2025-12-10 Nr. AB-22294-3-61-3-07937-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1394-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07937-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos G. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2023 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2023 m. birželio 21 d. pateikė prašymą NŽT priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų (toliau – ir Prašymas). Kartu su Prašymu pateikė įstatymų nustatyta tvarka reikalingą dokumentaciją dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų nustatymo. NŽT Įsakymu atsisakė nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus pagal pareiškėjo Prašymą, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės ūko paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame planuojama statyti ūkininko sodybą, yra mažesnis už Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnyje nustatytą 2 ha žemės plotą, taip pat nepateikta pastarųjų 3 metų pajamų iš žemės ūkio veiklos deklaracija.

2.2. Administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Pareiškėjui teikiant Prašymą (2023 m. birželio 21 d.), galiojo ūkininkų sodybos statybos sąlygų išdavimo tvarka, nurodyta 1999 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, jog nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Po 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojo kitokia ūkininko sodybos statybos sąlygų išdavimo tvarka, kurioje nustatytas reikalavimas deklaruoti 3 metus pajamas iš žemės ūkio veiklos bei nustatytas reikalavimas dėl 2 ha žemės sklypo ploto.

2.3. NŽT Įsakymu reikalaujama iš pareiškėjo, kad jo teikiamas Prašymas atitiktų teisės aktus, kurie veiksmų (Prašymo pateikimo dieną 2023 m. birželio 21 d.) atlikimo metu dar negaliojo. Todėl toks NŽT priimtas Įsakymas grubiai pažeidžia lex retro non agit principą ir turi būti panaikintas.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis ir jį grindė šiais argumentais:

4.1. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenimis, 0,5000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjui ir R. B..

4.2. Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad prieš sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų priėmimą Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys patikrina, ar asmens, pageidaujančio rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti, ūkininko ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre ir ar žemės sklypas atitinka Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nustatytas sąlygas; sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų projektą likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki jo priėmimo dienos paskelbia savivaldybės (kai planavimo organizatorius yra savivaldybės administracijos direktorius) ar Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėse (paskelbiant jose visą šį sprendimo projektą) bei seniūnijos, kurioje yra planuojama teritorija, skelbimų lentoje, informuojant, iki kada ir kokiu adresu galima susipažinti su sprendimo ir planavimo tikslų dokumentais, teikti pasiūlymus dėl planavimo tikslų. Sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų projektas viešinamas iki sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų priėmimo.

4.3. 2023 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1796 (toliau – ir 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymas) 1 straipsniu pakeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (įsigaliojo nuo 2023 m. liepos 1 d.), kurioje nustatyta, kad neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje (išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtas teritorijas) esančioje žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas, kuris pastaruosius 3 metus yra deklaravęs pajamas iš žemės ūkio veiklos, gali statyti vieną ūkininko sodybą (vieną gyvenamosios paskirties pastatą su pagalbinio ūkio paskirties pastatais). Reikalavimas pastaruosius 3 metus deklaruoti pajamas iš žemės ūkio veiklos netaikomas kitos paskirties pastatų, reikalingų ūkininko veiklai vykdyti, statybai. Ūkininko sodyba (gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio paskirties pastatais) statoma nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 2 hektarai, išskyrus atvejus, kai kituose įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatyta kitaip. Kitos paskirties pastatai, reikalingi ūkininko veiklai vykdyti, gali būti statomi ir nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro, išskyrus atvejus, kai kituose įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatyta kitaip. Saugomose teritorijose ūkininko sodybos pastatų statyba turi būti numatyta saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentais nustatytose vietose. Kai žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis yra Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoje, nepatenkančioje į nacionalinę saugomą teritoriją, ūkininko sodybos pastatų statyba galima ne mažesnėje kaip 2 ha jo dalyje, esančioje už šios Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos ribų.“

4.4. 2023 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1796 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIV-2042 (toliau – ir 2023 m. birželio 8 d. Pakeitimo įstatymas) pakeistas 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnis dėl šio įstatymo taikymo, kurio 2 dalis nustato, jog ūkininko sodybos pastatų, kurių statybai kaimo plėtros žemėtvarkos projektai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėti rengti (ar yra patvirtinti) arba dėl kurių iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos prašymai statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra pateikti (ar šie dokumentai yra išduoti), arba kurie pradėti statyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, statybai taikomas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas.

4.5. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2023 m. liepos 1 d.) sprendimas dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų nebuvo ir negalėjo būti priimtas, nes privalomas sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų projekto 10 darbo dienų viešinimo terminas baigtųsi 2023 m. liepos 4 d., todėl pareiškėjo Prašymas pagrįstai buvo nagrinėjamas ir NŽT Įsakymas priimtas pagal naująją Įstatymo redakciją, kurioje numatyta, kad ūkininko sodyba (gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio paskirties pastatais) galės būti statoma tik 2 ha ir didesniame nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, išskyrus tuos atvejus, kai kituose įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatyta kitaip.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, panaikino NŽT Įsakymą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 21 d. pateikė prašymą NŽT priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų. NŽT priėmė Įsakymą, kuriuo atsisakė nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus pagal pareiškėjo Prašymą. NŽT Įsakymu nurodė, kad vadovaudamasi Žemės įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 19 punktu, veikdama pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2023 m. sausio 5 d. įgaliojimą Nr. 1Į-192-(1.9 E.) „Dėl teritorijų planavimo dokumentų ir žemės valdos projektų rengimo ir tvirtinimo, kitų funkcijų atlikimo“, atsižvelgdama į tai, kad organizatoriaus nuosavybės teise priklausantis žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame planuojama statyti ūkininko sodybą, yra mažesnis už Įstatymo 11 straipsnyje nustatytą 2 ha žemės plotą, taip pat nepateikta pastarųjų 3 metų pajamų iš žemės ūkio veiklos deklaracija, atsisako nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus.

7. Teismas vadovavosi nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojusios naujos Įstatymo redakcijos, t. y. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1796 11 straipsnio 1 dalimi, nustatė, jog 2023 m. birželio 8 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2023 m. liepos 1 d. (1 dalis) bei nustatyta jo taikymo tvarka, t. y., jog ūkininko sodybos pastatų, kurių statybai kaimo plėtros žemėtvarkos projektai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėti rengti (ar yra patvirtinti) arba dėl kurių iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos prašymai statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra pateikti (ar šie dokumentai yra išduoti), arba kurie pradėti statyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, statybai taikomas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas.

8. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi pareiškėjo 2023 m. birželio 21 d. Prašymo pateikimo metu, t. y. Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2023 m. liepos 1 d., kurio 11 straipsnio 2 dalis įtvirtino teisinį reglamentavimą, numatantį, jog ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro.

9. Teismas, aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką principo lex retro non agit aspektu, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 3 dalyje nustatytą įpareigojimą visoms valstybės institucijoms atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikiamus išaiškinimus, pažymėjo, jog valstybės institucija, nagrinėdama asmens prašymą, turi taikyti tas teisės normas, kurios galiojo prašymo pateikimo metu. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą, iš esmės veikė neteisėtai, kadangi pareiškėjo Prašymą išnagrinėjo vadovaudamasi ne Prašymo pateikimo metu galiojusia Įstatymo redakcija, o būtent vėliau, t. y. nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymu. Teismas sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis teisės akto redakcija, kuri įsigaliojo vėliau, nei nagrinėjamu atveju susiklostė juridiniai faktai, t. y. pareiškėjas pateikė Prašymą.

10. Teismas pažymėjo, jog situacija, kai viešojo administravimo subjekto sprendimui iš esmės suteikiama retroaktyvi galia akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia (be kita ko, įskaitant) pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai visiškai nedera su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis.

11. Teismas pripažino, kad toks atsakovo pareiškėjo Prašymo nagrinėjimui taikytinos teisės akto redakcijos pasirinkimas ne tik kad neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą pareiškėjo prašymo išnagrinėjimą, bet ir pažeidė jo teisėtų lūkesčių bei gero administravimo principus. Teismas sprendė, kad atsakovo atsiliepime į skundą nurodyti argumentai dėl Taisyklių 19 punkte nustatyto reguliavimo, nepateisina atsakovo pasirinkimo pareiškėjo Prašymui nagrinėti taikyti vėliau įsigaliojusio teisės akto redakciją, t. y. veikti retroaktyviai.

12. Teismas pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Įsakymą.

III. 13. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo 1 straipsniu ir 2023 m. birželio 8 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reguliavimu dėl šio įstatymo taikymo, Taisyklių 4, 16–17, 19 punktais, ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

14.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi pareiškėjo Prašymo pateikimo metu, t. y. redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2023 m. liepos 1 d. 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymu griežtesnė ūkininkų sodybų tvarka nustatyta siekiant užkirsti kelią gyvenamųjų pastatų statybai tais atvejais, kai asmenys iš tikrųjų nesiverčia ūkininko veikla. 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo tikslas – apriboti didžiųjų miestų rajonuose esančių plotų užstatymą, kad gyvenamieji namai padrikai nebekiltų itin gražiose teritorijose aplink miestus. Tokiu būdu sprendžiamas ir brangios infrastruktūros problemos, t. y. darželių, mokyklų susisiekimo ir pan. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo iniciavimo procedūrą sutapatino su sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų priėmimo procedūra, todėl netinkamai taikė Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2023 m. liepos 1 d.

14.2. Teismas nevertino 2023 m. birželio 8 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Taisyklių 16–17 punktų nuostatų, kurios konkretizuoja prašymo priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo bei kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios turinį, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą, iš esmės veikė neteisėtai. Iki 2023 m. birželio 30 d. galiojusi Įstatymo redakcija taikoma tada, kai iki 2023 m. liepos 1 d. jau yra priimtas NŽT sprendimas dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų, tačiau nagrinėjamu atveju toks sprendimas nebuvo ir negalėjo būti priimtas, nes nuo pareiškėjo Prašymo pateikimo dienos turėjo būti atliktos duomenų patikrinimo ir sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų projekto 10 darbo dienų viešinimo procedūros (Taisyklių 18 p.), kurių terminas baigtųsi po 2023 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas įstatymo galiojimo į ateitį principas.

14.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui negalėjo susiformuoti pagrįsti teisėti lūkesčiai, jog pateikus Prašymą iki 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos sprendimas pradėti rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą bus priimtas vadovaujantis iki 2023 m. liepos 1 d. galiojusia Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies redakcija, kadangi neįmanoma priimti sprendimo neatlikus privalomų Taisyklių 18 punkte nustatytų duomenų patikrinimo ir viešinimo procedūrų.

14.4. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2013 m. kovo 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-222/2013, 2014 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, 2021 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2895-442/2021, nes šios administracinės bylos nėra analogiškos nagrinėjamai administracinei bylai. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai.

15. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir papildomai akcentuoja:

16.1. Apeliacinis skundas iš esmės yra nemotyvuotas, jame nėra pateikta jokių teisinių argumentų, išskyrus teisės aktų ir Taisyklių nuostatas, kurios buvo nurodytos ir atsiliepime į skundą ir kurios neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo tariamam nepagrįstumui, o tik pateikiamas atsakovo subjektyvus vertinimas dėl Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies redakcijos, įsigaliojusios nuo 2023 m. liepos 1 d. taikymo pareiškėjo Prašymui priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų.

16.2. Teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad Taisyklės (19 p.) nepateisina atsakovo pasirinkimo pareiškėjo Prašymui nagrinėti taikyti vėliau įsigaliojusio teisės akto redakciją. Pasibaigus Įstatymo galiojimui, buvo galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis Įstatymu jo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant Įstatymui. Tai, kad atsakovas, vadovaudamasis formaliais terminais, priėmė sprendimą jau po naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo, nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo nuostatas atgal ir pažeisti pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kuriuos gina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose. Akivaizdu, jog nors ir įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kuri reiškė, jog po 2023 m. liepos 1 d. teikiami prašymai dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo turėjo atitikti naujus reikalavimus, tačiau tai nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos pagal galiojusį Įstatymą.

16.3. 2023 m. gegužės 16 d. aiškinamajame rašte Nr. XIVP-2752 dėl Ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1796 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto numatyta, kad turi būti užtikrinamas asmenų teisėtų lūkesčių principas, kurie pradėjo realizuoti teisę statyti ūkininko sodybos pastatus (pradėjusių rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus). Pareiškėjas 2023 m. birželio 21 d. pateikdamas Prašymą turėjo pagrįstų lūkesčių, pasitikėjo valstybe ir jos institucijomis bei teise, kad jo Prašymas bus nagrinėjamas pagal prašymo pateikimo metu galiojančius teisės aktus, o ne pagal ateityje priimtus naujus įstatymus. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad jo pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos.

16.4. Analogišką praktiką kaip nagrinėjamoje byloje formuoja ir Lietuvos administracinių ginčų komisija (2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 21RE4-99 (AG4-80/22-2023).

16.5. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta teisminė praktika yra ne tik aktuali, bet ir pagrindžianti tiesiog elementarius teisės principus dėl kurių jau ne kartą yra aiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teismo sprendime cituojama teismų praktika užtikrina pamatinio nacionalinės teisės principo – teisinio saugumo principo tinkamą taikymą, kuris apima lex retro non agit, teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Teisės aktų negaliojimo į praeitį – lex retro non agit principas yra įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Ši nuostata aiškintina, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Lex retro non agit principas reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; iš konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas (Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2023 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus pagal pareiškėjo G. B. 2023 m. birželio 21 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Įsakymą konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi pareiškėjo 2023 m. birželio 21 d. prašymo pateikimo metu, buvo pažeistas lex retro non agit principas, pareiškėjo teisėtų lūkesčių bei gero administravimo principai.

19. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo iniciavimo procedūrą sutapatino su sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų priėmimo procedūra, todėl netinkamai taikė Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2023 m. liepos 1 d. Atsakovas pabrėžia, kad Įsakymu nebuvo pažeistas įstatymo galiojimo tik į ateitį principas.

20. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateikto apeliacinio skundo ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Byloje nustatyta, kad 2023 m. birželio 21 d. pareiškėjas pateikė Prašymą NŽT priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų, į kurį NŽT atsakė 2023 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“ (atsisakė nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus pagal pareiškėjo Prašymą). Byloje kilo ginčas, kokiais teisės aktais vadovaujantis turi būti sprendžiamas pareiškėjo Prašymas.

22. Žemės įstatymo 39 straipsnio 1 dalies (toks pat šio straipsnio dalies turinys yra ir teisės akto redakcijoje, galiojusioje nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d., ir teisės akto redakcijoje, galiojusioje nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.) nustato, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projektai pagal rengimo tikslus skirstomi į: 1) kaimo plėtros žemėtvarkos projektus miškui įveisti ne miško žemėje; 2) kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkio žemės valdai pertvarkyti; 3) kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkininko sodybos vietai ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti; 4) žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus.

23. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d.) 11 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro.

24. 2023 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. Nr. XIV-1796 buvo pakeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis ir ji išdėstyta taip: „1. Neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje (išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtas teritorijas) esančioje žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas, kuris pastaruosius 3 metus yra deklaravęs pajamas iš žemės ūkio veiklos, gali statyti vieną ūkininko sodybą (vieną gyvenamosios paskirties pastatą su pagalbinio ūkio paskirties pastatais). Reikalavimas pastaruosius 3 metus deklaruoti pajamas iš žemės ūkio veiklos netaikomas kitos paskirties pastatų, reikalingų ūkininko veiklai vykdyti, statybai. Ūkininko sodyba (gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio paskirties pastatais) statoma nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 2 hektarai, išskyrus atvejus, kai kituose įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatyta kitaip. Kitos paskirties pastatai, reikalingi ūkininko veiklai vykdyti, gali būti statomi ir nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro, išskyrus atvejus, kai kituose įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatyta kitaip. Saugomose teritorijose ūkininko sodybos pastatų statyba turi būti numatyta saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentais nustatytose vietose. Kai žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis yra Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoje, nepatenkančioje į nacionalinę saugomą teritoriją, ūkininko sodybos pastatų statyba galima ne mažesnėje kaip 2 ha jo dalyje, esančioje už šios Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos ribų.“ Taip pat Įstatymo 2 straipsniu „Įstatymo įsigaliojimas“ buvo nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2023 m. liepos 1 d.

25. 2023 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1796 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIV-2042 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis ir jis išdėstytas taip: „2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas. 1. Šis įstatymas įsigalioja 2023 m. liepos 1 d. 2. Ūkininko sodybos pastatų, kurių statybai kaimo plėtros žemėtvarkos projektai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėti rengti (ar yra patvirtinti) arba dėl kurių iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos prašymai statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra pateikti (ar šie dokumentai yra išduoti), arba kurie pradėti statyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, statybai taikomas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas.“

26. 2023 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1796 2 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2042 aiškinamajame rašte (toliau – ir Aiškinamasis raštas) nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad „iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise;

šie principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Atsižvelgiant į visa tai, teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią).

Taigi Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį aiškinant konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste konstatuotina, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus. <...> Kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą bei jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes, inter alia tokias, dėl kurių įstatymas turėtų įsigalioti kuo skubiau.

Svarbus viešasis interesas, siekis apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, nusveriantis asmens interesą turėti daugiau laiko prisitaikyti prie naujas pareigas ar apribojimus nustatančio teisinio reguliavimo, gali lemti skubų įstatymo įsigaliojimą jo oficialaus paskelbimo dieną be jokio vacatio legis termino. Vis dėlto pabrėžtina, kad skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, įsigaliojimas turėtų būti labiau išimtis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė.“ <...> „[D]arant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą.

Asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. sausio 25 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).“ <...> „[S]iekiant padėti asmenims išvengti galimų teisinių ginčų dėl neaiškaus teisinio reguliavimo teismuose, šio įstatymo projekto tikslas – papildyti Seimo priimto [2023 m. kovo 16 d.

Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymo XIV-1796] Nr. XIV-1796 2 straipsnį nuostatomis, reglamentuojančiomis šio įstatymo taikymą.“

27. Taisyklių (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2022 m. birželio 8 d. iki 2025 m. spalio 30 d.) 19 punktas nustato, kad Sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų arba motyvuotą atsisakymą jį priimti Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas priima ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo planavimo organizatoriaus prašymo gavimo dienos. Sprendimas dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų arba motyvuotas atsisakymas jį priimti nuo šio dokumento paskelbimo ŽPDRIS dienos gali būti skundžiamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

28. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovo Įsakymas, kuriame vadovaujamasi 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymu ir 2023 m. birželio 8 d. Pakeitimo įstatymu buvo nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant teisinio reguliavimo srityje galiojančią taisyklę, kad teisės aktas neturi grįžtamosios galios (lotynų kalba – lex retro non agit). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, proceso dalyvių argumentais, nenustatė teisinio pagrindo taikyti ne Prašymo pateikimo momentu, o Įsakymo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

29. Bendrojo lex retro non agit teisės principo esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujo norminio akto įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo konstatuota, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo (2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Vadovaujantis šiuo principu, teisės aktuose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos dar iki šio akto įsigaliojimo atsiradusiems juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms.

Lex retro non agit principo tikslas – užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Teisinėje valstybėje visi asmenys turi žinoti, kokio elgesio iš jų tikimasi (reikalaujama), ir turi būti tikri, kad elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu neigiamų teisinių padarinių. Principas lex retro non agit nėra absoliutus: galima jo išimtis, pagal kurią leidžiama teisės aktų, kuriais sušvelninama teisinių santykių subjektų padėtis ir kartu nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, grįžtamoji galia; tokiu atveju nėra pažeidžiamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimas (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit), atsispindi Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai; reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas;

šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal lex retro non agit teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-123-520/2025).

30. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai įstatymų leidėjas viso 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimą atidėjo nuo 2023 m. liepos 1 d., t. y. atidėtas ne tik 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio („11 straipsnio pakeitimas“) įsigaliojimas, bet ir 2 straipsnio („Įstatymo įsigaliojimas“). Vėliau, 2023 m. birželio 8 d. Pakeitimo įstatymu keičiant 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnį, anot Aiškinamojo rašto, buvo siekiama papildyti nustatytą vacatio legis pereinamuoju reguliavimu („gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą“). 2023 m. birželio 8 d.

Pakeitimo įstatymo įsigaliojimas nebuvo atidėtas, tačiau 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo ir jo įsigaliojimo tvarkos taisyklių įsigaliojimo data buvo palikta nepakeista – „2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas. 1. Šis įstatymas įsigalioja 2023 m. liepos 1 d. 2. Ūkininko sodybos pastatų, kurių statybai kaimo plėtros žemėtvarkos projektai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėti rengti (ar yra patvirtinti) arba dėl kurių iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos prašymai statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra pateikti (ar šie dokumentai yra išduoti), arba kurie pradėti statyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, statybai taikomas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas.“ Nors situaciją, kai galioja 2023 m. birželio 8 d.

Pakeitimo įstatymas, keičiantis 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tvarką, tačiau negalioja 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymas (atidėtas įsigaliojimas ir įsigalios nuo 2023 m. liepos 1 d.), galima pavadinti painia ir / ar kritikuotina, tačiau ji nekeičia teisėjų kolegijos išvados, kad, pareiškėjui kreipiantis į NŽT su Prašymu, negaliojo nei nuostatos, keičiančios Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, nei 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tvarka. Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta byloje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad turi būti taikomas lex retro non agit principas ir nėra jokio teisinio pagrindo taikyti jo išimtis, spręsti dėl Įstatymo įsigaliojimo taisyklių atitikimo Konstitucijai (ar pagrįstai parinktas momentas, nuo kada ginami teisėti lūkesčiai, ar pakankamas vacatio legis ir pereinamojo reguliavimo laikotarpiai ir t.t.) ir pan.

31. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo iniciavimo procedūrą sutapatino su sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų priėmimo procedūra, nes pareiškėjo Prašymo pateikimo momentu negaliojant 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos taisyklėms (jų įsigaliojimas atidėtas ir įsigalios nuo 2023 m. liepos 1 d.), nėra poreikio skirti šias procedūros stadijas.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-415/2020; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kurie priimti dėl kitų teisės aktų galiojimo laike taisyklių aiškinimo. Kadangi šie išaiškinimai pateikti ne dėl Įstatymo, 2023 m. kovo 16 d. Pakeitimo įstatymo ir 2023 m. birželio 8 d. Pakeitimo įstatymo nuostatų, jie aktualūs nagrinėjamai bylai tam tikru aspektu, pateikiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją dėl teisės aktų galiojimo principų bei pabrėžiant nuoseklumą ir kitais atvejais taikant esminius teisės principus (lex retro non agit principo aiškinimas ir taikymas).

33. Kiti proceso dalyvių argumentai neturi reikšmės teisingai bylą išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis