2020-04-09 Nr. AB-7154-3-61-3-00679-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-278-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00679-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. A. (E. A.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja E. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Migracijos departamento Vilniaus skyrius) 2020 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15/18-6)-SP9-21-25 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės E. A. (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Vilniaus skyriaus 2020 m. vasario 18 d. Sprendimo vykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjos E. A. skundą priėmė, o pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintus reikalavimus, todėl priėmė nagrinėti.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 139 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatas, pareiškėjos ginčijamo sprendimo dėl grąžinimo į (duomenys neskelbtini) vykdymas automatiškai nėra stabdomas pateikus skundą teismui, taigi tokio sprendimo vykdymas gali būti stabdomas pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas akcentavo, jog sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, vertinama galima kilti žala, taip pat tokių priemonių taikymo būtinybė, jų proporcingumas.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėja įpareigota iki 2020 m. kovo 19 d. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), t. y. šio Sprendimo vykdymas priklauso nuo pačios pareiškėjos valios ir Migracijos departamento iniciatyva toks sprendimas nėra priverstinai vykdomas, tačiau neįvykdžius pareiškėjos ginčijamo Sprendimo, Migracijos departamentas turi teisę priimti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuris jau būtų vykdomas priverstine tvarka (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui nėra būtinybės, nes Sprendimo vykdymas priklauso nuo pareiškėjos valios, o net ir nevykdant šio Sprendimo, Migracijos departamentas turės teisę priimti kitą sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kurio vykdymas galės būti stabdomas taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, esant teisiniam pagrindui ir nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjai gali kilti didelė žala.

III. Pareiškėja E. A. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir tenkinti pareiškėjos prašymą dėl nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo.

Pareiškėja pažymi, jog Sprendimas, t. y. įpareigojimas išvykti per nustatytą terminą iš Lietuvos į savo kilmės valstybę, yra individualus administracinis aktas, kurio vykdymas asmeniui yra privalomas ir, nors Sprendimas suteikia galimybę pačiam užsieniečiui pasirinkti konkretų išvykimo laiką ir pačiam išvykti, tačiau tokio sprendimo vykdymas yra privalomas ir užsienietis laikydamasis teisės aktų, negali laisvanoriškai pasirinkti, ar jam išvykti, ar ne. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės neturi būti taikomos, nes Sprendimo, kuriuo pareiškėja įpareigojama išvykti į Irano Islamo Respubliką per 30 dienų, vykdymas priklauso nuo pareiškėjos valios, dėl to reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra reikalingas, yra nepagrįsta.

Pareiškėja, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, teigia, kad įvykdžius ginčijamą Sprendimą ir pareiškėjai išvykus į Irano Islamo Respubliką, ji negalėtų dalyvauti tiek šios bylos nagrinėjime, tiek bylos nagrinėjime dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo ir vizos panaikinimo (administracinė byla Nr. eI-2379-596/2020, kurios išsprendimas yra betarpiškai susijęs su šios bylos išsprendimu, nes priėmus teigiamą sprendimą ankstesnėje byloje, atitinkamai turėtų būti panaikintas ir grąžinimo sprendimas, ir priešingai, esant neigiamam sprendimui, netektų prasmės ir skundo tenkinimas šioje byloje) ir duoti išsamių paaiškinimų apie savo sąsajas su Lietuvos Respublika, o advokatas, kaip atstovas, negali pateikti šių išsamių paaiškinimų ir atitinkamai nebūtų užtikrinta pareiškėjos teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Pareiškėjos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju yra būtinas dėl to, kad asmuo galėtų pasinaudoti teise į veiksmingą teisinę gynybą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje vykdo verslą, yra uždarosios akcinės bendrovės „Economis“ dalies akcijų savininkė, todėl jos buvimas Lietuvoje yra svarbus verslo vykdymui ir plėtojimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. nutarties dalies, kurioje buvo nutarta netaikyti pareiškėjos E. A. prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir sustabdyti Migracijos departamento Vilniaus skyriaus 2020 m. vasario 18 d. Sprendimo vykdymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra būtinas, nes Sprendimo vykdymas priklauso nuo pareiškėjos valios, o net ir nevykdant šio Sprendimo, Migracijos departamentas turės teisę priimti kitą sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kurio vykdymas galės būti stabdomas taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, esant teisiniam pagrindui ir nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjai gali kilti didelė žala.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019).

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėja iš esmės argumentuoja tuo, kad ginčijamo Migracijos departamento Vilniaus skyriaus Sprendimo dėl grąžinimo vykdymas yra privalomas ir jo neįvykdžius, pareiškėjai kyla teisinės pasekmės. Nurodo, kad įvykdžius ginčijamą Sprendimą ir pareiškėjai išvykus į (duomenys neskelbtini), ji negalėtų dalyvauti tiek šios bylos nagrinėjime, tiek bylos nagrinėjime dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, jog Lietuvoje vykdo verslą, yra uždarosios akcinės bendrovės „Economis“ dalies akcijų savininkė, todėl jos buvimas Lietuvoje yra svarbus verslo vykdymui ir plėtojimui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertinusi administracinėje byloje ginčijamą Sprendimą ir byloje esančius duomenis, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjos E. A. prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – Sprendimo vykdymo sustabdymo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos, bus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis pagrindas Migracijos departamentui priimti sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjos E. A. prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje buvo nutarta netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra pagrįsta ir teisėta, ji buvo priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos E. A. (E. A.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė