2013-04-30 Nr. AB-1391-3-63-3-00267-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-612/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00267-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 37.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai (procesinių teisių ir pareigų perėmėja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba), trečiajam suinteresuotam asmeniui A. M. dėl patikrinimo akto dalies ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 3–5, 26–27), prašydamas panaikinti Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VMVT) 2012 m. birželio 6 d. patikrinimo aktą Nr. 37GPGĮ-34/190 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir 2012 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 37SV-49 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo uždrausta teikti į rinką produktus.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. birželio 6 d. Klaipėdos VMVT surašė Patikrinimo aktą ir priėmė Sprendimą, kuriais nurodė nutraukti nepatvirtintą maisto tvarkymo veiklą, įpareigojo utilizuoti mėsą ir uždraudė Sprendime nurodytos mėsos tiekimą į rinką. Skundžiamuose aktuose nurodė, kad pareiškėjas vykdė mėsos tvarkymo veiklą pažeisdamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus (toliau – ir Reglamentas Nr. 853/2004) 4 straipsnio 2 dalies, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – ir Reglamentas Nr. 178/2002) 18 straipsnio ir Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (toliau – ir Maisto įstatymas, MĮ) 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovo reikalavimai pateikti nesant tam teisinio pagrindo. 2012 m. birželio 6 d. pavedime nebuvo nurodyta, kur gali būti atliekamas patikrinimas, nebuvo aišku, ar atsakovo atstovai galėjo vykdyti patikrinimą privačiose pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Šie neaiškumai turi būti aiškinami pareiškėjo naudai. Pareiškėjo nuomone, Patikrinimo aktas ir Sprendimas jam negalėjo būti surašyti, nes jis nėra susijęs su sutuoktinės A. M. vykdoma ūkininko ūkio veikla. Maisto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad įstatymas netaikomas asmeniniam naudojimui ar paruošimui skirtos pirminės produkcijos gamybai, asmeniniame namų ūkyje vartojamam maistui arba su asmeniu namų ūkio vartojimu susijusiam maisto tvarkymui. Analogiškos nuostatos laikomasi ir ES teisės aktuose, kuriais skundžiamuose administraciniuose aktuose rėmėsi atsakovas. Pareiškėjo teigimu, atsakovo surašytuose administraciniuose aktuose nurodyta mėsa, kuri buvo tvarkoma namuose (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo užauginta asmeniniame namų ūkyje ir skirta asmeniniam naudojimui. Esant šioms aplinkybėms, remiantis Maisto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nebuvo teisinio pagrindo surašyti Patikrinimo aktą ir priimti Sprendimą. Todėl skundžiami aktai turėtų būti panaikinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje numatytais pagrindais.

Atsakovas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba Klaipėdos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 41–48) paaiškino, kad 2012 m. balandžio 6 d. Vilniaus valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir Vilniaus VMVT) raštu informavo Klaipėdos VMVT apie tai, kad 2012 m. balandžio 6 d. patikrinimo metu maisto prekių parduotuvėje „VIKIS“, esančioje Savanorių pr. 16, Vilniuje, buvo prekiaujama šviežiomis dešrelėmis „Jautiena „Memelio“ dešrelės“ (tinkamumo vartoti terminas - iki 2012 m. balandžio 11 d.), kurių gamintoja – ūkininkė A. M., (duomenys neskelbtini) kaimas, Klaipėdos rajonas. Ženklinimo etiketėje nurodoma „kilmės šalis Lietuva (skerdyklos Nr. LT 55-24)“, papildomoje ženklinimo etiketėje nurodytas partijos Nr. 2012/04/04, kilmės šalis Lietuva ir identifikavimo ženklas ovale 55-05 EB, kuris priklauso įmonei UAB „Agrovet“, esančiai Kretingalėje, Klaipėdos rajone. Tikrinant gautą informaciją, UAB „Agrovet“ 2012 m. balandžio 10 d. informavo Klaipėdos VMVT apie tai, kad ūkininkei A. M. neteikia jokių paslaugų. Kilus įtarimui dėl galimai vykdomos neteisėtos veiklos, t. y. dėl nelegalios mėsos produktų gamybos ir teikimo į rinką, buvo informuotas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyrius (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS) ir Klaipėdos valstybinės mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI). Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 30-1-00217-12 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį dėl galimai neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla.

Tarnyba pagal jai suteiktą kompetenciją, kurią nustato nacionalinės teisės aktai (Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas, Lietuvos Respublikos maisto įstatymas, VMVT nuostatai ir kt.), taip pat Europos Sąjungos teisės aktai, vykdo valstybinę maisto ir veterinarijos kontrolę, t.y. atlieka tikrinimus, siekdama nustatyti, ar maistas bei priedai skirti parduoti, taip pat medžiagos ir prekės, kurios liečiasi su maisto produktais, atitinka teisės aktų reikalavimus. Maisto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas maisto saugos žmonių sveikatai besąlyginio prioriteto principas. Šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybinė maisto kontrolė apima visus maisto tvarkymo etapus nuo maistui skirtų augalų ir gyvūnų auginimo iki maisto teikimo vartotojams, įskaitant rinką. To paties straipsnio 5 dalyje nustatytos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teisės atliekant šio įstatymo bei lydimųjų teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę, teisės, tarp jų teisė tikrinti maisto tvarkymo vietos higienos būklę ir maisto tvarkymo procesus. Veterinarijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 9 punktas reglamentuoja, kad esant įtarimui dėl veterinariją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo, bet kuriuo metu patekti į valstybinės veterinarinės kontrolės objektų patalpas, atlikti tikrinimus, gauti visą su tikrinimu susijusią informaciją. 2012 m. birželio 6 d. patikrinimas pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioje valdoje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo atliktas esant įtarimų dėl galimai vykdomos veiklos (nelegalios mėsos produktų gamybos ir teikimo į rinką). Patikrinime dalyvavo pareiškėjas ir jo sutuoktinė, Klaipėdos VMVT pareigūnai, Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS pareigūnai bei Klaipėdos apskrities VMI specialistai. Klaipėdos VMVT pareigūnus dalyvauti patikrinime pakvietė Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS pareigūnai, kadangi veikla dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, galimai buvo vykdoma su maisto produktais. Klaipėdos VMVT atliko patikrinimą pagal teisės aktais nustatytą kompetenciją, atsižvelgdama į VMVT tikslus ir uždavinius. Pareiškėjo abejonės dėl 2012 m. birželio 6 d. patikrinimo teisėtumo nepagrįstos.

Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioje valdoje (gyvenamojo namo garaže ir kieme) buvo vykdoma neteisėta veikla - nelegalus gyvūninio maisto tvarkymas. Ši veikla, kuriai reikalingas veterinarinis patvirtinimas, nėra siejama su pareiškėjo sutuoktinės vykdoma ūkininko ūkio veikla, nes A. M. ūkyje nėra patvirtinta ir įteisinta mėsos tvarkymo veikla. Be to, A. M. ūkis registruotas ir ūkio veikla vykdoma (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Klaipėdos rajone, o patikrinimas vyko pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioje valdoje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kurioje užfiksuoti Patikrinimo akte ir Sprendime nurodyti pažeidimai. Patikrinimo metu valdoje, kurioje buvo nustatytas nelegalus gyvūninio maisto tvarkymas, buvo abu sutuoktiniai, todėl Klaipėdos VMVT vertino, kad neteisėtą gyvūninio maisto tvarkymo veiklą vykdė abu sutuoktiniai. Atsakovo nuomone, nėra skirtumo, kuriam iš jų suformuluoti nurodymai Patikrinimo akte ir Sprendime.

Pareiškėjo argumentus, esą maistas buvo tvarkomas asmeniniam naudojimui, nepagrįsti, nes juos paneigia patikrinimo duomenys. Patikrinimo metu gyvenamojo namo patalpose (garaže) buvo laikoma ir tvarkoma mėsa, t.y. išpjaustoma, smulkinama (malama), gaminami pusgaminiai. Minėtame garaže rastas didėlis kiekis įvairios atšaldytos mėsos ir mėsos pusgaminių. Produktai buvo fasuojami į vienkartinius indelius, ženklinami prekybinėmis etiketėmis, nurodančiomis pakuotės kainą ir svorį. Patikrinimo metu rastas pramoninis mėsos pjaustymo pjūklas, malimo mašina. Tai patvirtina, kad mėsa buvo tvarkoma dideliais kiekiais. Kieme mėsos gaminiai pakraunami /iškraunami į transporto priemonę (MB-Vito, valst. Nr. EOP255). Atsižvelgus į visa tai, taip pat įvertinus Vilniaus VMVT pateiktą informaciją, Klaipėdos VMVT nekilo abejonių, kad mėsos produktai buvo skirti ne asmeniniam vartojimui, o pateikimui į rinką. Tokią išvadą pagrindė ir patikrinimo metu rasti dokumentai – krovinių važtaraščiai (serija AAM Nr. 25 ir Nr. 26) bei automobilio MB-Vito, valst. Nr.EOP255, kuris patikrinimo metus stovėjo pareiškėjo ir jo sutuoktinės namų kieme (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, patikrinimo duomenys, iš kurių galima daryti išvadą, kad tik dalis skerdenų iš V. U. mėsos gamybos įmonės (skerdyklos, veterinarinio patvirtinimo Nr.55-24) patekdavo į mėsos perdirbimo įmonę UAB „Aisytė“, o kita dalis buvo iškraunama pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančiose patalpose (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Pareiškėjo argumentai, esą patikrinimo akte ir Sprendime nurodyta mėsa buvo gauta iš pareiškėjo sutuoktinei priklausančiame ūkyje užaugintų gyvulių, neatitinka tikrovės. Patikrinus krovinio važtaraščiuose (serija AAM Nr. 25 ir Nr. 26) nurodytų galvijų ausų įsagų numerius (LT 000005306192 ir LT 000005455120) Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad šie galvijai iki skerdimo (2012 m. birželio 5 d.) buvo auginami ūkininkų P. ir L. B. bandoje Šilutės rajone. Patikrinimo metu pateiktame krovinio važtaraštyje serija AAM Nr.25 nurodytos avių skerdenos, gautos iš avių, paskerstų iš V. U. mėsos gamybos įmonėje (skerdykloje), kurių veterinarinės ekspertizės aktas Nr.1318-1322. Patikrinus V. U. mėsos gamybos įmonėje (skerdykloje) dirbančio veterinarijos gydytojo pildomą tikrinimo prieš skerdimą ir po skerdimo rezultatų registracijos žurnalą, buvo nustatyta, kad veterinarinė sanitarinė ekspertizė Nr.1318-1322 buvo atlikta V. M. priklausančioms į skerdyklą pristatytoms 5 avims, kurių kiekviena turi identifikacinį numerį. Ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinėje sistemoje duomenys patvirtina, kad avys minėtais identifikaciniais numeriais iki skerdimo (2012 m. birželio 5 d.) priklausė V.J. M., gyvenančiam Šilutės rajone. Esant šioms aplinkybėms, nekyla abejonių, kad rasti mėsos produktai gauti ne iš pareiškėjo sutuoktinės asmeniniame ūkyje užaugintų gyvulių. Pareiškėjas neįgyvendino Maisto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, Reglamento (EB) 178/2002 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų reikalavimų, todėl ginant visuomenės interesą ir siekiant apsaugoti vartotojus nuo nesaugaus, pagaminto antisanitarinėmis sąlygomis nepritaikytose tai veiklai patalpose ir pažeidžiant produkto atsekamumo reikalavimus produkto, buvo surašyti Patikrinimo aktas ir Sprendimas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 91–97) pareiškėjo A. M. skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamentu Nr. 178/2002/EB (su vėlesniais pakeitimais) dėl maisto įstatymo pagrindinių principų ir reikalavimų nustatymo, Europos maisto saugos institucijos įsteigimo ir maisto saugos procedūrų bei principų nustatymo, kuris užtikrina žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą maisto atžvilgiu, atsižvelgiant į tiekiamo maisto įvairovę, įskaitant tradicinius produktus, veiksmingą vidaus rinkos veikimą, nustato bendruosius principus ir atsakomybę, veiksmingas organizacines priemones ir procedūras, padedančias priimti su maisto ir pašarų sauga susijusius sprendimus, nustato maisto bei pašarų principus apskritai ir ypač maisto ir pašarų saugos bendruosius reguliavimo principus. Šis reglamentas yra taikomas visiems maisto bei pašarų gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapams, tačiau netaikomas pirminei produkcijai, skirtai asmeniniam vietiniam vartojimui arba su asmeniniu vietiniu vartojimu susijusiam vietiniam paruošimui, tvarkymui ar saugojimui. Reglamento Nr. 178/2002 18 straipsnyje reglamentuotas maisto produkto atsekamumas.

Maisto tvarkymo, jo teikimo į rinką reikalavimus, valstybės institucijų bei visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, taip pat maisto gamintojų, paslaugų teikėjų bei pardavėjų pareigas ir atsakomybę Lietuvos Respublikoje taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos maisto įstatymas. Šio įstatymo nuostatos suderintos su jo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais, inter alia Reglamentu (EB) 178/2002 (Maisto įstatymo 1 straipsnis). Pagal Maisto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktą sąvoką maisto tvarkymas – bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, gabenimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei.

Maisto įstatymo 3 straipsnyje iš esmės pakartojant Reglamento Nr. 178/2002 nuostatas, apibrėžtos įstatymo taikymo ribos: šis įstatymas taikomas juridiniams ir fiziniams asmenims, tvarkantiems ir (ar) teikiantiems į rinką maistą, taip pat valstybės institucijoms, prižiūrinčioms bei kontroliuojančioms maisto saugą, kokybę ir tvarkymą; šis įstatymas netaikomas asmeniniam naudojimui ar paruošimui skirtos pirminės produkcijos gamybai, asmeniniame namų ūkyje vartojamam maistui arba su asmeniniu namų ūkio vartojimu susijusiam maisto tvarkymui.

Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad maistas visuose jo ruošimo ir teikimo vartotojams etapuose („nuo lauko iki stalo“) turi būti tvarkomas laikantis šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų:

1) tvarkyti maistą leidžiama tik pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus maisto higienos, visuomenės sveikatos, veterinarijos bei aplinkos apsaugos reikalavimus, turint higienos ir technologijos reikalavimus atitinkančią įrangą;

2) maisto tvarkymo vietose turi būti teisės aktų nustatyta tvarka taikoma rizikos veiksnių analizės ir valdymo sistema bei atliekami būtini laboratoriniai tyrimai maisto saugos ir tvarkymo savikontrolei užtikrinti;

3) asmenys, tvarkantys maistą, turi atitikti teisės aktų nustatytus sveikatos reikalavimus ir įgyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka privalomųjų higienos žinių;

4) tvarkyti maistą galima tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta ir su Sveikatos apsaugos ministerija suderinta tvarka patvirtintose maisto tvarkymo vietose, turinčiose nustatyta tvarka išduotus maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus.

Valstybinę maisto kontrolę, kuri apima visus maisto tvarkymo etapus nuo maistui skirtų augalų ir gyvūnų auginimo iki maisto teikimo vartotojams, įskaitant rinką, atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka Vyriausybės įsteigta maisto kontrolės institucija – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (MĮ 11 straipsnio 1 ir 4 dalys). VMVT turi teisę tikrinti maisto tvarkymo vietos higienos būklę ir maisto tvarkymo procesus; tikrinti, kaip asmenys, kurie vykdydami savo pareigas tiesiogiai ar netiesiogiai liečia maistą, laikosi higienos reikalavimų (nepažeisdama medicinos etikos principų); tikrinti maistą, jo ženklinimą, gaminius, kurie liečiasi su maistu, maisto tvarkymui, patalpų bei įrengimų valymui ir taisymui naudojamas priemones, medžiagas bei įrengimus; tikrinti su šio įstatymo ir kitų teisės aktų laikymusi susijusius dokumentus bei maisto tvarkymo vietos savikontrolės sistemos medžiagą.

Nustačiusi šio įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimus, Vyriausybės įstaiga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba taiko teikimo į rinką ribojimo ir (ar) kitas įstatymų nustatytas priemones (MĮ 11 straipsnio 5–6 dalys). Gamintojai, pardavėjai ar paslaugų teikėjai, pažeidę šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako Produktų saugos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (MĮ 7 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo (toliau – ir Produktų saugos įstatymas, PSĮ) 14 straipsnio 1 dalies 8 punktą kontrolės institucijos, atlikdamos valstybinę produktų saugos kontrolę, tarp jų VMVT, turi teisę šio ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir Vyriausybės nustatyta tvarka taikyti rinkos ribojimo priemones, kurios gali būti taikomos, jei produktai pateikti į rinką pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus.

Produktų pateikimo į rinką ribojimo priemonės (toliau – ir rinkos ribojimo priemonės) gali būti taikomos, jei produktai pateikti į rinką pažeidžiant Produktų saugos įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų, 9 straipsnio 1, 2 ir 3 punktų ir 10 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų reikalavimus. Be to, kontrolės institucijos gali taikyti rinkos ribojimo priemones, jeigu yra pagrindas manyti, kad produktas yra pavojingas vartotojų sveikatai ir saugai, nors produktas ir atitinka Produktų saugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus (PSĮ 16 straipsnis).

Uždraudusios pavojingą produktą tiekti į rinką, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba ar kontrolės institucijos turi teisę įpareigoti gamintoją ir (ar) platintoją, paslaugos teikėją saugiai jį sunaikinti, perdirbti ar imtis kitų priemonių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų Produktų pateikimo į rinką ribojimo priemonių taikymo taisyklių 14 punktas).

Bendrieji produktų saugos reikalavimai įtvirtinti Produktų saugos įstatymo 4 straipsnyje: į rinką teikiamas produktas turi būti saugus; produktas yra saugus, kai pavojaus ir pavojaus kategorijų aspektu jis atitinka savanoriškai taikomus kaip nacionalinius standartus perimtus Europos standartus, nuorodos į kuriuos buvo paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, o Lietuvos nuorodos į tokius nacionalinius standartus nustatyta tvarka buvo paskelbtos „Valstybės žiniose“; kitais, nei nurodyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, atvejais produktas vertinamas kaip atitinkantis bendruosius saugos reikalavimus pirmiausia atsižvelgiant į savanoriškai taikomus kitus, nei šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus, ES standartus perimančius nacionalinius standartus, kitus nacionalinius standartus, Europos Komisijos rekomendacijas, nustatančias produktų saugos vertinimo gaires, atitinkamame sektoriuje galiojančius geros gamybos praktikos kodeksus, naujausius mokslo ir technikos laimėjimus, saugą, kurios vartotojas gali pagrįstai tikėtis.

Maisto verslo operatoriai (maisto tvarkymo subjektai) turi užtikrinti, kad jų kontroliuojamame maisto versle būtų laikomasi Lietuvos higienos normoje HN 15-2005 „Maisto higiena“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675, ir kituose Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų maisto saugą ir higieną reglamentuojančių reikalavimų. Konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 853/2004 (su vėlesniais pakeitimais). Reglamentas Nr. 853/2004 ir jo priedai nustato griežtus reikalavimus mėsos tvarkymui. Maisto tvarkymo subjektai Bendrijoje pagamintus gyvūninės kilmės produktus pateikia į rinką tik tada, jeigu tie produktai buvo paruošti ir sutvarkyti tik įmonėse: a) atitinkančiose reikalavimus, nustatytus Reglamento (EB) 852/2004, šio Reglamento II ir III priedų, ir kitus atitinkamus maisto įstatymo reikalavimus; ir b) kompetentingos institucijos užregistruotuose arba, jeigu numatyta 2 dalyje, patvirtintose (Reglamento Nr. 853/2004 2 skyriaus 4 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas ar jo šeimos nariai neturi veterinarinio patvirtinimo gyvūninio maisto tvarkymo veiklai, kurio būtinumas nustatytas Reglamento Nr. 853/2004 2 skyriaus 4 straipsnio 2 punktu. Pareiškėjas teigimu, toks patvirtinimas nebuvo reikalingas, nes maisto tvarkymo veiklos nevykdė, o patikrinimo metu rasta mėsa ir mėsos gaminiai skirti asmeniniam naudojimui.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 6 d. Tarnyba gavo Vilniaus VMVT raštą, kuriuo informuojama, jog patikrinus maisto prekių parduotuvę „VIKIS“, esančią Vilniuje, nustatyta, kad šioje parduotuvėje prekiaujama šviežiomis dešrelėmis „Jautiena „Memelio“ dešrelės“. Ženklinimo etiketėje nurodoma „kilmės šalis Lietuva (skerdyklos Nr. LT 55-24)“, papildomoje ženklinimo etiketėje nurodytas partijos Nr. 2012/04/04, kilmės šalis Lietuva ir identifikavimo ženklas ovale 55-05 EB, kuris priklauso įmonei UAB „Agrovet“ (b. l. 53–54). UAB „Agrovet“ informavo Klaipėdos VMVT, kad ūkininkei A. M. neteikia jokių paslaugų. Atsakovas, įvertinęs gautą informaciją, apie galimai neteisėtai vykdomą veiklą informavo Klaipėdos apskrities VMI bei Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS (b.l.58-59). Dėl šio fakto Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (b. l. 60). Atlikus patikrinimą rasta: 38,467 kg. atšaldytos kiaulienos skerdenos; 3,551 kg atšaldytos išpjaustytos kiaulienos; 116,279 kg atšaldytos jautienos skerdenos; 179,703 kg atšaldytos išpjaustytos jautienos; 21,339 kg atšaldytos avienos skerdenos; 56,729 kg atšaldytos išpjaustytos avienos; 21,226 kg atšaldytos triušienos (neženklintos); 116, 938 kg šaldytos išpjaustytos ėrienos, 43,5 kg šaldytos išpjaustytos jautienos; 11,747 kg atšaldytos mėsos pusgaminių; 14,055 kg rūkytos dešros – iš viso 665,879 kg mėsos ir mėsos gaminių. Patikrinimo metu patalpose taip pat rasti pramoninis mėsos pjaustymo pjūklas, malimo mašina, fasavimui skirti vienkartiniai indeliai, prekybinės etiketės, skirtos ženklinimui, nurodančios pakuotės kainą ir svorį. Patikrinimo metu nustatyti faktai konstatuoti Patikrinimo akte (b. l. 49–51), užfiksuoti fotonuotraukose (b. l. 70). Patikrinimo metu dalyvavo pareiškėjas ir jo sutuoktinė (b. l. 49).

Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) teismas, atsižvelgdamas į patikrinimo metu užfiksuotą situaciją (rastą didelį įvairios mėsos ir mėsos pusgaminių kiekį, pramoninius mėsos apdorojimo įrankius, fasavimo priemones, prekybines etiketes, skirtas ženklinimui) teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, esą rasta mėsa ir jos gaminiai buvo skirti asmeniniam naudojimui, o ne pateikimui į rinką. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus nustatė, kad pareiškėjas, jo ir sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomose patalpose vykdė maisto tvarkymo veiklą, šią veiklą vykdė neturėdamas privalomo veterinarinio patvirtinimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad produktai, kuriuos pareiškėjas ketino teikti į rinką, buvo saugūs. Atsižvelgdamas į maisto kontrolės principą, nustatantį, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas (MĮ 11 straipsnio 2 dalis), teismas nustatė, kad atsakovas priėmė pagrįstą Sprendimą ir Patikrinimo aktu pagrįstai nurodė nutraukti nepatvirtintą maisto tvarkymo veiklą ir utilizuoti nurodytą mėsos kiekį.

Reglamento Nr. 178/2002 18 straipsnyje reglamentuojamas maisto produkto atsekamumas. Nustatyta, kad turi būti galimybė visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose atsekti maisto produktą, maistui skirtą gyvūną ir kitas medžiagas, skirtas arba reikalaujamas dėti į maistą ar pašarą. Tam tikslui maisto ir pašarų verslo operatoriai privalo vietoje turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias galimybę kompetentingų institucijų prašymu pateikti joms informaciją apie kiekvieną asmenį, pateikusį maisto produktą, maistui skirtą gyvūną ir kitas medžiagas, skirtas arba reikalaujamas dėti į maistą ar pašarą, taip pat suteikiančias galimybę nustatyti kitas įmones, į kurias yra pateikti produktai. Kompetentingų institucijų prašymu ši informacija yra joms pateikiama. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad patikrinimo metu rastas galvijas, kurio ausies įsago numeris LT000005306192, gimė ir iki skerdimo buvo auginamas ūkininko P. B., gyvenančio Šilutės rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, bandoje, o galvijas, kurio ausies įsago numeris LT000005455120, nuo 2010 m. liepos 8 d. iki skerdimo buvo auginamas ūkininkės L. B., gyvenančios tuo pačiu adresu, bandoje (b. l. 61–62). Tačiau patikrinimo metu rastose ženklinimo etiketėse nurodyta „ūkininkė A. M.“. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentą, esą patikrinimo metu rasta mėsa buvo užauginta pareiškėjo sutuoktinės ūkyje, pripažino nepagrįstu. Remdamasis minėtais argumentais, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė atsekamumo principo pažeidimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuosavybės teise valdomose patalpose patikrinimas buvo atliekamas vykdant ikiteisminį tyrimą pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (b. l. 60). Patikrinimą organizavo Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS, kuris, įvertinęs tai, kad galimai neteisėta veikla buvo vykdoma su maisto produktais, pakvietė dalyvauti patikrinime Klaipėdos VMVT specialistus. Skundžiami Patikrinimo aktas ir Sprendimas – šio patikrinimo rezultatas. Patikrinime dalyvavo pareiškėjas ir jo sutuoktinė (b. l. 49). Įvertinęs minėtas aplinkybes, pareiškėjo abejones dėl pavedimo tikrinti ir patikrinimo teisėtumo, teismas atmetė kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad Klaipėdos VMVT yra institucija, atliekanti valstybinę maisto kontrolę (Maisto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir minėtomis teisės aktų normomis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Patikrinimo aktas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, šių aktų panaikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje, nenustatyta, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 99–102) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atmetė pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus, priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą nesant įrodymų dėl jo veiklos neteisėtumo. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad nesieja ginčijamo patikrinimo su pareiškėjo sutuoktinės vykdoma ūkininko veikla. Todėl atsakovas turėjo įrodyti paties pareiškėjo veiksmus, susijusius su patikrinimo metu rastos mėsos ir jos produktų tiekimu į rinką. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Apeliantas akcentuoja, kad jis niekada neužsiėmė mėsos tvarkymu, kad jis nėra susijęs su sutuoktinės vykdoma ūkininko ūkio veikla, todėl jam negalėjo būti surašyti skundžiami administraciniai aktai. Į tikrinamas patalpas atvyko vėliau, iškviestas sutuoktinės. Skundžiamuose administraciniuose aktuose nenurodyti konkretūs jo veiksmai, apsiribota bendromis frazėmis. Byloje nenustačius nė vieno pateikimo į rinką požymio, teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas vykdė maisto tvarkymo veiklą, neturėdamas privalomo veterinarinio patvirtinimo, nes jis ir jo sutuoktinė tvirtino, kad mėsa ir mėsos gaminiai skirti asmeniniam naudojimui.

2. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą, kad mėsa buvo tvarkoma asmeninėms reikmėms. Jokiuose teisės aktuose nenurodyta, kiek ir kokios mėsos žmogus gali turėti savo poreikiams namuose.

3. Teismas nepagrįstai atmatė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tikrinti fizinio asmens, neužsiimančio ūkine veikla, jo namuose, kur mėsa buvo tvarkoma asmeninėms reikmėms.

4. Skundžiamų aktų atžvilgiu yra pagrindas taikyti ABTĮ 89 straipsnio nuostatas ir juos panaikinti.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Palaikydamas savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 108–118) remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

1. Negalima tapatinti gyvūninio maisto tvarkymo veiklos ir pareiškėjo sutuoktinės A. M. vykdomos ūkininko ūkio veiklos, nes tai yra skirtingos ūkinės veiklos formos, kurios vykdomos pagal atitinkamus teisės aktų reikalavimus. Subjektai, siekiantys vykdyti gyvūninio maisto tvarkymą, turi atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus ir turėti veterinarinį patvirtinimą ar būti registruoti. Subjektams, siekiantiems vykdyti ūkininko ūkio veiklą, veterinarinis patvirtinimas ar registracija nereikalingi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad A. M. ūkyje nėra patvirtinta ir įteisinta gyvūninio maisto tvarkymo veikla, 2012 m. birželio 6 d. patikrinimo metu nustatyta neteisėta gyvūninio maisto tvarkymo veikla buvo vykdoma abiejų sutuoktinių – pareiškėjo ir A. M..

2. Vadovaujantis Reglamento Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 punktu, pateikimo į rinką sąvoka suprantama ne tik kaip paties produkto pardavimas galutiniam vartotojui, tačiau ir kaip jo laikymas pardavimui, paskirstymas ir kitos jo perdavimo formos. 2012 m. birželio 6 d. patikrinimo metu nustatyta ir Patikrinimo akte užfiksuota, kad mėsos produktai pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančiose patalpose buvo fasuojami į vienkartinius indelius ir ženklinami etiketėmis, nurodančiomis pakuotės kainą ir svorį. Pateikimo į rinką faktą taip pat patvirtina ir Vilniaus VMVT pateikta informacija apie tai, kad 2012 m. balandžio 6 d. atlikus patikrinimą maisto prekių parduotuvėje „VIKIS“, Savanorių pr. 16, Vilniuje, nustatyta, kad maisto prekių parduotuvėje prekiaujama šviežiomis dešrelėmis „Jautiena „Memelio“ dešrelės“, gamintojas – ūkininkė A. M.. Papildomoje ženklinimo etiketėje nurodytas identifikavimo ženklas ovale 55-05 EB, kuris priklauso įmonei UAB „Agrovet“, tačiau UAB „Agrovet“ jokių paslaugų ūkininkei A. M. neteikia. Tai patvirtina, kad gyvūniniai maisto produktai buvo tvarkomi pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančiose patalpose.

3. 2012 m. birželio 6 d. patikrinimo metu buvo nustatyta, jog atsižvelgiant į krovinio važtaraščius, galima daryti prielaidą, kad tik dalis iš V. U. mėsos gamybos įmonės (skerdyklos) išvežtų skerdenų patekdavo mėsos produktų gamybai į mėsos perdirbimo įmonę UAB „Aisytė“, o kita dalis buvo iškraunama pareiškėjui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kur ir vyko nelegalus mėsos tvarkymas bei ruošimas tiekti į rinką kartu su produkcija, pagaminta mėsos perdirbimo įmonėje UAB „Aisytė“.

4. Patikrinimo aktas buvo surašytas dalyvaujant pareiškėjui ir jo sutuoktinei, su patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis abu sutuoktiniai supažindinti, tai patvirtina parašai Patikrinimo akte. Patikrinimo akte suformuluoti nurodymai taikytini kartu tiek pareiškėjui, tiek jo sutuoktinei, kadangi jie kartu vykdė neteisėtą gyvūninio maisto tvarkymą. Atsakovo nuomone, nėra svarbu, kuris iš sutuoktinių ar abu kartu šiuos nurodymus įvykdys, nes esminis dėmesys skiriamas tam, kad į rinką nebūtų pateiktas maisto produktas, pagamintas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Sprendimas, kuriame nurodoma uždrausti jame minimų maisto produktų pateikimą į rinką, taikytinas nelegalią gyvūninio maisto tvarkymo veiklą vykdžiusiems asmenims, t. y. pareiškėjui ir jo sutuoktinei. Atsižvelgus į tai, kad minėtą nelegalią veiklą vykdė abu sutuoktiniai, Sprendime nurodytas reikalavimas taikytinas jiems abiem, nes būtų netikslinga priimti kelis sprendimus dėl to paties dalyko skirtingiems asmenims, bendrai vykdžiusiems neteisėtą gyvūninio maisto tvarkymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Klaipėdos VMVT 2012 m. birželio 6 d. patikrinimo akto Nr. 37GPGĮ-34/190, kuriame užfiksuota nepatvirtinta maisto tvarkymo veikla pareiškėjui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančio namo garaže (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, dalies, kurioje nurodyta nutraukti šią veiklą ir utilizuoti rastą mėsą, bei 2012 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 37SV-49, kuriuo uždrausta teikti produktus į rinką.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai atmetė jo paaiškinimus. Apelianto teigimu, jis niekada neužsiėmė maisto tvarkymo veikla ir neatliko jokių veiksmų dėl mėsos ir jos produktų pateikimo į rinką, todėl jam negalėjo būti surašyti skundžiami aktai; taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tikrinti fizinio asmens, neužsiimančio ūkine veikla, kad mėsa jo ir sutuoktinės namuose buvo tvarkoma asmeniniams poreikiams. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu netinkamai taikė Maisto įstatymo ir Reglamento Nr. 178/2002 nuostatas.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, tikrinamoje byloje turi būti atsakyta į apelianto iškeltus klausimus, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas. ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija tikrindama bylą, be kita ko, atsižvelgė ir į šį įstatymo reikalavimą.

ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kurių nustatymas apeliacinės instancijos teismui yra absoliutus pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktų nuostatomis nesiremia. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nenustatė aplinkybių, suteikiančių pagrindą taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Bendroji įstatymu nustatyta taisyklė yra ta, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.

Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, be kita ko, turi būti nurodoma įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtų ABTĮ normų taikymo aspektais, teisėjų kolegija nustatė, kad teismas išsamiai išnagrinėjo teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, kuriais pagrindė teismo sprendime išdėstytas išvadas. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pareiškėjo paaiškinimus įvertino įrodymų visumos kontekste ir išdėstė argumentus dėl kurių pareiškėjo paaiškinimus pripažino nepagrįstais.

Tai atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatytus teismo sprendimo turinio reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Bylos proceso šalies nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant ar netinkamai pritaikant procesinės teisės normas. Tikrinamoje byloje keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, esą patikrinimas negalėjo būti atliekamas privačioje valdoje. Maisto įstatyme, kurio nuostatos suderintos su Reglamentu Nr. 178/2002 dėl maisto įstatymo pagrindinių principų ir reikalavimų nustatymo, įtvirtinti tikslai – užtikrinti kad į rinką būtų teikiamas maistas, atitinkantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus saugos reikalavimus (MĮ 1 str. 2 d.). Sauga Maisto įstatymo prasme – šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytų maisto ir jo tvarkymo reikalavimų visuma, užtikrinanti, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų apsaugos lygį. Reglamentas Nr. 178/2002 apibrėžia, kad „rizika“ – tai neigiamo poveikio sveikatai tikimybė ir to poveikio stiprumas, sukeliantis pavojų. Reglamento Nr. 178/2002 (1 str. 1 d.), taip pat Maisto įstatymo (MĮ 2 str. 11 d., 11 str. 2 d.) nuostatos skirtos apsaugoti nuo rizikos veiksnių išskirtines vertybes – maisto vartotojų sveikatą ar gyvybę.

Maisto įstatymu Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai yra pavesta valstybinės maisto kontrolės funkcija (MĮ 11 str.). Šio įstatymo prasme valstybinė maisto kontrolė – tikrinimas, kurį atlieka kompetentinga institucija, siekdama nustatyti, ar maistas, maisto priedai, vitaminai, mineralinės medžiagos, mikroelementai bei kitokie priedai, skirti parduoti, taip pat medžiagos ir prekės, kurios liečiasi su maisto produktais, atitinka nuostatas, skirtas užkirsti kelią pavojui visuomenės sveikatai, užtikrinant sąžiningus verslo sandorius ar saugant vartotojų interesus, įskaitant ir vartotojų informavimo nuostatas (MĮ 2 str. 19 d.).

Pagal Maisto įstatymą tvarkyti maistą galima tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka patvirtintose įmonėse, turinčiose nustatyta tvarka išduotus leidimus – higienos pasus verstis ūkine komercine veikla (MĮ 4 str. 3 d.). Maisto įstatyme įtvirtinta, kad valstybinė maisto kontrolė atliekama laikantis principo, jog maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas (MĮ 11 str. 2 d.). Aptariamu įstatymu nustatyta, kad valstybinė maisto kontrolė, kuri apima visus maisto tvarkymo etapus, yra atliekama be išankstinio įspėjimo, reguliariai, pagal iš anksto sudarytas programas, taip pat kilus įtarimui, kad buvo pažeisti šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimai.

Kontrolės metodai turi atitikti kontrolės tikslus (MĮ 11 str. 3, 4, 5 d.). Pagal minėtas įstatymo nuostatas, kilęs pagrįstas įtarimas, kad buvo pažeisti šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimai, yra pakankamas pagrindas atlikti valstybinę maisto kontrolę. Į bylą pateikti įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad Klaipėdos VMVT, patikrinusi Vilniaus VMVT pateiktą informaciją apie parduotuvėje „VIKIS“, esančioje Savanorių pr. 16, Vilniuje, 2012 m. balandžio 6 d. buvusią prekę – šviežias dešreles „Jautiena „Memelio“ dešrelės“ (ženklinimo etiketėje, be kita ko, nurodyta, kad jų gamintoja – ūkininkė A.

M., identifikavimo ženklas ovale 55-05 EB, kuris priklauso įmonei UAB „Agrovet“) ir nustačiusi, kad UAB „Agrovet“ ūkininkei A. M. neteikia jokių paslaugų, turėjo pagrindą įtarti, jog vykdoma maisto tvarkymo ir teikimo į rinką veikla pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus ir dėl to kyla rizika vartotojų sveikatai, todėl pagal įstatymu suteiktą kompetenciją turėjo teisę atlikti valstybinės maisto kontrolės priemones (šiuo atveju atliko patikrinimą). Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad 2012 m. birželio 6 d. patikrinimą pareiškėjo ir jo sutuoktinės namų valdoje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, organizavo ikiteisminį tyrimą atliekantys Klaipėdos apskrities VPK NTB ENTS pareigūnai, o Klaipėdos VMVT pareigūnai buvo pakviesti į šį patikrinimą įvertinti pagal kompetenciją galimai neteisėtą maisto tvarkymo veiklą, ginčo esmės nekeičia, nes Klaipėdos VMVT pareigūnai dėl maisto tvarkymo veiklos patikrinimą atliko ir patikrinimo aktą surašė pagal savo kompetenciją.

Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad kontrolės metodas neatitiko kontrolės tikslų, ar kad nebuvo laikytasi Saugos žmonių sveikatai besąlyginio prioriteto principo.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė kai kurias materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas iš dalies (ABTĮ 143 str.).

Klaipėdos VMVT specialistai 2012 m. birželio 6 d. patikrinimo akte užfiksavo patikrinimo metu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pareiškėjui A. M. ir jo sutuoktinei A. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioje patalpoje (garaže), nustatytą teisės aktus pažeidžiantį mėsos tvarkymo faktą (mėsos tvarkymą neturint leidimo tvarkyti maistą, nepatvirtintose maisto tvarkymo veiklai patalpose, kurios neatitinka veterinarinių, sanitarinių ir higienos reikalavimų; mėsos tvarkymo pramoninę įrangą; atitinkamus įvairių rūšių mėsos ir jos produktų kiekius; mėsos tvarkymo veiksmus – gaminimą, išpjaustymą, fasavimą, ženklinimą pateikimui į rinką ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktiką atliekant valstybinę maisto kontrolę surašytas patikrinimo aktas ir kiti patikrinimo dokumentai yra sprendimo dėl administracinio poveikio priemonių taikymo sudedamoji (motyvuojamoji) dalis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2039/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju į Patikrinimo aktą buvo įrašyti nurodymai nutraukti nepatvirtintą maisto tvarkymo veiklą ir utilizuoti mėsą.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė nagrinėti Patikrinimo akto dalį („Išvados ir nurodymai“) ta apimtimi, į kurią įrašyti nurodymai nutraukti nepatvirtintą maisto tvarkymo veiklą ir utilizuoti surastą mėsą. Byloje nustatyta, kad Patikrinimo aktas surašytas konstatuojant teisės aktus pažeidžiantį mėsos tvarkymo faktą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, garaže. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad Patikrinimo aktas surašytas būtent pareiškėjo atžvilgiu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų visumos vertinimu ir padarytomis išvadomis, kuriomis teismas atmetė pareiškėjo argumentus, esą 2012 m. birželio 6 d. patikrinimo metu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, rasta mėsa yra gyvulių, užaugintų pareiškėjo sutuoktinės ūkyje ir tvarkoma asmeniniams poreikiams.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl Patikrinimo akto dalies, kurioje nurodyta nutraukti nepatvirtintą maisto tvarkymo veiklą ir utilizuoti mėsą, paliko galioti pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kad Patikrinimo akte nėra nurodyta, kuriam iš patalpų, kuriose užfiksuotas teisės aktus pažeidžiantis mėsos tvarkymo faktas, bendraturčių (pareiškėjui ar jo sutuoktinei) yra suformuluoti privalomieji nurodymai, o Patikrinimo akto kopijos įteiktos abiems bendraturčiams (jie patikrinimo akte pasirašė kaip patikrinime dalyvavę asmenys), laikytina, kad nurodymai buvo suformuluoti pagal konstatuotą mėsos tvarkymo faktą abiems bendraturčiams.

Atsižvelgiant į tai, naikinti Patikrinimo akte suformuluotus nurodymus nėra pagrindo. Pareiškėjas – gyvenamojo namo, kurio garaže buvo užfiksuotas teisės aktus pažeidžiantis mėsos tvarkymo faktas, bendraturtis taip pat yra atsakingas už tai, kad jam ir sutuoktinei priklausančioje namų valdoje būtų nutraukta teisės aktus pažeidžiančios maisto tvarkymo veikla ir pašalinti jos padariniai.

Tikrinamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas yra tinkamas subjektas, kuriam Klaipėdos VMVT 2012 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 37SV-49 pritaikyta administracinio poveikio priemonė – produkto teikimo į rinką uždraudimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad priimant sprendimus dėl maisto ir kitų gaminių pateikimo į rinką ribojimo turi būti nustatytas tinkamas subjektas ir nustatyta (individualizuota) jo veika, pažeidžianti teisės aktus maisto saugos srityje.

2012 m. birželio 6 d. sprendime dėl produkto teikimo į rinką uždraudimo, remiantis Patikrinimo aktu, konstatuota, kad patikrinimo metu rasta įvairių rūšių mėsos (iš viso 623,861 kg.), jos atsekamumas neįmanomas, mėsa išpjaustyta ir pagaminta nelegaliose, nepatvirtintose tai veiklai patalpose antisanitarinėmis sąlygose, neatitinka Reglamento Nr. 853/2004 4 straipsnio 2 dalies, Maisto įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Reglamento Nr. 178/2002 18 straipsnio reikalavimų.

Pagal Reglamento Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 punktą ir Maisto įstatymo 2 straipsnio 17 punktą „pateikimas į rinką“ – tai maisto arba pašarų laikymas pardavimui, įskaitant siūlymą parduoti arba kurį nors kitą jo perdavimo būdą, nemokamai ar už pinigus, ir pats pardavimas, paskirstymas bei kitos jo perdavimo formos. Tikrinamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas užsiėmė veikla, atitinkančia „pateikimo į rinką“ sąvoką, taip pat, kad jis pats užsiėmė maisto tvarkymo veikla. Maisto įstatymo prasme maisto tvarkymas – bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, gabenimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei (MĮ 2 str. 5 d.).

Iš atsakovo paaiškinimų, išdėstytų atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą, matyti, kad sprendimas dėl produkto pateikimo į rinką uždraudimo pareiškėjo atžvilgiu priimtas tik todėl, kad pareiškėjas yra patalpų (garažo) (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kur buvo atliktas patikrinimas ir Tarnyba nustatė teisės aktus pažeidžiantį maisto (mėsos) tvarkymo faktą, bendraturtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ši aplinkybė negali būti pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėją tinkamu subjektu taikyti jo atžvilgiu administracinio poveikio priemonę – produkto teikimo į rinką uždraudimą.

Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas užsiėmė maisto (mėsos) tvarkymo veikla. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė A. M. yra teisės aktų nustatyta tvarka registruota ūkininkė (pažymėjimo ŪP Nr. 0108633, ūkio adresas – (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., ūkio įregistravimo data – 2007 m. kovo 27 d.). Šią aplinkybę akcentuoja ir apeliantas. Pagal Vilniaus VMVT 2012 m. balandžio 6 d. atlikto patikrinimo duomenis vienoje iš Vilniuje esančių maisto prekių parduotuvių buvo prekiaujama šviežiomis jautienos dešrelėmis, kurių ženklinimo etiketėje nurodyta gamintoja – ūkininkė A.

M. ((duomenys neskelbtini) kaimas, Klaipėdos rajonas). Klaipėdos VMVT 2012 m. birželio 6 d. atlikto patikrinimo metu gyvenamojo namo garaže (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje ant mėsos gaminių pakuočių buvo užklijuotos ženklinimo etiketės su analogiškais ūkininkės A. M. duomenimis, o 2012 m. birželio 6 d. krovinio važtaraščiuose AAM Nr. 25 ir AAM Nr. 26 ūkininkė A. M. ((duomenys neskelbtini), Klaipėda) nurodyta krovinio gyvulių skerdimui siuntėja ir skerdienos gavėja. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas užsiėmė maisto tvarkymo veikla, įskaitant jos tiekimą vartotojams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis), todėl šia apimtimi pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinant Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2012 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 37SV-49.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą. Panaikinti Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2012 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 37SV-49.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Stasys Gagys