2013-09-24 Nr. AB-5248-3-61-3-03030-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1896/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03030-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1-5), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. vasario 25 d. iki šiol yra kalinamas Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad kalinami 4 asmenys, o kamerų plotas apytiksliai – 8 m2, todėl nuolatos pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos. Atkreipė dėmesį į tai, kad kamerose tvyro šaltis, drėgmė bei ant sienų pelėsiai. Tvirtino, kad būnant tokiose perpildytose kamerose jis neturėjo galimybės pajudėti, normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, todėl tapo irzlus ir nervingas. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija į nusiskundimus nereagavo. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo patvirtinta, kad vienam kalinčiam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, todėl atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų ir privalo atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Tai, kad kalinimo sąlygos neatitinka higienos sąlygų, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštas, kuriame nurodyti pažeidimai. Nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėjo, kad CK 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Pažymėjo, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą (b. l. 23-32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas pirmą kartą į kalėjimą atvyko 2010 m. vasario 25 d. Atsakovas teismui pateikė pareiškėjo viso kalinimo laikotarpio duomenis, t. y. nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.

Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis.

Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nurodė, kad pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu (b. l. 116-120) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 100 000 Lt neturtinę žalą, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. vasario 25 d. ir iki šiol yra kalinamas. Teismas sprendė dėl galimų viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai‘‘ patvirtinimo‘‘ 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas 645 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 m2, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismas, apibendrinęs teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, priėjo išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas pastebėjo, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pareiškėjas skunde tvirtino, kad ne tik netinkamos kalinimo sąlygos (asmeniui tenkantis plotas) sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau ir tai, kad Lukiškių TI-K kamerose nehigieniškos sąlygos, t. y. drėgmė, šaltis ir pelėsis.

Pareiškėjas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštą, kuriame konstatuota, jog kamerų Nr. 113 ir 119 (pareiškėjas jose buvo patalpintas) neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), nes siekė atitinkamai 17,1 ℃ ir 17,8 ℃, o temperatūra turi siekti 18 – 22 ℃. Minėtame rašte nustatyta, jog kitose patikrintose kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, oro temperatūra atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 113, 119, 123 ir 186 neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, kamerose Nr. 127 ir 390 atitiko HN 76:2010 reikalavimus.

Taigi teismas priėjo išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog Lukiškių TI-K neužtikrino visiškai saugios sveikatai aplinkos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog Lukiškių TI-K pareigūnai, nuo 2012 m. birželio iki 2012 m. lapkričio mėnesio (šį laikotarpį tyrė Vilniaus visuomenės sveikatos centras) laikydami pareiškėją higienos reikalavimų neatitinkančiose kameroje Nr. 113 ir 119, objektyviai pažeidė HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui nustačius, kad kamerose, kurioje buvo laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos reikalavimų, ko iš esmės neneigia ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovai (tvirtina, kad kameras suimtieji turi patys vėdinti), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigūnų veiksmų, t. y. veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuojamų sąlygų, todėl byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų prasme.

Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, atitinkančioje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte keliamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose šių teisės normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos praktikos kontekste, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto, pažeidimo trukmę (645 kalinimo dienos) bei tai, kad nebuvo užtikrinta visiškai saugi sveikatai aplinka, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 171 Lt), teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 500 Lt (CK 6.271 str., 6.250 str.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą pilnai.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog jis buvo laikomas su teistais, jau buvusiais pataisos namuose asmenimis, nors jis yra neteistas; buvo laikomas arčiau nei 20 metrų nuo buitinių atliekų konteinerių aikštelės; buvo laikomas rūsiuose (cokoliniuose aukštuose); kamerose netinkamas apšvietimas; įstaigos teritorijoje negalima laisvai judėti; tik kartą į savaitę galima į dušą ne ilgiau 15 minučių; neįvertino jo sveikatos pablogėjimo (regos, odos, sąnarių, nugaros), nuolatinio buvimo ankštose kamerose po 23 val. per parą; kamerose jokio privatumo, atviri tualetai, toje pačioje patalpoje; buvo laikomas karantino kamerose virš 5 darbo dienų.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 130-133) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui). Tačiau nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti na mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K teikdama atsiliepimą pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius.

Atkreipia dėmesį, kad šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamą pobūdį, jog jų mastas būtų itin didelis ir pan. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pabrėžia, kad kai kuriose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir visas aplinkybes, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, nėra jokio pagrindo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu tik dėl priteistos neturtinei žalai atlyginti pinigų sumos. Manoma, jog turėjo būti priteista visa prašyta 100 000 Lt suma bei nurodomos tai pagrindžiančios aplinkybės, kurios išvardytos šio baigiamojo akto III dalyje, todėl nebeatkartotinos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, turi būti patikrinta, ar pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui 2500 Lt suma už netinkamas kalinimo sąlygas gali būti laikoma adekvačia priemone patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Vertinant bylos aplinkybes, sukeltas pasekmes, teigtina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus.

Tikrinamoje administracinėje byloje nėra duomenų apie patirtus ryškius pareiškėjo (apelianto) sveikatos sutrikimus, taip pat akivaizdu, jog iš valdžios institucijų nebuvo siekio specialiai pažeminti teisminės gynybos besikreipusį asmenį. Atsakovas iš tikro negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, nes pastarieji į atsakovo įstaigą pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, o jų atsisakyti priimti dėl per galimai didelio kalinamų asmenų skaičiaus neturi teisinio pagrindo.

Be to, „Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus“, kas taip pat pagrindžia skundžiamą sprendimą dėl priteisto žalos dydžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520 -2791-12).

Taigi nenustatyta sąlygų, į kurias atsižvelgus pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas apeliacinės instancijos teismo turėtų būti padidintas ir apeliacinis skundas patenkintas visiškai arba iš dalies.

Išdėstytų priežasčių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu, pagrįstu bei teisingu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius