2023-04-05 Nr. AB-7383-3-61-3-01618-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-528-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01618-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1750 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas S. S.“ (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, ir Fondo valdyba) 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-2393 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-1750 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją S. S.““ (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo spręsti dėl kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis skyrimo pareiškėjui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nuo 1979 m. spalio 10 d. iki 1982 m. kovo 10 d., nuo 1984 m. balandžio 10 d. iki 1984 m. gruodžio 16 d., nuo 1984 m. gruodžio 17 d. iki 1989 m. gruodžio 31 d., nuo 1990 m. rugsėjo 13 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. (t. y. 10,3417 metų) dirbo Alytaus mechanizacijos valdyboje Nr. 6 meistru, darbų vykdytoju, nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. laikinai buvo paskirtas vyr. darbų vykdytoju, o nuo 1990 m. rugsėjo 13 d. vėl dirbo darbų vykdytoju. VSDFV Vilniaus skyrius, skaičiuodamas stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, nepagrįstai neįtraukė laikotarpio nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d., kai pareiškėjas buvo paskirtas vyr. darbų vykdytoju. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime nepagrįstai nurodoma, jog nei įsakymuose, nei asmens kortelėse nėra įrašų apie tai, kad į vyr. darbų vykdytojo pareigas pareiškėjas buvo paskirtas laikinai, o vyr. darbų vykdytojo pareigos Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2) nenurodytos. Pareiškėjo nuomone, toks situacijos vertinimas yra formalus ir neatitinka šiuo klausimu suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos.

2.2. Pareiškėją laikinai paskyrus į vyr. darbų vykdytojo pareigas, jo iki tol atliekamo darbo pobūdis nepasikeitė. Dirbdamas darbų vykdytoju ir vyr. darbų vykdytoju, išskyrus papildomas funkcijas, kurios prisidėjo, faktiškai vykdė tokias pačias funkcijas. Asmens kortelės 49 punkte nurodyta pareigybės kategorija nepasikeitė, t. y. pareiškėjas buvo ir liko priskirtas Inžinerinių techninių darbuotojų, dirbančių gamyboje, kategorijai. Darbas, kaip ir iki laikino paskyrimo, vyko lauke esančiuose objektuose. Net ir pasikeitus pareigybei tęsė iki tol pradėtus darbus, nes darbų vykdytojams buvo priskirti konkretūs objektai, kurie darbų eigoje nebuvo keičiami. Įmonės administracijoje darbo vieta nebuvo suteikta, dirbo su darbininkais objektuose, kaip ir iki pareigybės pakeitimo. Tokia situacija susiklostė todėl, kad aptariamu laikotarpiu padidėjo darbų apimtis, meistrų, darbų vykdytojų ir darbininkų skaičius, taigi atsirado poreikis paskirti materialiai atsakingą darbuotoją – vyr. darbų vykdytoją, kuris papildomai būtų atsakingas už objektuose naudojamų statybinių medžiagų apskaitą ir esant poreikiui atstovautų kolektyvui gamybiniuose susirinkimuose. Sumažėjus darbų apimčiai (kaip galima matyti asmens kortelės 47 punkte), po 1990 m. rugsėjo 13 d. buvo grąžintas į darbų vykdytojo pareigas ir jose toliau dirbo iki 1992 m. lapkričio 22 d. LVAT praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai Sąraše Nr. 2 nurodyta pareigybė ir asmens faktiškai užimta pareigybė skiriasi tik tuo, kad pastaroji be nurodytų sąraše apimdavo ir papildomų darbinių funkcijų, asmens dirbtas laikas įskaitytinas į stažą ypatingomis darbo sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, jo darbas vyr. darbų vykdytoju atitinka pareigas, kuriose dirbę asmenys turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime dėl minėtų aplinkybių nepasisakyta, apsiribota formaliu situacijos vertinimu, atsižvelgiant tik į pareigybės pavadinimą, o ne į faktinę situaciją.

2.3. Pareiškėjas ypatingomis darbo sąlygomis dirbo net 10 metų 4 mėnesius ir 3 dienas, todėl faktiškai kenksmingomis sąlygomis dirbo ilgiau nei reikalaujama įgyti teisei gauti kompensaciją už darbą ypatingomis ir sunkiomis darbo sąlygomis. Prašymas buvo atmestas dėl 20 trūkstamų dienų iki teisės gauti kompensaciją įgijimo, yra nesuderinamas su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir prieštarauja kompensacijos skyrimo tikslui, o formalus situacijos vertinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai nuostatai, kad asmuo turi teisę gauti jam priklausančias kompensacijas. Pareiškėjas skunde Fondo valdybai nurodė, jog esant poreikiui paaiškinti skunde nurodytas aplinkybes, tiek jis, tiek ir liudytojai gali pateikti paaiškinimus skundo nagrinėjimo metu arba nuotoliniu būdu. Tai, kad nebuvo pakviestas, pareiškėjo nuomone, rodo, jog skundą Fondo valdyba išnagrinėjo netinkamai, nesiekdama išsiaiškinti reikšmingų aplinkybių, skundą iš esmės atmesdama vien formaliais pagrindais. Pareiškėjas nesutinka su VSDFV sprendime išdėstyta pozicija, jog institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi diskrecijos teisę spręsti ar vadovautis teismų praktika. Iš VSDFV sprendime cituojamos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 3 dalies normos formuluotės galima spręsti, jog LVAT ir kitų teismų sprendimuose ir nutartyse pateikiami įstatymų ir kitų teisės aktų išaiškinimai yra privalomi valstybės ir kitoms institucijoms, taikančioms tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Kitoks minėtos teisės normos aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad teismų sprendimai yra precedentai.

2.4. Sąraše Nr. 2 nurodytos pareigybės turėtų būti vertinamos ne izoliuotai, atsižvelgiant tik į pareigybės pavadinimą, bet ir pasitelkiant turiningąjį teisės aiškinimą. Kitaip tariant, prioritetas turėtų būti teikiamas ne pareigybės pavadinimui, o faktiškai dirbto darbo ir vykdytų funkcijų pobūdžiui. Vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą principu, situacija, kai pats VSDFV Vilniaus skyrius patvirtina, kad pareiškėjas pavojingomis sąlygomis išdirbo 10 metų 4 mėnesius ir 3 dienas, tačiau nepaisydamas to, vien tik tuo pagrindu, jog pareigybės pavadinimas neatitiko Sąraše Nr. 2 nurodyto pavadinimo, prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei Konstitucijoje įtvirtintiems pensijų skyrimo principams ir tikslams.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

3.1. Kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 62 straipsniu bei Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nuostatai). Pagal šių teisės aktų nuostatas, teisę gauti kompensaciją už 5 metus turi vyrai, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 12 metų 6 mėnesius dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 2. Kai darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2, vyrai dirbo mažiau nei 12 metų 6 mėnesius, jie turi teisę gauti kompensacijos dalį, jeigu tokius darbus dirbo ne mažiau kaip 6 metus 3 mėnesius 1986–1994 metų laikotarpiu (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalys).

3.2. Vadovaudamasis Nuostatų 40 punktu, įvertinęs pareiškėjo kompensacijos byloje pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nei vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo Sąraše Nr. 2 nurodyto darbo 12 metų 6 mėnesius bei 1986–1994 m. laikotarpiu – 6 metų 3 mėnesių, todėl atsisakė skirti kompensaciją. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus dirbo 10 metų 4 mėnesius ir 3 dienas. Į šį darbo laiką kompensacijai gauti įskaityti laikotarpiai, kai pareiškėjas dirbo Alytaus mechanizacijos valdyboje Nr. 9 ir Nr. 6 meistru (1979 m. spalio 10 d. – 1982 m. kovo 10 d., 1984 m. balandžio 10 d. – 1984 m. gruodžio 16 d.) ir darbų vykdytoju (1984 m. gruodžio 17 d. – 1989 m. gruodžio 31 d., 1990 m. rugsėjo 13 d. – 1992 m. lapkričio 22 d.), nes meistro ir darbų vykdytojo darbas nurodytas Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir įrenginių statyba“. 1990 m. sausio 1 d. – 1990 m. rugsėjo 12 d. laikotarpis, kai pareiškėjas Alytaus mechanizacijos valdybos Nr. 6 viršininko 1990 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 2-K nuo 1990 m. sausio 1 d. buvo paskirtas vyr. darbų vykdytoju, 1990 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 92-K nuo 1990 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjui sutinkant buvo paskirtas darbų vykdytoju, į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytas, nes vyr. darbų vykdytojo pareigos nenurodytos Sąraše Nr. 2. Nei minėtuose įsakymuose, nei pareiškėjo asmens kortelėse, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra įrašų apie tai, kad į vyr. darbų vykdytojo pareigas pareiškėjas buvo paskirtas laikinai.

3.3. Nuostatų 40 punkte nurodytas baigtinis sąrašas dokumentų, kuriais įrodomas darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis. Teisės aktai nenustato galimybės Fondo valdybai ar jos teritoriniams skyriams nustatyti darbo laiką kompensacijai gauti pagal liudytojų parodymus, todėl apklausti liudytojus ir priimti sprendimą įskaityti į pareiškėjo darbo laiką kompensacijai gauti už 1990 m. sausio 1 d. – 1990 m. rugsėjo 12 d. laikotarpį, remiantis liudytojų parodymais, nėra teisinio pagrindo. Atsakovas taip pat nesutinka su skundo argumentais, jog 1990 m. sausio 1 d. – 1990 m. rugsėjo 12 d. laikotarpis turi būti įskaitytas į darbo laiką kompensacijai gauti vadovaujantis teismų praktika, nes pareiškėjo minimos LVAT nutartys teisines pasekmes sukelia tik šiose bylose dalyvaujančioms proceso šalims.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti kompensaciją dėl darbo kenksmingomis (ypatingomis) sąlygomis, bei VSDFV sprendimo, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundas dėl atsakovo sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo.

7. Teismas nustatė šias esmines bylos aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas 2020 m. liepos 14 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jam kompensaciją už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis. VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_ SP5-1750 nusprendė neskirti pareiškėjui kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes jis neatitinka Pensijų įstatymo 62 straipsnio reikalavimų. Atsakovas sprendime nurodė, jog nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. dirbo vyr. darbų vykdytoju Alytaus statybos tresto mechanizacijos valdyboje Nr. 6 ir laikotarpis nuo 1992 m. lapkričio 23 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kai dirbo gamybinės aikštelės Nr. 1 vadovu UAB „Nuolydis“, į stažą ypatingomis darbo sąlygomis neįskaitytas, kadangi minėti darbai nėra numatyti Sąraše Nr. 2. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, 2021 m. kovo 12 d. pateikė skundą Fondo valdybai. Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (618.2E) I-2393 pareiškėjo skundo netenkino ir paliko galioti atsakovo sprendimą. Fondo valdyba savo sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse. VSDFV Vilniaus skyrius minėtu sprendimu nustatė, kad pareiškėjas Alytaus mechanizacijos valdybos Nr. 6 viršininko 1990 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 2-K nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. buvo paskirtas vyr. darbų vykdytoju, tačiau šios pareigos Sąraše Nr. 2 nenurodytos, todėl minėtas laikotarpis į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytinas. Pažymėjo, kad pareiškėjas ypatingomis sąlygomis dirbo 10 metų 4 mėnesius ir 3 dienas, o 1989–1994 metų laikotarpiu – 6 metus 2 mėnesius ir 10 dienų, todėl neįgijo teisės gauti nei kompensaciją, nei į jos dalį.

7.2. Pareiškėjo darbo knygelėje KT-I Nr. 0701953 nurodyta, jog jis nuo 1979 m. spalio 10 d. iki 1982 m. kovo 10 d., nuo 1984 m. balandžio 10 d. iki 1984 m. gruodžio 16 d., nuo 1984 m. gruodžio 17 d. iki 1989 m. gruodžio 31 d., nuo 1990 m. rugsėjo 13 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. dirbo Alytaus mechanizacijos valdyboje Nr. 6 meistru ir darbų vykdytoju. Iš Alytaus statybos tresto Mechanizacijos valdybos Nr. 6 1990 m. sausio 2 d. viršininko įsakymo Nr. 2-K matyti, kad pareiškėjas nuo 1990 m. sausio 1 d. buvo pervestas į vyriausiojo darbų vykdytojo pareigas. Alytaus statybos tresto Mechanizacijos valdybos Nr. 6 1990 m. rugsėjo 13 d. viršininko įsakyme Nr. 92-K „Dėl dalinio įsak. Nr. 88-K 1990 09 07 priedo Nr. 1 pakeitimo“ nurodyta, kad pareiškėjo sutikimu nuo 1990 m. rugsėjo 13 d. jis skiriamas darbų vykdytoju.

8. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnyje ir Nuostatų (aktuali redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A1-422) 41.1 punkte įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatos. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2, 5, 11 dalimis, Nuostatų 41 punktu, 41.1, 41.2 papunkčiais, LVAT praktika.

9. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesutikti su VSDFV sprendimu, kadangi pareiškėjo buvusi vyr. darbų vykdytojo pareigybė nėra įtvirtinta Sąraše Nr. 2, todėl jis neįgijo teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Alytaus mechanizacijos valdybos Nr. 6 viršininko 1990 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 2-K nuo 1990 m. sausio 1 d. buvo paskirtas į vyr. darbų vykdytojo pareigas. Minėtos pareigos Sąraše Nr. 2 nenurodytos, todėl buvo pagrįstai konstatuota, kad laikotarpis kuomet pareiškėjas dirbo vyr. darbų vykdytoju, neįskaitytinas į darbo laiką kompensacijai gauti. Nors pareiškėjas skunde akcentavo, kad į minėtas pareigas buvo perkeltas tik laikinai, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog nei įsakymuose, nei kituose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, nėra įrašų apie tai, jog pareiškėjas į vyr. darbų vykdytojo pareigas buvo priimtas laikinai.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas taip pat neatitinka nei vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse. Vadovaujantis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalimis, kompensacijai gauti ypatingomis sąlygomis turi būti dirbta ne mažiau kaip 12 metų 6 mėnesius, kompensacijos daliai gauti turi būti dirbta ne mažiau kaip 6 metus 3 mėnesius 1986–1994 metų laikotarpiu. Pareiškėjas ypatingomis darbo sąlygomis dirbo 10 metų 4 mėnesius ir 3 dienas, o 1986–1994 metų laikotarpiu dirbo 6 metus 2 mėnesius ir 10 dienų, taigi neturi teisės gauti nei visą kompensaciją, nei jos dalį. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės į kompensaciją ar jos dalį, nes jo dirbtas laikotarpis meistro ir darbų vykdytoju kompensacijai gauti yra nepakankamas.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neskirti pareiškėjui kompensacijos dėl darbo kenksmingomis (ypatingomis) sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo minimi faktai, jog jis faktiškai vykdė darbų vykdytojo funkcijas, prisidėjo tik papildomos funkcijos, administracijoje nebuvo suteikta vieta, nustačius, kad pareiškėjas pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą neįgijo teisės į kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis, kompensacijos skyrimui nėra reikšmingos. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Nuostatų 41.1 papunkčiu, nusprendė, jog VSDVF Vilniaus skyrius sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, o Fondo valdyba šį sprendimą pagrįstai paliko nepakeistą. Netenkinus skundo reikalavimų dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV spendimų panaikinimo, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos skyrimo.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti ir panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą bei VSDFV sprendimą ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo spręsti dėl kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis skyrimo, pareiškėjui į stažą įskaičiuojant laikotarpį nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas tinkamai neištyrė byloje esančių įrodymų, nesivadovavo nagrinėjamai bylai aktualiais teismų išaiškinimais, todėl priėmė nepagrįstą, neteisingą ir nemotyvuotą sprendimą. Sprendimas priimtas remiantis tik atsakovo išaiškinimais, neatsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus.

12.2. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ypatingomis sąlygomis dirbo 10 metų 4 mėnesius ir 3 dienas, o 1989–1994 metų laikotarpiu – 6 metus 2 mėnesius ir 10 dienų. Dėl šių laikotarpių įskaitymo į stažą ypatingomis darbo sąlygomis ginčo byloje ir tarp šalių nėra, tačiau atsakovas nepagrįstai neįtraukė į stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, laikotarpio nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d., kai pareiškėjas buvo laikinai paskirtas į vyr. darbų vykdytojo pareigas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde paminėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1446-426/2019, kurios faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su nagrinėjama byla, todėl ši byla ir joje pateikti išaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjamai bylai. Vadovaujantis šia teismų praktika, vien tai, kad vyr. darbų vykdytojo pareigos nebuvo konkrečiai įrašytos į Sąrašą Nr. 2, nesudaro pagrindo formaliais pagrindais neskirti asmeniui jam priklausančios kompensacijos. Teismas skundžiamu sprendimu turėjo nustatyti faktą, kad nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas faktiškai toliau vykdė darbų vykdytojo funkcijas ir jo darbo aplinkoje neįvyko pokyčių, todėl paminėtu laikotarpiu eitos pareigos prilygintinos darbų vykdytojo pareigybei.

12.3. Teismas, netinkamai aiškindamas LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012 ir 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1174/2014, padarė išvadą, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės darbų ypatingomis sąlygomis sąrašo išplėsti ir ši teisės norma yra imperatyvi, nenumato jokių išlygų ir nesuteikia teisės institucijai, sprendžiančiai dėl kompensacijos skyrimo, nesivadovauti minėtais sąrašais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad socialinės apsaugos srityje negali būti teikiamas prioritetas teisės formai (pareigų pavadinimas Sąraše Nr. 1), neatsižvelgiant į teisės normos turinį, jos tikslą (faktiškai atlikto darbo pobūdį, sąlygas, kenksmingumą nusakančius požymius ir trukmę) ir tokiu būdu negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (žr. pvz., 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1062-756/2015; 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019). Taip pat LVAT vienoje naujausių šiuo klausimu aktualių nutarčių, priimtoje 2021 m. gruodžio 29 d. administracinėje byloje Nr. eA-2098-822/2021, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėjęs pareiškėjų darbo pobūdžio ir konkrečiai atliktų funkcijų ginčo laikotarpiu, elgėsi formaliai. Vadovaujantis nurodyta teismų praktika, teismas turėjo ištirti byloje esančius įrodymus, nustatyti faktą, kad nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas dirbo darbą, suteikiantį teisę gauti kompensaciją, o ne formaliai konstatuoti, jog pareiškėjui kompensacija nepriklauso dėl to, kad jis trumpą laikotarpį buvo perkeltas į pareigybę, kuri Sąraše Nr. 2 tiesiogiai neįvardinta. Teismas turi diskrecijos teisę nustatyti faktus, aiškinti galiojančius teisės aktus ir jų taikymą, o teismo sprendimas ir būtų pagrindas atsakovui įskaityti ginčo objektu esantį darbo laikotarpį į pareiškėjo darbo stažą. Teismas pripažino faktą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu faktiškai vykdė darbų vykdytojo funkcijas, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga kompensacijos skyrimui.

12.4. Pareiškėjas pateikė į bylą jam prieinamus dokumentus bei kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu dirbusio vyriausiojo inžinieriaus paaiškinimą (patikslinto skundo Priedas Nr. 6), kuriame liudininkas paaiškino, kad, paskyrus pareiškėją į vyr. darbų vykdytojo pareigas, jo darbas nepasikeitė, pareiškėjas dirbo tą patį darbą statybos objektuose, darbo vietos administracijoje neturėjo. Iš LVAT praktikos matyti, kad, nustatant asmens teisę į kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis, gali būti remiamasi liudytojų parodymais, vertinant juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (LVAT 2015 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1451-502/2015). Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjo minimi faktai, jog jis faktiškai vykdė darbų vykdytojo funkcijas, ir tai, kad jam administracijoje nebuvo suteikta vieta, nėra reikšmingi. Pagal nurodytą teismų praktiką nurodytos aplinkybės yra reikšmingos ir į jas turi būti atsižvelgta sprendžiant dėl laikotarpio nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. įskaitymo į stažą kompensacijai gauti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Alytaus statybos tresto mechanizacijos valdyba Nr. 6 (vėliau tapusi UAB „Nuolydis“) yra seniai bankrutavusi ir likviduota, didelė dalis dokumentų buvo sunaikinti ir archyvas išdavė tik turimus dokumentus, todėl pareiškėjo galimybės dėl įrodymų pateikimo yra ribotos.

12.5. Nesutiktina su teismo pozicija, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjas į vyr. darbų vykdytojo pareigas buvo perkeltas tik laikinai. Teismas nepagrįstai sureikšmina į bylą pateiktų įsakymų turinį, kurie parengti 1990 metais, pereinamuoju laikotarpiu, prieš pat Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, kai darbo santykiai ir jų reglamentavimas reikšmingai skyrėsi nuo dabartinio reglamentavimo. Iš įsakymų matyti, kad jie buvo parengti nesilaikant vieningos formos, nes jų surašymo forma ir stilius skiriasi. 1990 m. rugsėjo 13 d. įsakyme net nenurodytos jame paminėto asmens pareigos, nenurodytas įsakymo teisinis ir faktinis pagrindas, įsakymuose vartojamos neteisinės sąvokos, taip pat pareiškėjas į pareigas grąžintas mėnesio vidury, kas taip pat rodo, jog ir buvo planuota pareiškėją į šias pareigas paskirti laikinai, greičiausiai iki tam tikros aplinkybės atsiradimo. Būtent todėl šių dokumentų turinys neturėtų būti vertinamas iš dabartinės perspektyvos ir šiam įrodymui neturėtų būti suteikta didesnė reikšmė nei visiems kitiems į bylą pateiktiems įrodymams, kurie aiškiai parodo, kad perkėlimas buvo atliktas trumpam periodui. Pareiškėjo laikinas perkėlimas dirbti į kitas pareigas yra fakto, bet ne formos klausimas, todėl turi būti vertinama įrodymų visuma. Iš Asmens kortelės 47 punkto, kur buvo surašomi visi įsakymai, aiškiai matosi, jog pareiškėjas į vyr. darbų vykdytojo pareigas perkeltas laikinai, vėliau buvo grąžintas į tas pačias pareigas ir toliau ilgą laiką, t. y. iki 1992 m. lapkričio 22 d., dirbo darbų vykdytoju. Teismas nieko nepasisakė apie tai, kad nepaisant to, jog pareiškėjas buvo perkeltas į vyr. darbų vykdytojo pareigas, jo Asmens kortelės 49 punkte nurodyta pareigybės kategorija nebuvo pakeista, pareiškėjas liko priskirtas Inžinerinių techninių darbuotojų, dirbančių gamyboje, kategorijai (sutrumpintai ITD).

12.6. Teismas visiškai neįvertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas visą savo darbo Alytaus statybos tresto mechanizacijos valdyboje Nr. 6 (vėliau UAB „Nuolydis“) laiką dirbo lauko sąlygomis veikiant rizikos veiksniams, o Pensijų įstatyme numatyta kompensacija ir yra skirta kompensuoti dėl tokio pobūdžio darbo patirtus neigiamus padarinius. Pareigų pakeitimas ir pridėjimas papildomų darbo funkcijų nepakeitė pareiškėjo darbo pobūdžio, pareiškėjas toliau vykdė darbų vykdytojo funkcijas visa apimtimi. Teismo formalus situacijos vertinimas, neatsižvelgiant į svarbias bylai aplinkybes, įskaitant paties pareiškėjo paaiškinimus ir liudytojo parodymus, nesuderinamas su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir kompensacijos skyrimo tikslais.

12.7. Teismas pateikė ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų ištraukas, tačiau nepasisakė ir visiškai neargumentavo, kodėl prioritetą suteikė atsakovo išdėstytiems argumentams, o visus pareiškėjo argumentus įvardijo kaip teisiškai nereikšmingus, jų netyrė ir nepateikė jokių motyvų, kodėl teismo nustatyti faktai, pavyzdžiui, faktas, jog pareiškėjas po pareigybės pavadinimo pasikeitimo vykdė tokias pačias darbo funkcijas, nėra reikšmingi. Be to, pats teismas nesiekė gauti papildomų paaiškinimų, jeigu jam kilo klausimų dėl į bylą pateiktų dokumentų bei duomenų reikšmingumo. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pernelyg formaliai vertino byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjo atlikto darbo laikotarpiu nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d., neįvertino, kad pareiškėjo faktiškai dirbtas darbas pagal savo pobūdį ir sąlygas atitinka Sąraše Nr. 2 įvardintas pareigas, ir turėtų būti prilygintas sąraše nurodytai darbų vykdytojo pareigybei, nesivadovavo aktualia teismų praktika ir teismų išaiškinimais panašiose bylose, teisiniu reguliavimu, byloje esančiais įrodymais, vadovaujantis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalimis, teismo sprendimas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas.

13. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjas neįgijo teisės į kompensaciją ar jos dalį, nes jo dirbtas laikotarpis meistru ir darbų vykdytoju kompensacijai gauti yra nepakankamas. Teismas taip pat konstatavo, kad teisei į kompensaciją įgyti reikšmingas fakto, kad asmuo dirbo darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr. 2, nustatymas, nes Sąrašas Nr. 2 įvardija pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardydamas pareigybei priskiriamų funkcijų. Taigi teisę gauti kompensaciją asmuo galėtų įgyti nustačius, kad jis nustatytą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 2 numatytą darbą eidamas tam tikras pareigas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi LVAT praktika, kurioje laikomasi pozicijos, jog asmuo teisę į kompensaciją galėtų įgyti tik nustačius, kad jis nustatytą laiką dirbo tiesiogiai Sąrašuose nurodytą darbą eidamas tam tikras pareigas; galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės darbų ypatingomis sąlygomis Sąrašų išplėsti ir nenumato jokių išlygų bei nesuteikia teisės institucijai, sprendžiančiai dėl kompensacijos skyrimo, nesivadovauti Sąrašais. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą neįgijo teisės į kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis, teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis faktiškai vykdė darbų vykdytojo funkcijas, prisidėjo tik papildomos funkcijos, administracijoje nebuvo suteikta vieta, kompensacijos skyrimui nėra reikšmingos. Teismas teisingai įvertino nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualia LVAT praktika bei teisiniu reguliavimu, todėl pagrįstai nusprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, ir VSDFV sprendimas, kuriuo patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumas, yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, bei VSDFV sprendimo, kuriuo trečiasis suinteresuotas asmuo netenkino pareiškėjo skundo dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo spręsti dėl kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis skyrimo pareiškėjui.

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 14 d. kreipėsi į VSDFV skyrių su prašymu skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. VSDFV Vilniaus skyrius 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (10.12)VPE_SP5-1750 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas S. S.“ nusprendė neskirti pareiškėjui kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes jis neatitinka Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo kompensacijos bylos dokumentus (darbo knygelės įrašus, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vidaus administravimo skyriaus pateiktus dokumentus), nustatė, kad pareiškėjas nuo 1979 m. spalio 10 d. iki 1982 m. kovo 10 d. ir nuo 1984 m. balandžio 10 d. iki 1989 m. gruodžio 16 d. dirbo meistru, nuo 1984 m. gruodžio 17 d. iki 1989 m. gruodžio 31 d. ir nuo 1990 m. rugsėjo 13 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. dirbo darbų vykdytoju Alytaus statybos tresto mechanizacijos valdyboje Nr. 6 (vėliau – AB „Nuolydis“), t. y. 10 metų 4 mėnesius ir 3 dienas dirbo ypatingomis darbo sąlygomis darbus, numatytus Sąraše Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir įrenginių statyba“. Kompensacijos daliai gauti pareiškėjas 1986–1994 metų laikotarpiu nėra išdirbęs 6 metų ir 3 mėnesius ypatingomis darbo sąlygomis (išdirbo 6 metus 2 mėnesius 10 dienų). Laikotarpis nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d., kai pareiškėjas dirbo vyr. darbų vykdytoju Alytaus statybos tresto mechanizacijos valdyboje Nr. 6, ir laikotarpis nuo 1992 m. lapkričio 23 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kai dirbo gamybinės aikštelės Nr. 1 vadovu AB „Nuolydis“, į stažą ypatingomis darbo sąlygomis neįskaitytas, nes minėti darbai nėra numatyti Sąraše Nr. 2.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, 2021 m. kovo 12 d. pateikė skundą Fondo valdybai, prašydamas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą ir priimti naują sprendimą – paskirti kompensacijos dalį už ypatingas darbo sąlygas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpis nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d., kai pareiškėjas buvo paskirtas vyr. darbų vykdytoju, privalėjo būti įtrauktas į jo darbo ypatingomis sąlygomis stažą. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-2393 pareiškėjo skundo netenkino ir paliko galioti atsakovo sprendimą. Fondo valdyba sprendimą motyvavo tuo, kad pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių „Pastatų ir statinių statyba“ teisę gauti kompensaciją turi statybos organizacijų darbų vykdytojai ir meistrai. Pareiškėjas Alytaus mechanizacijos valdybos Nr. 6 viršininko 1990 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 2-K nuo 1990 m. sausio 1 d. buvo paskirtas vyr. darbų vykdytoju, tačiau šios pareigos Sąraše Nr. 2 nenurodytos, todėl laikotarpis nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytas. Pažymėjo, kad nei įsakymuose, nei kituose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, nėra įrašų apie tai, jog pareiškėjas į vyr. darbų vykdytojo pareigas buvo priimtas laikinai. Nuostatų 40 punkte nurodytas baigtinis sąrašas dokumentų, kuriais įrodomas darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis. Teisės aktai nenustato galimybės Fondo valdybai ar jos teritoriniams skyriams nustatyti darbo laiką kompensacijai gauti pagal liudytojų parodymus, todėl apklausti liudytojus ir priimti sprendimą įskaityti į pareiškėjo darbo laiką kompensacijai gauti už 1990 m. sausio 1 d. – 1990 m. rugsėjo 12 d. laikotarpį remiantis liudytojų parodymais nėra teisinio pagrindo. Fondo valdyba sprendime nurodė, kad pareiškėjas ypatingomis sąlygomis dirbo 10 metų 4 mėnesius ir 3 dienas, o 1989–1994 metų laikotarpiu – 6 metus 2 mėnesius ir 10 dienų, todėl neįgijo teisės gauti nei visą kompensaciją, nei jos dalį.

20. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Nuostatų 41.1 papunkčiu, nusprendė, jog VSDVF Vilniaus skyrius sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, o Fondo valdyba šį sprendimą pagrįstai paliko nepakeistą. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neatitinka nei vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo minimi faktai, jog jis faktiškai vykdė darbų vykdytojo funkcijas, prisidėjo tik papildomos funkcijos, administracijoje nebuvo suteikta vieta, nustačius, kad pareiškėjas pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą neįgijo teisės į kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis, kompensacijos skyrimui nėra reikšmingi.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė byloje esančių įrodymų, nesivadovavo nagrinėjamai bylai aktualiais teismų išaiškinimais, todėl priėmė nepagrįstą, neteisingą ir nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad vien tai, jog vyr. darbų vykdytojo pareigos nebuvo konkrečiai įrašytos į Sąrašą Nr. 2, nesudaro pagrindo formaliais pagrindais neskirti asmeniui jam priklausančios kompensacijos. Teismas skundžiamu sprendimu turėjo nustatyti faktą, kad nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas faktiškai toliau vykdė darbų vykdytojo funkcijas ir jo darbo aplinkoje neįvyko pokyčių, todėl paminėtu laikotarpiu eitos pareigos prilygintinos darbų vykdytojo pareigybei. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Alytaus statybos tresto mechanizacijos valdyba Nr. 6 (vėliau tapusi AB „Nuolydis“) yra seniai bankrutavusi ir likviduota, didelė dalis dokumentų buvo sunaikinti ir archyvas išdavė tik turimus dokumentus, todėl pareiškėjo galimybės dėl įrodymų pateikimo yra ribotos. Teismas visiškai neįvertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas visą savo darbo Alytaus statybos tresto mechanizacijos valdyboje Nr. 6 (vėliau AB „Nuolydis“) laiką dirbo lauko sąlygomis veikiant rizikos veiksniams, o Pensijų įstatyme numatyta kompensacija ir yra skirta kompensuoti dėl tokio pobūdžio darbo patirtus neigiamus padarinius.

22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnyje ir Nuostatų 41 punkte įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtinto Lietuvoje galiojusio gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 nuostatos.

24. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2512 redakcija (nuo 2018 m. sausio 1 d. – remiantis 2017 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. XIII-881)), teisę gauti kompensaciją turi vyrai, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 12,5 metų dirbo darbus kenksmingomis ir sunkiomis darbo sąlygomis, numatytus Sąraše Nr. 2. Kai darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2, vyrai dirbo mažiau kaip 12,5 metų, jie turi teisę gauti kompensacijos dalį, jeigu tokius darbus dirbo ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2 dalyje nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti 1986–1994 metų laikotarpiu (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalis (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1361 redakcija)).

25. Pareiškėjas siekia, kad laikotarpis nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d., kai jis buvo paskirtas vyr. darbų vykdytoju, būtų įskaitytas į darbo laiką kompensacijai gauti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pernelyg formaliai vertino byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjo atlikto darbo laikotarpiu nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1990 m. rugsėjo 12 d., neįvertino, jog pareiškėjo faktiškai dirbtas darbas pagal savo pobūdį ir sąlygas atitinka Sąraše Nr. 2 įvardintas pareigas, ir turėtų būti prilygintas sąraše nurodytai darbų vykdytojo pareigybei. Pareiškėjas teigia, kad pateikė į bylą jam prieinamus dokumentus bei kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu dirbusio vyriausiojo inžinieriaus paaiškinimą, kuriame liudininkas paaiškino, jog, paskyrus pareiškėją į vyr. darbų vykdytojo pareigas, jo darbas nepasikeitė, pareiškėjas dirbo tą patį darbą statybos objektuose, darbo vietos administracijoje neturėjo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, jog pareiškėjo minimi faktai, jog jis faktiškai vykdė darbų vykdytojo funkcijas, nustačius, kad pareiškėjas pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą neįgijo teisės į kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis, kompensacijos skyrimui nėra reikšmingi.

27. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis gramatiniu pareigybės pavadinimu, darbo knygelėje įrašais, Alytaus statybos tresto Mechanizacijos valdybos Nr. 6 viršininko įsakymais, padarė formalią išvadą dėl pareiškėjo darbo 1990 m. sausio 1 d. – 1990 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiu, jog pareiškėjo buvusi vyr. darbų vykdytojo pareigybė nėra įtvirtinta Sąraše Nr. 2, todėl jis neįgijo teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad dokumentų, kuriais teisme gali būti įrodinėjamas darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis ir trukmė, sąrašas yra platus ir nebaigtinis, todėl pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti ir įvertinti visus pateiktus dokumentus bei liudytojų parodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019; 2021 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2098-822/2021; 2022 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2384-756/2022).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad socialinės apsaugos srityje negali būti teikiamas prioritetas teisės formai (pareigų pavadinimas Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše) neatsižvelgiant į teisės normos turinį, jos tikslą (faktiškai atlikto darbo pobūdį, sąlygas, kenksmingumą nusakančius požymius ir trukmę) ir tokiu būdu negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje A-1062-756/2015; 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019). Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą, teismo praktiką panašiose bylose, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė teisės aktų reikalavimus, nevisapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, ar pareiškėjo 1990 m. sausio 1 d. – 1990 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiu faktiškai dirbtas darbas pagal savo pobūdį ir sąlygas atitinka Sąraše Nr. 2 įvardintas pareigas.

29. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2098-822/2021).

30. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo darbus, įrašytus į Sąrašą Nr. 2, bei, ar jis neatitinka būtinųjų sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnyje teisei į kompensacijos mokėjimą įgyti, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys