2016-04-07 Nr. AB-7679-3-62-3-00001-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-928-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00001-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. L., L. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. L. ir L. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Prienų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos I. L. ir L. R. (toliau – ir pareiškėjos) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės I. L. – 9 248,61 Lt atlyginimą už 232 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2010 m. lapkričio mėn.–2012 m. gruodžio 31 d., budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., L. R. – 18 917,95 Lt atlyginimą už 504 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009 m. sausio mėn.–2012 m. gruodžio 31 d., budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Skunde pareiškėjos paaiškino, kad yra Prienų rajono apylinkės teismo teisėjos. 2009–2012 metais Prienų rajono apylinkės teismo teisėjai budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio ir švenčių dienomis, tačiau nuo 2009 metų iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo suteiktos papildomos atostogos ar mokama piniginė kompensacija už atliktą papildomą darbą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies nuostata tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsniui. Pareiškėjų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad specialiu įstatymu apmokėjimas teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra nustatytas, šio ginčo atveju turėtų būti taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Pažymėjo, kad darbą poilsio ir švenčių dienomis patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, todėl už 2009–2012 metus joms turėjo būti apskaičiuotos ir išmokėtos minėtuose dokumentuose nurodytos sumos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas paaiškino, jog kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, nustatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjos į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio 29 d., tačiau L. L. prašė priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį nuo 2010 m. spalio 4 d., o L. R. – nuo 2009 m. sausio 1 d. Pareiškėjos praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. pareikšti, todėl atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Sutiko, kad, pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas, tačiau manė, jog Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime yra aiškiai nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant būtų galima tenkinti pareiškėjų skundą. Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbų nebūtų apmokama teisingai. Kartu Konstitucinis Teismas išvardijo atvejus, kai teisėjas privalo vykdyti įstatymuose nustatytas funkcijas po darbo valandų. Mano, kad pareiškėjoms atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jos būtų atlikusios konkrečias išvardytas funkcijas: sprendusios suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėjos realiai vykdė šias funkcijas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Prienų rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad nei 2009 metais, nei vėliau iki pat pareiškimo padavimo teismui dienos nebuvo mokama vienkartinė priemoka už atliktą papildomą darbą. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsniu ir Prienų rajono apylinkės teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. P-24 „Dėl vienkartines priemokos skyrimo“, pareiškėjoms buvo išmokėta 15,7 proc. pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka (t. y. kiekvienai pareiškėjai po 816 Lt), taip pat, vadovaujantis Prienų rajono apylinkės teismo pirmininko 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. P-25 „Dėl vienkartinės priemokos skyrimo“, pareiškėjoms buvo išmokėta 30,6 proc. pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka (kiekvienai pareiškėjai po 1 594 Lt už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose). Mano, kad prašoma priteisti suma turi būti proporcingai mažinama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai L. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1 056,25 Eur (3 647,01 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio, o pareiškėjai I. L. – 780,23 Eur (2 693,97 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymą atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo. Kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjos budėjo poilsio ir švenčių dienomis, taip pat poilsio dienomis budėjo namuose (pusei darbo laiko prilygintas budėjimo laikas). DK 162 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos švenčių dienos, kuriomis įmonėse, įstaigose ir organizacijose yra nedirbama. Iš byloje surinktų įrodymų taip pat matyti, kad pareiškėjos pagal grafiką budėjo ir šventinėmis dienomis, todėl, vadovaujantis DK 194 straipsnio 2 dalimi, joms už šias dienas priteistinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis. Teismui pateiktos Prienų rajono apylinkės teismo pažymos apie pareiškėjoms priskaičiuotiną ir išmokėtiną darbo užmokestį patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo joms neišmokėtos prašomos priteisti teisėjų atlyginimo dalys. Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais apskaičiavimais. Ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra.

Nagrinėdamas klausimą dėl termino kreiptis į teismą taikymo nagrinėjamoje situacijoje, teismas pažymėjo, kad pareiškėjų skundo reikalavimas yra nukreiptas į darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą, todėl atsakovo nuoroda į būtinumą taikyti byloje senaties terminą pripažinta pagrįsta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau nei prieš 3 metus iki skundo padavimo teismui dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėjos su skundu kreipėsi į teismą, todėl jos praleido senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi ši pareiškėjų skundo dalis atmesta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjoms iš Lietuvos valstybės priteistinos neišmokėtos atlyginimo dalys už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Kadangi pagal Prienų rajono apylinkės teismo pirmininko 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl vienkartinės priemokos skyrimo“ pareiškėjoms buvo išmokėta 30,6 proc. pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka (kiekvienai pareiškėjai po 1 594 Lt už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose), prašoma priteisti suma proporcingai mažinama. Už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis bei už budėjimą namuose pareiškėjai L. R. priteista 1 056,25 Eur (5 241,01 Lt – 1 594 Lt = 3 647,01 Lt), pareiškėjai I. L. priteistina 780,23 Eur (4 287,97 Lt – 1 594 Lt = 2 693,97 Lt).

Nagrinėjamu atveju atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjoms priteistinas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis 2013 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. XII-633 yra papildytas nuostata, kad jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Kadangi 2015 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, sprendimo vykdymas atidedamas kitiems biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą bei perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo.

Remiasi iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjoms atlyginti už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jos būtų atlikusios konkrečias teisėjo funkcijas: sprendusios suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt.

Pareiškėjos I. L. ir L. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo dalį, kurioje atmesti pareiškėjų reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – papildomai priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjai I. L. 1 200,37 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2010 m. lapkričio mėn.–2011 m. gruodžio 31 d., budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pareiškėjai L. R. – 3724,79 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2009 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio 31 d., budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjos nurodo, kad kompensacija už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjoms nebuvo mokama dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Prienų rajono apylinkės teisme nebuvo apskaičiuojama, kiek konkrečiam teisėjui teko papildomo viršvalandinio, poilsio ir švenčių dienomis darbo, nebuvo apskaičiuojamas atlyginimo už tokį darbą dydis, toks atlyginimas nebuvo išmokamas, jos nebuvo informuojamos, kokio dydžio piniginė išmoka joms priklauso ir kada ji bus išmokėta. Mano, kad byloje neturi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas.

Dėl teismo nustatytos trejų metų senaties termino pradžios pastebi, kad teisėjoms I. L. ir L. R. turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta priemoka už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis bei už budėjimą namuose iki kalendorinių metų pabaigos, t. y. iki 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau tai nebuvo padaryta ne dėl pareiškėjų kaltės. Neneigia, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. P-24 „Dėl vienkartinės priemokos skyrimo“ pagal Teismų įstatymo 6 straipsnio nuostatas teisėjoms I. L. ir L. R. buvo nutarta išmokėti 15,7 proc. pareiginės algos dydžio priemoką, tačiau teismo įsakyme nebuvo nurodyta, už ką konkrečiai ši priemoka yra išmokama, konkretus jos dydis pinigine išraiška nebuvo nurodytas, taip pat nebuvo atlikti jokie Prienų rajono apylinkės teismo apskaičiavimai, kiek už 2011 m. teisėjoms I. L. ir L. R. priklauso išmokėti už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose. Pareiškėjoms pagal nurodytą Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. P-24 „Dėl vienkartinės priemokos skyrimo“ faktiškai išmokėtos vienkartinės priemokos po 816 Lt. Pagal Prienų rajono apylinkės teismo byloje pateiktą apskaičiavimą, už 2011 metus už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai I. L. priklausė išmokėti 3 881,04 Lt, o pareiškėjai L. R. – 4 079,51 Lt. Taigi pareiškėjai I. L. už 2011 m. liko nesumokėta 3 065,04 Lt (887,70 Eur), pareiškėjai L. R. – 3 263,51 Lt (945,18 Eur), už 2010 m. pareiškėjai I. L. liko nesumokėta 1 079,60 Lt (312,67 Eur), pareiškėjai L. R. – 4 051,88 Lt (1173,51 Eur), o už 2009 m. pareiškėjai L. R. liko nesumokėta 5 545,55 Lt (1 606,10 Eur).

Pareiškėjų teigimu, anksčiau negu 2012 m. sausio 2 d. (2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. sausio 1 d. buvo nedarbo dienos) jos negalėjo žinoti, jog joms nebus tinkamai apskaičiuota ir išmokėta visa už 2011 metais dirbtą viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, priklausanti išmoka, analogiškai ir negalėjo žinoti, jog joms nebus išmokėta ir priklausanti tokia išmoka už 2009 ar 2010 metus, nes, kaip jau minėta, nebuvo sukurtas tinkamas teisinis mechanizmas tokiam apmokėjimui atlikti, joms nebuvo pateikti atitinkami apskaičiavimai nei apie jų dirbtą laiką poilsio ir švenčių dienomis, nei apie priklausančią išmokėti kompensaciją už šį darbą. Prienų rajono apylinkės teismui už budėjimą neišmokėjus priklausančio išmokėti dydžio kompensacijos, tai pareiškėjoms tapo žinoma tikrai ne anksčiau kaip 2012 m. sausio 2 d. Mano, kad ieškinio senaties terminas iki jų skundo pateikimo teismui 2014 m. gruodžio 31 d. dar nebuvo pasibaigęs, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendime nepagrįstai priteisė per mažą kompensaciją už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Prienų rajono apylinkės teismas atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodo, jog prašo juos nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka, taip pat nesutinka su jų argumentais dėl ieškinio senaties termino netaikymo. Mano, kad pareiškėjų argumentai, jog jos nežinojo apie savo teisių pažeidimą, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apmokėjimo pareiškėjoms (Prienų rajono apylinkės teismo teisėjoms) už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, nes dalyje skundo reikalavimams už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikė ieškinio senatį: L. R. priteisė 1 056 Eur, I. L. – 780,23 Eur, t. y. sumažino priteistinas sumas.

Pareiškėjos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo dalį, kurioje atmesti jų reikalavimai, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – jų skundą tenkinti pilnai. Teigia, jog byloje neturi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas nevertino aplinkybių, jog pareiškėjoms atlyginti už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jos būtų atlikusios konkrečias teisėjo funkcijas, t. y. sprendusios suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar kitus klausimus.

Ginčui aktualiu laikotarpiu Teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija) 6 straipsnis nustatė, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 dalis).

Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio nuostatos buvo perkeltos į Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtintą Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 3 punktą bei 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 8 punktą. Šio Aprašo 3 punkte buvo nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką.

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje atsižvelgė į DK 142 straipsnio nuostatą, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio Kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį, į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 p.). DK 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienomis. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką (pvz., BPK 123 str. 4 d., 173 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Pažymėjo, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą DK 194 straipsnio taikymo praktiką, akcentavo, kad Darbo kodeksas numato skirtingą apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Dėl šiuos teisinius santykius reglamentuojančių DK normų taikymo pagal analogiją sprendžiant dėl apmokėjimo teisėjams už darbą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad DK 194 straipsnio 2 dalis, numatanti ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, gali būti taikoma tik apmokėjimui už darbą pagal grafiką švenčių dieną, tačiau ši DK norma ir dvigubas atlygis negali būti taikomas už darbą pagal grafiką poilsio dieną. Taip pat pažymėjo, kad pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, kurioje budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko, atitinkamai turi skirtis ir atlygis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1252/2014) suformuotos praktikos, į kurią atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir kuri nuosekliai plėtojama kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1466/2014, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1438/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2504-261/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1318-146/2015 ir kt.).

Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo Lietuvos valstybės atstovo apeliacinio skundo argumentu, jog pareiškėjai kompensacija už budėjimą poilsio dienomis galėjo būti priteista tik tokiu atveju, jei pareiškėja tomis dienomis būtų atlikusi konkrečias teisėjo funkcijas: DK 155 straipsnyje nustatyta, kad budėjimas gali būti vykdomas įmonėje arba namuose. Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Taigi, budėjimo vertinimas skiriasi tik pagal tai, kur jis yra atliekamas, jokie kiti vertinimo kriterijai, tame tarpe – ir aplinkybė, ar budėjimo metu realiai buvo atliekamos tam tikros darbo funkcijos ar nebuvo atliekamos, šiame straipsnyje nėra nustatyti.

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nors ir jeigu ginčo atveju aktualiomis poilsio ir švenčių dienomis realiai konkrečios ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijos ir neatliekamos, tačiau vien tai negali paneigti teisės į apmokėjimą už budėjimą, kadangi toks budėjimas skirtas užtikrinti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą iškilus tam poreikiui.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pripažino, kad teisėjui budint pagal nustatytą grafiką, neatidėliotini procesiniai veiksmai gali būti ir neatliekami, jei neiškilo poreikis tokius veiksmus atlikti, tačiau vien tai nereiškia, kad asmuo praranda teisę į kompensaciją.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pareiškėjų reikalavimams prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė ieškinio senaties taikymo klausimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Jis apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011).

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos skundą teismui dėl darbo užmokesčio už budėjimus teisme poilsio ir švenčių dienomis priteisimo pateikė 2014 m. gruodžio 31 d., teismas nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo šios datos. Pareiškėjos prašė priteisti darbo užmokestį už budėjimus teisme švenčių ir poilsio dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgęs į tai, kad skundą teismui pareiškėjos pateikė 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat į atsakovo prašymą taikyti Darbo kodekso 27 straipsnyje 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundą dėl darbo užmokesčio už budėjimus teisme poilsio ir švenčių dienomis, susidariusio iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo padavė praleidusios trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjų reikalavimo dalis dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį už budėjimus teisme švenčių ir poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.

Pažymėtina, kad apeliantės pagal savo išsilavinimą, profesiją ir profesinę patirtį vertintinos kaip kvalifikuotos specialistės, kurioms taikytini aukščiausi teisės žinių (žinojimo, suvokimo ir taikymo) standartai (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41, 43, 66 straipsniai), todėl nepagrįsti yra apeliacinio skundo teiginiai, jog jos apie savo teisių pažeidimą nežinojo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų I. L., L. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan