40c835aa-036d-43dc-a83b-d3bb23e2bd5a · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. eI-3249-1063/2018 Proceso Nr. 3-61-3-01826-2018-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2.; 24.2.; 25.1.; 25.2.; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gruodžio 20 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jovitos Einikienės ir Ernesto Spruogio, vieÅ¡ame teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiÅ¡kimÄ atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo iÅ¡tyrimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija).

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu praÅ¡ydamas iÅ¡tirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu „Dėl vaikų priėmimo į Vilniaus miesto Å¡vietimo įstaigų ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos apraÅ¡o tvirtinimo“ Nr. 1-57 (toliau – ir Sprendimas) patvirtinto „Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto Å¡vietimo įstaigų ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos apraÅ¡o“ (toliau – ir ApraÅ¡as) teisėtumÄ , o bÅ«tent ar:

1) iÅ¡tirti, ar ApraÅ¡o 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiÅ¡kus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus, bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, atitinka Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3, 7 bei 10 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktÄ ;

2) iÅ¡tirti, ar ApraÅ¡o 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami ApraÅ¡o 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali bÅ«ti registruojami į visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnį, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktus, Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalis bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus;

3) iÅ¡tirti, ar ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktai, ta apimtimi, kuria numato, jog iÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį bei 28 straipsnio 1 dalį, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktÄ ; Nustačius, jog aukščiau minimos ApraÅ¡o nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieÅ¡taraujančiomis nurodytiems įstatymams ir kitiems teisės aktams.

Nurodė, jog Sprendimas atitinka visus kriterijus, bÅ«dingus norminiam teisės aktui: yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui, jame suformuluotos daugkartinio naudojimo, bendro pobÅ«džio elgesio taisyklės. Sprendimas Teisės aktų registre paskelbtas 2015 m. birželio 3 d. (TAR 2015-06-03, i. k. 2015-08780), Sprendimo pakeitimai paskelbti 2018 m. kovo 16 d. (TAR 2018-03-16, i. k. 2018-04076). Pažymėjo, kad Vyriausybės atstovui, vykdančiam savivaldybių administracinę priežiÅ«rÄ , kilo abejonių dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) Sprendimu patvirtinto ApraÅ¡o 5.3, 5.6, 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų atitikties aukÅ¡tesnės galios teisės aktų reikalavimams, minėtas ApraÅ¡o nuostatas pareiÅ¡kėjas vertina kaip neužtikrinančias lygių galimybių ir diskriminuojančias.

Abejones dėl Aprašu nustatytos vaikų priėmimo į Vilniaus miesto švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos atitikimo kitų teisės aktų nuostatoms grindė toliau nurodomais argumentais. Dėl Aprašo 5.3 ir 5.6 punktų atitikties įstatymams ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams nurodė, jog Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 14 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas organizuojamas švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka.

Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius švietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011-07-13 įsakymu Nr. V-1265/V-685/A1-317 patvirtinto Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos aprašo (toliau – Specialiųjų poreikių aprašas) 7 punkte numatyti kriterijai, pagal kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei.

Å ie kriterijai yra tokie: ugdymo metodų ir bÅ«dų pritaikymas; ugdymosi priemonių (žaislų, daiktų ar mokomosios medžiagos, padedančios ugdyti reikalingus gebėjimus) parinkimas, pritaikymas, rengimas/kÅ«rimas; ugdymosi vietos parinkimas ar /ir aplinkos pritaikymas; ugdymuisi skirtų techninės pagalbos priemonių reikmė; specialiosios pedagoginės pagalbos reikmė; specialiosios pagalbos reikmė; psichologinės pagalbos reikmė; socialinės pedagoginės pagalbos reikmė. Kriterijų sÄ raÅ¡as yra baigtinis.

Vadovaujantis Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3 punktu, yra nustatomos trys mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės: mokinių, turinčių negalių (intelekto, regos, klausos, judesio ir padėties bei neurologinius sutrikimus, įvairiapusių raidos sutrikimų, kochlearinius implantus, kurčneregystę, kompleksinę negaliÄ ), mokinių, turinčių sutrikimų (mokymosi, elgesio, emocijų, kalbos ir kalbėjimo, kompleksinių) bei mokinių, turinčių mokymosi sunkumų.

Specialieji ugdymosi poreikiai nustatomi, pagal kiekvienÄ kriterijų įvertinus mokinio ar ikimokyklinio amžiaus vaiko reikmes. Specialiųjų ugdymosi poreikių lygis gaunamas sudauginus Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 2 ir 3 prieduose nurodytus specialiųjų ugdymosi poreikių kriterijaus koeficientÄ su pasirinkto įverčio balu ir susumavus gautus rezultatus. Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 10 punktas numato, jog specialiųjų ugdymosi poreikių lygiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius.

ApraÅ¡o 5.6 punktas nustato, jog vaikai, turintys specialiųjų poreikių, gali bÅ«ti registruojami tiek į specialiojo ugdymo Ä®staigas, tiek į Ä®staigas, pasirengusias priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Å i ApraÅ¡o nuostata, riboja mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, priėmimÄ Ä¯ visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o tai neatitinka Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 7 daliai, kuri numato, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymÄ Ä¯gyvendina visos privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančios mokyklos, kiti Å¡vietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti.

Taigi visos ugdymo įstaigos turi bÅ«ti pasirengusios priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ir tik atskirais atvejais, įvertinus specialiųjų ugdymosi poreikių lygį ir nustačius labai didelius ir didelius specialiuosius ugdymosi poreikius, kaip tÄ numato Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 6 dalys bei Specialiųjų poreikių apraÅ¡as, tokie vaikai gali bÅ«ti nukreipiami į mokyklas (klases), skirtas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti. ApraÅ¡o 5.3 punkte iÅ¡skirti tokie specialieji ugdymosi poreikiai, kuriuos, vadovaujantis minėtu punktu, žymėti privaloma: dideli arba labai dideli (5.3.1 p.) bei negalios, sutrikimai (5.3.2 p.), kurie savo ruožtu suskirstyti į tris grupes – kompleksinis sutrikimas (5.3.2.1 p.), alergiÅ¡kų vaikų grupės (5.3.2.2 p.) bei kalbėjimo ir kalbos sutrikimas (5.3.2.3 p.).

Pažymėtina, jog Aprašo 5.3 punkte nustatyti ir privalomai žymimi specialieji ugdymosi poreikiai ne tik neatitinka Specialiųjų poreikių aprašo 3 punkte nustatytų specialiųjų ugdymosi poreikių grupių (pvz., alergiški vaikai iš viso neturėtų būti laikomi turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, tuo labiau priskirti prie negalių ir sutrikimų turinčių vaikų), bet šie „specialieji ugdymosi poreikiai“ (t. y. alergiškų vaikų grupės, kalbėjimo ir kalbos sutrikimas, kompleksinis sutrikimas), Apraše įvardinti kaip „negalios ir sutrikimai“ nėra diferencijuojami pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius (nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius).

Todėl ApraÅ¡o 5.6 punkte įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, neiÅ¡skiriant specialių poreikių lygio (taigi ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus), gali bÅ«ti registruojami tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, kartu neatitinka ir Å vietimo įstatymo14 straipsnio 2 dalies bei Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3, 7 bei 10 punktų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigÅ«nams visi asmenys lygÅ«s. Å iÄ nuostatÄ papildo Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo (toliau – ir VieÅ¡ojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 9 punktas, kuriame numatyta, jog vieÅ¡ojo administravimo subjektai privalo vadovautis lygiateisiÅ¡kumo principu, reiÅ¡kiančiu, jog vieÅ¡ojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygÅ«s, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, iÅ¡silavinimo, religinių ar politinių pažiÅ«rų, veiklos rÅ«Å¡ies ir pobÅ«džio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnis numato, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų: visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (1 punktas); vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 punktas); kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių (3 punktas).

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (Lietuvoje ratifikuotos 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) taip pat įpareigoja valstybes dalyves gerbti ir garantuoti visas Å¡ioje konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiÅ«rų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių (2 straipsnio 1 dalis), bei nustato, kad imantis bet kokių vaikÄ liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprÅ«pinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (3 straipsnis).

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 28 straipsnio 1 dalis, be to, numato, kad valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis, o Å¡iÄ teisę įgyvendinat – sudaryti vaikams vienodas galimybes. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchijÄ ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi bÅ«ti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebÅ«tų grindžiamas įstatymais.

Reikalavimas teisėkÅ«ros subjektams paisyti teisės aktų hierarchijos, inter alia reiÅ¡kia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kuris konkuruotų su nustatytuoju aukÅ¡tesnės galios teisės aktuose. Žemesnės galios teisės aktu negalima pakeisti aukÅ¡tesnės galios teisės akto ir sukurti naujų bendro pobÅ«džio teisės normų, kurios konkuruotų su aukÅ¡tesnės galios teisės akto normomis. Teisinės valstybės bei teisėtumo principai reiÅ¡kia, jog turi bÅ«ti užtikrinama teisės sistemos vidinė darna, teisės sistemoje negali bÅ«ti teisės aktų, vienu metu skirtingai reglamentuojančių tuos pačius teisinius santykius.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvada, jog Aprašo 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria riboja nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, o taip pat ir jų neturinčių, bet tokiems nepagrįstai priskirtų (t. y. alergiškų vaikų) galimybę ugdytis/mokytis bet kurioje ugdymo įstaigoje lygiomis teisėmis su kitais vaikais, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsniui bei 28 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 bei 3 punktams bei Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 daliai.

Dėl ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktų atitikties aukÅ¡tesnės galios teisės aktams nurodė, jog ApraÅ¡o 17 punktas nustato eilių sudarymo tvarkÄ , o 17.3.1 punktas be kita ko numato, jog iÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka. AnalogiÅ¡ka nuostata pakartota 17.3.2, 17.3.3 bei 19 ApraÅ¡o punktuose. Tokia ApraÅ¡o nuostata prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai bei 28 straipsnio 1 daliai, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktui.

Konstitucijos 29 straipsnis garantuoja, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigÅ«nams visi asmenys lygÅ«s. Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, aiÅ¡kindamas konstitucinį asmenų lygybės principÄ , pažymėjo, jog Å¡is principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobÅ«džio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas bÅ«tų objektyviai pateisintas.

ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko patekimo į ugdymo įstaigÄ galimybę sÄ lygoja vaiko pavardė, yra diskriminuojantis ir nesudarantis lygių galimybių, kadangi nei vaikas, nei jo tėvai negali įtakoti pavardės pasirinkimo. Be to, vaikų diferenciacija pagal pavardę, ribojanti vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigÄ bei pažeidžianti jų teisę naudotis Konstitucijoje ir įstatymuose garantuojamomis lygiomis teisėmis, neturi jokio teisinio pagrindo ir nėra pagrįsta objektyviais kriterijais.

Tokiu bÅ«du yra pažeidžiami ir teisėti vaikų bei jų tėvų interesai – gauti ta pačiÄ paslaugÄ vienodomis sÄ lygomis bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostata dėl vaikų diskriminacijos. Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnis numato, jog visi vieÅ¡ojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo virÅ¡enybės principu. Å is principas, be kita ko, reiÅ¡kia, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi bÅ«ti pagrįsti įstatymais (1 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4–191–2003 konstatavo, kad Nagrinėjamojoje byloje iÅ¡keltas savivaldybės tarybos sprendimų, liečiančių vaikų ugdymÄ , nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigÅ«nams visi asmenys lygÅ«s, klausimas. Asmenų lygybės principas yra bendrasis konstitucinis principas, kuris įtvirtintas ir detalizuotas, atsižvelgiant į tam tikrų asmenų grupių specifinę padėtį visuomenėje, atitinkamuose įstatymuose.

Å iuo atveju pareiÅ¡kėjo reikalavimai grindžiami vaikų teisėmis ir vaikų diskriminacijos draudimu. Atsižvelgiant į tai, vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, jos teisių apsauga yra reglamentuojama specialiuoju įstatymu – Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Pagal Å¡io įstatymo 4 straipsnio 3 punktÄ kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali bÅ«ti diskriminuojamas. LVAT minimame sprendime taip pat pažymėjo, kad ginčijamos teisės normos skirtingai vertina (faktiÅ¡kai nustato skirtingas galimybes lankyti Å¡vietimo įstaigas) tam tikras asmenų grupes, kurioms Å¡ios normos taikomos.

Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumÄ , t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobÅ«džio reguliavimas, bÅ«tina nustatyti, ar skirtingų sÄ lygų nustatymas laikytinas diferenciacija, kitaip tariant, ar toks skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviais kriterijais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Vadovaujantis ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktais, skirtingos patekimo į ikimokyklinę ugdymo įstaigÄ galimybės sÄ lygojamos vaiko pavardės alfabetinės iÅ¡raiÅ¡kos, todėl toks skirtingas vaikų vertinimas, teikiant pirmumÄ (pranaÅ¡umÄ ) vaikams, kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, ir atitinkamai ribojant vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigÄ , nesietinas su jokiomis objektyviomis tokiÄ diferenciacijÄ pateisinančiomis aplinkybėmis.

Dėl Å¡ios priežasties skirtingas Å¡ių vaikų traktavimas minėtose ApraÅ¡o punktų nuostatose laikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimÄ . PareiÅ¡kėjas papildomai nurodė, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnis įtvirtina pagrindinius principus, kuriais grindžiama vietos savivalda. Vienas jų – žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principas, kuris reiÅ¡kia, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių (13 punktas).

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas taip pat numato, jog vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu, kuris reiškia, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau nurodytas Tarybos reglamentavimas prieštarauja nurodytų įstatymų ir kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, toks reglamentavimas neatitinka ir savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiÅ¡kėjas 2018 m. balandžio 25 d. teikimu Nr. 1T-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57 pakeitimo“ pasiÅ«lė Tarybai svarstyti ApraÅ¡o 5.3, 5.6, 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktų pakeitimo, suderinant juos su aukščiau minėtų teisės aktų nuostatomis, klausimÄ .

Pagal Savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , kolegialus savivaldybės administravimo subjektas Vyriausybės atstovo teikimÄ turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per vienÄ mėnesį) nuo teikimo gavimo dienos ir apie priimtÄ sprendimÄ jį informuoti per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Artimiausias savivaldybės tarybos posėdis įvyko 2018 m. gegužės 9 d., tačiau į Å¡io posėdžio darbotvarkę klausimas dėl ginčijamo sprendimo pakeitimo nebuvo įtrauktas.

Vilniaus miesto savivaldybės meras 2018 m. gegužės 29 d. raÅ¡tu Nr. A51-44012/18(3.3.21E-EM4) „Dėl informacijos dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57“ informavo Vyriausybės atstovÄ apie atsisakymÄ Ä¯vykdyti teikimÄ . Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimo argumentais prašė pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Dėl ApraÅ¡o 5.3 ir 5.6 punktų atitikties aukÅ¡tesnės galios teisės aktams, atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Å vietimo įstatymo 52 straipsnį savivaldybės institucijos yra vienas iÅ¡ Å¡vietimo valdymo subjektų.

Å vietimo įstatymo 58 straipsnyje apibrėžti savivaldybės institucijų įgaliojimai Å¡vietimo valdymo srityje. Aptariamo straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija įgyvendina valstybinę Å¡vietimo politikÄ savivaldybėje, nustato ilgalaikius Å¡vietimo plėtros planus ir priemones jiems pasiekti; formuoja ikimokyklinio, prieÅ¡mokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo Å¡vietimo programas teikiančių mokyklų tinklÄ , sudaro sÄ lygas vaikų privalomajam Å¡vietimui vykdyti.

Pabrėžė, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija, vykdydama savivaldybei priskirtas savarankiÅ¡kÄ sias funkcijas neformaliojo Å¡vietimo organizavimo srityje (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 8 p.), priimdama Å¡ių funkcijų atlikimui reikalingus norminius administracinius aktus, vadovaujasi jai suteiktais įgaliojimais Å¡vietimo valdymo srityje. Å vietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad priėmimo į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį Å¡vietimÄ papildančio ugdymo mokyklÄ ir neformaliojo vaikų Å¡vietimo mokyklÄ tvarkÄ nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas).

Ginčijamas ApraÅ¡as patvirtintas įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnio 1 dalį bei Å vietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalį. ApraÅ¡as nustato priėmimo į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo, praÅ¡ymų priimti į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes pateikimo ir tėvų (globėjų) informavimo apie priėmimÄ tvarkÄ , eilių ir grupių sudarymo tvarkÄ , informacinės sistemos administratorių, vartotojų, naudotojų ir tvarkytojų teises, pareigas, jų turimas funkcijas ir atsakomybę (ApraÅ¡o 1 punktas).

Taigi ApraÅ¡u iÅ¡ esmės nustatomi organizacinio pobÅ«džio dalykai. Atsakovės vertinimu, praÅ¡omas iÅ¡tirti ApraÅ¡o 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiÅ¡kus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, atitinka Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3, 7 bei 10 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktÄ .

Nesutiko su pareiÅ¡kėjo teiginiais, jog ApraÅ¡o 5.3 punktas apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes (joms priskiriant ir alergiÅ¡kus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus) bei jų nediferencijuoja pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius. Atsakovės vertinimu, pareiÅ¡kėjas ApraÅ¡o 5.3 punkto teisėtumÄ praÅ¡o iÅ¡tirti atsietai nuo kitų ApraÅ¡o nuostatų, konkrečiai nevertinant ir Å¡ios nuostatos kitų ApraÅ¡o 5 punkto nuostatų kontekste.

Nurodė, jog Apraše nustatyta, kad informacinė sistema tai centralizuota prašymų pateikimo ir gyventojų informavimo informacinė sistema (toliau – IS). Aprašo skyriaus „II. Tėvų (globėjų) prašymų pateikimas“ 4 punkte nustatyta, kad tėvai (globėjai) prašymus pildo elektroniniu būdu IS prisijungę https://svietimas.vilnius.lt/, o Aprašo 5 punkte numatyta, kas turi būti nurodoma per IS teikiamame prašyme priimti į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes (įstaigas).

ApraÅ¡o 5 punkte nustatyta, kad praÅ¡yme nurodoma: 5.1. tėvų (globėjų) duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, mobiliojo telefono numeris, elektroninio paÅ¡to adresas, faktinė gyvenamoji vieta); 5.2. vaiko vardas ir pavardė, gimimo metai, asmens kodas, gyvenamoji vieta; 5.3 specialieji ugdymosi poreikiai (pasirinkti vienÄ , privaloma žymėti, jei yra poreikis): (1) 5.3.1. dideli arba labai dideli; (2) 5.3.2. negalios, sutrikimai (jei yra poreikis, pasirinkti vienÄ ir pridėti gydytojo rekomendacijas arba pažymos kopijÄ ): 5.3.2.1. kompleksinis sutrikimas; 5.3.2.2. alergiÅ¡kų vaikų grupės; 5.3.2.3. kalbėjimo ir kalbos sutrikimas; <...>.

Taigi ApraÅ¡o 5 punkto tikslas - patvirtinti tipinio praÅ¡ymo, teikiamo per IS, formÄ , kuriÄ pildo visi tėvai (globėjai), pateikdami bendro pobÅ«džio informacijÄ , tame tarpe ir apie vaiko, planuojančio lankyti ikimokyklinio ar prieÅ¡mokyklinio ugdymo įstaigÄ , specialiojo ugdymosi poreikį, jei tėvai (globėjai) to pageidauja („jeigu yra poreikis“), tačiau ApraÅ¡o 5 punkto tikslas nėra ir negali bÅ«ti apibrėžti specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiÅ¡kus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus, ar specialiuosius ugdymosi poreikius diferencijuoti pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, kaip kad nurodo pareiÅ¡kėjas, todėl atsakovės nuomone, pareiÅ¡kėjo abejonė yra visiÅ¡kai nepagrįsta ir sÄ lygota tinkamai neįvertinus ApraÅ¡o nuostatų, taip pat aiÅ¡kinant ApraÅ¡o nuostatas atsietai nuo kitų nuostatų.

Atsakovės teigimu, kadangi remiantis Å vietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalimi Savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti priėmimo į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo formalųjį Å¡vietimÄ papildančio ugdymo mokyklÄ ir neformaliojo vaikų Å¡vietimo mokyklÄ tvarkÄ , Savivaldybės taryba, nustatydama Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto Å¡vietimo įstaigų ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkÄ , pasitvirtino tipinę praÅ¡ymo formÄ , kuriÄ pildo visi tėvai (globėjai).

Å vietimo įstatymo 14 straipsnis reguliuoja mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo tvarkÄ . Å iame straipsnyje įstatymo leidėjas nustatė, kad ugdant mokinius, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, dalyvauja eilė institucijų, tÄ patvirtina, jog Å¡iame straipsnyje yra pavesta nustatyti atitinkamas tvarkas ne tik Å¡vietimo ir mokslo ministerijai, bet ir sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kas reiÅ¡kia, jog tokių mokinių ugdymas yra sisteminis kelių institucijų darbas, atitinkamai tvarkose yra iÅ¡skaidytos institucijų kompetencijos.

PareiÅ¡kėjas savo pozicijÄ grindžia Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostata, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius Å¡vietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Specialiųjų poreikių apraÅ¡as reglamentuoja asmenų iki 21 metų negalių, sutrikimų, mokymosi sunkumų, dėl kurių kyla specialieji ugdymosi poreikiai, nustatymÄ ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius kriterijus.

Taip pat PareiÅ¡kėjas remiasi Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3 punktu, kuriame nustatyta, kad yra trys mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės: mokinių, turinčių negalių (intelekto, regos, klausos, judesio ir padėties bei neurologinius sutrikimus, įvairiapusių raidos sutrikimų, kochlearinius implantus, kurčneregystę, kompleksinę negaliÄ ), mokinių, turinčių sutrikimų (mokymosi, elgesio, emocijų, kalbos ir kalbėjimo, kompleksinių) bei mokinių, turinčių mokymosi sunkumų.

Specialieji ugdymosi poreikiai nustatomi, pagal kiekvienÄ kriterijų įvertinus mokinio ar ikimokyklinio amžiaus vaiko reikmes. Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 7 punkte nustatomi kriterijai, pagal kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei. Å ie kriterijai yra tokie: ugdymo metodų ir bÅ«dų pritaikymas; ugdymosi priemonių (žaislų, daiktų ar mokomosios medžiagos, padedančios ugdyti reikalingus gebėjimus) parinkimas, pritaikymas, rengimas/kÅ«rimas; ugdymosi vietos parinkimas ar /ir aplinkos pritaikymas; ugdymuisi skirtų techninės pagalbos priemonių reikmė; specialiosios pedagoginės pagalbos reikmė; specialiosios pagalbos reikmė; psichologinės pagalbos reikmė; socialinės pedagoginės pagalbos reikmė.

Å iame teisės akte nėra pavesta funkcija Savivaldybei įvertinti ir nustatyti vaikų specialiojo ugdymosi poreikį ar skirstyti specialiuosius poreikius į lygius ar grupes, tÄ atlieka kitos institucijos (medicinos įstaigos ir pan.). Å ių institucijų iÅ¡vadų, rekomendacijų ar pažymų pagrindu, Savivaldybėje pagal gautus tėvų praÅ¡ymus, vykdomas priėmimas į pageidaujamas ikimokyklinio ar prieÅ¡mokyklinio ugdymo įstaigas. Pabrėžė, kad įvertinus Specialiųjų poreikių apraÅ¡o nuostatas, akivaizdu, kad Savivaldybė nėra ta institucija, kuriai teisės aktuose pavesta funkcija atlikti mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, priskyrimÄ konkrečioms Å¡iame ApraÅ¡e iÅ¡skirtoms grupėms, lygiams ar nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei.

Atsakovės vertinimu, tai reiÅ¡kia, jog Specialiųjų poreikių apraÅ¡o ir ApraÅ¡o 5 punkto nuostatų reguliavimo dalykas ir tikslas yra visiÅ¡kai skirtingas. Nurodė, kad pagal Å vietimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalį į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo mokyklÄ ir bendrojo ugdymo mokyklÄ , skirtÄ mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, į ikimokyklinio ugdymo mokyklos grupę ir bendrojo ugdymo mokyklos klasę, skirtÄ mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, priimami asmenys, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių.

Todėl ApraÅ¡o 5.3.1 punktas, kuriame siÅ«loma pažymėti informacijÄ apie didelį ir labai didelį specialiojo ugdymosi poreikį visiÅ¡kai atitinka Å vietimo įstatymo 29 straipsnio nuostatÄ , o pareiÅ¡kėjo nurodoma Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 10 punkto nuostata Å¡iuo atveju netaikytina, nes Savivaldybė nenustatinėja specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams, tÄ atliekÄ kitos institucijos. Kita vertus, iki Å¡io ApraÅ¡o pakeitimo galiojo tvarka, kad vaikai turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, galėjo bÅ«ti registruojami tik į specialiojo ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo įstaigas, todėl tvarka buvo patobulinta, siekiant sudaryti galimybes lankyti ir kitas ugdymo įstaigas, taip pat siekiant supaprastinti praÅ¡ymų pildymo IS tvarkÄ , pagal kuriÄ informacinėje sistemoje bÅ«davo iÅ¡vardinti nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai, tėvai (globėjai) dažnai neteisingai ir netiksliai pažymėdavo vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius, todėl buvo atsisakyta žymėti nedidelius ir vidutinius specialiuosius ugdymosi poreikius, tuo labiau, kad priskyrimÄ Ä¯ konkrečiÄ Ä¯staigÄ lemia kartu su praÅ¡ymu pateikiami medicininiai ar kitų įstaigų dokumentai, pagrindžiantys konkrečius specialiuosius ugdymosi poreikius.

Todėl atsakovė, įvertinusi Specialiųjų poreikių apraÅ¡o nuostatas, mano, kad jos neaktualios tiriant ApraÅ¡o 5.3 punkto teisėtumÄ , o Å¡is yra teisėtas ir neprieÅ¡taraujantis teisės aktų nuostatoms. Nesutiko su Vyriausybės atstovu, kad ApraÅ¡o 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami ApraÅ¡o 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali bÅ«ti registruojami į visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punkto, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktų, Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalis bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktų.

Papildomai paaiÅ¡kino, jog remiantis Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymÄ Ä¯gyvendina visos privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančios mokyklos, kiti Å¡vietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti. Pagal Å vietimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalį mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rÅ«pintojai) pageidauja, sudaromos sÄ lygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokykloje, profesinio mokymo įstaigoje arba bet kurioje valstybinėje, savivaldybės (regiono) mokykloje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių.

MokyklÄ vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo prieinamumu rÅ«pinasi savivaldybė, kurios teritorijoje jie gyvena. Å vietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinkÄ , teikiant psichologinę, specialiÄ jÄ pedagoginę, specialiÄ jÄ ir socialinę pedagoginę pagalbÄ , aprÅ«pinant ugdymui skirtomis techninės pagalbos priemonėmis mokykloje ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymų nustatytais bÅ«dais (Å vietimo įstatymo 34 str. 3 d.).

Pagal ApraÅ¡e nustatytÄ tvarkÄ , mokinys (vaikas) turintis specialiųjų ugdymosi poreikių, nustatyta tvarka bus priimtas į įstaigÄ , priklausomai nuo tėvų (globėjų) nurodyto pageidavimo lankyti konkrečiÄ Ä¯staigÄ . Tačiau ApraÅ¡o 22 punkte nustatyta iÅ¡lyga dėl priėmimo į specialiojo ugdymo įstaigas, į kurias vaikai priimami pagal gydytojų rekomendacijas, Vilniaus psichologinės-pedagoginės tarnybos specialiųjų ugdymosi poreikių pedagoginį-psichologinį įvertinimÄ (7 forma) ir paskyrimÄ (8 forma) ir ApraÅ¡o 17.1, 17.2 ir 17.3 punktuose nurodytÄ pirmumo teisę neatsižvelgiant į teritorijos priskyrimÄ Ä®staigai.

Taigi ApraÅ¡o 5.6 punktas yra teisėtas ir neprieÅ¡taraujantis teisės aktų reikalavimams, nes vaiko patekimas į konkrečiÄ ugdymo įstaigÄ priklauso nuo tėvų (globėjų) praÅ¡yme nurodytų pageidavimų (poreikių). Atsakovė, sistemiÅ¡kai vertindama ApraÅ¡o 5 punkto, 22 punkto bei kitas nuostatas, darė iÅ¡vadÄ , kad jos nustatytas reguliavimas pakankamas užtikrinant vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, patekimÄ Ä¯ ugdymo įstaigas, o nustatyta tvarka atitinka Å vietimo įstatymo 14 straipsnio nuostatas, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatytÄ savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principÄ , taip pat lygiateisiÅ¡kumo principus, reglamentuotus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 bei 3 punktuose.

Dėl ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 ir 19 punktų atitikties aukÅ¡tesnės galios teisės aktams nurodė, kad nesutinka su atsakovės vertinimu ir tokiu ApraÅ¡o 17 punkto nuostatų aiÅ¡kinimu, jog ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko patekimo į ugdymo įstaigÄ galimybę sÄ lygoja vaiko pavardė, yra diskriminuojantis ir nesudarantis lygių galimybių. Nesutiko, kad ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 ir 19 punktais nustatytas vaikų vertinimas, teikiant pirmumÄ (pranaÅ¡umÄ ) vaikams, kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, ir atitinkamai ribojant vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigÄ , nesietinas su jokiomis objektyviomis tokiÄ diferenciacijÄ pateisinančiomis aplinkybėmis.

Pažymėjo, kad ApraÅ¡o 17 punktas nustato eilės sudarymo tvarkÄ , t. y.: „17.1. vaikai, kurių abiejų tėvų (globėjų) ir paties vaiko gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje, pirmenybę teikiant (Å¡i nuostata taikoma ir 17.1.4 punkte nurodytam atvejui) <...>; 17.2. vaikai, kurių vieno iÅ¡ tėvų (globėjo) ir paties vaiko gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje, pirmenybę teikiant: <...> 17.3. neatitinkant ApraÅ¡o 17.1 ar 17.2 punktų nustatytų kriterijų, eilės sudaromos tokia tvarka: 17.3.1. vaikai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje, laukiantys eilėje dėl perkėlimo (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams.

IÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka); 17.3.2. vaikai iÅ¡ kitų savivaldybių (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams. IÅ¡skirtinais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka); 17.3.3. vaikai iÅ¡ kitų savivaldybių, laukiantys eilėje dėl perkėlimo (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams. IÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka); 17.4.

Tėvai (globėjai) du kartus pateikę praÅ¡ymÄ IS ir atsisakę pasiÅ«lytos vietos (nepasirašę sutarties), turi teisę pateikti praÅ¡ymÄ praėjus ne anksčiau kaip 6 mėnesiams nuo paskutinio priskyrimo į Ä®staigÄ datos“. Nurodė, kad ApraÅ¡o 19 punktas taip pat nustato, kad vieta eilėje skiriama ApraÅ¡o 17 punkte nurodytu eiliÅ¡kumu (iÅ¡ pradžių į eilę įraÅ¡omi ApraÅ¡o 17.1 punkte nurodyti vaikai pagal pirmenybes, po to ApraÅ¡o 17.2 punkte nurodyti vaikai pagal pirmenybes, tada ApraÅ¡o 17.3.1, po to 17.3.2 ir po to 17.3.3 punktuose nurodyti vaikai).

Patikrinus IS duomenis apie pirmenybę skirti vaikui vietÄ Ä®staigoje ir nustačius vienodÄ pirmenybių skaičių, vieta eilėje skiriama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams, o sutapus vaikų gimimo datai, eilė sudaroma abėcėlės tvarka. Nesant pirmenybių, vieta eilėje skiriama vyresnio amžiaus vaikams. Atkreipė dėmesį į tai, jog aukÅ¡tesnės galios teisės aktuose nėra aptarta, kokios kriterijų sekos reikia laikytis tais atvejais, kuomet norinčiųjų patekti į konkrečiÄ ugdymo įstaigÄ yra daugiau, nei ji gali priimti, o konkrečioje vaikų eilėje yra keli vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , taigi neaiÅ¡ku pagal kokius kriterijus juos sudėlioti eilėje.

Taigi, atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, jog aukÅ¡tesnės galios teisės aktuose nėra nustatyta tvarkos ir eilės sudarymo kriterijų tais atvejais, kai toje pačioje eilėje yra keli vaikai, gimę tÄ pačiÄ dienÄ , todėl pagal esamÄ teisinį reguliavimÄ turėtų bÅ«ti vykdomas teisingumas pagal teisę, sistemiÅ¡kai vertinant ne tik aukÅ¡tesnės galios teisės aktuose įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ , tačiau įvertinant ir ApraÅ¡o nuostatų reguliavimo tikslus, o ne formaliai taikant pareiÅ¡kėjo nurodytų teisės aktų straipsnius.

Pažymėjo, jog Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 punkte („kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali bÅ«ti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiÅ«rų, socialinės, turtinės, Å¡eimyninės padėties, sveikatos bÅ«klės ar kokių nors kitų aplinkybių“) įtvirtinti lygiateisiÅ¡kumo ir nediskriminavimo reikalavimai savaime nepaneigia galimybės nustatyti nevienodÄ teisinį reglamentavimÄ tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms, vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniÅ¡kai reikÅ¡mingų tikslų (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimÄ byloje Nr. 17/97). Tačiau diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tik esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusÄ ar tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr.

Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimÄ byloje Nr. 13/96). Todėl sistemiÅ¡kai vertinant ApraÅ¡o 17 ir 19 punkto nuostatas, darytina iÅ¡vada, kad 17.3.1-17.3.3 punktuose numatyti iÅ¡imtiniai atvejai, kuomet nėra kitų objektyvių kriterijų, vaikų eilei nustatyti, tokiu atveju reguliavimas „pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams. IÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka“ yra pateisinamas. Atsakovo nuomone, tokių kriterijų nustatymas nėra ir negali bÅ«ti traktuojamas kaip lygiateisiÅ¡kumo pažeidimas ar diskriminacija dėl pavardės, nes tai visiÅ¡kai objektyviai pagrįsti kriterijai, taikytini tik iÅ¡imtiniais atvejais (kuomet toje pačioje eilėje yra keli vaikai, gimę tÄ pačiÄ dienÄ , tokiu atveju tokie vaikai eilėje paskirstomi pagal pavardės pirmÄ jÄ raidę), todėl ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų nuostatos yra pagrįstos objektyviai pateisinamais tikslais, kurie atsispindi iÅ¡ paties reguliavimo (iÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka).

PaaiÅ¡kino, kad dėl ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 papunkčių ir 19 punkto atitikties teisės aktams, ginčų dėl nuostatos (iÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka) teisėtumo nebuvo, nebuvo skundų ir iÅ¡ suinteresuotų asmenų, t. y. praktikoje ginčų dėl Å¡ios nuostatos taikymo nėra buvę. Å i nuostata kaip atrankos kriterijus galioja jau nuo 2013 m. gruodžio 11 d., t. y. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1596 patvirtinus Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto Å¡vietimo įstaigų ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos apraÅ¡Ä , kurio 28 punkte buvo nurodyta, kad jei praÅ¡ymai pateikti vienu metu, vieta eilėje skiriama abėcėlės tvarka.

Kriterijus tokiems atvejams turi būti apibrėžtas. Todėl manytina, kad šis kriterijus nėra diskriminacinio pobūdžio, juo labiau kad yra taikomas tik išimtiniais atvejais. Be to kaip tik panaikinus šį kriterijų, situacija taptų neapibrėžta t. y., būtų neaišku, kuris vaikas turėtų pirmenybę, esant vienodoms gimimo datoms. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nenurodo, kaip tokiu atveju, reikėtų spręsti atvejus t. y., koks jo nuomone kriterijus nebūtų laikomas diskriminaciniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimo argumentais prašė pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimÄ tenkinti iÅ¡ dalies, t. y. patenkinti pareiÅ¡kimÄ ta apimtimi, kuria ApraÅ¡o 5.3 punktas priskiria alergiÅ¡kų vaikų grupę prie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčios grupės, kaip neatitinkančios Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3 punkto. Pažymėjo, kad Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3 punktas nustato tris mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, t. y., 1) mokiniai, turintys negalių;

2) mokiniai, turintys sutrikimų;

3) mokiniai, turintys mokymosi sunkumų. Kriterijai, pagal, kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei, nurodyti Specialiųjų poreikių aprašo 7 punkte. Specialiųjų poreikių aprašo 10 punktas įtvirtina keturis specialiųjų ugdymosi poreikių lygius: nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli. Nurodė, jog Aprašo 5.3 punktas įtvirtina, kad tėvų teikiamame prašyme turi būti pateikta informacija apie specialiuosius ugdymo poreikius, nurodant jie yra dideli ar labai dideli (5.3.1. p.).

Manė, kad ApraÅ¡o 5.3.1 punktas neprieÅ¡tarauja Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 10 punktui ir jame nurodytiems didelių ir labai didelių poreikių lygiams. Atkreipė dėmesį į tai, kad vadovaujantis ApraÅ¡o 5.3.2 punktu, tėvų teikiamame praÅ¡yme turi bÅ«ti nurodoma negalia, sutrikimas, pasirenkant vienÄ , t. y., nurodant, jeigu tai yra kompleksinis sutrikimas, alergiÅ¡kų vaikų grupę, kalbėjimo ir kalbos sutrikimÄ . Kadangi kompleksinis sutrikimas taip pat nurodytas ir Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3.2.4 punkte, manė, jog ApraÅ¡o 5.3.2.1 punktas neprieÅ¡tarauja Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3 punktui.

Vadovaujantis Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 1 priede pateiktu kompleksinio sutrikimo apibÅ«dinimu, kompleksinis sutrikimas – tai gretutinis (komorbinis) sutrikimas arba įvairių sutrikimų derinys. Kompleksinis sutrikimas gali bÅ«ti priskirtas tik prie mokinių, turinčių sutrikimų, o ne negaliÄ , grupės. Specialiųjų poreikių apraÅ¡as taip pat numato ir kompleksinę negaliÄ , t. y., kompleksinė negalia – tai gretutinės negalios arba įvairÅ«s negalių deriniai iÅ¡ Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 1 priede nurodytų negalių grupių.

Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ApraÅ¡u alergiÅ¡kų vaikų grupės priskiriamos prie negaliÄ ar sutrikimÄ turinčių mokinių. Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3.1 punkte nurodyti mokiniai, turintys negalių, Å¡ias negalias nurodant 3.1 punkto papunkčiuose. Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3.2 punkte nurodomi mokiniai, turintys sutrikimų. Å iai mokinių grupei priskiriami mokiniai, turintys mokymosi, elgesio, emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimų. Sutrikimai detalizuoti 3.2 punkto papunkčiuose.

Nei 3.1, nei 3.2 Specialiųjų poreikių apraÅ¡o punktų papunkčiuose nėra nustatyta tokia grupė, kaip alergiÅ¡kų vaikų grupė, todėl, manė, jog ApraÅ¡o 5.3.2.2 punkte nurodyta alergiÅ¡kų vaikų grupė negali bÅ«ti priskirta nei prie mokinių, turinčių negaliÄ , nei prie mokinių, turinčių sutrikimÄ , o tuo pačiu ir prie mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, Specialiųjų poreikių apraÅ¡o prasme. ApraÅ¡o 5.3.2.3 punkte nurodytas kalbėjimo ir kalbos sutrikimas priskiriamas prie sutrikimų, nurodytų Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3.2.3 punkte, todėl vertino, jog Å¡ia apimtimi ApraÅ¡o 5.3.2.3 punktas Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3.2 punktui neprieÅ¡tarauja.

Atkreipė dėmesį į tai, kad ApraÅ¡o 5.3.2.1 ir 5.3.2.3 punktuose yra nurodyti sutrikimai, kurie gali bÅ«ti priskiriami tik mokinių, turinčių sutrikimų, grupei, o ne mokinių, turinčių negaliÄ , grupei. ApraÅ¡o 5.3.2.2 punkte nurodyta alergiÅ¡kų vaikų grupė neturėtų bÅ«ti priskiriama nei prie sutrikimų, nei prie negalių, o tuo pačiu ir prie mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės, Specialiųjų poreikių apraÅ¡o prasme. Vertino, jog ApraÅ¡o 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria alergiÅ¡kų vaikų grupę traktuoja kaip negaliÄ ar sutrikimÄ turinčius vaikus, neatitinka Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3 punkto.

Dėl ApraÅ¡o 5.3.2.1 ir 5.3.2.3 punktų pažymėjo, kad jie gali bÅ«ti taikomi tik mokiniams, turintiems sutrikimus, o ne negalias Specialiųjų poreikių apraÅ¡o prasme. Tretieji suinteresuoti asmenys byloje Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimų į pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimÄ nepateikė. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Byloje nagrinėjamas pareiÅ¡kėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje abstraktus praÅ¡ymas iÅ¡tirti, ar:

1) ApraÅ¡o 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiÅ¡kus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus, bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, atitinka Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3, 7 bei 10 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktÄ ;

2) ApraÅ¡o 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami ApraÅ¡o 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali bÅ«ti registruojami į visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnį, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktus, Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalis bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus;

3) ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktai, ta apimtimi, kuria numato, jog iÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį bei 28 straipsnio 1 dalį, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktÄ . Taigi byloje keliamas norminio administracinio akto dalies teisėtumo klausimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo iÅ¡tyrimo yra kreiptasi į administracinį teismÄ , gali bÅ«ti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, bÅ«tinai turi iÅ¡siaiÅ¡kinti Å¡iame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobÅ«dį, subjektų ratÄ , kuriems taikomas aktas, aktÄ priėmusio subjekto statusÄ bei kitas akto priėmimo aplinkybes (2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1015-520/2017 ir kt.).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 16 d.) 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, o 10 dalyje nurodyta, jog norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos individualaus administracinio akto požymius:

1) teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame iÅ¡reikÅ¡tas teisės normų taikymo rezultatas ne konkrečiam subjektui, turintis įtakos Å¡io subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), kitaip tariant, jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimÄ , pasikeitimÄ ar pasibaigimÄ (pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011);

2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011);

3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009);

4) vienkartinis (ad hoc (esant konkrečiai situacijai)) taikymas; akto galiojimas nėra tęstinis (pvz., 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011);

5) skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011);

6) privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012);

7) aktui paskelbti ir įsigalioti nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011). Norminis administracinis aktas išsiskiria šiais požymiais:

1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012);

2) aktas priimamas vieÅ¡ojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimÄ (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar tam tikras aktas gali bÅ«ti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar Å¡is aktas yra priimtas vieÅ¡ojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar Å¡is aktas priimtas bÅ«tent įgyvendinant vieÅ¡ojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valiÄ ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007);

3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (pvz., 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003);

4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011);

5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, ir tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011);

6) aktas yra visuotinai privalomas (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010);

7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1015-520/2017 ir kt.). Individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiÅ¡kai aukÅ¡tesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad Å¡is aktas turi bÅ«ti pagrįstas inter alia (be kita ko) teisės aktų normomis (VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iÅ¡ esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sÄ lygos.

Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobÅ«džio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra iÅ¡imtinai tik taikomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-539-552/2016). Nagrinėjamu atveju ApraÅ¡as nustato priėmimo į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo, praÅ¡ymų priimti į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes pateikimo ir tėvų (globėjų) informavimo apie priėmimÄ tvarkÄ , eilių ir grupių sudarymo tvarkÄ , informacinės sistemos administratorių, vartotojų, naudotojų ir tvarkytojų teises, pareigas, jų turimas funkcijas ir atsakomybę.

ApraÅ¡as taikomas visoms Vilniaus miesto savivaldybės Å¡vietimo įstaigoms, vykdančioms ikimokyklinio ir (ar) prieÅ¡mokyklinio ugdymo programas (ApraÅ¡o 1 punktas). ApraÅ¡o tikslas – optimizuoti ir palaikyti priėmimo į ikimokyklinio ir (ar) prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkÄ , siekti tenkinti gyventojų poreikį ugdyti vaikus pagal ikimokyklinio ir (ar) prieÅ¡mokyklinio ugdymo programas (ApraÅ¡o 2 punktas). Individualių ir norminių administracinių aktų požymiai yra vertinamieji, todėl, remiantis aptartais kriterijais akivaizdu, kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡omu iÅ¡tirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d.

Sprendimu patvirtintas ApraÅ¡as (su vėlesniais Å¡ioje byloje teisiÅ¡kai kvestionuojamais pakeitimais, įsigaliojusiais 2018 m. kovo 17 d., žr. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 28 d. sprendimÄ Nr. 1-1384 „Dėl Tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57 „Dėl vaikų priėmimo į Vilniaus miesto Å¡vietimo įstaigų ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos apraÅ¡o tvirtinimo“ pakeitimo”, paskelbta TAR 2018-03-16, i. k. 2018-04076), yra norminis administracinis aktas, nes tai nėra vienkartinio taikymo aktas, o aktas, kuris orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamÄ teisinį reguliavimÄ (atitinkamas teisės normas) Å¡iame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje.

Taisyklės nėra aktas, kuriame iÅ¡reikÅ¡tas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam asmeniui ir turintis įtakos tik konkretaus asmens teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTÄ®) numato specialiÄ procesinę norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarkÄ , kuri įtvirtinta ABTÄ® II dalies II skyriaus pirmame skirsnyje. Ä®statymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rÅ«Å¡is: abstraktų praÅ¡ymÄ iÅ¡tirti norminio administracinio akto teisėtumÄ (ABTÄ® 112 straipsnis) bei praÅ¡ymÄ iÅ¡tirti norminio administracinio akto teisėtumÄ ryÅ¡ium su individualia byla (ABTÄ® 113 straipsnis).

ABTÄ® 112 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bÅ«tų iÅ¡tirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymÄ ar Vyriausybės norminį teisės aktÄ su pareiÅ¡kimu į administracinį teismÄ turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiÅ«rÄ vykdantys Vyriausybės atstovai. Vadovaudamasis ABTÄ® 112 straipsnio 2 dalimi, pareiÅ¡kėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas iÅ¡tirti ApraÅ¡o nuostatų atitiktį aukÅ¡tesnės galios teisės aktams, t. y. pareiÅ¡kėjas pateikė abstraktų praÅ¡ymÄ iÅ¡tirti normino administracinio akto teisėtumÄ .

Abstraktaus pobÅ«džio pareiÅ¡kimas iÅ¡tirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumÄ , nulemia ir nagrinėjamos bylos dalykÄ . Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo ypatumus. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokiÄ bylÄ nagrinėjantis apygardos teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukÅ¡tesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus (ABTÄ® 110 straipsnis).

Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016). Iš Vyriausybės atstovo pareiškimo matyti, jog prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, visų pirma, yra grindžiamas tuo, kad Tarybos 2015 m. gegužės 28 d.

Sprendimo (ginčijama galiojanti redakcija nuo 2018 m. kovo 17 d.) 1 punktu patvirtintos ApraÅ¡o nuostatos, kuriose, inter alia, nustatyta priėmimo į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo, praÅ¡ymų priimti į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes pateikimo ir tėvų (globėjų) informavimo apie priėmimÄ tvarka, prieÅ¡tarauja aukÅ¡tesnės galios teisės aktams. Nustatydamas nagrinėjamam ginčui teisiniu požiÅ«riu relevantiÅ¡kÄ , byloje taikomÄ teisinį reglamentavimÄ , Teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtÄ kompetencijÄ veikia laisvai ir savarankiÅ¡kai.

Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog savivaldos teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad valstybė prižiÅ«ri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklÄ . Pagal KonstitucijÄ negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo bÅ«tų paneigiama galimybė savivaldybėms realizuoti jų kompetencijÄ , tiesiogiai įtvirtintÄ Konstitucijoje. Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtÄ kompetencijÄ veikia laisvai ir savarankiÅ¡kai, reiÅ¡kia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo Å¡ias funkcijas ta apimtimi, kuria Å¡ios yra joms priskirtos.

Tai reiÅ¡kia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi bÅ«ti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiant jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi bÅ«ti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigÅ«nų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso iÅ¡imtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iÅ¡ Å¡ių funkcijų nereiÅ¡kia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiÅ¡kos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimÄ , 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimÄ ).

Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra įtvirtinta, kad savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:

1) savarankiÅ¡kÄ sias. Å ias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktÄ kompetencijÄ , įsipareigojimus bendruomenei ir Å¡ios interesais. Ä®gyvendindamos Å¡ias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytÄ sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiÅ¡kųjų funkcijų atlikimÄ . Ä®gyvendinant Å¡ias funkcijas, savivaldybių veiklÄ saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose;

2) valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms). Tai valstybės funkcijos, pagal įstatymus perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Savivaldybės, įgyvendindamos Å¡ias funkcijas, turi įstatymų nustatytÄ sprendimų priėmimo laisvę. Savivaldybių veiklÄ Ä¯gyvendinant Å¡ias funkcijas riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigÅ«nų sprendimai. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra įtvirtintos savarankiÅ¡kosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos, inter alia: savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo Å¡vietimo programas užtikrinimas (5 punktas);

švietimo pagalbos teikimo mokiniui, mokytojui, šeimai, mokyklai, vaiko minimaliosios priežiūros priemonių vykdymo organizavimas ir koordinavimas (6 punktas); ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas (8 punktas). Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnyje nustatytos valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos, inter alia: priešmokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimas, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas, mokyklų (klasių), vykdančių bendrojo lavinimo programas ir skirtų šalies mokiniams, turintiems išskirtinių gabumų ar specialiųjų poreikių, išlaikymas (7 punktas); vaikų ir jaunimo teisių apsauga (22 punktas).

Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldos teisę įgyvendinanti institucija yra savivaldybės taryba. Å ios bylos kontekste pažymėtina, kad savivaldybės taryba, bÅ«dama savivaldybės atstovaujamÄ ja institucija, veikti bei leisti poįstatyminius teisės aktus gali tik pagal jai suteiktÄ , aiÅ¡kiai apibrėžtÄ , kompetencijÄ . Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiÅ¡kumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos.

Savivaldybių kompetencija švietimo srityje yra reglamentuota ne tik Vietos savivaldos įstatyme, bet ir Švietimo įstatyme. Švietimo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. liepos 4 d., t. y. ginčijamo Sprendimo aktualių pakeitimų priėmimo metu) 58 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje savivaldybių atstovaujamųjų institucijų įgaliojimus švietimo valdymo srityje, nustatyta, jog savivaldybės atstovaujamoji institucija:

1) įgyvendina valstybinę Å¡vietimo politikÄ savivaldybėje, nustato ilgalaikius Å¡vietimo plėtros tikslus ir priemones jiems pasiekti;

2) steigia, reorganizuoja ir likviduoja savivaldybės administracijos švietimo padalinius;

3) formuoja ikimokyklinio, prieÅ¡mokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo Å¡vietimo programas teikiančių mokyklų tinklÄ , sudaro sÄ lygas vaikų privalomajam Å¡vietimui vykdyti. Inicijuoja, kad bÅ«tų formuojamas gyventojų poreikius atitinkantis profesinio mokymo ir suaugusiųjų Å¡vietimo teikėjų tinklas, savarankiÅ¡kai formuoja neformaliojo Å¡vietimo teikėjų tinklÄ . Å ios bylos kontekste pastebėtina, jog aptartų teisinių nuostatų visuma suponuoja Tarybos teisę priimti ginčijamÄ SprendimÄ , kuriuo buvo patvirtintas ApraÅ¡as.

Tačiau tai nepaneigia Tarybos pareigos nustatyti tik tokį teisinį reguliavimÄ , kuris neprieÅ¡tarautų aukÅ¡tesnės galios teisei. Esant abejonei dėl Tarybos nustatyto teisinio reguliavimo teisėtumo (in primis konstitucingumo), kompetentingoms ir įgaliotoms valstybės institucijoms kyla tokio teisinio reguliavimo teisėtumo priežiÅ«ros pareiga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog neatsitiktinai Konstitucijoje savivaldybės sÄ voka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir (arba) joms atskaitingų institucijų prasme (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Įgyvendinti savivaldos teisės neįmanoma be demokratinio atstovavimo. Savivaldybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos; jos tiesiogiai numatytos Konstitucijoje; jokios kitos savivaldos institucijos, išskyrus savivaldybių tarybas, Konstitucijoje nėra nurodytos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Savivaldybių tarybos – tai institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė, o savivaldybės tarybos nariai yra atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas) (Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimas).

Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtÄ kompetencijÄ veikia laisvai ir savarankiÅ¡kai, reiÅ¡kia, kad pagal KonstitucijÄ negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo bÅ«tų paneigiama galimybė savivaldybėms realizuoti jų kompetencijÄ , tiesiogiai įtvirtintÄ Konstitucijoje. Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtÄ kompetencijÄ veikia laisvai ir savarankiÅ¡kai, reiÅ¡kia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo Å¡ias funkcijas ta apimtimi, kuria Å¡ios yra joms priskirtos.

Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (4 straipsnio 6 punktas).

Taigi savivaldybių savarankiÅ¡kumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia vieÅ¡ojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų vieÅ¡osios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo. Taigi atsakovas, įgyvendindamas jam pavestas funkcijas neturi diskrecijos teisės nustatyti aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-737-552/2015 Administracinė jurisprudencija. 2015, 30).

IÅ¡ tikrinamo Sprendimo, kurio 1 punktu atitinkamai buvo patvirtintos ginčijamos ApraÅ¡o nuostatos, matyti, kad Sprendimas buvo priimtas Tarybai vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 dalimi, 7 straipsnio 7 dalimi, 16 straipsnio 3 dalies 9 punktu ir Å vietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad priėmimo į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį Å¡vietimÄ papildančio ugdymo mokyklÄ ir neformaliojo vaikų Å¡vietimo mokyklÄ tvarkÄ nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas).

Taigi iÅ¡ Vietos savivaldos ir Å vietimo įstatymų nuostatų yra matyti, kad Savivaldybės Tarybai minėti įstatymai numato reikÅ¡mingus įgaliojimus bei kompetencijÄ vaikų priėmimo į Å¡vietimo įstaigų ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo srityje bei sudaro teisinį pagrindÄ Tarybai nustatyti atitinkamÄ Savivaldybėje galiojančiÄ tvarkÄ . Tačiau Vyriausybės atstovo nuomone, Taryba sprendimu patvirtindama ginčijamas ApraÅ¡o nuostatas, nepaisė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 ir 13 punktuose įtvirtintų savivaldybės veiklos ir institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principo bei nurodė, kurioms įstatymų ir kitų aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatoms, Vyriausybės atstovo nuomone, prieÅ¡tarauja ginčijamos ApraÅ¡o nuostatos.

Atsižvelgdamas į Vyriausybės atstovo pareiÅ¡kimÄ , nagrinėjamoje byloje, teismas, be kita ko, vertina, ar Taryba 2017 m. vasario 1 d. sprendimo 1 punktu patvirtindama ginčijamas ApraÅ¡o nuostatas, pažeidė savivaldybės veikos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principus (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 13 punktas), VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktuose įtvirtintus įstatymo virÅ¡enybės ir lygiateisiÅ¡kumo principus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartÄ yra akcentavęs bÅ«tinybę vieÅ¡ojo administravimo subjektams laikytis įstatymo virÅ¡enybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektų kompetencija turi bÅ«ti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), vieÅ¡ojo administravimo subjektų veikla turi bÅ«ti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie vieÅ¡ojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti virÅ¡ijant nustatytÄ kompetencijÄ (ultra vires), pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., 2006 m. liepos 25 d. iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos sprendimÄ administracinėje byloje Nr. I1-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar vieÅ¡ojo administravimo subjektas nevirÅ¡ijo kompetencijos, be kita ko, vertina konkrečias teisės aktų nuostatas, suteikiančias įgaliojimus vieÅ¡ojo administravimo subjektui, taip pat vieÅ¡ojo administravimo subjekto veiklos sritį, funkcijas bei tikslus, dėl kurių jis buvo įsteigtas (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. I146-5/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra pažymėjęs, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja pareigÄ priimant norminio pobÅ«džio aktus nevirÅ¡yti įstatymų numatytų įgaliojimų (žr., pvz., 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-747/2013; 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013).

VieÅ¡ojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, Å¡iÄ teisę turi įgyvendinti įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose (žr., pvz., 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-880/2013). Å ios bylos kontekste ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo (pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016), vadovaujasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pagal kuriÄ , sprendžiant, ar Konstitucijai (inter alia jos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai) neprieÅ¡tarauja poįstatyminis teisės aktas, kiekvienu atveju bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar atitinkamos nuostatos grindžiamos įstatymu; jeigu minėtas aktas yra grindžiamas įstatymu, vien tai, kad atitinkamas santykis poįstatyminiame teisės akte yra reglamentuojamas detaliau negu įstatyme, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad toks poįstatyminiu aktu nustatytas teisinis reguliavimas yra neteisėtas (Å¡iuo klausimu pagal analogijÄ Å¾r.

Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimÄ ). Taigi Å¡ioje byloje yra bÅ«tina nustatyti, ar atsakovė ApraÅ¡e nustatydama ginčijamÄ teisinį reguliavimÄ veikė jai priskirtos kompetencijos ribose ir atitinkamus santykius reglamentavo detaliau, nei nustatyta aukÅ¡tesnės galios teisės aktuose, ar veikė ultra vires ir nustatė teisinį reguliavimÄ prieÅ¡taraujantį aukÅ¡tesnės galios teisės aktams ar konkuruojantį su jais. Teisėjų kolegija sutinka, kad Savivaldybė yra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.

Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, jog Savivaldybė, kaip nurodyta, pagal įstatymų jai priskirtÄ kompetencijÄ vaikų priėmimo į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo srityje ir nustatydama atitinkamÄ tvarkÄ , turi pareigÄ nuolatos stebėti socialinio poreikio kaitÄ Å¡ioje srityje ir vykdydama pareigÄ reaguoti į atitinkamus socialinius poreikius, atitinkamai Å¡iÄ tvarkÄ koreguoti, tačiau neperžengiant įstatymo nustatytų reikalavimų. Todėl Vyriausybės atstovas, vykdydamas Savivaldybės teisinio reguliavimo, inter alia, vaikų priėmimo į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes organizavimo srityje monitoringÄ , privalo sistemiÅ¡kai vertinti viso Savivaldybės teisinio reguliavimo atitinkamoje srityje visumÄ , o ne vien pavienes normas, ir pagal tai spręsti apie galimÄ Savivaldybės veikimÄ ultra vires, ar neteisėtų aktų priėmimÄ .

Tai iÅ¡plaukia iÅ¡ Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto teisėtumo principo, jog Savivaldybės institucijų ir kitų Savivaldybės vieÅ¡ojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti ne tik įstatymų, bet ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi priimant teisės aktus ir įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje pavestÄ funkcijÄ turi bÅ«ti laikomasi teisės aktų reikalavimų, inter alia, atsižvelgiama į prioritetinius vaikų interesus (plg.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-737-552/2015 Administracinė jurisprudencija. 2015, 30). Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartÄ konstatavęs, jog iÅ¡ konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkÅ«ros subjektams paisyti iÅ¡ Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Å is reikalavimas inter alia reiÅ¡kia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kuris konkuruotų su nustatytuoju aukÅ¡tesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai).

Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartÄ yra pabrėžęs bÅ«tinybę vieÅ¡ojo administravimo subjektams laikytis įstatymų virÅ¡enybės principo, nurodydamas, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektų kompetencija turi bÅ«ti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie vieÅ¡ojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti virÅ¡ijant nustatytÄ kompetencijÄ , pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011).

VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1dalyje numatyta, jog vieÅ¡ojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo virÅ¡enybės principu. Å is principas reiÅ¡kia, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti vieÅ¡Ä jį administravimÄ turi bÅ«ti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti Å¡iame įstatyme iÅ¡dėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi bÅ«ti pagrįsti įstatymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).

Byloje nustatyta, jog Vyriausybės atstovui suabejojus, jog ApraÅ¡o (Tarybos Sprendimo redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 17 d.) 5.3, 5.6, 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktai neatitinka aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatų, Savivaldybė atsisakė atsižvelgti į Vyriausybės atstovo pastabas dėl galimo atitinkamo reguliavimo teisinio ydingumo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vyriausybės atstovas 2018 m. balandžio 25 d. „Teikimu dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57 pakeitimo“ Nr. 1T-12 pasiÅ«lė Tarybai svarstyti ApraÅ¡o 5.3, 5.6, 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktų pakeitimo klausimÄ .

Vilniaus miesto savivaldybės mero 2018 m. gegužės 29 d. raÅ¡tu „Dėl informacijos dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57“ Nr. 1T-12, Savivaldybė informavo Vyriausybės atstovÄ , jog Tarybos 2018 m. vasario 28 d. sprendimu jau buvo atlikti ApraÅ¡o pakeitimai, kas rodo, jog Taryba ėmėsi pozityvių aktyvių veiksmų, o kitos ApraÅ¡o nuostatos, dėl kurių buvo teiktos pastabos, yra skirtos tam, kad visiems vaikams bÅ«tų sudaryta galimybė gauti visapusiÅ¡kÄ ir tinkamÄ ugdymÄ .

Antra vertus, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokių aplinkybių nustatymas, kai sprendžiamas abstraktaus pobÅ«džio pareiÅ¡kimas iÅ¡tirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumÄ , neturi teisinės reikÅ¡mės. Nagrinėjamu atveju pakanka nustatyti, kad praÅ¡omo iÅ¡tirti teisės akto nuostatos yra norminio pobÅ«džio. Administracinėje byloje tiriamas Tarybos Sprendimo 1 punktu patvirtintas ApraÅ¡as yra norminio pobÅ«džio teisės aktas, kreipiantis į teismÄ su abstrakčiu pareiÅ¡kimu iÅ¡tirti norminio Savivaldybės administracinio akto teisėtumÄ Vyriausybės atstovas neturėjo pareigos kreiptis su motyvuotu teikimu siÅ«lant atitinkamam Savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimÄ Savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta tvarka.

Aplinkybė, kad Vyriausybės atstovas kreipėsi teikimu į Savivaldybės tarybÄ , niekaip nesuvaržo jo teisės kreiptis į teismÄ su abstrakčiu pareiÅ¡kimu iÅ¡tirti norminio Savivaldybės administracinio akto teisėtumÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija teismas toliau detaliau tikrins kiekvienos pareiÅ¡kėjo ginčijamos nuostatos atitiktį aukÅ¡tesnės galios teisės aktų reikalavimams.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Å¡ios kategorijos administracinių bylų procesui bÅ«dingas formalus pobÅ«dis. Tai reiÅ¡kia, kad norminę administracinę bylÄ nagrinėjantis teismas turi tirti pareiÅ¡kėjo nurodomų teisės aktų atitikties aukÅ¡tesnės galios teisės aktams klausimÄ pareiÅ¡kime nurodyta apimtimi. Atsakovo argumentai taip pat laikytini reikÅ¡mingais tik tokie, kurie pagrindžia kvestionuojamo teisės akto atitiktį aukÅ¡tesnės galios teisės aktams ar, atitinkamai, paneigia pareiÅ¡kėjo nurodomus argumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).

Dėl ApraÅ¡o 5.3 punkto atitikties Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3, 7 bei 10 punktams, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ApraÅ¡o 5.3 punkte nustatyta, kad tėvų (globėjų) elektroniniu bÅ«du IS https://svietimas.vilnius.lt/ pildomame praÅ¡yme nurodomi specialieji ugdymosi poreikiai (pasirinkti vienÄ , privaloma žymėti, jei yra poreikis):  5.3.1. dideli arba labai dideli; 5.3.2. negalios, sutrikimai (jei yra poreikis, pasirinkti vienÄ ir pridėti gydytojo rekomendacijas arba pažymos kopijÄ ): 5.3.2.1. kompleksinis sutrikimas; 5.3.2.2. alergiÅ¡kų vaikų grupės; 5.3.2.3. kalbėjimo ir kalbos sutrikimas.

PareiÅ¡kėjas daro iÅ¡vadÄ , jog Å¡is ApraÅ¡o punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiÅ¡kus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, neatitinka Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3, 7 bei 10 punktų, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto. Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius Å¡vietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka.

Taigi akivaizdu, jog minėta Å vietimo įstatymo norma nukreipia į nurodytų ministrų nustatytÄ tvarkÄ , kuri, nagrinėjamu atveju, yra įtvirtinta Specialiųjų poreikių apraÅ¡e. Konstitucinėje jurisprudencijoje pažymima, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrus joje nurodytus santykius reguliuoti bÅ«tent įstatymu ir kai pagal KonstitucijÄ tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžiÄ vykdančių institucijų iÅ¡imtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

Teismas vertina, jog Å¡iuo aspektu pareiÅ¡kėjo kreipimasis norminio administracinio akto teisėtumo iÅ¡tyrimo atitinka ABTÄ® 112 straipsnio 2 dalyje nustatytam reikalavimui iÅ¡tyrimo praÅ¡ymÄ grįsti atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui aspektu. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokiÄ bylÄ nagrinėjantis apygardos administracinis teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukÅ¡tesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus.

Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016). Kita vertus, tokio prašymo (pareiškimo) teisinio pagrįstumo ir teisinio argumentavimo pakankamumas bei kokybė yra Vyriausybės atstovo pareiga ir teismo atliekamo vertinimo dalykas.

Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3 punkte yra aiÅ¡kiai nurodytas baigtinis specialiųjų ugdymosi poreikių grupių sÄ raÅ¡as: 3.1. Mokiniai, turintys negalių. Å iai grupei priskiriami mokiniai, turintys raidos, sensorinių, fizinių funkcijų ir kitų sveikatos sutrikimų, kurių kilmė gali bÅ«ti biologinė (pedagoginėmis priemonėmis paÅ¡alinti priežasčių neįmanoma). Mokinių, turinčių negalių, grupei priskiriami mokiniai, turintys: 3.1.1. Intelekto sutrikimÄ : 3.1.1.1. nežymų intelekto sutrikimÄ ; 3.1.1.2. vidutinį intelekto sutrikimÄ ; 3.1.1.3.

žymų intelekto sutrikimÄ ; 3.1.1.4. labai žymų intelekto sutrikimÄ ; 3.1.1.5. nepatikslintÄ intelekto sutrikimÄ . 3.1.2. Regos sutrikimÄ : 3.1.2.1. vidutinę silpnaregystę; 3.1.2.2. žymiÄ silpnaregystę; 3.1.2.3. aklumÄ su regėjimo likučiu; 3.1.2.4. praktiÅ¡kÄ aklumÄ ; 3.1.2.5. visiÅ¡kÄ aklumÄ ; 3.1.2.6. kitus regėjimo sutrikimus. 3.1.3. Klausos sutrikimÄ : 3.1.3.1. nežymų klausos sutrikimÄ ; 3.1.3.2. vidutinį klausos sutrikimÄ ; 3.1.3.3. žymų klausos sutrikimÄ ; 3.1.3.4. labai žymų klausos sutrikimÄ ; 3.1.3.5. gilų klausos sutrikimÄ (kurtumas). 3.1.4.

Kochlearinius implantus. 3.1.5. Judesio ir padėties bei neurologinių sutrikimų: 3.1.5.1. lengvų judesio ir padėties sutrikimų; 3.1.5.2. vidutinių judesio ir padėties sutrikimų; 3.1.5.3. sunkių judesio ir padėties sutrikimų; 3.1.5.4. lėtinių neurologinių sutrikimų. 3.1.6. Ä®vairiapusių raidos sutrikimų: 3.1.6.1. vaikystės autizmÄ ; 3.1.6.2. atipiÅ¡kÄ (netipiÅ¡kÄ ) autizmÄ ; 3.1.6.3. Rett‘o sindromÄ ; 3.1.6.4. Asperger‘io sindromÄ ; 3.1.6.5. kitų įvairiapusių raidos sutrikimų. 3.1.7.

Kurčneregystę. 3.1.8. Kompleksinių ir kitų negalių. 3.2. Mokiniai, turintys sutrikimų. Å iai grupei priskiriami mokiniai, turintys mokymosi (dviejų ar daugiau dalykų – skaitymo, raÅ¡ymo, matematikos, kitų mokomųjų dalykų), taip pat elgesio ir emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, kurie pasireiÅ¡kia vaikui įsisavinant mokymosi programÄ . Mokinių, turinčių sutrikimų, grupei priskiriami mokiniai, turintys: 3.2.1. Mokymosi sutrikimų: 3.2.1.1. bendrųjų mokymosi sutrikimų; 3.2.1.2. specifinių mokymosi sutrikimų: 3.2.1.2.1. skaitymo sutrikimÄ ; 3.2.1.2.2. raÅ¡ymo sutrikimÄ ; 3.2.1.2.3. matematikos mokymosi sutrikimÄ ; 3.2.1.3. neverbalinių mokymosi sutrikimų. 3.2.2.

Elgesio ar / ir emocijų sutrikimų: 3.2.2.1. aktyvumo ar/ir dėmesio sutrikimų: 3.2.2.1.1. aktyvumo sutrikimÄ ; 3.2.2.1.2. dėmesio sutrikimÄ ; 3.2.2.1.3. aktyvumo ir dėmesio sutrikimÄ ; 3.2.2.2. elgesio sutrikimų: 3.2.2.2.1. prieÅ¡taraujančio neklusnumo sutrikimÄ ; 3.2.2.2.2. elgesio sutrikimÄ (asocialų elgesį); 3.2.2.3. emocijų sutrikimų: 3.2.2.3.1. nerimo spektro sutrikimÄ ; 3.2.2.3.2. nuotaikos spektro sutrikimÄ . 3.2.3. Kalbėjimo ir kalbos sutrikimų: 3.2.3.1. kalbėjimo sutrikimų: 3.2.3.1.1. fonetinių sutrikimų; 3.2.3.1.2. sklandaus kalbėjimo sutrikimų; 3.2.3.1.3. balso sutrikimų; 3.2.3.2. kalbos sutrikimų: 3.2.3.2.1. fonologinių sutrikimų; 3.2.3.2.2. kalbos neiÅ¡sivystymÄ ; 3.2.3.2.3. kalbos netekimÄ . 3.2.4.

Kompleksinių sutrikimų. 3.3. Mokiniai, turintys mokymosi sunkumų. Å iai grupei priskiriami mokiniai, kuriems dėl nepalankios (kultÅ«rinės/kalbinės, pedagoginės, socialinės-ekonominės) aplinkos ar susidariusių aplinkybių apribojamos galimybės realizuoti savo gebėjimus įsisavinant Bendrojo ugdymo programas. Mokinių, turinčių mokymosi sunkumų, grupei priskiriami mokiniai: 3.3.1. besimokantys ne gimtÄ ja kalba arba gyvenantys kitoje kultÅ«rinėje/ kalbinėje aplinkoje; 3.3.2. turintys sulėtėjusiÄ raidÄ ; 3.3.3. turintys sveikatos problemų; 3.3.4. patiriantys nepalankių aplinkos veiksnių įtakÄ ; 3.3.5. patiriantys emocinę krizę; 3.3.6. nerealizuojantys ypatingų gabumų.

Taigi apibendrintai Specialiųjų poreikių aprašo 3 punkte yra nustatytos trys mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės:

1) mokinių, turinčių negalių (intelekto, regos, klausos, turintys kochlearinius implantus, judesio ir padėties bei neurologinius sutrikimus, įvairiapusių raidos sutrikimų, kurčneregystę, kompleksinių ir kitų negalių), 2) mokinių, turinčių sutrikimų (mokymosi, elgesio ir /ar emocijų, kalbėjimo ir kalbos, kompleksinių), 3) mokinių, turinčių mokymosi sunkumų (besimokantys ne gimtÄ ja kalba arba gyvenantys kitoje kultÅ«rinėje/ kalbinėje aplinkoje; turintys sulėtėjusiÄ raidÄ ; turintys sveikatos problemų; patiriantys nepalankių aplinkos veiksnių įtakÄ ; patiriantys emocinę krizę; nerealizuojantys ypatingų gabumų).

Specialiųjų poreikių aprašo 7 punkte numatyti kriterijai, pagal kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei: 7.1. ugdymosi metodų ir būdų pritaikymas; 7.2. ugdymosi priemonių (žaislų, daiktų ar mokomosios medžiagos, padedančios ugdyti reikalingus gebėjimus) parinkimas, pritaikymas, rengimas/kūrimas; 7.3. ugdymosi vietos parinkimas ar/ir aplinkos pritaikymas; 7.4. ugdymuisi skirtų techninės pagalbos priemonių reikmė; 7.5. specialiosios pedagoginės pagalbos reikmė; 7.6. specialiosios pagalbos reikmė; 7.7. psichologinės pagalbos reikmė; 7.8. socialinės pedagoginės pagalbos reikmė.

Teismas vertina, jog Å¡ių kriterijų sÄ raÅ¡as taip pat yra baigtinis. Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 10 punkte numatyta, kad specialiųjų ugdymosi poreikių lygiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius. Å is specialiųjų ugdymosi poreikių lygių sÄ raÅ¡as, teismo vertinimu, taip pat yra baigtinis. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte yra įtvirtintas vienas iÅ¡ pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda – savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas.

Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės vieÅ¡ojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. PareiÅ¡kėjas daro iÅ¡vadÄ , jog ApraÅ¡o 5.3 punkte nustatyti ir privalomai žymimi specialieji ugdymosi poreikiai ne tik neatitinka Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3 punkte nustatytų specialiųjų ugdymosi poreikių grupių (pvz., alergiÅ¡ki vaikai iÅ¡ viso neturėtų bÅ«ti laikomi turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, tuo labiau priskirti prie negalių ir sutrikimų turinčių vaikų), bet Å¡ie „specialieji ugdymosi poreikiai“ (t. y. alergiÅ¡kų vaikų grupės, kalbėjimo ir kalbos sutrikimas, kompleksinis sutrikimas), ApraÅ¡e įvardinti kaip „negalios ir sutrikimai“, nėra diferencijuojami pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius (nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius).

FaktiÅ¡kai vienintelis tokiÄ pareiÅ¡kėjo pozicijÄ pagrindžiantis teisinis argumentas yra Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 9 punkto nuostatos pacitavimas, kad specialieji ugdymosi poreikiai nustatomi, pagal kiekvienÄ kriterijų įvertinus mokinio ar ikimokyklinio amžiaus vaiko reikmes. Specialiųjų ugdymosi poreikių lygis gaunamas sudauginus 2 ir 3 prieduose nurodytus specialiųjų ugdymosi poreikių kriterijaus koeficientÄ su pasirinkto įverčio balu ir susumavus gautus rezultatus. Kiti pareiÅ¡kimo argumentai, kaip matyti iÅ¡ pareiÅ¡kimo turinio bei cituojamų teisės aktų, yra skirti pagrįsti kitų Å¡iame pareiÅ¡kime teisiÅ¡kai kvestionuojamų ApraÅ¡o nuostatų teisėtumÄ .

Joks detalus tyrimo pagrindas dėl Å¡ios ApraÅ¡o nuostatos teisėtumo pareiÅ¡kėjo nėra iÅ¡dėstytas, nėra pateikti jokie aiÅ¡kÅ«s teisiniai argumentai ir nėra iÅ¡dėstyta konkreti teisinė nuomonė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal pareiÅ¡kėjo pateiktame praÅ¡yme ar tyrimÄ individualioje byloje inicijavusio administracinio teismo nutartyje nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus) paprastai yra identifikuojamos norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos, ypač tais atvejais, kai praÅ¡oma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, vieÅ¡o administravimo, teisėkÅ«ros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms.

Aptariamos aplinkybės (argumentai) turi bÅ«ti konkrečios, aiÅ¡kios, rodančios ryšį tarp norminio administracinio akto (jo dalies) ir minėtų bendrų principų bei reikalavimų, kurių atitikčiai praÅ¡oma iÅ¡tirti šį aktÄ (jo dalį).Jos (aplinkybės, argumentai) turi bÅ«ti susijusios su praÅ¡omo atlikti tyrimo objektu, leisti proceso Å¡alims ir teismui nustatyti bei apibrėžti administracinės bylos dalykÄ ir nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015, 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-21-525/2016, Administracinė jurisprudencija, 2016 m.

Nr. 32, p. 72-86) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl reikalavimų pareiškimų dėl administracinio norminio akto teisėtumo ištyrimo yra daugelį kartų akcentuota, jog norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal:

1) normų turinį;

2) reguliavimo apimtį;

3) formÄ ;

4) nustatytÄ priėmimo, pasiraÅ¡ymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarkÄ . Kaip yra pažymėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, reikalaujama, kad pareiÅ¡kėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi bÅ«ti nurodyta aiÅ¡kiai, nedviprasmiÅ¡kai, pareiÅ¡kime turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieÅ¡tarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui.

PareiÅ¡kėjas negali apsiriboti vien bendro pobÅ«džio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieÅ¡tarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiÅ¡kiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieÅ¡tarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo pozicijÄ dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiÅ¡kiai suformuluotais teisiniais argumentais.

PareiÅ¡kėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi iÅ¡nagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukÅ¡tesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečiÄ nuomonę dėl prieÅ¡taravimų tarp Å¡ių aktų. Aptariamame praÅ¡yme (pareiÅ¡kime) neturėtų bÅ«ti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikÅ¡mingų teisinio reguliavimo aspektų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015).

Nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo iÅ¡tyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiÅ¡kimÄ (praÅ¡ymÄ ), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylÄ nutraukti kaip nepriskirtinÄ administracinių teismų kompetencijai (ABTÄ® 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 103 straipsnio 1 punktas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014 Administracinė jurisprudencija.2014, 28, p. 54-64, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015; 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A641-442/2016; 2016 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016; 2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016; 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018 ir kt.).

Šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuoti reikalavimai yra ypatingai ir pirmiausia taikomi Vyriausybės atstovui kaip teisinei institucijai, kurios kompetencijai priskirta savivaldybių administracinė priežiūra. Tai pirmiausia pažymėtina dėl to, kad, kaip minėta, tokio pobūdžio abstrakčiosios kontrolės norminės bylos kyla ne iš individualaus konkrečioje byloje atvejo, kai asmeniui gali nepakakti teisinių žinių ir kitų gebėjimų pagrįsti, kaip konkrečiai jo teisės bei teisėti interesai yra pažeidžiami konkrečiu administraciniu aktu.

Tuo tarpu Vyriausybės atstovo viena iÅ¡ esminių funkcijų yra teisinis savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų monitoringas ir tinkamam praÅ¡ymo (pareiÅ¡kimo) pagrindo ir dalyko suformulavimui Vyriausybės atstovas turi visus teisinius, materialinius, institucinius, struktÅ«rinius, intelektinius instrumentus. Vyriausybės atstovas, nagrinėjamu atveju akivaizdžiai ignoruoja teisinius reikalavimus pareiÅ¡kimo pagrindui ir dalykui tinkamai suformuluoti, ir nepagrįstai bei atmestinai į kelis puslapius suraÅ¡ydamas aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatų citatas, vertina, jog tokį statistinį pareiÅ¡kimÄ be jokių argumentų gali teikti teismui.

Be jokios abejonės, teismas teisę žino (iura novit curia), tačiau ir principo da mihi factum, dabo tibi ius (pateik faktus, pateiksiu teisę) nepaisymas yra neleistinas. Pagal da mihi factum, dabo tibi ius (lot. – proceso Å¡alys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiÅ¡kinimÄ )) principÄ proceso Å¡alys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiÅ¡kinimÄ ) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-307/2013; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-118/2012).

Ä®vertinęs nustatytas faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas (tarptautines sutartis, nacionalinius įstatymus, poįstatyminius teisės aktus ir kt.) pasirenka teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1280-662/2017) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-12-502/2017). Atitinkamai, atsižvelgdamas į teismo pareigÄ procese veikti aktyviai, nagrinėdamas bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo iÅ¡tyrimo, teismas, nėra saistomas pareiÅ¡kėjo, kuris inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo bylÄ , aiÅ¡kinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-10/2009), tačiau yra akivaizdu, jog tokie aiÅ¡kinimai (tyrimo pagrindas) aiÅ¡kiai privalo bÅ«ti pateikti.

Teismas, įvertinęs byloje ginčijamo norminio administracinio akto konkrečios nuostatos – ApraÅ¡o 5.3 punkto ir pareiÅ¡kėjo nurodomų aukÅ¡tesnės galios teisės aktų turinį, konstatuoja, kad Å¡ioje dalyje pareiÅ¡kėjas nepateikė teisinių argumentų, tinkamai neapibrėžė nei tyrimo pagrindo, nei tyrimo dalyko, tinkamai teisiÅ¡kai nepagrindė ir nevertino, ar ApraÅ¡o 5.3 punktu prie specialiųjų ugdymosi poreikių grupių priskiriant ir alergiÅ¡kus vaikus, Savivaldybė neveikė bÅ«tent vaiko naudai ir interesais, ar iÅ¡ esmės pablogino/nepablogino vaiko padėtį reaguodama į ypatingai jautrius su vaikų sveikata susijusius socialinius poreikius savivaldybės teritorijoje, tėvų (globėjų) tipinių praÅ¡ymų pateikimo opcijose numatydama galimybę nurodyti alergiÅ¡kus vaikus, tik leistinai plačiau, o ne neleistinai prieÅ¡taraujančiai ar konkuruojančiai sureguliavo atitinkamus santykius (atitinkamai, įtvirtino ar neįtvirtino teisės spragÄ , t. y. legislatyvinės omisijos ginčo norminiame administraciniame akte buvimÄ nesureguliuodama specialiųjų poreikių lygių diferenciacijos), taip pat vertindamas, jog atsakovė pakankamai detaliai ir motyvuotai pagrindė ApraÅ¡o 5.3 punkto teisėtumÄ , mano, jog yra tikslinga nagrinėjamos bylos dalį ApraÅ¡o 5.3 punkto tyrimo apimtyje nutraukti.

Dėl Aprašo 5.6 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 28 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalims bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams Aprašo 5.6 punkte yra įtvirtinta, kad tėvų (globėjų) pildomame prašyme nurodoma pageidaujama (-os) lankyti Įstaiga (-os) (pirmenybės tvarka nurodomos ne daugiau kaip penkios alternatyvos.

Jeigu įstaiga vykdo veiklÄ skirtingais adresais, reikia pasirinkti tikslų ikimokyklinio ugdymo įstaigos adresÄ . Vaikai, turintys specialiųjų poreikių, gali bÅ«ti registruojami tiek į specialiojo ugdymo Ä®staigas, tiek į Ä®staigas, pasirengusias priimti specialiųjų ugdymosi poreikius turinčius vaikus. PareiÅ¡kėjas daro iÅ¡vadÄ , jog Å¡is ApraÅ¡o punktas, ta apimtimi, kuria riboja nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, o taip pat ir jų neturinčių, bet tokiems nepagrįstai priskirtų (t. y. alergiÅ¡kų vaikų) galimybę ugdytis/mokytis bet kurioje ugdymo įstaigoje lygiomis teisėmis su kitais vaikais, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsniui bei 28 straipsnio 1 daliai, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 bei 3 punktams bei Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 7 daliai.

PareiÅ¡kėjas pateikto pareiÅ¡kimo rezoliucinėje dalyje jau iÅ¡plečia tyrimo ribas, abejodamas ApraÅ¡o 5.6 punkto, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami ApraÅ¡o 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali bÅ«ti registruojami į visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 28 straipsniui, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalims bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pamatinis asmenų lygybės principas: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių.

Minėtos Konvencijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad: Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis. Siekdamos palaipsniui Å¡iÄ teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, jos:

a) įveda nemokamÄ ir privalomÄ pradinį lavinimÄ ;

b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;

c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios informacijos ir medžiagos prieinamumÄ visiems vaikams:

e) imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklÄ ir mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklÄ , skaičių (1 dalis). Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad drausmė mokyklose bÅ«tų palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbÄ vaiko orumui atitinkamai pagal Å¡ios Konvencijos reikalavimus (2 dalis). Valstybės dalyvės skatina ir plėtoja tarptautinį bendradarbiavimÄ sprendžiant Å¡vietimo problemas. Ypač jos siekia prisidėti prie tamsumo ir neraÅ¡tingumo visame pasaulyje panaikinimo ir sudaryti galimybę naudotis mokslo ir technikos žiniomis bei Å¡iuolaikiniais mokymo metodais.

Å iuo atveju ypač daug dėmesio reikia skirti besivystančių Å¡alių poreikiams (3 dalis). VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo virÅ¡enybės. Å is principas reiÅ¡kia, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti vieÅ¡Ä jį administravimÄ turi bÅ«ti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti Å¡iame įstatyme iÅ¡dėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi bÅ«ti pagrįsti įstatymais.

Minėto įstatymo straipsnio 9 punkte įtvirtintas lygiateisiškumo principas, kuriuo savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktuose įtvirtinta, jog tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų: visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (1 punktas); vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 punktas); kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių (3 punktas).

Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius Å¡vietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Å io įstatymo straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymÄ Ä¯gyvendina visos privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančios mokyklos, kiti Å¡vietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, inter alia, savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (6 punktas); žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių (13 punktas).

Kaip matyti iÅ¡ pareiÅ¡kėjas pateikto pareiÅ¡kimo, pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas iÅ¡tirti ApraÅ¡o 5.6 punkto teisėtumÄ Å¡ioje apimtyje iÅ¡ esmės yra grindžiamas tuo, jog minėta nuostata nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami ApraÅ¡o 5.3 punkte, gali bÅ«ti registruojami į visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus.

PareiÅ¡kėjo vertinimu visos ugdymo įstaigos turi bÅ«ti pasirengusios priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ir tik atskirais atvejais, įvertinus specialiųjų ugdymosi poreikių lygį ir nustačius labai didelius ir didelius specialiuosius ugdymosi poreikius, kaip tÄ numato Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 7 dalys bei Specialiųjų poreikių apraÅ¡as, tokie vaikai gali bÅ«ti nukreipiami į mokyklas (klases), skirtas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti.

Vilniaus miesto savivaldybės mero 2018 m. gegužės 29 d. raÅ¡te „Dėl informacijos dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-05-28 sprendimo Nr. 1-57“ argumentuojama, jog Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 7 dalies norma netaikytina ikimokyklinio ugdymo programas vykdančioms įstaigoms. Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Tai, kad minėta įstatymo nuostata yra taikoma ir ikimokyklinio ugdymo programas vykdančioms ugdymo įstaigoms, aiÅ¡kiai seka iÅ¡ pačios Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 7 dalių normų, kurioje minimos visuotinį Å¡vietimÄ teikiančios mokyklos, kiti Å¡vietimo teikėjai, skirti mokiniams ugdyti.

Å vietimo įstatymas aiÅ¡kiai apibrėžia ir mokinio sÄ vokÄ (2 straipsnio 17 punktas). Tai asmuo, kuris mokosi. Todėl Å¡i sÄ voka nesutampa su „moksleivio“ sÄ voka. Svarbiausias klausimas į kurį teismas turi Å¡iuo atveju atsakyti, yra tas, ar specialiųjų poreikių (iÅ¡skyrus labai didelius ir didelius specialiuosius ugdymosi poreikius) turintys vaikai gali bÅ«ti registruojami į visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad Å vietimo įstatyme nėra pavesta funkcija Savivaldybei įvertinti ir nustatyti vaikų specialiojo ugdymosi poreikį ar skirstyti specialiuosius poreikius į lygius ar grupes, tÄ atlieka kitos institucijos (medicinos įstaigos ir pan.). Å ių institucijų iÅ¡vadų, rekomendacijų ar pažymų pagrindu, Savivaldybėje pagal gautus tėvų praÅ¡ymus, vykdomas priėmimas į pageidaujamas ikimokyklinio ar prieÅ¡mokyklinio ugdymo įstaigas. Be to, iki Å¡io ApraÅ¡o pakeitimo galiojo tvarka, kad vaikai turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, galėjo bÅ«ti registruojami tik į specialiojo ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo įstaigas, todėl tvarka buvo patobulinta, siekiant sudaryti galimybes lankyti ir kitas ugdymo įstaigas, taip pat siekiant supaprastinti praÅ¡ymų pildymo IS tvarkÄ , pagal kuriÄ informacinėje sistemoje bÅ«davo iÅ¡vardinti nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai, tėvai (globėjai) dažnai neteisingai ir netiksliai pažymėdavo vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius, todėl buvo atsisakyta žymėti nedidelius ir vidutinius specialiuosius ugdymosi poreikius, tuo labiau, kad priskyrimÄ Ä¯ konkrečiÄ Ä¯staigÄ lemia kartu su praÅ¡ymu pateikiami medicininiai ar kitų įstaigų dokumentai, pagrindžiantys konkrečius specialiuosius ugdymosi poreikius.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Švietimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja, inter alia, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatoms, taigi, ir pareiškėjo pagrįstai nurodomiems Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktuose įtvirtintoms bendrosioms vaiko teisių apsaugos nuostatoms. Švietimo įstatymo preambulėje, be kita ko, nurodyta, jog švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus.

Ypatingai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal KonstitucijÄ valstybė saugo ir globoja vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis). Teismas sutinka su pareiÅ¡kėjo pozicija, kad sistemiÅ¡kai vertinant nurodytas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktų, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktų, Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalių bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktų nuostatas, gali kilti pagrįsta abejonė dėl ApraÅ¡o 5.6 punkto teisėtumo tik, kiek jame nenustatyta galimybė specialiųjų poreikių (iÅ¡skyrus labai didelius ir didelius specialiuosius ugdymosi poreikius) turinčius vaikus registruoti į visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus.

Akivaizdu, jog mokymo ir ugdymo įstaigoms yra būtinas pasirengimas priimti net ir nedidelius ar vidutinius specialiuosius poreikius turinčius vaikus. Savaime suprantama, kad mokymo ir ugdymo įstaigoms reikalingi papildomi darbuotojai, būtinos papildomos lėšos, būtina papildoma pagalba mokytojams (mokytojų padėjėjai ar pan.), mokytojams gali nepakakti žinių ir įgūdžių dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais, tačiau tai jau yra fakto klausimas, kurios teismas nagrinėjamu atveju netiria.

Suprantamas atsakovės argumentas, jog Savivaldybė, siekdama geriau užtikrinti specialiųjų poreikių turinčių vaikų interesus ir gerovę, siekė nustatyti tvarkÄ , pagal kuriÄ tokie vaikai bÅ«tų mokomi ir ugdomi pasiruoÅ¡usiose tokius vaikus priimti mokymo ir ugdymo įstaigose. Suprantama ir tai, kad priskyrimÄ Ä¯ konkrečiÄ Ä¯staigÄ lemia kartu su praÅ¡ymu pateikiami medicininiai ar kitų įstaigų dokumentai, pagrindžiantys konkrečius specialiuosius ugdymosi poreikius. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju, negali bÅ«ti ignoruojamos Konstitucijos bei įstatymų nuostatos ir teismų praktika tokio pobÅ«džio bylose.

Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams ar uždaviniams dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati atsakovė nurodo, jog anksčiau Savivaldybėje vaikai turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, galėjo būti registruojami tik į specialiojo ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, todėl tvarka buvo patobulinta, siekiant sudaryti galimybes lankyti ir kitas ugdymo įstaigas.

Atsakovė taip pat nurodo ir aktualias Å vietimo įstatymo nuostatas, tačiau jas interpretuoja netinkamai. Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo paskirtis – padėti mokiniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti iÅ¡silavinimÄ ir kvalifikacijÄ , pripažįstant ir plėtojant jų gebėjimus ir galias. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas organizuojamas Å¡vietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka.

Mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo programos prireikus pritaikomos Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka, studijų programos – aukÅ¡tosios mokyklos nustatyta tvarka (5 dalis). Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, formaliojo Å¡vietimo programas gali baigti per trumpesnį ar ilgesnį negu nustatytÄ laikÄ , gali mokytis su pertraukomis, Å¡ias programas gali baigti atskirais moduliais. Mokiniai, turintys labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo mokyklose (klasėse), skirtose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, gali mokytis iki 21 metų (6 dalis).

Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje yra labai aiÅ¡kiai nurodyta, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymÄ Ä¯gyvendina visos privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančios mokyklos, kiti Å¡vietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti. Å ios nuostatos imperatyvo nepaneigia ir Å vietimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje, inter alia, nustatyta, jog mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rÅ«pintojai) pageidauja, sudaromos sÄ lygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokykloje, profesinio mokymo įstaigoje.

Å io straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo prieinamumu rÅ«pinasi savivaldybė, kurios teritorijoje jie gyvena. Å vietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinkÄ , teikiant psichologinę, specialiÄ jÄ pedagoginę, specialiÄ jÄ ir socialinę pedagoginę pagalbÄ , aprÅ«pinant ugdymui skirtomis techninės pagalbos priemonėmis mokykloje ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymų nustatytais bÅ«dais. Atsižvelgiant į prioritetinius vaikų interesus, byloje analizuojamas žemesnės galios teisės akto (ApraÅ¡o 5.6 punkto) reguliavimas pažeidžia ne tik konstitucinį asmenų lygiateisiÅ¡kumo principÄ , bet ir sudaro pavojų nepagrįstai apriboti vaikų teisę į Å¡vietimo prieinamumÄ , kas yra konstitucinė vertybė (žr.

Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimÄ ). Pažymėtina, jog teisiÅ¡kai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia bÅ«tinumÄ užtikrinti lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigÅ«nams, ir kt. (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimÄ ).Tačiau nagrinėjamu atveju tokių reikalavimų nebuvo paisoma, nebuvo atsižvelgta į aukÅ¡tesniuose teisės aktuose numatytÄ teisinį reguliavimÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1241-13 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 81-102).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinis teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, ir teisės aktų hierarchijos reikalavimÄ , iÅ¡ kurio kyla įstatymų virÅ¡enybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimÄ ).Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartÄ konstatavęs, kad Å¡is konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobÅ«džio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip bÅ«tų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų virÅ¡enybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).

Poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimus) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018). Nors byloje nagrinėjamu atveju ginčijamų normų atitiktis teisinės valstybės principui nekvestionuojama, vertintina, jog ir šiuo atveju Aprašo normomis negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis.

Teismas vertina, jog ApraÅ¡o 5.6 punktas akivaizdžiai prieÅ¡tarauja Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 7 daliai bei 34 straipsnio 1 ir 3 dalims bei neužtikrina pagrindinių Konstitucijoje, Vaiko teisių konvencijoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintų prioritetinių vaiko interesų ir gerovės užtikrinimo, lygiateisiÅ¡kumo principų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartÄ konstatavęs, jog tiriant klausimÄ dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukÅ¡tesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylÄ nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieÅ¡taravimÄ bent vienai aukÅ¡tesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti Å¡ios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz., žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. I261-15/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. I442-14/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013; 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017; 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-12-502/2017 ir kt.). Dėl ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai bei 28 straipsnio 1 daliai, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktui ApraÅ¡o 17.3 punkte nustatyta, kad neatitinkant ApraÅ¡o 17.1 ar 17.2 punktų nustatytų kriterijų, eilės sudaromos tokia tvarka: 17.3.1. vaikai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje, laukiantys eilėje dėl perkėlimo (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams.

IÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka); 17.3.2. vaikai iÅ¡ kitų savivaldybių (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams. IÅ¡skirtinais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka); 17.3.3. vaikai iÅ¡ kitų savivaldybių, laukiantys eilėje dėl perkėlimo (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams. IÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka).

ApraÅ¡o 19 punkte nustatyta, kad vieta eilėje skiriama ApraÅ¡o 17 punkte nurodytu eiliÅ¡kumu (iÅ¡ pradžių į eilę įraÅ¡omi ApraÅ¡o 17.1 punkte nurodyti vaikai pagal pirmenybes, po to ApraÅ¡o 17.2 punkte nurodyti vaikai pagal pirmenybes, tada ApraÅ¡o 17.3.1, po to 17.3.2 ir po to 17.3.3 punktuose nurodyti vaikai). Patikrinus IS duomenis apie pirmenybę skirti vaikui vietÄ Ä®staigoje ir nustačius vienodÄ pirmenybių skaičių, vieta eilėje skiriama vyresnio pagal gimimo datÄ amžiaus vaikams, o sutapus vaikų gimimo datai, eilė sudaroma abėcėlės tvarka.

Nesant pirmenybių, vieta eilėje skiriama vyresnio amžiaus vaikams. PareiÅ¡kėjas daro iÅ¡vadÄ , jog vadovaujantis ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktais, skirtingos patekimo į ikimokyklinę ugdymo įstaigÄ galimybės sÄ lygojamos vaiko pavardės alfabetinės iÅ¡raiÅ¡kos, todėl toks skirtingas vaikų vertinimas, teikiant pirmumÄ (pranaÅ¡umÄ ) vaikams, kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, ir atitinkamai ribojant vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigÄ , nesietinas su jokiomis objektyviomis tokiÄ diferenciacijÄ pateisinančiomis aplinkybėmis.

Dėl Å¡ios priežasties skirtingas Å¡ių vaikų traktavimas minėtose ApraÅ¡o punktų nuostatose laikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimÄ . PareiÅ¡kėjas praÅ¡o teismo iÅ¡tirti, ar ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktai, ta apimtimi, kuria numato, jog iÅ¡skirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tÄ pačiÄ dienÄ , eilė sudaroma abėcėlės tvarka, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį bei 28 straipsnio 1 dalį, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktÄ .

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pamatinis asmenų lygybės principas: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių.

Minėtos Konvencijos 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis. Siekdamos palaipsniui Å¡iÄ teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, jos:

a) įveda nemokamÄ ir privalomÄ pradinį lavinimÄ ;

b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio vidurinio lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;

c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios informacijos ir medžiagos prieinamumÄ visiems vaikams:

e) imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklÄ ir mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklÄ , skaičių. VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo virÅ¡enybės. Å is principas reiÅ¡kia, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti vieÅ¡Ä jį administravimÄ turi bÅ«ti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti Å¡iame įstatyme iÅ¡dėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi bÅ«ti pagrįsti įstatymais.

Minėto įstatymo straipsnio 9 punkte įtvirtintas lygiateisiškumo principas, kuriuo savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, jog kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali bÅ«ti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiÅ«rų, socialinės, turtinės, Å¡eimyninės padėties, sveikatos bÅ«klės ar kokių nors kitų aplinkybių. Kaip matyti iÅ¡ pareiÅ¡kėjas pateikto pareiÅ¡kimo, pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas iÅ¡tirti ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų teisėtumÄ Å¡ioje apimtyje iÅ¡ esmės yra grindžiamas tuo, jog iÅ¡skirtiniais atvejais, kai skirtingos patekimo į ikimokyklinę ugdymo įstaigÄ galimybės sÄ lygojamos vaiko pavardės alfabetinės iÅ¡raiÅ¡kos, toks skirtingas vaikų vertinimas, teikiant pirmumÄ (pranaÅ¡umÄ ) vaikams, kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, riboja vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigÄ .

Teismas vertina, ar tokia situacija nulemia, jog vaikai kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, riboja vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigÄ Vilniaus miesto savivaldybėje, ar tokie vaikai realiai turi skirtingas galimybes bÅ«ti priimti į Savivaldybės mokymo ir ugdymo įstaigas. Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumÄ , t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobÅ«džio reguliavimas, bÅ«tina nustatyti, ar skirtingų sÄ lygų nustatymas pagrįstas objektyviais kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1241-13 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 81-102).

Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtinti lygiateisiÅ¡kumo ir nediskriminavimo reikalavimai savaime nepaneigia galimybės nustatyti nevienodÄ teisinį reglamentavimÄ tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms, vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniÅ¡kai reikÅ¡mingų tikslų (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimÄ ).

Tačiau diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tik esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusÄ ar tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimÄ ). Pastebėtina, jog pagal ESTT praktikÄ diskriminacijos draudimo principas yra pripažintas priklausančiu pagrindinėms teisėms, kurios yra bendrųjų Europos SÄ jungos teisės principų sudėtinė dalis (žr.

ESTT 2006 m. liepos 11 d. sprendimÄ byloje Nr. C-13/05Sonia Chacón Navas prieÅ¡ Eurest Colectividades SA., 56 p.).ESTT nediskriminavimo principÄ apibrėžia kaip tokį, pagal kurį „panaÅ¡ios aplinkybės negali bÅ«ti vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės – vienodai, jeigu toks požiÅ«ris nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis“ (žr. ESTT 1995 m. vasario 14 d. sprendimÄ byloje Nr. C-279/93Finanzamt Köln-Altstadt prieÅ¡ Roland Schumacker, 30 p., 1998 m. birželio 17 d. sprendimÄ byloje Nr. C-243/95Kathleen Hill ir Ann Stapleton prieÅ¡ The Revenue Commissioners ir Department of Finance, 22 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1241-13 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 81-102).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijamomis ApraÅ¡o nuostatomis nustatyta priėmimo į ikimokyklinio ir prieÅ¡mokyklinio ugdymo grupes tvarka bei sÄ lygos, kurios nustatytos rÅ«Å¡iniais, o ne individualiais požymiais apibÅ«dintų subjektų grupei. ApraÅ¡as nėra individualizuojamas, jame įtvirtinamos bendros privalomojo pobÅ«džio taisyklės rÅ«Å¡iniais požymiais apibÅ«dintų subjektų grupei. Dar daugiau, toks ginčitinas teisinis reguliavimas buvo nustatytas ne siekiant diskriminuoti konkrečias individualiais požymiais apibÅ«dintų subjektų (kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis) grupes, toks teisinis reguliavimas buvo priimtas prieÅ¡ pradedant organizuoti vaikų priėmimÄ Ä¯ mokymo ir ugdymo įstaigas, jis buvo tinkamai ir vieÅ¡ai paskelbtas teisės aktų registre.

Be to, ginčijamuose ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktuose nurodyti atvejai yra ypatingai iÅ¡skirtiniai ir hipotetiÅ¡kai labai reti. Tokiems atvejams numatyti yra bÅ«tinas objektyvus kriterijus, nustatantis vaikų patekimo į ugdymo ir mokymo įstaigas eiliÅ¡kumÄ ekstraordinariniais atvejais. Sutiktina su atsakovės pozicija, jog kriterijus tokiais atvejais turi bÅ«ti ir jis turi bÅ«ti apibrėžtas. Teismas vertina, jog tokio kriterijaus bÅ«tinybė yra objektyvi, pareiÅ¡kėjas nepasiÅ«lė jokių galimų alternatyvų, tokių alternatyvų nemato ir teismas, todėl vertintina, jog tokia diferenciacija yra pateisinama objektyviomis priežastimis.

Kitokios alternatyvos pasiekti visuomeniÅ¡kai reikÅ¡mingų tikslų nėra, bet kokia kita alternatyva („burtų traukimas“ ar pan.), neiÅ¡vengiamai keltų analogiÅ¡kas teisėtumo problemas. Å iuo atveju pareiÅ¡kėjas nepateikė pakankamų įrodymų, jog tokio teisinio reguliavimo tikslas nepateisina skirtingÄ asmenų kategorijų vertinimÄ . Å iuo atveju yra pagrindas taikyti diferenciacijos principÄ minėtoms vaikų grupėms. Dėl Å¡ios priežasties darytina iÅ¡vada, jog skirtingas Å¡ių grupių traktavimas ginčijama ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų prasme nelaikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto ir kitų aukÅ¡tesnės galios teisės aktų pažeidimÄ .

Ä®vertinus nagrinėjamos bylos medžiagÄ bei Å¡alių pateiktus argumentus darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjas Vyriausybės atstovas pareiÅ¡kimo argumentais nepaneigė atsakovo Savivaldybės tarybos Sprendimu patvirtinto ApraÅ¡o 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų teisėtumo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 dalimis, 103 straipsnio 1 punktu 132 straipsniu, 133 straipsniu n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies. BylÄ dalyje dėl praÅ¡ymo iÅ¡tirti, ar ApraÅ¡o 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiÅ¡kus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus, bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, atitinka Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų poreikių apraÅ¡o 3, 7 bei 10 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktÄ , nutraukti.

Pripažinti, kad ApraÅ¡o 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami ApraÅ¡o 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali bÅ«ti registruojami į visas privalomÄ jį ir visuotinį Å¡vietimÄ teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 28 straipsniui, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, Å vietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalims bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams.

Kitoje dalyje skundÄ atmesti. Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui tiesiogiai, arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjai Tomas Blinstrubis Jovita Einikienė Ernestas Spruogis