra vienas iš asmens teisės kreiptis į teismą, įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje, apribojimų. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teisė kreiptis į teismą turi būti reali, tačiau tam tikri šios teisės apribojimai leidžiami. Bet koks teisės kreiptis į teismą apribojimas turi būti nustatytas siekiant teisėto tikslo, teisę kreiptis į teismą ribojančios priemonės turi būti proporcingos šiam tikslui. Apribojimas negali būti toks, kad suvaržytų teisę kreiptis į teismą iš esmės. Teismas savo sprendimuose yra pripažinęs, kad procesiniai terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie taikomi konkrečiu atveju, gali sukelti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT A. A. v. Bulgaria, Nr. 51343/99, 2007 m. vasario 15 d. sprendimą, p. 35-36).

Pasisakant dėl ieškinio senaties, visų pirma pažymėtina, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 p.).

Pastebėtina, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.), šiuo atveju atsakovas prašo ją taikyti (t. I, b. l. 107-112), todėl, vertinant pareiškėjų prašomą žalą ir veiksmus iš kurių ji yra kildinama, bus vertinamas ir senaties taikymo klausimas, taip pat teisėjų kolegija atskirai pasisakys dėl prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos.

Dėl pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai turtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad jie turėjo patys sumokėti už žemės sklypo (1,86 ha), esančio Medviediškių k., Vilniaus rajone, žemės sklypo (0,50 ha), esančio Daubarų k., Vilniaus rajone, projektavimo, matavimo darbus, bylos parengimą, derinimą pagal 2010 m. vasario 26 d. Sklypų suformavimo ir bylų parengimo sutartį Nr. 2010/02-033 (t. I, b. l. 86), taip pat su tuo, kad žemės sklypai, suteikti pagal Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 588, yra nelygiaverčiai turėtam žemės sklypui. Teisėjų kolegija dėl šių pareiškėjų nurodytų aspektų pasisakys atskirai.

Vertindama pareiškėjų prašomą priteisti turtinę žalą, susijusią su išlaidomis, patirtomis dėl sumokėjimo už žemės sklypo (1,86 ha), esančio Medviediškių k., Vilniaus rajone, žemės sklypo (0,50 ha), esančio Daubarų k., Vilniaus rajone, projektavimo, matavimo darbų, bylos parengimo, derinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal iki 2009 m. liepos 9 d. galiojusią Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 19 straipsnio 1 dalį žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami valstybės lėšomis, o įgyvendinami valstybės lėšomis arba fizinių ir juridinių asmenų lėšomis, jeigu jie sutinka. Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamus žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbus, jų apmokėjimo tvarką ir atvejus nustato Vyriausybė. Šiuo atveju Vyriausybė, vykdydama įstatyme jai numatytus įgaliojimus, buvo patvirtinusi 2002 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą „Dėl asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių” Nr. 241.

2009 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-312 1 straipsniu buvo pakeista 19 straipsnio 2 dalis ir ji išdėstyta taip: „Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose projektuojami žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, rengiami ir įgyvendinami valstybės lėšomis, o kitais atvejais – fizinių ir juridinių asmenų lėšomis. Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose suprojektuoti žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, fizinių asmenų pageidavimu gali būti įgyvendinami jų lėšomis. Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė”. Iš šios įstatymo normos matyti, kad ja patikslinti Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą ir įgyvendinimą finansuojantys subjektai. Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1067 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ pakeitimo pakeitė Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 241 „Dėl Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ ir išdėstė jį nauja redakcija.

Pagal Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1067 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ pakeitimo“ 2.2 punktą asmenys, jeigu pageidauja, savo lėšomis gali sumokėti už kaimo gyvenamojoje vietovėje suprojektuotų natūra grąžinamų žemės sklypų, perduodamų ar suteikiamų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų, taip pat naudojamų asmeninio ūkio žemės sklypų paženklinimą vietovėje, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų koordinates grafiškai pagal naujausią kartografinę medžiagą, ir kadastro duomenų bylos parengimą Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad bendrasis principas yra tai, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai piliečių nuosavybės teisėms atkurti rengiami, įgyvendinami valstybės lėšomis, išskyrus tuos atvejus, kurie yra numatyti teisės aktuose, t. y. kai asmenys sutinka, kad darbai būtų įgyvendinami fizinių ar juridinių asmenų lėšomis.

Pažymėtina, jog, atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad būtent atsakovui tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti, kad asmuo pageidavo laisva valia sumokėti savo lėšomis už žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjas laisva valia neprisiėmė įsipareigojimo sumokėti už nurodytus darbus pagal 2010 m. vasario 26 d. Sklypų suformavimo ir bylų parengimo sutartį Nr. 2010/02-033 (t. I, b. l. 85-86), kadangi šiuo konkrečiu atveju buvo pažymėta, kad nurodytiems darbams atlikti finansavimas yra neskiriamas, šią aplinkybę pripažino ir atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. II, b. l. 101-104). Pažymėtina, jog atsakovas taip pat nepagrindė ir neįrodė, kad pareiškėjas savo laisva valia sutiko finansuoti už nurodytų darbų atlikimą, todėl šiuo atveju valstybė turi atlyginti pareiškėjui išlaidas, kurių apmokėjimą ji buvo prisiėmusi pagal priimtą teisinį reguliavimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog egzistuoja visos trys kumuliatyviosios sąlygos viešajai atsakomybei kilti: nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, žala (1 850 litų, kurių sumokėjimą patvirtina byloje esantys įrodymai (t. I, b. l. 87-88), be to, byloje pakanka ir duomenų, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kilo žala, kuri pasireiškė tuo, jog atsakovui įvykdžius įstatyme numatytą pareigą, pareiškėjas nebūtų patyręs papildomų išlaidų. Atsižvelgusi į tai, kad yra nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjui turi būti atlyginamos išlaidos, kurias atsakovas pagal įstatymus turėjo atlyginti, bet nepagrįstai atsisakė šią pareigą įvykdyti, t. y. 1 850 litų (t. I, b. l. 87-88).

Pabrėžtina, jog nors byloje esantys įrodymai rodo, kad būtent pareiškėjas M. S. sumokėjo 1 850 litų (t. I, b. l. 87-88), tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šie darbai buvo vykdomi siekiant atkurti nuosavybės teises, kurios buvo atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 48S-588 J. B., mirusiai 2003 m. balandžio 6 d., kurios teisių perėmėjai yra J. R. (S.) ir M. S. (t. I, b. l. 173-174), abu pareiškėjai prašo šią sumą priteisti lygiomis dalimis, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais, nurodo, kad pareiškėjams J. R. (S.) ir M. S. po lygiai priteistina po 925 litus turtinės žalos. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog šiuo atveju ieškinio senatis nėra suėjusi, kadangi nurodyta sutartis buvo sudaryta 2010 m. vasario 26 d. (t. I, b. l. 85-86), pagal ją 1 850 litai sumokėti 2010 m. vasario 26 d. ir 2010 m. birželio 9 d. (t. I, b. l. 87-88), o pareiškėjai su skundu dėl prašomos priteisti turtinės žalos kreipėsi į teismą 2011 m. sausio 15 d. (t. I, b. l. 1-2).

Vertindama pareiškėjų prašomą priteisti žalą, susijusią su tuo, kad žemės sklypai, suteikti pagal Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 588, yra nelygiaverčiai J. B. priklausančiam grąžinti natūra 1,0925 ha žemės sklypui, teisėjų kolegija pabrėžia, kad žemės vertė, atkuriant nuosavybės teises perduodant neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika (2010 m. gruodžio 29 d. redakcija) (toliau – ir Žemės įvertinimo metodika). Žemės įvertinimo metodikoje yra nurodyta žemės įvertinimo tvarka ir kriterijai, kurie yra vertinami apskaičiuojant žemės vertę. Šiuo atveju pareiškėjams atkuriant nuosavybės teisę turėjo būti taikomas negrąžinamo ir perduodamo turto lygiavertiškumo principas ir atsižvelgiama į negrąžinamo turto vertę perduodant jiems kitą tokios pačios vertės turtą. Pažymėtina, jog žemė atkuriama ne pagal plotą, o pagal sklypų vertę. Šiuo atveju remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjams perduotų žemės sklypų vertės dydis yra apskaičiuotas, laikantis minėtuose teisės aktuose numatytų reikalavimų, ir visiškai sutampa su Vilniaus apskrities 2008 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 41-212-1460 nurodyta priklausiusios žemės verte (1 308 litų) (b. l. 127). Be to, bylos medžiagoje yra nurodyta, kad žemės sklypo Nr. 1432-1 vertė yra 685 litai (t. I, b. l. 139), žemės sklypo Nr. 1432-2 vertė yra 623 litai (t. I, b. l. 140), t. y. bendrai paėmus gaunama žemės sklypų vertė yra 1 308 litai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti atliktais žemės sklypo vertės skaičiavimais, todėl negalima teigti, kad atsakovas šiuo atveju atliko neteisėtus veiksmus, pareiškėjams grąžindamas nelygiaverčius žemės sklypus. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nurodo, kad nėra konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo ir nesant visų deliktinės atsakomybės sąlygų CK 6.271 straipsnio pagrindu priteisti šiuo aspektu prašomą turtinę žalą.

Dėl pareiškėjų prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Asmeniui priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį (CK 6.250 str.) – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir pan. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Tačiau kita vertus, pabrėžtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).

Kiek tai yra susiję su pareiškėjų prašoma priteisti neturtine žala, teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad turtinės žalos padarymas nėra būtina sąlyga konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą (žinoma, nustačius visas kitas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas), tai, kad netinkamas valstybės institucijų elgesys atkuriant nuosavybės teises dažniau nei kitose srityse gali sukelti neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005), taip pat tai, kad dėl neturtinės žalos buvimo įrodinėjimo ir jos dydžio pagrindimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai.

Pabrėžtina, jog pareiškėjai skunde (t. I, b. l. 37-39), apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 115-116), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, kad neturtinės žalos atsiradimą jie sieja su Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmais, vykdant jiems nuosavybių teisių atkūrimą, dėl jos vilkinimo atlikti įstatymais priskirtas funkcijas, kad ši be pagrindo nurodė jiems kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, termino atnaujinimo nuosavybės teisių atkūrimui reikalingiems dokumentams pateikti, neveikimo nuo 2005 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gegužės mėnesio.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjų nurodomų aspektų, visų pirma pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (Nacionalinės žemės tarnybos), kaip viešojo administravimo subjekto, veikla turėjo atitikti teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant, ar yra pagrindas priteisti žalą dėl atkūrimo procedūrų vilkinimo, turi būti nustatyta, ar buvo visos įstatymų numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nustatytina, jog buvo pateikti ir parengti visi dokumentai, be kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas, taip pat turi būti nustatyta, dėl kokių priežasčių tam tikrą laikotarpį buvo nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. ar sprendimas buvo nepriimamas dėl to, kad pati institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vilkino jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą, ar dėl to, kad kita institucija neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kurių neatlikus negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar dėl pačių pareiškėjų veiksmų. Pažymėtina, jog, kadangi pareiškėjai, prašydami priteisti žalos atlyginimą, jos atsiradimą kildina iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo bei dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę vykdymo, būtina byloje įvertinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (Nacionalinės žemės tarnybos) veiksmų teisėtumą t. y. būtina nustatyti, ar pareiškėjų nurodytas viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjų teisėms, laisvėms ir interesams ir kada pareiškėjams tapo žinoma apie galimai neteisėtus veiksmus ir jų teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija nurodo, jog, remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjų senelė R. B. (mirusi 1952 m. gegužės 21 d.) ir jos vyras K. B. (miręs 1935 m. lapkričio 5 d.) iki santuokos sudarymo 1925 m. rugpjūčio 6 d. kiekvienas turėjo po 4 dešimtines žemės. 2003 m. birželio 26 d. pareiškėjų motina J. B. 1991 m. spalio 17 d. pateikė Vilniaus r. Dūkštų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą sutuoktinio S. B. vardu atkurti nuosavybės teises į 7 ha žemės sklypą Vėlybniškių k., Maišiagalos valsčiuje, Vilniaus-Trakų apskrityje (t. II, b. l. 43-44). 1993 m. rugpjūčio 18 d. buvo parengta Vilniaus rajono Dūkštų apylinkės agrarinės reformos tarnybos išvada, kad J. B. tikslinga atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. B. (S. B. motinos) nuosavybės teisėmis valdytą 4,40 ha žemės ploto Vėlebniškių kaime, Vilniaus r. (t. II, b. l. 27). Vilniaus rajono komisija, nagrinėjanti žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius papildomus dokumentus, 1998 m. kovo 4 d. pasiūlyme nutarė, kad esamų dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. B. nuosavybės teisėmis valdytą 4,37 ha žemės sklypą Vėlybniškių k., Dūkštų sen., Maišiagalos valsčiuje, Vilniaus apskrityje, o dėl likusio ploto pretendentei buvo siūloma kreiptis į teismą (t. II, b. l. 68). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 41-4376 J. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės R. B. nuosavybės teisėmis valdytą 4,40 ha, grąžinant žemės sklypą natūra Vėlybniškių kaime, Dūkštų sen., Vilniaus r. (t. I, b. l. 172).

Pažymėtina, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyrius 2003 m. birželio 26 d. raštu Nr. 2922, atsakydamas į pareiškėjų 2003 m. gegužės 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią R. B. iki nacionalizacijos valdytą (po vyro mirties paveldėtą) žemę, nurodė, kad manydami, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 41-4376 nuosavybės teisės į R. B. valdytą nekilnojamąjį turtą atkurtos nevisiškai, pareiškėjai gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (t. I, b. l. 57). Žemėtvarkos skyriaus 2003 m. lapkričio 7 d. pažymoje Nr. 51 nurodoma, kad Vilniaus rajono ekspertų komisija, vertinusi žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius dokumentus, atlikusį ekspertizę pripažino, jog esamų dokumentų nepakanka patvirtinti žemės valdymo teisėtumą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį R. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemės plotą Vėlybniškių kaime, Dūkštų sen. Prašoma iki 2003 m. gruodžio 31 d. kreiptis į teismą (t. I, b. l. 59).

Pareiškėjai 2003 m. rugsėjo 2 d. ir 2003 m. lapkričio 25 d. su pareiškimais kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (t. I, b. l. 53-55, t. II, b. l. 71-72) ir Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9-02/2004 nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. B., mirusi 1952 m. gegužės 21 d., iki nacionalizacijos Vilniaus r., Dūkštų sen., Vėlybniškių k. valdymo nuosavybės teise turėjo 1,0925 ha žemės sklypą (t. I, b. l. 169-171). Po 2004 m. sausio 15 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo 2005 m. sausio 6 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises J. B. vardu, suteikiant lygiavertį 1,0925 ha žemės sklypą Vėlybniškių k., Dūkštų sen., Vilniaus r. (t. I, b. l. 125), šiuo atveju žemėtvarkos skyrius pareiškėjus tik 2007 m. birželio 13 d. raštu Nr. SR-213-(1.12), informavo, kad kol nėra atnaujintas terminas dokumentų pateikimui, jis negali pasakyti, ar pakanka turimų dokumentų nuosavybės teisės į valdytą žemę atkūrimui. 2007 m. birželio 13 d. raštu Nr. SR-2132-(1.12) pareiškėjams buvo nurodyta, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1, 4 dalimis, kreiptis dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyrius 2007 m. gruodžio 5 d. parengė pažymą Nr. 9101 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų J. B. vardu (t. II, b. l. 82) ir 2007 m. gruodžio 18 d. ją perdavė Dūkštų kadastro žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriui UAB „Minorantė“. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-292-647/2008 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. S. ir M. S., perėmė J. B., mirusios 2003 m. balandžio 6 d., palikimą, nuo jo atsiradimo dienos (t. II, b. l. 84). 2008 m. liepos 26 d. buvo parengta Vilniaus apskrities išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 41-2.12-1460, kad buvusi savininkė R. B. nuosavybės teisėmis valdė 1,0925 ha žemės Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Vėlybniškių kaime (t. I, b. l. 127). Vėliau buvo sudaryta 2010 m. vasario 26 d. Sklypų suformavimo ir bylų parengimo sutartis Nr. 2010/02-033 ir buvo atliekami pagal ją numatyti darbai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 48S-588 mirusiajai J. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės R. B. nekilnojamojo turto dalį – 1,0925 ha žemės, perduodant neatlygintinai lygiaverčius turėtam 2,36 ha žemės sklypus Nr. 1432-1 (0,50 ha) ir Nr. 1432-2 (1,86 ha) Daubarų ir Medviediškių kaimuose, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone (t. I, b. l. 115).

Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pabrėžia, kad apie tai, kad galimai nepagrįstai pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kad 2005 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gegužės mėnesio atsakovas nepagrįstai vilkino nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams procesą, nepagrįstai pareiškėjams nurodė kreiptis dėl termino nuosavybės teisių atkūrimo dokumentams pateikti atnaujinimo, pareiškėjams vėliausiai tapo žinoma susipažinus su 2008 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma „Dėl M. S. skundo prieš Vilniaus apskrities viršininko administraciją” Nr. 4D-2007/3-1402 (t. I, b. l. 75-78), kuria remdamiesi iš dalies pareiškėjai ir grindžia savo patirtą neturtinę žalą. Tada iš esmės pareiškėjai tikrai suvokė arba, būdami pakankamai apdairūs ir rūpestingi, turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą. Šiuo atveju kitų laikotarpių ar veiksmų, priklaususių nuo atsakovo valios ir veiksmų, kurie būtų buvę neteisėti ir dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė, byloje nėra nustatyta ir jų nenurodė pareiškėjai, todėl šiuo atveju byloje nėra pagrindo traktuoti atsakovo galimai neteisėtų veiksmų taip pat kaip tęstinio pažeidimo. Teisėjų kolegija nurodo, jog dėl pareiškėjų prašomos priteisti neturtinės žalos, susijusios su tuo, kad jiems nepagrįstai buvo nurodyta kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, termino nuosavybės teisėms pateikti atnaujinimo, atsakovo neveikimo nuo 2005 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gegužės mėnesio, pareiškėjai į teismą kreipėsi tik 2012 m. sausio 5 d. (t. I, b. l. 1-2), t. y. praleidę ieškinio senaties terminą.

Kaip minėta, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, šiuo atveju byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129 str., 1.130 str.). Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl žalos priteisimo taikytina ieškinio senatimi. Pažymėtina, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus ir tai reiškia, jog tuo atveju, kai pareiškėjas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, skundas atmetamas nepaisant galimų ieškinio reikalavimų pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Pažymėtina, jog ieškinio senaties termino taikymas nulemtas siekio užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą. Tačiau teisinių santykių stabilumas turi būti derinamas su kitomis vertybėmis, todėl pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pabrėžtina, jog Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Įstatymo nenustatyta, kad pareiškėjas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Šiuo atveju prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjai nepateikė, tačiau, remiantis pirmiau pateiktais išaiškinimais, teismas, konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas, šį klausimą sprendžia ex officio.

Teisėjų kolegija nurodo, jog, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, teismas turi atsižvelgti į tai, kokia vertybė pažeista, kiek ilgai praleistas terminas, kokios priežastys objektyviai trukdė kreiptis į teismą (pavyzdžiui, tokiomis aplinkybėmis gali būti pripažintas kreipimasis dėl žalos atlyginimo į valstybės institucijas ir tikėjimasis kompensacijos skyrimo, nes žalos padarymo aplinkybės ypatingos dėl specifinės ligos ir jos padarinių) bei į kitas aktualias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2010). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nurodo, kad bylos medžiagoje nėra nurodyta jokių svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas pareiškėjams turėtų būti atnaujintas ir tokių aplinkybių pareiškėjai taip pat nepateikė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kitų neteisėtų veiksmų, iš kurių pareiškėjai kildintų neturtinę žalą ir šiems reikalavimams nebūtų taikytinas ieškinio senaties terminas, nagrinėjamoje byloje nebuvo nurodyta. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjų nurodomi teiginiai, kad jie patyrė žalą, kadangi užsitęsus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, jie turėjo rinktis iš likusių žemės sklypų, pasirinkti žemės sklypai yra toli nuo kito jiems priklausančio žemės sklypo ir jeigu nuosavybės teisių atkūrimo procesas nebūtų užsitęsęs jie būtų galėję atsikurti nuosavybės teises šalia jų pageidaujamo žemės sklypo, yra grindžiami prielaidomis. Šiuo atveju byloje nėra pateikta duomenų, leidžiančių vertinti, kad tokios objektyvios galimybės egzistavo ir pareiškėjai nepagrįstai būtent dėl atsakovo nepagrįstų veiksmų neteko galimybės atsikurti nuosavybės teises šalia jų pageidaujamo žemės sklypo ir dėl to patyrė žalą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta teisėjų kolegija pažymi, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Teisėjų kolegija pareiškėjų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. S. nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, kad byloje nėra žemės sklypų savininkų sutikimų dėl servitutų nustatymo jų naudai, kurie remiantis teisės aktais turi būti duoti iki nustatant žemės servitutus, atmeta kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartimi (t. I, b. l. 92-95) buvo nutarta laikyti nepaduotais M. S. ir J. R. skundų, teisme gautų 2012 m. sausio 5 d. ir 2012 m. sausio 24 d., dalį dėl reikalavimų priimti sprendimą dėl dalies vandens telkinio perdavimo sprendimu privatiems asmenims nuosavybės teise teisėtumo bei kelio servitutų gretimų sklypų naudai nustatymo teisėtumo ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą iš 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 588 bei jo priedų pašalinti griovio planą bei pakeisti sprendimą, panaikinant sprendime nustatytus kelio servitutus gretimų sklypų naudai, taip pat atsisakyti priimti M. S. ir J. R. skundo, teisme gauto 2012 m. vasario 17 d., dalį dėl reikalavimo teismo nuožiūra spręsti klausimą dėl informacijos apie Nr. 1432-1 plane pažymėto griovio tapatumo su upe Ringys perdavimo teisę ginti viešąjį interesą turinčiai Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai, kaip nenagrinėtiną teismų. Nurodytoje nutartyje pareiškėjams buvo išaiškinta galimybė atskųsti priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį šioje dalyje atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau, remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai šios teismo nutarties atskiruoju skundu neskundė.

Atsižvelgusi į tai, kad nurodyta pareiškėjų skundo dalis nebuvo priimta nagrinėti, teisėjų kolegija vertina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. S. nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, kad byloje nėra žemės sklypų savininkų sutikimų dėl servitutų nustatymo jų naudai, kurie remiantis teisės aktais turi būti duoti iki nustatant žemės servitutus. Šiuo atveju nurodytos aplinkybės nebuvo susijusios su byloje pareikštais ir priimtais nagrinėti pareiškėjų reikalavimais. Teisėjų kolegija pastebi, kad būtent pareiškėjų suformuluoto skundo pagrindas ir dalykas ir priimti nagrinėti reikalavimai apsprendžia pareiškėjų ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, nurodant, kad pareiškėjų skundas yra tenkintinas iš dalies ir pareiškėjams yra priteistina po 925 litus turtinės žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodo, jog, vadovaujantis CK 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, numatančia, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-355/2011), priteistina pareiškėjams iš atsakovo po 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2012 m. vasario 21 d. (t. I, b. l. 92-95), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde pateikė abstraktų prašymą jiems priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. II, b. l. 115-116), tačiau šis pareiškėjų prašymas paliktinas nenagrinėtu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pabrėžtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė konkrečiai kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jie siekia, nepateikė dėl jų įrodymų, tačiau jie tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo paskelbimo, paduodami prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų J. R. ir M. S. (M. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinės dalies pirmą dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjų J. R. ir M. S. (M. S.) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti kiekvienam iš pareiškėjų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, po 925 (devynis šimtus dvidešimt penkis) litus turtinės žalos atlyginimo, taip pat po 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis