2016-02-22 Nr. AB-4003-3-61-3-03900-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2476-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03900-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apygardos prokuratūra) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovas) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 8 001,03 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) prokuroras, kuris tarnybą prokuratūroje pradėjo 2007 m. sausio 3 d., kai buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, nuo 2009 m. balandžio 23 d. jam buvo pavesta laikinai eiti (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, nuo 2010 m. balandžio 27 d. pareiškėjas buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, nuo 2011 m. sausio 10 d. – į (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas. 2009 m. vasario 2 d. pareiškėjui suteiktas jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas, 2013 m. vasario 15 d. suteiktas justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas, o 2013 m. liepos 18 d. – vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas.

Pareiškėjas nurodė, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas), kurio 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pareiginė alga apskaičiuojama pareiginės algos koeficientą, nustatytą Įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Lietuvos Respublikos Seimo 2009 metais priimtais įstatymais prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti skirtingu mastu (vertinant procentais).

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad teisėjų, valstybės tarnautojų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai įstatymais buvo sumažinti neproporcingai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas skirtingu mastu prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, dėl prokurorų pareiginės algos koeficientų sumažinimo ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo neteisėtai neišmokėta dalis darbo užmokesčio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

Atsakovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti nepagrįstai, tačiau pažymėjo, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje, ir nepripažino, jog Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingų apmokėjimą už darbų“, 109 straipsnio 2 daliai ar konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikėsi pozicijos, kad Generalinės prokuratūros veiksmai ginčo laikotarpiu pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, buvo teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų, nes Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, atsakovas prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes biudžete lėšos išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką nėra numatytos, todėl tai išbalansuotų biudžetą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo D. B. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (2 317,26 Eur), teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) prokuroras, kuris 2013 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo, tačiau Generalinė prokuratūra 2013 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 17.2-17154 informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nurodė teisės aktus ir tvarką, kuriais remiantis jam buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, ir pažymėjo, jog kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymo III skirsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, kuris nustato prokuroro darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, pareiginės algos skaičiavimo tvarką ir konkrečius pareiginės algos koeficientus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio, sumažėjimo, tačiau konstatavo, kad pareiškėjo pareiginės algos koeficientas ginčo laikotarpiu buvo sumažintas.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir vėliau priimti įstatymai tiek, kiek jais buvo pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pateiktais išaiškinimais. Teismas sprendė, kad Konstituciniam Teismui 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinus, jog Įstatymo priedėlio III skirsnis, tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d., ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

Teismas, įvertinęs atsakovo argumentus dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnio taikymo, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 1 daliai. Nors Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, tačiau pareiškėjo teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia.

Kadangi Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažino neteisėtais ir vėliau ėmėsi veiksmų atkurti pažeistas teises, teismas tai vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, ir konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti, nes atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 5 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.).

Teismo vertinimu, Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 17 d. pažyma Nr. 17.9-2254 patvirtina, kad ginčo laikotarpiu dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų taikymo pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma buvo 8 001,03 Lt (2 317,26 Eur), todėl pareiškėjui šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą išdėstyti mokėjimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 metų valstybės biudžete, teismas konstatavo, kad yra pagrindas teismo sprendimo įvykdymą atidėti 2016 biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo, jį atmetant.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, priimta netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovas nurodo, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjui mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl atlyginimas pareiškėjui buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti atitinkamas sumas ne iš Generalinės prokuratūros, bet iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, nes minėtame nutarime nenumatyta, kad teisiniai santykiai taikytini praeičiai. Atsakovas laikosi pozicijos, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Atsakovas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalyse, 301 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjas D. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė su skundu susijusias aplinkybes, atsižvelgė į aktualią Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai bei argumentai yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas pažymi, kad apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti atitinkamas sumas ne iš Generalinės prokuratūros, bet iš Lietuvos valstybės, tačiau tai ir buvo padaryta, nes pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo priteista būtent iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Pareiškėjo teigimu, tai rodo, kad Generalinė prokuratūra su šia pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi sutinka.

Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 6 straipsnio nuostatomis, remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimuose suformuota doktrina ir teigia, kad jo pažeistos teisės gynimas teisme nėra ir negali būti priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo parengimo ir jo priėmimo. Pareiškėjo nuomone, jis neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki tol, kol bus priimtas toks pareiškėjo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Generalinės prokuratūros argumentas, jog asmuo savo pažeistas teises galėtų ginti teisme tik tuo atveju, jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ar jį nustatytų neteisingą, yra visiškai nepagrįstas, neargumentuotas ir prieštaraujantis Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, tačiau nei šiuo nutarimu nei kitais teisės aktais nebuvo uždrausta ar apribota asmenų teisė kreiptis į teismą ir taip ginti savo pažeistas teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui D. B. (prokurorui) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, o nuo 2010 m. balandžio 27 d. – (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros pateiktos pažymos matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jam taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi sustabdė bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtą pirmosios instancijos teismo prašymą bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (2 317,26 Eur), tačiau apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (prokuroro) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo (pareiginės algos koeficiento sumažinimo) pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl šios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, o atsakovas tvirtina, kad ji turi būti grąžinta pagal įstatymų leidėjo nustatytą kompensavimo mechanizmą.

Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016).

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisė jam visą dėl pareiginės algos koeficiento mažinimo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju yra gintinos priteisiant jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu, t. y. praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje yra aiškiai reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, pavyzdžiui, dėl tinkamo atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo D. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė