A-858-2653-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2653/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00003-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 28. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ atstovei advokatei D. G.,

atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovei R. R.,

atsakovo Marijampolės savivaldybės atstovui V. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai ir Marijampolės savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (filialas „Marijampolės šiluma“) (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Litesko“) kreipėsi į teismą skundu (t. I, b. l. 1-6), prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 03-412 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ ir įpareigoti priimti naują nutarimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus;

2) panaikinti Marijampolės savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti priimti naują sprendimą, atitinkantį Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus;

3) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 03-452 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų“;

4) įpareigoti Marijampolės savivaldybės tarybą ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant Marijampolės savivaldybės tarybos Sprendimą ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimus;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad vykdydamas Lietuvos valstybės ir savivaldybės suformuotą politiką didinti šilumos tiekimo vartotojams efektyvumą bei kokybę (taip pat likviduojant grupines (kvartalines) karšto vandens ruošimo boilerines, įrengiant individualius šilumos/karšto vandens ruošimo įrenginius daugiabučiuose namuose, juos modernizuojant, keičiant automatizuotais), taip pat vykdydamas su savivaldybe suderintą investicijų planą, šilumos tiekėjas UAB „Litesko“ nuo 2001 m. į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą Marijampolėje investavo apie 8,3 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Marijampolės pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs miesto šilumos ūkio valdytojas nesukaupė/neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, pareiškėjo investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Remiantis teisės aktų reikalavimais, visi investiciniai projektai teisės aktų nustatyta tvarka buvo suderinti su Taryba, o Komisija įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu. Šį faktą patvirtina tai, kad sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, Marijampolėje buvo įskaičiuotos į pareiškėjo šilumos kainą Tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-987 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“.

Paaiškino, jog 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir ŠŪĮ pakeitimas), kuriuo buvo pakeistos tam tikros šilumos punktų klausimus reglamentuojančios nuostatos. ŠŪĮ pakeitimas įtvirtino, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą (toliau – ir KĮ). ŠŪĮ pakeitimas numatė, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Pažymėjo, jog šilumos tiekėjo daugiabučiuose namuose įrengti šilumos punktai pagal nuo 2011 m. lapkričio 1 d. pakeistą Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 2 straipsnio 37 dalies sąvokos redakciją tapo nebe šilumos perdavimo tinklo dalimi, tačiau buvo įvardinti kaip kiekvieno daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos dalis. ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio l dalis numato, kad įstatymas įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o 8 straipsnio 3 dalis – kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo privalo priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Be to, ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis numato, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

Pažymėjo, jog Komisija 2011 m. spalio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 03-325 „Dėl Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 03-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2011 m. spalio 30 d. Komisija juo pataisė Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 (toliau – ir Metodika), tačiau šiuo pakeitimu nenurodė, kokiu būdu į šilumos punktus atliktos investicijos turėtų atsipirkti pareiškėjui po to, kai nuo atitinkamos investicijos (sukurto turto) vertės apskaičiuotos nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos yra išimamos iš šilumos kainos. Komisija 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė nutarimą, kuriuo nustatė bazinės kainos dedamąsias UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainos, t. y. šiuo Nutarimu nustatytose bazinės šilumos kainos dedamosiose šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų neliko. Savivaldybė 2011 m. gruodžio 19 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nustatė šilumos kainos dedamąsias pareiškėjui pirmiesiems bazinės kainos galiojimo metams ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas iš šilumos kainos. Komisija 2011 m. gruodžio 30 d. priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad Tarybos Sprendimu šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų. Nurodė, jog nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus ŠŪĮ pakeitimui ir priėmus savivaldybės neteisėtą Sprendimą bei Komisijos neteisėtus nutarimus, pareiškėjas negali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas numato, kad Komisija, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Komisijai yra nustatyta pareiga priimant sprendimus dėl reguliuojamų kainų įvertinti ir investicijų, susijusių su reguliuojama veikla, atsipirkimo klausimą. Manė, jog Komisija priimdama ginčijamus nutarimus Energetikos įstatyme jai nustatytos funkcijos ir pareigos tinkamai neįvykdė ir neįvertino pareiškėjo padarytų investicijų (suderintų su Marijampolės savivaldybe ir Komisijos pripažintų reguliuojamu turtu) į šilumos punktus bei fakto, kad jos iki nutarimų ir Sprendimo priėmimo nėra atsipirkusios. Komisija, vadovaudamasi ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalimi, nesilaikė kitų teisės aktų, kurie reglamentuoja tiek energetikos sektorių tiek ir investicijų atsipirkimo klausimus ir privalėjo visus teisės aktus taikyti sistemiškai, laikydamasi jų visumos. Pabrėžė, jog ŠŪĮ pakeitimas numatė pareigą Komisijai iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti visus jį įgyvendinančius teisės aktus, tačiau Komisija šios pareigos laiku neįvykdė. Komisija 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr. R2-2025 pareiškėjui yra nurodžiusi, kad, kol šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo lėšų panaudojimo bei atsakomybės klausimai nebus reglamentuoti atitinkamuose poįstatyminiuose teisės aktuose, Komisija pagal savo kompetenciją negalės tinkamai įgyvendinti ŠŪĮ pakeitimo nuostatų.

Manė, kad Komisija, laiku neįvykdžiusi pareigos priimti ŠŪĮ pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus, neturi teisės priimti ir nutarimų, kurių priėmimui būtini poįstatyminiai teisės aktai nėra priimti Komisijos. Tai, kad priimant nutarimus atitinkama tvarka nebuvo ir šiam momentui nėra priimti visi (tiek Komisijos, tiek kitų atsakingų institucijų) būtini ŠŪĮ pakeitimą įgyvendinantys teisės aktai, kurie išspręstų teisėtai padarytų ir nustatyta tvarka suderintų investicijų į šilumos punktus atsipirkimą, patvirtina ir 2011 m. gruodžio 9 d. Komisijos posėdžio medžiaga, Komisijos atsakymas pareiškėjo akcininkui „Dalkia Eastern Europe“.

Pabrėžė, jog savivaldybė ir Komisija, priimdamos Sprendimą ir ginčijamus nutarimus, pažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, kuris numato, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma, t. y. investicijų atsipirkimas turi būti užtikrinamas per nustatytas valstybės reguliuojamas kainas (šilumos ūkio sektoriuje – per šilumos, karšto vandens kainas, valstybės reguliuojamus maksimalius daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus, ar kt.).

Pagal Lietuvoje galiojantį šilumos kainodaros reguliavimą (ŠŪĮ 32 str., Metodikos 60, 113, 115.3 p.) pagrindinis investicijų grąžos ir finansavimo šaltinis yra nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Energetikos įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas, kurių sąnaudos turi būti įskaičiuotos į reguliuojamas kainas, turi derinti su Komisija. ŠŪĮ 35 straipsnis nustato, jog šilumos tiekėjų investiciniai planai derinami su savivaldybės tarybomis.

Vykdydamas su savivaldybe suderintą investicijų planą, pareiškėjas nuo 2001 m. į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą Marijampolėje investavo 8,3 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Marijampolės pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs miesto šilumos ūkio valdytojas nesukaupė/neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios pareiškėjo investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias.

Pareiškėjo investicijos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą buvo suderintos su savivaldybe. Šio sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, Marijampolės mieste buvo įskaičiuotos į pareiškėjo šilumos kainą savivaldybės 2009 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-987 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“. Iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo, t. y. 2011 m. lapkričio 1 d., per šilumos tarifus Marijampolės mieste pareiškėjas surinko apie 6,16 mln.

Lt šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o apie 2,1 mln. Lt liko nepadengti. Priimant aukščiau minėtą sprendimą dėl kainos dedamųjų nustatymo, savivaldybė laikėsi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir atitinkamai numatė būtinas išlaidas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui. Tačiau priimdamos skundžiamus Sprendimą ir nutarimus savivaldybė ir Komisija nukrypo nuo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iš šilumos kainos, neįvertindamos, kaip jos turėtų būti padengiamos.

Pareiškėjas teigė, kad Komisija 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr. R2-2025 mini, jog ji 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006 kreipėsi į Energetikos ministeriją ir nurodė, kad lieka neaišku dėl šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo, taip pat, kad, jei šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo (nusidėvėjimo) lėšos nuo 2011 m. lapkričio 1 d. nebus įskaičiuotos į šilumos kainą, galimai susidarys sunkumai šilumos tiekėjams vykdyti nenutrūkstamą jiems nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūrą, remontą ir būklės atstatymą. Manė, kad Komisija tokia išdėstyta pozicija pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo/jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi būti išspręstas, nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus. Manė, jog Komisija turėtų ir toliau nuosekliai laikytis tokios pozicijos, o savivaldybė privalo nenukrypti nuo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Nurodė, kad savivaldybė ir Komisija pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai, taip pat Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Pažymėjo, jog teisėtumo principas iš esmės reiškia, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla neturi pažeisti konstitucinių teisės principų, tarp jų teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei nuosavybės neliečiamumo. Nurodė, jog Sprendimas ir nutarimai priimti pilnai neįgyvendinus ŠŪĮ pakeitimo pažeidžia pareiškėjo teisę susigrąžinti pagrįstas investicijas į šildymo punktų priežiūros sistemą, kartu pažeidžia ir teisėtumo principą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimais. Nurodė, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymais nustačius tam tikrą būtinųjų sąnaudų energetikos įmonėms atlyginimą (Energetikos įstatymo 15 str. 2 d.) valstybei (šiuo atveju savivaldybei ir Komisijai) kyla pareiga šį atlyginimą garantuoti ir neneigti asmens teisės į tokį sąnaudų padengimą nepriklausomai nuo to, kad yra keičiami kiti teisės aktai. Minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja savivaldybės ir Komisijos pareigą, priimant Sprendimą ir nutarimus, tariamai įgyvendinančius ŠŪĮ pakeitimą, kartu nepažeisti ir laikytis kitų teisės aktų reikalavimų, įskaitant Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Manė, jog reguliuojami ūkio subjektai turi teisę tikėtis, kad savivaldybės ir Komisijos nustatyti veiklos apribojimai nebus drastiškai griežtinami, nepagrindžiant būtinybės tai daryti, taip pat tikėtis, kad bet kokie savivaldybės ir Komisijos reguliavimo pakeitimai bus vykdomi palaipsniui, nustatomi pereinamieji laikotarpiai.

Nurodė, jog pareiškėjas, vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodamas į šilumos punktų sistemą, pagrįstai tikėjosi, kad savivaldybė ir Komisija nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais pareiškėjo nuostoliais. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, leido pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad savivaldybė ir Komisija, įgyvendindamos ŠŪĮ pakeitimus bei kartu laikydamosios Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią jo atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis savivaldybės ir Komisijos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Nurodė, jog Sprendimas ir nutarimai paneigia pareiškėjo teisę į šių investicijų apsaugą, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kad atlikdamas šilumos punktų renovaciją ir įgyvendindamas susijusias investicijas, vėliau jis nebus verčiamas patirti nuostolių.

Pažymėjo, kad pareiškėjas iš anksto žinodamas tokią savivaldybės ir Komisijos poziciją, tokių investicijų nebūtų vykdęs. Sprendimas ir nutarimai pažeidžia ne tik pareiškėjo, bet ir jo (akcijų) savininko arba investuotojo teisėtus lūkesčius, kad valdoma įmonė ne tik kad neštų pelną, bet kad bent jau nesukeltų jam nuostolių. Šiuo atveju priėmus Sprendimą ir nutarimus, pagal kuriuos yra paneigiama pareiškėjo teisė susigrąžinti atliktas, suderintas ir pripažintas investicijas į šilumos punktus, pareiškėjo (akcijų) savininkas bus priverstas iš tokios valdomos įmonės patirti nuostolius. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga – įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises ir tai, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, ne tik tai, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys vykdytų turtinio pobūdžio įsipareigojimus šiam asmeniui, bet taip pat ir tai, kad valstybė (šiuo atveju savivaldybė ir Komisija) turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ pakeitimas (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalis ir ŠŪĮ (2011 m. spalio 11 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalis, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą (b. l. 164-168).

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 65-72) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 4 dalimi, Komisija šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, nustato šilumos bazinę kainą. Šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Metodika. Nurodė, jog ŠŪĮ pakeitimu buvo įtvirtinta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal KĮ. Dėl to įstatymų leidėjas taip pat nustatė esminius ir imperatyvius šilumos kainodaros reglamentavimo pakeitimus. Ankstesnė ŠŪĮ redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 1 d., numatė šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal šilumos punktų nuosavybę (32 str. 3 d.). Pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2005 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 03-32, o šilumos kainos dedamosios – Tarybos 2009 m. spalio 26 d sprendimu Nr. 1-987. Nustatant šilumos bazines kainas arba šilumos kainų dedamąsias buvo įvertintos pareiškėjo atliktos investicijos, turto nusidėvėjimo sąnaudos, įskaitant ir investicijų į šilumos punktus sąnaudas, todėl pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Tai reiškia, jog tais atvejais, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos.

Pažymėjo, jog Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo nuostatas, 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-325 pakeitė Metodiką, panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Pagal ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalį šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., o šilumos ir karšto vandens kainos, kurios nediferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę ir į kurias yra įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos (amortizaciniai atskaitymai), kiekvienoje savivaldybėje gali būti taikomos iki tol, kol Komisija, savivaldybių tarybos ar šilumos tiekimo įmonės, kurioms dar nebuvo (nėra) nustatytos diferencijuotos šilumos ir karšto vandens kainos, patvirtins naujas šilumos ir karšto vandens kainas, atitinkančias ŠŪĮ pakeitimo nuostatas. Vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, Taryba 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-267 pakeitė 2009 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 1-987 nebeįtraukdama šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų ir tokiu būdu nustatydama pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą. Komisija 2011 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo, kad Taryba pakeitimus atliko pagal ŠŪĮ pakeitimo nuostatas. Komisija 2011 m. lapkričio 30 d. posėdyje nustatė naujas šilumos bazinės kainos dedamąsias pareiškėjui priimdama nutarimą Nr. 03-412 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“. Marijampolės rajono savivaldybė 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 nustatė šilumos kainos dedamąsias pirmiesiems bazinės kainos galiojimo metams. Komisija 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 03-452 konstatavo, kad Tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 šilumos kainos dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Atsakovas dėl Komisijos kompetencijos įgyvendinant ŠŪĮ pakeitimą pažymėjo, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi Energetikos įstatymu, kitais teisės aktais, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 1 punktu, Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Pagal ŠŪĮ 2 straipsnio 28 punktą šilumos bazinė kaina – ilgalaikė šilumos kaina, sudaryta iš pastoviosios ir kintamosios šilumos bazinės kainos dedamųjų, apskaičiuotų pagal Komisijos patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką, parengtą pagal Komisijos parengtus ir Vyriausybės patvirtintus Šilumos kainų nustatymo metodikos principus, nustatyta ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Pažymėjo, kad Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo nuostatas, 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-325 pakeitė Metodiką, panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra.

Pabrėžė, jog Komisija yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais principais. Įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo nustatytus reikalavimus ir priimdama skundžiamus nutarimus, Komisija negalėjo nukrypti nuo ŠŪĮ pakeitime nustatytų taisyklių ir neturėjo nustatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato minėtas teisės aktas bei išplėsti įstatymo leidėjo nustatytų kompetencijos ribų šilumos sektoriaus kainodaroje ir nustatyti papildomus ir nenumatytus įstatymuose patirtų sąnaudų padengimo mechanizmus. Veikdama kompetencijos ribose ir numatydama, kad dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos nebebus sudėtinė šilumos kainų dalis, Komisija, atsižvelgdama į Energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 punkte nustatytą Energetikos ministerijos funkciją įgyvendinti valstybės politiką energetikos srityje, kreipėsi į Energetikos ministeriją 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006, siekdama atkreipti institucijos dėmesį į ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimo svarbius klausimus. Nurodė, jog Energetikos ministerija yra parengusi ir pateikusi derinimui suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektą. Aprašas reglamentuoja šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų lėšomis įrengtų, renovuotų (atstatytų) ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybės teise nepriklausančių bendrai naudojamų šilumos punktų ir (ar) jų įrenginių, skirtų šilumos energijai transformuoti pristatymui ir karštam vandeniui gaminti, išpirkimo tvarką.

Atsakovas dėl Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto laikymosi nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl minėtų įstatymo normų pažeidimo yra nepagrįsti, pareiškėjas aiškina teisės aktus ir iš jų kylančias Komisijos pareigas nesistemiškai, neatsižvelgdamas į imperatyvias ŠŪĮ nuostatas. Bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos išteklių vartojimą reglamentuoja Energetikos įstatymas. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja ŠŪĮ. Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl ŠŪĮ nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialiosios teisės normos ir kiek jos nenustato specialių taisyklių bendrųjų teisės normų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, Komisija, įgyvendindama įstatymų leidėjo jai suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdama įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Komisija priimdama skundžiamus nutarimus įgyvendino ŠŪĮ pakeitimų nustatytą teisinį režimą. Manė, kad būtent šiame kontekste turi būti aiškinamas ir Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas, kuriame įtvirtinta bendra taisyklė, taikoma nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kurių nustatymo principai, atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, būtent ir yra įtvirtinti energetikos sektorių įstatymuose (nagrinėjamu atveju ŠŪĮ). Pabrėžė, jog pareiškėjo teiginys, kad Komisija neįvykdė pareigos priimti pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus ir negali priimti nutarimų, kurių priėmimui būtini įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, yra nepagrįstas, nes skundžiami nutarimai yra priimti įgyvendinant ŠŪĮ pakeitimą.

Atsakovas dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisės principų pažeidimo nurodė, kad įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrą teisinį reguliavimą, o Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo nenukrypti nuo įstatymo leidėjo įtvirtintų reikalavimų bei juos tinkamai įgyvendinti. Konstitucinio Teismo praktikoje yra aiškiai nurodoma, kad įstatymus įgyvendinantieji teisės aktai grindžiami įstatymu ir reiškia, jog įstatymus įgyvendinamieji teisės aktai tik detalizuoja įstatymuose nustatytą reguliavimą ir negali nustatyti platesnio reguliavimo. Manė, kad skundžiami nutarimai negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes Komisija priimdama nutarimus įgyvendino ŠŪĮ pakeitimo nuostatas ir negalėjo nukrypti, numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato minėtas įstatymas ar išplėsti savo kompetencijos ribas, įgyvendinant minėtą įstatymą. Pažymėjo, jog centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra valstybės reguliuojamos, o Komisija, kuri nustato šias kainas, tvirtindama kainų skaičiavimo metodikas, turi atsižvelgti į ŠŪĮ nustatytus kriterijus. Taigi Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje.

Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas, todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija priimdama nutarimus taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas, būdamas atidus ir aktyvus rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija priimdama nutarimus taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Be to, Metodikos nuostatos buvo pakeistos įgyvendinant ŠŪĮ pakeitimo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas. Komisija neturėjo teisinio pagrindo aptarti tuos klausimus, kuriuos turi teisę reglamentuoti tik įstatymo leidėjas. Verslo santykių subjektai veikia savo rizika ir turi būti ganėtinai apdairūs, jiems taikomi griežtesni atsakomybės kriterijai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad verslo siekiantis subjektas verslo santykiuose veikia savo rizika ir privalo būti apdairus.

Pabrėžė, jog pareiškėjo skunde keliamas konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo užtikrinimo klausimas nėra nagrinėtinas šios bylos kontekste. Pabrėžė, jog savivaldybės sprendimas ir Komisijos nutarimai, kuriais iš šilumos kainos buvo išimtos šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, yra priimtas įgyvendinant aukštesnės teisinės galios ŠŪĮ pakeitimą ir jame įstatymo leidėjo nustatytą šilumos kainų diferencijavimo režimą.

Atsakovas Marijampolės savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 56-59) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Energetikos įstatymas nustato, kad kainos energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Valstybinę energetikos priežiūrą šis teisės aktas priskiria Komisijai, kuri šilumos tiekimo įmonėms nustato ilgalaikes bazines kainas, išduoda licencijas ir kontroliuoja jų veiklą, derina investicijas, sprendžia ginčus. Šilumos kainodarą reguliuoja ŠŪĮ bei Metodika. Vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsniu, šilumos bazines kainas šilumos tiekėjams, realizuojantiems ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, nustato Komisija, o savivaldybės taryba, vadovaudamasi Metodika ir Komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis, nustato šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui.

Nuo 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 15, 22, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriame buvo numatyta, kad šilumos kaina skirstoma į pastoviąją ir kintamąją dedamąsias. Galutinė šilumos kaina vartotojams yra pastoviosios ir kintamosios šilumos kainos dedamųjų suma. Šilumos kaina išreiškiama formule su kuro kainos nežinomaisiais. Minėtame įstatyme nustatyta, kad šilumos tiekimo įmonė per tris mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo paruošia ir pateikia savivaldybės tarybai kainų dedamųjų projektą.

Šilumos kaina į dedamąsias skirstoma vadovaujantis paskutiniame šilumos kainų perskaičiavime naudotais dydžiais, t. y. šilumos kaina iš naujo neskaičiuojama, o tik tuo metu galiojanti kaina skirstoma į pastoviąją ir kintamąją dedamąsias. Nustatytos šilumos kainų dedamosios turėjo būti diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus šilumos kainos buvo perskaičiuojamos. Paskutinį kartą UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ perskaičiuotos centralizuotai tiekiamos šilumos kainos buvo vienašališkai nustatytos Komisijos 2009 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 03-122 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“.

Šios kainos įsigaliojo nuo 2009 m. spalio 1 d. Atsižvelgdama į šį Komisijos nutarimą, Taryba 2009 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-987 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ buvo nustačiusi šilumos kainų dedamąsias. Nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo ŠŪĮ pakeitimas, kurio 7 straipsniu buvo pakeista ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalis ir nustatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.

ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šilumos kainos diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

Nurodė, jog Komisija 2011 m. spalio 14 d. rašte Nr. R2-2008 savivaldybėms „Dėl šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo“ atkreipė dėmesį, kad šilumos tiekėjai, kuriems suteikta teisė įmonės įstatuose nustatyta tvarka nustatyti šilumos kainų dedamąsias, ir savivaldybių taryboms, kurių priimtais sprendimais vadovaujasi šilumos tiekėjai, apskaičiuodami šilumos kainas, turi pakoreguoti savo sprendimus dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Taryba 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-267 „Dėl Marijampolės savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-987 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ pakeitimo“ nustatė šilumos kainų dedamąsias. Komisija 2011 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 03-391 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“ konstatavo, kad Tarybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-267 „Dėl Marijampolės savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-987 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ pakeitimo“ šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų. Komisija 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 03-412 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“, kuriuo pareiškėjui nustatė iki 2016 m. lapkričio 30 d. šilumos bazinės kainos dedamąsias.

Pažymėjo, jog ŠŪĮ 32 straipsnio 5 dalies 1 punktas numato, kad savivaldybės taryba atsižvelgdama į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas per 30 dienų pirmiesiems šilumos bazinės kainos metams nustato šilumos kainų dedamąsias. Jeigu savivaldybės taryba per 30 dienų pirmiesiems šilumos bazinės kainos metams nenustato šilumos kainų dedamųjų, Komisija vienašališkai nustato šilumos kainų dedamąsias, lygias šilumos bazinių kainų dedamosioms. Todėl Taryba teisėtai bei pagrįstai 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ nustatė UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ pirmiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams šilumos kainos dedamąsias. Komisija 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 03-452 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų“ konstatavo, jog šios šilumos dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Nurodė, kad visi skundžiami aktai priimti įgyvendinant ŠŪĮ pakeitimo nuostatas. Visos pareiškėjo atliktos investicijos į šilumos punktų įrengimą buvo atliktos pareiškėjo iniciatyva. Be to, ŠŪĮ pakeitimo 3 straipsnyje nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas. Šis draudimas netaikomas prižiūrint daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 50 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Taryba nėra priėmusi draudimo pareiškėjui, kaip šilumos tiekėjui, vykdyti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą. Pareiškėjas ir po Tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ priėmimo išlieka prižiūrėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose su kurių gyventojais yra sudarytos sutartys.

Pabrėžė, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Komisijos patvirtintos Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos įsigaliojimo patvirtina daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus. Dėl šios priežasties Komisija 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 03-426 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 03-54 „Dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė minėtą metodiką. Šiuo pakeitimu yra panaikinta galimybė diferencijuoti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalius tarifus pagal šilumos punktų nuosavybę. Minėti pakeitimai nesukelia savivaldybių taryboms pareigos perskaičiuoti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalius tarifus arba kitaip keisti galiojančius sprendimus. Priežiūros maksimalūs tarifai gali būti perskaičiuoti bendra tvarka, t. y. pasikeitus pagal minėtą metodiką apskaičiuotoms išlaidoms, nustatomoms taikant pagrįstus darbo, medžiagų ir mechanizmų ar jų analogų normatyvus, išteklių rinkos kainas arba skaičiuojamąsias kainas bei kitus duomenis. Pažymėjo, jog pareiškėjo įrengti šilumos punktai ir po sprendimų priėmimo išlieka jo nuosavybe, todėl teiginiai, kad sprendimai prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamybės principui, neatitinka tikrovės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu (t. I, b. l. 181-197) netenkino pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iki 2011 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalis nustatė, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos bei turto nuomos mokesčiai, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas.

Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. Iki 2011 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos ŠŪĮ 32 straipsnio 3 dalis nustatė, kad šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus.

Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas. 2011 m. rugsėjo 29 d. ŠŪĮ pakeitimu 7 straipsnio 1 ir 2 dalys pakeistos ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalys ir jos išdėstytos taip: „2. Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka.“; „3. Šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus.

Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas.“

Nurodė, jog ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio, reglamentuojančio šio įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, 1-6 dalys numato: šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d. (8 str. 1 d.); iki bus sudarytos sutartys su šio įstatymo reikalavimus atitinkančiais pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), šildymo ir karšto vandens sistemas prižiūri esami prižiūrėtojai, bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. liepos 1 d. (8 str. 2 d.); Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus (8 str. 3 d.); savivaldybių tarybos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Komisijos patvirtintos Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos įsigaliojimo patvirtina daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus (8 str. 4 d.);

Komisija, savivaldybių tarybos ir šilumos tiekimo įmonės, kurioms dar nebuvo (nėra) nustatytos diferencijuotos šilumos ir karšto vandens kainos, naujas šilumos ir karšto vandens kainas, atitinkančias šio įstatymo nuostatas, patvirtina per tris mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo (8 str. 5 d.); šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Šilumos ir karšto vandens kainos, kurios nediferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę ir į kurias yra įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos (amortizaciniai atskaitymai), kiekvienoje savivaldybėje gali būti taikomos iki šio straipsnio 5 dalies nuostatų įgyvendinimo toje savivaldybėje (8 str. 6 d.).

Atsižvelgdama į nuo 2011 m. lapkričio 1 d. galiojančios redakcijos ŠŪĮ nuostatas, imperatyviai draudžiančias į šilumos ar karšto vandens kainas įtraukti sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, ir vykdydama šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį ir 2011 m. rugsėjo 29 d. ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalies pavedimus, Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-325 pakeitė savo 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ ir juo patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatas, kurių pagrindu į šilumos kainą buvo įtraukiamos sąnaudos, susijusios su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, taip pat numatyta galimybė diferencijuoti šilumos kainas pagal šilumos punktų nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-987 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ nustatytos šilumos kainų dedamosios ir jų formulės, kuriose, atsižvelgiant į tuo metu galiojusios redakcijos ŠŪĮ ir Metodikos nuostatas dėl į šilumos kainą buvo įtraukiamų sąnaudų, susijusių su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, šilumos kainos diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Taryba 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-267 „Dėl Marijampolės savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-987 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ pakeitimo“, atsižvelgdama į nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusias ŠŪĮ ir Metodikos nuostatas, pakeitė Tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-987 1.2 ir 1.3 punktus, panaikindama nuostatas dėl šilumos perdavimo ir šilumos, patiektos iki pastato šilumos įvado, kainų apskaičiavimo tais atvejais, kai šiluma yra tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, atitinkamai – ir dėl sąnaudų, susijusių su šilumos punktais, įskaitymo į šilumos kainas. Komisija, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 5 dalies 7 punktu ir 11 dalimi, 2011 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. O3-391 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant ŠŪĮ 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“ 4 punkte konstatavo, kad Tarybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-267 šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Pažymėjo, jog Komisija 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. O3-412 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“, išnagrinėjusi UAB „Litesko“ 2011 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 1.21-155 pateiktą šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą ir atsižvelgusi į savo Komunalinių paslaugų skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. pažymą Nr. O5-328 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos bazinės ir karšto vandens kainų dedamųjų nustatymo“, be kita ko, nustatė iki 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos bazinės kainos dedamąsias ir dedamųjų formules, kurias nustatant nėra atsižvelgta į sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) sistemomis. Taryba 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainų dedamąsias UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ pirmiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatė lygias Komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. O3-412 nustatytoms šilumos bazinės kainos dedamosioms, taip pat realizavo kitus minėto nutarimo pasiūlymus. Komisija 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. O3-452 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų“ konstatavo, kad Tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Teismas rėmėsi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi ir nurodė, jog Komisija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis Konstitucija, įstatymais, tame tarpe – ir VAĮ. VAĮ 2 straipsnio 2 dalis numato, jog, vykdant veiklą, apimančią norminių administracinių aktų priėmimą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, tiek priimant individualius administracinius aktus, turi būti laikomasi teisėtumo principo.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, jog, 2011 m. rugsėjo 29 d. ŠŪĮ pakeitimu pakeitus ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalis ir įtvirtinus draudimą į šilumos kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, taip pat panaikinus galimybę diferencijuoti šilumos kainas pagal šilumos punktų nuosavybę, Komisija privalėjo priimti 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ ir juo patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos pakeitimus, kurių pagrindu į šilumos kainą buvo įtraukiamos sąnaudos, susijusios su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, taip pat numatyta galimybė diferencijuoti šilumos kainas pagal šilumos punktų nuosavybę, o priimdama 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. O3-412 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“, t. y. individualų administracinį aktą, privalėjo vadovautis tiek nuo 2011 m. lapkričio 1 d. galiojančia imperatyvia ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalimi, tiek savo pakeistos Metodikos nuostatomis, draudžiančiomis į šilumos kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, kas šiuo atveju ir buvo teisėtai ir pagrįstai padaryta.

Pabrėžė, jog iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Energetikos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustatė, kad šis įstatymas reglamentuoja tik bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą, o atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Kadangi ŠŪĮ yra skirtas reguliuoti su šilumos ūkiu susijusius santykius, t. y. specialius Energetikos įstatymo atžvilgiu, juo, priimdami ginčijamus sprendimus, atsakovai ir privalėjo vadovautis, tame tarpe – 32 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, draudžiančiomis į šilumos kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, taip pat nenumatyta galimybė diferencijuoti šilumos kainas pagal šilumos punktų nuosavybę; kadangi įstatymuose yra įtvirtinta nuostata, kad daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, šiluminės energijos pirkimo ir daugiabučio namo šilumos punkto įrenginių naudojimo bei pirkimo sandorių dalykai yra skirtingi, jų sudarymą reglamentuoja skirtingos teisės normos, šilumos kainos nustatymo ir šilumos punkto įrenginių naudojimo bei pirkimo klausimai turi būti išsprendžiami atskirais sprendimais, kas, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarką aprašo patvirtinimo, ir yra daroma, atitinkamai – ginčijamas 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. O3-412, kuriuo išspręstas tik šilumos kainos nustatymo klausimas, į ją neįtraukiant sąnaudų, susijusių su šilumos punktų, nuosavybės teise priklausančių šilumos tiekėjui, nusidėvėjimu, savaime neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms Energetikos įstatymo ir Konstitucijos nuostatoms, juo labiau, kad Komisijai nėra pavesta nustatyti šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, nusidėvėjimo sąnaudų kompensavimo klausimo, t. y. nustatyti tvarkos ar laikino realaus kompensavimo.

Teismas pažymėjo, jog, pripažinus, kad Komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. O3-412 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ yra teisėtas ir pagrįstas, iš esmės pasisakoma ir dėl Tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ ir Komisijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. O3-452 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų“ teisėtumo.

Pabrėžė, jog ŠŪĮ 32 straipsnio 5 dalies 1 punktas numato, kad savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika, nustato šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pirmaisiais šilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias, atsižvelgdama į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų dedamųjų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija vienašališkai nustato šilumos kainų dedamąsias, lygias šilumos bazinių kainų dedamosioms. Komisijos vienašališkai nustatytos šilumos kainų dedamosios skelbiamos viešai ir taikomos nuo kito mėnesio pirmos dienos. Skundus dėl savivaldybės tarybos nustatytų šilumos kainų dedamųjų ikiteismine tvarka nagrinėja Komisija. Teismas nurodė, jog, kadangi Tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 nustatytos šilumos kainų dedamosios pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams yra lygios šilumos bazinių kainų dedamosioms, nustatytoms Komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. O3-412, kuris, teismo vertinimu, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo manyti, kad Tarybos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 1-328 ir Komisijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. O3-452 yra neteisėti ir nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai dėl ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir 2011 m. rugsėjo 29 d. ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 ir 6 dalių nuostatų prieštaravimo konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, Konstitucijos 23 straipsniui, su kuo susijęs jos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra nepagrįsti. Paaiškino, jog ŠŪĮ 24 straipsnio, reglamentuojančio daugiabučio namo šilumos punkto įrenginių valdymą, naudojimą ir disponavimą jais, 1 dalis nustato, kad daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai šilumos punkto įrenginius valdo, naudoja ir jais disponuoja bendrosios nuosavybės teise, o 2 dalis – kad jeigu daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai šilumos punkto įrenginių bendrosios nuosavybės teise nevaldo, bendroji nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai tvarka išsiperkant renovuotų šilumos punktų įrenginius iš trečiųjų asmenų pagal įrenginių likutinę vertę; 2) įsigyjant (įsirengiant) šilumos punkto įrenginius finansinės nuomos (lizingo) sutarties pagrindu;

3) kitais įstatymų nustatytais pagrindais. ŠŪĮ 2 straipsnio 37 dalis, iki 2011 m. lapkričio 1 d. nustačiusi, kad šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas šilumos perdavimo tinklo įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus, 2011 m. rugsėjo 29 d. ŠŪĮ pakeitimo 1 straipsnio 2 dalimi, įsigaliojusia nuo 2011 m. lapkričio 1 d., papildytas nuostata, kad daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai).

Teismas manė, jog daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kuria yra naudojamasi ir ji yra įgyjama įstatymo nustatytais būdais. Kadangi šiluminės energijos pirkimo ir daugiabučio namo šilumos punkto įrenginių naudojimo bei pirkimo sandorių dalykai yra skirtingi, jų sudarymą reglamentuoja skirtingos teisės normos, draudimas įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktais, į šilumos kainas, bei, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto, sprendimas nustatyti atskirą šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarką, yra pagrįstas, atitinkamai ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalis bei 2011 m. rugsėjo 29 d.

ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 ir 6 dalių nuostatos neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms.

Teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo, netenkino ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-9) prašo panaikinti 2012 m. balandžio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti UAB „Litesko“ (filialo „Marijampolės šiluma“) skundą. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalies ir ŠŪĮ (2011 spalio 11d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalies, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizuotos tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būtų sugrąžintos, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinės teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas ir priteisti iš atsakovų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Marijampolės savivaldybės UAB „Litesko“ naudai bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde. Papildomai pažymima, jog teismas išimtinai rėmėsi ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalimis, šias nuostatas taikė ir išaiškino nesistemiškai, nevertindamas šių nuostatų galiojimo sąryšio su atitinkamomis ŠŪĮ pakeitimo nuostatomis, numatančiomis jų taikymo tvarką ir sąlygas, bei Energetikos įstatymo nuostatomis, numatančiomis jų taikymo pagrindą. Pareiškėjas mano, jog teismas turėjo atsižvelgti į ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalį, o Energetikos įstatymo straipsnio 2 dalį turėjo taikyti pilna apimtimi, teismas nepagrįstai nevertino ŠUĮ 8 straipsnio 3, 6 dalių taikymo.

Pabrėžia, jog, priėmus ŠŪĮ pakeitimą dėl 32 straipsnio 2, 3 dalių, nustatant, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, kartu buvo įtvirtinta specifinė šio straipsnio galiojimo sąlyga. ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio, kuris reglamentuoja ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimą, 3 dalis numatė, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2011 m. lapkričio 1 d.) priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ir tik 8 straipsnio 6 dalis numato, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., t. y. ŠŪĮ pakeitimu pakeistos 32 straipsnio 2, 3 dalių normos reikalauja specifinio jų įgyvendinimo ir atitinkamų tvarkų/taisyklių/metodikų priėmimo. Tik atlikus ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus – iki 2011 m. lapkričio 1 d. priėmus šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ima veikti sekantis ŠŪĮ pakeitimo straipsnis – 8 straipsnio 6 dalis, numatanti, jog kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Pareiškėjo vertinimu, tol, kol nėra įvykdytos visos ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimui privalomos sąlygos, ŠŪĮ pakeitimu pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir kitos nuostatos negali būti taikomos, nes jų taikymo sąlygos nėra gyvendintos. Pažymi, kad iki 2011 m. lapkričio 1 d. nei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nei Komisija visų būtinų šiam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų nepriėmė.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas, teigdamas, kad investicijų padengimo klausimas yra išspręstas, daro faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kadangi kol kas nėra priimto teisės akto, išsprendžiančio pareiškėjo investicijų grąžos problemą. Mano, jog teismas privalėjo vertinti Komisijos ir savivaldybės veiksmus taikydamas ŠŪĮ pakeitimą sistemiškai.

Pareiškėjas remiasi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje naujoje Energetikos įstatymo redakcijoje ši nuostata dar aiškiau detalizuojama ir 19 straipsnio 2 dalyje. Mano, jog įstatymu imperatyviai numatoma, kad investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža yra neatsiejama valstybės reguliuojamos kainos elementas ir ji turi būti atitinkamai įvertinta reguliuojant šilumos veiklą. Pažymi, jog energetikos įmonių investicijų į jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principas nustato įstatymu garantuojamą teisę į investicijų grąžą, tačiau nebūtinai detalizuoja, kokioje reguliuojamoje kainoje ar kokia kitokia forma ši grąža yra pateikiama. Todėl, jeigu nėra galimybės šios investicijų grąžos numatyti per tam tikras reguliuojamas kainas, ji turi būti numatoma pasinaudojant kitais reguliuojamais energetikos sektoriaus institutais. Šiuo tikslu užtikrinti Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies vykdymą inter alia ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos Komisijos pareiga priimti visus ŠŪĮ pakeitimą įgyvendinančiuosius teisės aktus. Pažymi, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 4 dalis konkrečiai Komisiją įpareigoja priimti su ŠŪĮ keitimo įgyvendinimu susijusius Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros eksploatavimo maksimalių tarifų nustatymo metodikos pakeitimus.

Pareiškėjo vertinimu, teismas dalies įrodymų nevertino, o dalį įrodymų įvertino netinkamai. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria esant nutarimui. Nurodo, jog 2,1 mln. Lt liko nepadengti. Pabrėžia, jog pareiškėjo teisė į investicijų, padarytų šilumos punktuose, atsipirkimą, nebuvo ginčijama ir šiuo aspektu teismas nepasisakė apie ginčo esmę, t. y. kad šios investicijos turi atsipirkti per nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas ar kokiu kitu būdu.

Nurodo, jog teismas nuomonę dėl investicijų atsipirkimo argumentuoja tuo, kad šiuo metu svarstymui yra pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektas. Tačiau šio nutarimo projekto versija teikta tik 2012 m. sausio 3 d. (t. y. po ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo), projekto redakcija pateikta 2012 m. vasario 15 d. ir nėra priimta.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos bei jis turės garantiją, kad ir toliau teisinių santykių reglamentavimas drastiškai nesikeis. Nurodo, jog teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams santykiams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Todėl pareiškėjas suderinęs savo investicijas turėjo teisę į jų padengimą, tačiau priimtas naujas teisinis reguliavimas veikdamas atgal panaikino galimybę gauti atliktų investicijų atpirkimą prieš tai neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengtos. Nurodo, jog retroaktyvus teisės aktų poveikis pažeidžia pareiškėjo teises.

Pareiškėjas pažymi, jog valstybei tenka pareiga užtikrinti jo nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą – apsaugoti pareiškėjo investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias jis atliko vykdydamas tuo metu galiojančiuose įstatymuose jam priskirtą ir suderintą veiklą. Mano, jog ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies ir ŠŪĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė pareiškėjo galimybes atgauti investicijas, kurias laikydamasis tuo metu galiojusių teisės aktų jis atliko. Mano, jog šis atvejis atitinka neteisėtos netiesioginės investicijų ekspropriacijos atvejį. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo ištyrimo.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 26-32) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis galioja tik su sąlyga, kad bus įgyvendinta 8 straipsnio 3 dalis, t. y. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija priims įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Mano, kad tarp įstatymo straipsnio dalių nėra hierarchijos ir jos įsigalioja vienu metu bei galioja be jokių sąlygų, nebent pačiame įstatyme būtų numatyta kitaip. Pažymi, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies pirmas sakinys įtvirtina besąlygišką, imperatyviai išreikštą taisyklę, pagal kurią šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Atkreipia dėmesį, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies antras sakinys įtvirtina išimtį dėl nediferencijuotų šilumos kainų taikymo, kuris yra susietas su šio įstatymo 8 straipsnio 5 dalies įgyvendinimu. Palyginus šias nuostatas akivaizdu, kad vienu atveju yra numatyta kainų taikymo išimtis, o kitu atveju jos nėra. Mano, kad teismas sprendime sistemiškai įvertino ŠŪĮ pakeitimo nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo argumentai, jog Komisijai, neįvykdžius pareigos priimti pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus, negalėjo būti priimti ginčijami nutarimai, yra nepagrįsti.

Komisija nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl netinkamo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies vertinimo ir taikymo. Nurodo, jog pareiškėjas nesistemiškai vertina teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybės reguliuojamų kainų nustatymą. Teismas sprendime įvertino Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose. Energetikos įstatymo ir ŠŪĮ nuostatų taikymo prioritetiškumo analizavimas neleidžia teigti, jog teismas nevertino minėtų teisės aktų sąsajos ir sistemiškumo.

Pažymi, jog nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad, atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, šilumos ūkio sektoriuje investicijų atsipirkimas turi būti užtikrinamas per šilumos, karšto vandens kainas, valstybės reguliuojamus maksimalius daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus ar bet kokią metodiką, kuri turi numatyti šių investicijų atsipirkimo tvarką. Nurodo, jog pagal Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalį Komisija netvirtina jokių kitų metodikų, išskyrus valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Todėl neaišku, kurioje Komisijos pagal įstatymų suteiktą kompetenciją tvirtinamoje metodikoje, pareiškėjo manymu, galėtų būti numatyta investicijų į šilumos punktus atsipirkimo tvarka. Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, privalo tinkamai įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas ir nepažeisti nustatyto teisinio reguliavimo apimties tokiu būdu viršydama savo kompetencijos ribas ir pažeisdama teisinės valstybės principą. Komisija negalėjo nukrypti nuo ŠŪĮ pakeitime ir kituose įstatymuose nustatytų taisyklių ir neturėjo nustatyti kitokio ar papildomo teisinio reguliavimo, kurio nenumato galiojantys teisės aktai.

Komisija nurodo, jog ji, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo nuostatas, taip pat parengė Komisijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 03-54 „Dėl Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų nustatymo metodikos patvirtinimo” pakeitimo projektą ir 2011 m. spalio 25 d. pateikė jį viešai konsultacijai. Sulaukus prieštaringų pastabų, projektas buvo patobulintas ir pakartotinai patektas viešai konsultacijai 2011 m. lapkričio 16 d. 2011 m. gruodžio 12 d. Komisija priėmė nutarimą Nr. 03-426 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 03-54 „Dėl Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų nustatymo metodikos patvirtinimo” pakeitimo”.

Atsižvelgiant į tai, kad ŠŪĮ 20 straipsnio 1 dalis po minėtų pakeitimų nustato, kad prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat šilumos punktus, tiek nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, tiek butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas), bei dėl minėtų metodikos pakeitimų, Komisija Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų nustatymo metodikoje panaikino tarifo diferencijavimą pagal šilumos punkto nuosavybės teisės subjektą.

Pažymi, kad Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų nustatymo metodikos reglamentavimo dalykas yra daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo tvarka, o tarifo diferenciacija pagal šilumos punkto nuosavybės teisės subjektą šioje metodikoje buvo numatyta atsižvelgiant į tai, kad į šilumos kainas galėjo būti įskaičiuojamos šilumos punktų priežiūros sąnaudos, kai šilumos punktas nuosavybės teise priklausė šilumos tiekėjui.

Pasikeitus ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai ir Komisijai panaikinus šilumos kainų diferencijavimą pagal nuosavybės teisės subjektą, buvo panaikintas ir daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų diferencijavimas. Atkreipia dėmesį, kad iš šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų yra apmokama tik už atliktus darbus, numatytus Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos apraše, patvirtintame Energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229.

Pažymi, jog Komisijos patvirtinti pagal įstatymų suteiktą kompetenciją teisės aktai, reglamentuojantys valstybės reguliuojamų kainų šilumos ūkio sektoriuje nustatymo tvarką, atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pabrėžia, jog šiuo atveju yra ginčijamas Komisijos nutarimų teisėtumas, teismas spręsdamas ginčus nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos. Komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje kilusį ginčą dėl skundžiamų Komisijos ir Tarybos priimtų sprendimų. Teismui yra suteikta diskrecija pačiam spręsti, kuriuos šalių pateiktus duomenis bei informaciją pripažinti svarbiais tiriant bylos medžiagą bei kuriais yra grindžiamas teismo priimtas sprendimas.

Atsakovas pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose sprendė klausimą dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalis atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Administracinėse bylose Nr. I-1904-95/2012, Nr. I-2105-580/2012 tokių pareiškėjo prašymų teismas netenkino.

Atsakovas Marijampolės savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 33-35) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą remiamasi argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog ŠŪĮ pakeitimo 3 straipsnyje yra nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas. Šis draudimas netaikomas prižiūrint daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 50 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Taryba nėra priėmusi draudimo pareiškėjui, kaip šilumos tiekėjui, vykdyti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą. Pareiškėjas ir toliau išlieka prižiūrėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, su kurių gyventojais yra sudarytos sutartys. Atsakovo vertinimu, skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 03-412 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“, Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 03-452 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų“ teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Marijampolės savivaldybės tarybai ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai įtraukti į šilumos kainas šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, nutarė, kad skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl netenkino pareiškėjo prašymo dėl jų panaikinimo ir įpareigojimo įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją dėl šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nagrinėdamas ginčą sistemiškai teisės aktų nuostatų netaikė ir jų neaiškino, pareiškėjo vertinimu, teismas, teigdamas, kad investicijų padengimo klausimas yra išspręstas, darė faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kadangi kol kas nėra priimto teisės akto, išsprendžiančio pareiškėjo investicijų grąžos problemą. Pabrėžia, jo pirmosios instancijos teismas nevertino dalies byloje esančių įrodymų, jis nevertino pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria esant priimtiems skundžiamiems aktams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą, nesutinka.

Visų pirma, pažymėtina, jog byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. kad pareiškėjas atliko investicijas į šilumos punktus ir kad apie 2,1 mln. Lt investicijų liko nepadengtos, nekyla, bylos ginčo esmė yra tai, ar skundžiami aktai, kuriais į šilumos kainas neįtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, kitaip sakant, pareiškėjo atliktų investicijų atsipirkimas, yra teisėti ir pagrįsti ir priimti be pažeidimų.

Teisėjų kolegija pasisakydama šiuo aspektu nurodo, jog Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (2011 m. spalio 1 d. redakcija) (toliau – ir Energetikos įstatymas) reglamentuoja bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (Energetikos įstatymo 1 str. 1 d.). Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios energetikos veiklą, galioja tiek, kiek neprieštarauja Energetikos įstatymui. Šiuo atveju šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja specialus įstatymas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) (2011 m. lapkričio 1 d. redakcija) (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 1 d.). Pastebėtina, jog Šilumos ūkio įstatymas yra specialus įstatymas reguliuojantis būtent šilumos ūkio sektorių.

Pabrėžtina, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2011 m. lapkričio 1 d., šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, galėjo būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo–pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo–vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 03-32, o šilumos dedamosios – Marijampolės savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-987 (t. I, b. l. 10) ir pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų priklausomybę. Tais atvejais, kai šiluma buvo tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įskaičiuotos įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto ir priežiūros paslaugos (t. I, b. l. 10).

2011 m. rugsėjo 29 d. priimto Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės žinios, 2011, Nr. 123-5816) (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) 7 straipsniu buvo pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalys, nustatant, jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, tokiu būdu panaikinant galimybę šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pakeitimas įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d., pagal 8 straipsnio 6 dalį šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., o pagal to paties straipsnio 3 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija buvo įpareigotos iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Pastebėtina, jog Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo vienas iš tikslų buvo užtikrinti komunalinių paslaugų vartotojų daugiabučiuose namuose interesų apsaugą ir sąžiningą konkurenciją komunalinių paslaugų sektoriuje, atskirti šilumos tiekėjo ir prižiūrėtojo funkcijas, todėl buvo manoma, kad yra tikslinga taip pat atskirti šilumos ir priežiūros kainas, kad šilumos punktų priežiūros sąnaudos nebūtų įtraukiamos į šilumos kainą (2011 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto išvada Nr. 108-P-33). Kaip minėta, pagal iki tol galiojusį reguliavimą, kai šilumos punktas priklausė šilumos tiekėjui, jis šias šilumos punktų priežiūros sąnaudas įtraukdavo į šilumos kainą ir šilumos kaina buvo diferencijuojama pagal šilumos punktų priklausomybę. Pakeitimu buvo siekiama, kad šilumos punktų priežiūros sąnaudos nebūtų įtraukiamos į šilumos kainą ir atitinkamai buvo pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalys.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad, kol nėra įgyvendinta minėta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata, negali būti taikomos pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pareiškėjo teigimu, nei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, nei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo visų būtinų šiam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų nepriėmė ir neišsprendė klausimo, kokiu būdu iki šio akto įsigaliojimo teisėtai atliktos ir su visomis institucijomis suderintos bei jų patvirtintos investicijos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą toliau atsipirks, todėl atsakovų priimti ginčijami sprendimai negali būti laikomi teisėtais.

Pareiškėjo nuomone, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalių normos reikalauja specifinio įgyvendinimo ir atitinkamų tvarkų priėmimo ir tik atlikus pakeitimo 8 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus ima veikti pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis, numatanti, jog kainos diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti. Šiuo atveju lingvistinė ir sisteminė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo analizė leidžia teigti, kad pakeitimų įsigaliojimo data yra aiškiai įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, t. y. pakeitimai įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o to paties straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

Pabrėžtina, kad šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis negali būti vertinama kaip 8 straipsnio 1 ir 3 dalies galiojimo pradžios sąlyga. Šioje normoje įstatymų leidėjas, darydamas išimtį dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo datos ir nuo jos atsirandančių pareigų, įpareigoja Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dar iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Iš esmės toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2685/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. O3-412 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma”, kuriuo buvo nustatytos iki 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos bazinės kainos dedamąsios ir dedamųjų formulės ir kurias nustatant nebuvo atsižvelgta į sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) sistemomis (t. I, b. l. 7), Marijampolės savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainų dedamąsias UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“, kuriuo buvo nustatytos pirmiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams šilumos kainos dedamosios (t. I, b. l. 8), Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. O3-452 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų“, kuriuo atsakovas konstatavo, kad Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamosios nustatytos be pažeidimų (t. I, b. l. 9), yra teisėti ir pagrįsti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2011 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnis numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi inter alia įstatymo viršenybės principu, numatančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeitus Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalis ir įtvirtinus draudimą į šilumos kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, taip pat panaikinus galimybę diferencijuoti šilumos kainas pagal šilumos punktų nuosavybę, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priimdama 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. O3-412 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“, t. y. individualų administracinį aktą, privalėjo vadovautis tiek nuo 2011 m. lapkričio 1 d. galiojančia imperatyvia Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, tiek atitinkamai pakeistos Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ (2011 m. spalio 30 d. redakcija) (toliau – ir Šilumos kainų nustatymo metodika) nuostatomis, draudžiančiomis į šilumos kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra (Šilumos kainų nustatymo metodikos 63-64 p.).

Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, jog konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, 2004 m. vasario 11 d. sprendimą). Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2011 m. rugsėjo 1 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 dalyje taip pat yra įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris sąlygoja tai, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Tai vienas iš principų, kuriuo yra grindžiama vietos savivalda ir ją vykdant priimami sprendimai.

Pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas kaip išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymą (tvirtinimą) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymą įstatymų nustatyta tvarka. Šilumos ūkio įstatymo (2011 m. lapkričio 11 d. redakcija) 32 straipsnio 5 dalies 1 punktas numato, jog savivaldybių tarybos nustato vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Šiuo atveju skundžiamu Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“, įvertinus naujai nustatytą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis taikytinais teisės aktais, draudžiančiais į šilumos kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, ir buvo nustatytos šilumos kainos dedamosios UAB „Litesko” filialui „Marijampolės šiluma” (Šilumos kainų nustatymo metodikos 63-64 p.) (t. I, b. l. 8).

Teisėjų kolegija nurodo, jog remiantis iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. O3-412 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma”, spręstina ir dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. O3-452 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų“, kuriuo buvo nustatyta, kad Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ nustatytos šilumos kainos dedamosios nustatytos be pažeidimų, teisėtumo.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė ir aiškino Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto nuostatas. Pastebėtina, jog Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas numato, jog Komisija nustatydama valstybės reguliuojamas kainas įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą, o Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis numato, jog nustatant valstybės reguliuojamas kainas turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra specialiosios šilumos ūkį reglamentuojančios teisės normos ir skundžiami aktai buvo priimti vykdant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeistas Šilumos ūkio įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas nurodo, jog Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė pareiškėjo galimybes atgauti investicijas, kurias laikydamasis tuo metu galiojusių teisės aktų jis atliko. Be to, pareiškėjo vertinimu, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas jo atžvilgiu atitinka nuosavybės paėmimo sąvoką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šiuos pareiškėjo argumentus vertina kritiškai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad energetikos įmonių investicijų, atliktų į šilumos tiekimo efektyvinimą, sugrąžinimo principas yra nekvestionuotinas ir kad šiuo atveju turi būti numatyta tvarka ir sukurtas teisinis mechanizmas, kurie užtikrintų investicijų (amortizacijos) sąnaudų padengimą. Tai, kad priėmus Šilumos ūkio įstatymo pataisas trūksta tvarkos, užtikrinančios pakeitimų įgyvendinimą, pripažįsta ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr.R2-2025 (t.

I, b. l. 13), 2011 m. gruodžio 9 d. protokole Nr. 02-40 (t. I, b. l. 27). Pabrėžtina, jog šiuo metu yra parengtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo” projektas, kuriame yra reglamentuojami šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų lėšomis įrengtų, renovuotų (atstatytų) ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybės teise nepriklausančių šilumos punktų ir (ar) jų įrenginių, skirtų šilumos energijai transformuoti pristatymui ir karštam vandeniui ruošti, valdymo ir (ar) nuosavybės teisių perleidimo tvarka (t.

I, b. l. 169-171). Tai yra tik projektas ir jis yra pateiktas viešam svarstymui, todėl teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo nurodomais argumentais, kad šiuo metu jo atliktų investicijų grąžos klausimas nėra galutinai išspręstas. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija pažymi, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi pareigą priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus, kuriais, be kita ko, būtų spendžiamas pareiškėjo keliamas klausimas dėl atlyginimo (kompensavimo) už šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, teisėtų ir pagrįstų investicijų atsipirkimo tvarkos nustatymo.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas procesinį sprendimą nepasisakė apie ginčo esmę, t. y. apie tai, kad pareiškėjo atliktos investicijos turi apsipirkti per nusidėvėjimo sąnaudas ar kitokiu būdu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos kontekstą, su šiuo argumentu nesutinka, kadangi iš esmės teismas nagrinėjamas ginčą nagrinėjo pareiškėjo pateiktų reikalavimų tenkinimo galimybę ir negalima teigti, kad teismo pateiktu aiškinimu buvo paneigta pareiškėjo teisė į investicijų atsipirkimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia skunde suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas. Pareiškėjui priklauso neginčijama subjektinė teisė formuluoti skundo pagrindą ir dalyką, taip pat jis savo valia gali keisti skundo pagrindą ar dalyką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-2277/2006). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis numato, jog administraciniams teismas yra suteikta teisė spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Teismas nagrinėjamas kilusį administracinį ginčą nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Kaip minėta, būtent suformuluotu skundo pagrindu ir dalyku yra apsprendžiamos skundo nagrinėjimo ribos ir būtent pareiškėjo pareikšti reikalavimai ir jomis grindžiamos aplinkybės lėmė bylos nagrinėjimo ribas, t. y. nustatyti, ar skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti ir ar yra teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo pareikštus reikalavimus.

Šiuo atveju atsižvelgusi į pareiškėjo skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija nurodo, jog skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti ir įpareigoti Marijampolės savivaldybės tarybą ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją dėl šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant skundžiamus aktus.

Atsakovai, būdami viešojo administravimo subjektais ir vykdydami jiems įstatymais deleguotas funkcijas, privalėjo tinkamai įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas ir nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties, todėl negalėjo nukrypti nuo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme ir kituose įstatymuose nustatyto reguliavimo ir negalėjo nustatyti kitokio teisinio reguliavimo, kurio nenumato galiojantys teisės aktai, taip išplėsdami įstatymų leidėjo nustatytą teisinį režimą, susijusį su šilumos kainomis, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal šilumos punktų nuosavybę.

Šiuo metu ginčas yra nagrinėjamas atsižvelgus į atsakovų kompetencijos ribas ir vertinant skundžiamų aktų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau pastebėtina, jog pareiškėjui manant, jog valstybės institucijoms neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius pareigą užtikrinti tinkamo atlyginimo už teisėtas ir pagrįstas šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, pažeidus pareiškėjo teisinius lūkesčius dėl teisinio reguliavimo pakeitimo, jam buvo padaryta žala, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl patirtų nuostolių atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo (2011 spalio 11 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalies nuostatos, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizuotos tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būtų sugrąžintos, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinės teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

Teisėjų kolegija pastebi, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pažymėtina, jog asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą derindama asmens ir visuomenės interesus. Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartimą). Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų. Kita vertus, pažymėtina, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimą). Šiuo atveju įstatymų leidėjui yra suteikta diskrecijos teisė reguliuoti šilumos ūkio sektorių, įgyvendinti atitinkamas reformas ir priimti tai numatančius teisės aktus, tačiau, kaip minėta, neturi būti pažeidžiami Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, principai.

Pabrėžtina, jog šiuo atveju pareiškėjas pateiktu prašymu dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ginčija ne nurodytą teisinį reguliavimą, bet, tai, kad jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti nustatyta; taigi šiuo atveju yra keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija klausimas. Pažymėtina, jog legislatyvinė omisija reiškia, kad tiriamame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje) (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimus, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimą). Legislatyvinės omisijos par excellence aptikimas žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitinkama apimtimi, t. y. tiek, kiek tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijoje, reikalaujamas teisinis reguliavimas) Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2009 m. kovo 2 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pašalinti teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) priklauso atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijai; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Administracinių bylų teisenoje šią tvarką detalizuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pastebi, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjo prašymas dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai, kai yra grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuomet, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytame akte ir nurodytoje teisės akto dalyje (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimus).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių spręsti, kad šiuo atveju egzistuoja legislatyvinė omisija, kad būtent Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje turėjo būti nustatytas atitinkamas reguliavimas dėl tvarkos, kokiu būdu pareiškėjo atliktos investicijos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būtų sugrąžintos. Šiuo atveju argumentai, kuriais pareiškėjas kelia abejones dėl nurodytų aktų atitikimo Konstitucijai, teisiškai yra abstraktūs ir nepagrindžiami konkrečiomis Konstitucijos ar įstatymo aiškinimo tendencijomis, vyraujančia teisine doktrina. Pastebėtina, jog šiuo aspektu pareiškėjo pateikti argumentai iš esmės yra susiję su tuo, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, taip kaip buvo įpareigotos Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, neįgyvendino joms nustatytos pareigos iki nurodyto pakeitimo įsigaliojimo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus ir tuo pažeidė pareiškėjo teises ir jo teisėtus interesus, tačiau pareiškėjo nurodomas pareigos nevykdymas nėra šios bylos dalykas.

Kita vertus, pažymėtina, jog teisėjų kolegijai, atsižvelgusiai į taikytiną teisinį reguliavimą, nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodyto neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama jai suteikta diskrecijos teise, pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintina (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas ir pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas ir byloje galutinis procesinis sprendimas nėra priimtas pareiškėjo naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė