2019-05-29 Nr. AB-12153-3-64-3-02020-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1367-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02020-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskas (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas teismui padavė skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo-izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų veiksmų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (toliau – ir skundžiamas laikotarpis) buvo laikomas su kitais asmenimis kamerose, kurių plotas buvo nuo 10 kv. m iki 21 kv. m. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI, kaip suimtasis, neturėjo galimybės užsiimti leistina veikla ir nuolatinės dienotvarkės dėl judėjimo laisvės. Pareiškėjas gyveno uždaro tipo rakinamose patalpose, kurios susideda iš rakinamų miegamųjų. Sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, kaip nurodė pareiškėjas, būtina atsižvelgti, kad kameroje buvo tik viena kėdė, o lovos, sanitarinis mazgas, praustuvė ir daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, nors pareiškėjas kamerose gyveno ne mažiau kaip trys ar penki asmenys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas negalėjo ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas dažnai gulėti arba sėdėti. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), padarė išvadą, kad atsakovas neužtikrino, kad būtų laikomasi tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui normos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodė, kad jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, turėtų būti priteistina 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

3. Šiaulių TI, kaip pažymėjo pareiškėjas, pirmo, antro ir trečio aukšto gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kad galėtų išsikviesti budintį pareigūną. Pareiškėjas tvirtino, kad norint išsikviesti budintį pareigūną, turi daužyti duris, tačiau pareigūnas dažnai negirdi arba dėl kitų darbų (pvz., suimtųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą, drabužių, patalynės surinkimas skalbimui ir pan.) neprieina pasiteirauti, kodėl yra daužoma į duris. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad tokia pati situacija dėl signalizacijos mygtuko neveikimo, susidaro dušo ir teniso patalpose. Atsakovas, pareiškėjo teigimu, neužtikrino, kad būtų laikomasi tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais nustatytų saugių ir tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų, todėl iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, turėtų būti priteistina 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

4. Gyvenamosiose patalpose nėra tiekiamos karšto vandens ir nesuteikiant pareiškėjui papildomos galimybės naudotis dušu, negali palaikyti higienos ir gydyti odos ligos. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus, depresiją, jautė pažeminimą, patyčias iš kitų kalinių, jog yra riebaluotas ir nesiprausęs. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių TI privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę ir dažniau užtikrinti naudotis dušu, todėl, kaip nurodė pareiškėjas, jam iš atsakovo turėtų būti priteistina 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

5. Šiaulių TI neveikia ventiliacija, vėdinimas yra tik per langą, kamerose drėgna, tamsu. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to, jog langą uždengia dviejų ar keturių eilių grotos, ribojamas vėjo ir natūralios šviesos patekimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad čiūžiniai pūva, yra užsiveisę parazitai, nuo drėgmės rūdija metalinės lovos, todėl Šiaulių TI nesilaiko nuostatos dėl tinkamos laisvės atėmimo vietų galimybės gauti natūralaus oro, kuris yra svarbus teisės į sveikatą ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Kamerose buvo dirbtinis apšvietimas ir skleidžiamos lempos šviesa buvo labai stipri, todėl pareiškėjui skaudėjo galvą ir akis. Be to, dirbtinio apšvietimo lempos buvo be gaubtų, todėl pagal Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134: 2015) reikalavimų 12 punktą, yra nesaugi gyvenamoji aplinka, kadangi patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal pareiškėjo skundą buvo atliktas patikrinimas ir nustatė, kad kamerose Nr. 34 ir Nr. 88 apšvietimui naudojami šviestuvai be apsauginių gaubtų, todėl yra pažeidžiamas HN 134:2015 12 punkto reikalavimas, tačiau po to nustatytas 2017 m. rugpjūčio 8 d. pažeidimas kameroje Nr. 88 pašalintas nebuvo ir 2017 m. lapkričio 8 d. pažeidimas fiksuotas pakartotinai. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas sąmoningai siekė ir pažeidė jo orumą, nežmoniškai elgėsi visą skundžiamą laikotarpį, pažeidimai buvo sisteminiai. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais nustatytų saugių ir tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų, todėl iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, turėtų būti priteistina 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Pareiškėjas nurodė, kad žiemą nėra tinkamai šildoma, temperatūra buvo nuo 14 °C iki 16°C, o vasarą iki 32 °C. Kameros nebuvo remontuotos, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu, buvo drėgna. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 3 d. kameroje Nr. 88 patikrinimo akte Nr. PA-6-113 buvo konstatuota, jog vizualiai yra matomas pelėsis ant lubų ir palubėse, tačiau pelėsis pašalintas tik rugpjūčio mėnesį. Atsakovas neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais nustatytų saugių ir tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų, todėl iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, turėtų būti priteistina 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, kurioje nuo kitų esančių kalinių yra atskirta sienele ir užuolaidėle, t. y. vietoje durų yra pakabinta plastmasinė plėvelė, užuolaida. Pareiškėjas nurodė, kad jam naudojantis unitazu, pareigūnai (įskaitant darbuotojas moteris) atidarydavo duris neįspėdami, neįsitikinę, kad pareiškėjas naudojasi sanitariniu mazgu. Kameroje nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų pareiškėjas patirdavo stresą, tualetai nebuvo uždengiami. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas patirdavo gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodė, kad suimtųjų privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, nes suimtieji, naudodamiesi tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės.

8. Skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai registruojami nebuvo. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, patirdavo iš pareigūnų psichologinį spaudimą. Atsižvelgiant į tai, kad pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareigūnai grasindavo, baugindavo pareiškėją pakeltu tonu, į Šiaulių TI vadovą kreiptis vengdavo ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipdavosi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą – Šiaulių departamentą, kad nustatytų pažeidimus ir įpareigotų Šiaulių TI juos pašalinti per nurodytą terminą.

9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas nurodė, kad turėjo kentėti perpildytoje kameroje, todėl kildavo socialinė įtampa, privatumo nebuvimas, kas sukėlė kančią, kurios intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kurie pareiškėją žemino ir menkino. Dėl to pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo reputacija, jautė didelius dvasinius sukrėtimus, todėl patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį kad teismui pateikiamomis atsakovo pažymomis negalima vadovautis kaip apie pareiškėjui suteiktas užimtumo programas, nes tai yra abstraktaus pobūdžio teiginiai bei užimtumo grafikai, kuriais oficialiai nėra vadovaujamasi. Nepateikus atsakovui tikslių duomenų apie pareiškėjui siūlytus ir taikytus užsiėmimus, pareiškėjas prašė vertinti jo naudai tai, kad nebuvo pakankamai taikyta užimtumų. Pareiškėjas konstatavo, kad valstybė tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino laisvės atėmimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos ir HN 134:2015 reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką ir dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto), pažymėjo, jog teisės aktuose nėra nustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto normos (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 19,95 kv. m gyvenamojo kameros ploto, todėl darė išvadą, kad visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog jo teisės buvo pažeistos, kadangi buvo laikomas šaltose ir drėgnose (iš esmės netinkamai vėdinamose) kamerose ir nurodė, kad pagal HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema ir atsakovo atstovas pažymėjo, jog Šiaulių TI patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu, t. y. per langus ir duris. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad kamerose Nr. 12, Nr. 20 ir Nr. 88 buvo atlikti patikrinimai. Kamerose Nr. 12 ir Nr. 88 dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus higienos normas, pelėsio neužfiksuota ir nustatyta, kad galimybė išvėdinti kamerą per langus yra nustatyta. Kameroje Nr. 20 dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas higienos normas, tačiau atkreipė dėmesį, jog buvo atlikti remonto darbai (sienų tinkavimas, glaistymas, gerasis dažymas, tupyklos demontavimas, naujo klozeto sumontavimas, aptvėrimo įrengimas). Atsakovo atstovas sprendė, kad nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už skundžiamą laikotarpį negali būti tenkinamas.

13. Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose nebuvo įrengto pagalbos iškvietimo mygtukų ir dėl to buvo suvaržyta jo galimybė skubiai išsikviesti budintį pareigūną, atsakovo atstovas pažymėjo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojantiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

14. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimo ir užimtumo atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis ir pažymėjo, jog HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Taip pat paaiškino, jog pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji ir tokia pasivaikščiojimo tvarka vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl teigė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl pasivaikščiojimų trukmės bei tam skirto ploto yra nepagrįsti. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išeiti į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę ar užimtumo kambarį-skaityklą, teniso salę bei žaidimų kambarį.

15. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, HN 134: 2015 18 ir 44 punktais, darė išvadą, jog pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo it tik vieno karto maudytis į dušus nuvedimo yra nepagrįstos.

16. Pareiškėjo skunde teismui minimos pretenzijos dėl patalynės neatitikimo higienos normos reikalavimams, atsakovo atstovo teigimu, paneigia pateikiami patikrinimų aktų turiniai, iš kurių matyti, kad Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, atitinkamai dezinfekuojamas, netinkamas iškart būna nurašomas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius nedezinfekuojamas, atsakovo atstovo nuomone, neatitinka tikrovės.

17. Atsakovo atstovas nurodė, kad laikinojo sulaikymo kamerose sanitariniai mazgai atitverti sienele ir laikymas laikino sulaikymo patalpoke buvo trumpalaikis, vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl tai pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Duomenų, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose, esančiose administraciniame pastate, buvo laikomas pareiškėjas, nėra, nes įstatymų leidėjas neįpareigoja tokių duomenų fiksuoti.

18. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, pateikta pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Priešingai, atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui visas ko kalinimo Šiaulių TI dienas kameros gyvenamasis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

19. Pareiškėjas pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo atstovo atsiliepimą.

II. 20. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 29 d. sprendimu Pareiškėjo M. A. skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. pažyma Nr. 60/09-45027 „Dėl M. A.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (162 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku (162 dienas) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Teismas nustatė, kad visas 162 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių TI pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo naudai vertino aplinkybę, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose konstatuota, kad kamerose Nr. 7 ir Nr. 83 šviestuvai veikiantys, tačiau techniškai netvarkingi, kamerose Nr. 12 ir Nr. 20 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų, kameroje Nr. 88 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų.

23. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad aliarmo sistema Šiaulių TI nebuvo įrengta, pripažintina, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priverstas daužyti į duris, jis įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Be to, pareiškėjas pasisako ne savo, o kalinių, kaip jis pats įvardijo skunde, vardu, tačiau atstovauti kitiems asmenims pareiškėjas įgalinimų nepateikė.

24. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose ir laikino sulaikymo patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu ir nebuvo ventiliacijos. Pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad kamerose Nr. 88, Nr. 83, Nr. 12, Nr. 90 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, kamerose Nr. 7, Nr. 34 yra OSB, o kameroje Nr. 20 – PDF, tačiau kokios atitvarinės konstrukcijos yra iš priekio (ar yra durys ir kokio dydžio), nenurodyta. Teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, dėl ventiliacijos tualete nebuvimo, pirmosios instancijos teismo vertinama kaip pagrįsta.

25. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam nebuvo užtikrinamos švarios kameros, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Taip pat pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-300 (16.3.187. 6.12) konstatuota, jog patikrinimo metu nustatyta, jog kameros Nr. 12, Nr. 20 švarios, tvarkingos. Valymo inventorius laikomas kamerose arba režiminio korpuso kiekviename aukšte tam skirtoje vietoje (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl švarių kamerų neužtikrinimo atmetė.

26. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 punktas nustato, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę perduoti kitiems asmenims. Taip pat iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-224 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. liepos 19 d.) teismas nustatė, kad operatyviosios kontrolės metu tikrintas minkštojo inventoriaus sandėlis. Patikrinimo metu nustatė, kad švarūs skalbiniai laikomi tvarkingai, atskirai nuo nešvarių skalbinių. Švari patalynė Šiaulių TI laikomiems asmenims išduodama ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę po nusiprausimo duše ir kiekvieną kartą atvykus į įstaigą. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, dezinfekuojamo minkštojo inventoriaus registracija vykdoma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir tai, kad teismui nepateikta įrodymų, jog būtų pateikti pareiškėjo skundai dėl pūvančių čiužinių, teismas sprendė, kad negali konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41, 42 punktus ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

27. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, vertino, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o pagal pareiškėjo prašymus ir Sveikatos priežiūros skyriaus rekomendacijas – ir dažniau, išduodant papildomus leidimus į dušą, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą, kad daug metų serga odos liga, Šiaulių TI naudoja medikų išduotus medikamentus, kurių viena iš sudėtinių dalių yra riebalai, o gyvenamosiose patalpose nėra tiekiamas karštas vanduo, todėl jam nebuvo suteikiama galimybė papildomai maudytis, negalėjo tinkamai gydyti odos ir palaikyti higienos.

28. Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose užsiveisia parazitai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra, todėl pareiškėjo nurodytus argumentus atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra įrodymų ir dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo.

29. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, negalėjo tinkamai sportuoti tiek lauke, tie patalpose. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu, buvo suteikta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Be to, kaip nurodė teismas, pareiškėjas yra pasirašęs Priėmimo mokytis pagal suaugusiųjų pagrindinio ugdymo programą sutartį Nr. 44 su Šiaulių suaugusiųjų mokykla, kurioje pasirinko mokymosi formą (savarankiško mokymo proceso organizavimo būdu). Duomenų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nurodyta programa, arba būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose, nėra. Teismas taip pat pažymėjo, jog iš pateiktų Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų, Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo savaitgaliais grafikų, matyti, jog kameros, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, buvo išvestos arba atsisakė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose. Suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą atmetė.

30. Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo sveikatos istorija nustatė, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, žalingi įpročiai: rūko 10 metų, alkoholį vartoja saikingai, narkotikus neigia. Nurodyta, kad serga (duomenys neskelbtini) bei atliktos operacijos. Nėra užfiksuota, kad pareiškėjui būtų nustatyti regėjimo sutrikimai, akių ligos. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

31. Pareiškėjo argumentas, kad jo skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai nebūdavo registruojami, o pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar kitko, iš pareigūnų patirdavo psichologinį spaudimą, grasinimų, įvairių bauginimų, teismo vertinimu, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus. Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismo informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad pareiškėjas be šios bylos, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra kreipęsis į teismą (administracinės bylos Nr. I-1424-394/2017 (išnagrinėta), Nr. I-2132-394/2018). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas netrukdomai teikia skundus ir tokia jo teisė teikti skundus nėra apribota.

III. 32. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą, priteisiant neturtinę žalą, adekvačią, teisingą, protingą ir sąžiningą patirtiems išgyvenimams, trukusiems ilgą laiką.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kamerų plotų normas, kartu kameroje kalėjusių asmenų skaičių, baldų užimamą plotą ir pan., konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus ir kameroje buvę baldai nevaržė judėjimo laisvės. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko nuo 3,29 kv. m ploto, todėl buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kiek laiko be pertraukų buvo pažeistas ploto reikalavimas, taip pat netinkamai vertino EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kurioje išaiškinta, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas neturi būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teigimu, teismas nepriėmė teisėto bei pagrįsto sprendimo ir todėl priteista neturtinė žala nėra protinga. Pareiškėjo nuomone, teismas įvertinęs pažeistą kameros plotą, turėjo vertinti ir tai, kad sanitarinio mazgo patalpa visiškai neatitverta nuo likusio kameros ploto, taip pat neįvertinta, kaip įrengtos sanitarinio mazgo durys, neatsižvelgta, kaip nurodo pareiškėjas, ir į tai, kad kamerų būklė neatitinka higienos normų keliamų reikalavimų, nevykdomas užimtumas ir pan. Kamerose Nr. 20 ir Nr. 34 sanitarinio mazgo patalpa nėra visiškai atskirta nuo likusio kameros ploto, todėl, pareiškėjo teigimu, sanitariniu mazgu naudojantis kitiems kameroje kalintiems asmenis, kamerose kildavo nemalonus kvapas. Taip pat kamerose Nr. 7, Nr. 12, Nr. 83 ir Nr. 90 tualeto atitvarinės sienelės buvo iš mūro, tačiau tualetai nebuvo pilnai atitverti nuo kameros ploto. Taip pat vietoje durų buvo pakabintos užuolaidėlės.

34. Pareiškėjas pažymi, kad sanitarinis mazgas nei vienoje patalpoje neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl buvo priverstas kvėpuoti nemaloniais kvapais, kas sukeldavo nepatogumus. Taip pat teismas nustatė, kad penkis kartus pareiškėjas buvo laikino sulaikymo patalpose, kuriose tualetai yra be užuolaidėlių, tačiau pareiškėjas pažymi, jog Šiaulių TI nurodė, kad penkis kartus grįžo ir Panevėžio apskrities policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) areštinės, tačiau nenurodė, kad laikino sulaikymo kameroje buvo patalpintas ir prieš išvykstant iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodo, kad laikino sulaikymo kameroje iš viso buvo dešimt kartų.

35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog įtikinimai neindividualizavo kokia jam kilo žala dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo. Pareiškėjas tvirtina, kad norint prisikviesti pareigūną, tekdavo į metalines duris daužyti rankomis, kojomis, todėl jautė fizinį skausmą. Taip pat, pareiškėjo tvirtinimu, pagalbos mygtukas buvo būtinas teniso patalpoje, kuri yra garaže, o pareigūnai šioje patalpoje nebūna, todėl yra sunku išsikviesti pareigūnus. Pareiškėjas nurodo, kad norint į tualetą, negali pasikviesti pareigūnų, todėl patyrė nepatogumų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Šiaulių TI pažyma, kurioje teigiama, kad pagalbos mygtukai neįrengiami dėl įstaigos statuso, tačiau pareiškėjas teigia, kad pažyma, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas yra negalima ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. byla Nr. A-858-1469/2014 teigia, kad teismui pateikta pažyma yra iš esmės nepagrįsta. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, ar Šiaulių TI pagalbos mygtukų įrengimas negalimas dėl įstaigos statuso ir prašo minėtą išvadą išreikalauti iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus.

36. Pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui nepateikė visuomenės sveikatos centro specialistų nustatytų pažeidimų pagal pareiškėjo skundus. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių TI bandyti nuslėpti pažeidimai turėjo būti vertintini kritiškai. Taip pat, pareiškėjo teigimu, visi higienos normos pažeidimai, įskaitant kameros Nr. 34, turėjo būti vertinami pareiškėjo naudai. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino patikrinimo akto dėl kameros Nr. 90, kurioje buvo konstatuotas pažeidimas dėl pelėsio ir dėl to, kad nesaugiai naudojamos dirbtinio apšvietimo lempos.

37. Dėl neužtikrinto papildomo dušo pareiškėjas nurodo, kad gydytojo rekomendacija vykdoma nebuvo ir į dušą dažniau nei kartą per savaitę vedamas nebuvo. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodė, kad tai, kada ir koks asmuo pasinaudojo dušu yra registruojama, tačiau teismui tokių duomenų nepateikė. Dėl neužtikrinto dušo pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. administracinę bylą Nr. A-3301-858/2017, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui papildomas dušas buvo būtinas ir tai turėjo užtikrinti Šiaulių TI.

38. Pareiškėjas nurodo, kad teismui pateikti užimtumų grafikai ir programos savaime nereiškia, kad užimtumai buvo vykdomi. Teismui turėjo būti pateikti išsamūs ir detalūs duomenys iš kurių būtų galima spręsti, kuriose užimtumo programose pareiškėjas dalyvavo, o kuriose dalyvauti atsisakė. Pareiškėjas paaiškina, kad Šiaulių TI užimtumai yra registruojami specialios formos dokumente, nurodant, koks asmuo, kada ir į kokį užimtumą buvo vedamas, nurodant užimtumo laiką ir pan., todėl būtent tokius duomenis atsakovas turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI pirmosios instancijos teismui pateikė klaidingą medžiagą dėl to, kad pareiškėjas mokėsi mokykloje ir atkreipia dėmesį, jog tokius teiginius atsakovas turėjo pagrįsti žurnalu arba registru.

39. Pareiškėjas pažymi, kad prideda prie skundo patvirtinančius dokumentus, jog dėl kalinimo sąlygų kreipėsi ne tik į Šiaulių TI direktorių, tačiau ir į Kalėjimų departamentą bei visuomenės sveikatos centro.

40. Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

41. Atsakovas nurodo, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves atskiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo nuo 1,81 m (kameroje Nr. 34) iki 2,32 m (kameroje Nr. 7), t. y. sienelės aukštesnės nei reikalauja teisės normos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančiu asmeniu. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai, atsakovo tvirtinimu, užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą. Atsakovas taip pat pažymi, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra.

42. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl, kaip nurodo atsakovas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo priteisti didesnę neturtinę žalą dėl netinkamos ventiliacijos, nes šie įrengimo reikalavimai nėra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris) ir toks vėdinimo būdas laikomas tinkamu. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos reikalavimai, susiję su šiais darbai, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

43. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotas nežymus pažeidimas dėl dirbtiniam apšvietimui naudojamų lempų bei gaubtų ir aliarmo mygtuko neįrengimo įstaigoje, tačiau paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl dirbtinės apšvietos, užimtumo, patalynės (čiužinių dezinfekcijos), teisės naudotis dušu, švaros kamerose, pelėsio ir kita – minėtiems reikalavimams teismas nenustatė jokio pagrindo. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą dėl sąlygų kamerose, tačiau įstaigos direktoriui pareiškėjas nepateikė jokių skundų.

44. Atsakovas nurodo, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kad tai būtų pakankamas pagrindas priteisti neturtinę žalą, kuri yra įvertinta pinigais. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Minėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl atsakovo vertinimu, nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d., atlyginimo.

46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl ventiliacijos tualete nebuvimo, vertino kaip pagrįstą. Pripažino, kad tai, jog aliarmo sistema Šiaulių TI nebuvo įrengta, galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tinkamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Teismas taip pat nustatė pažeidimą ir dėl kamerose dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų (techniškai netvarkingos).

47. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

50. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko nuo 3,29 kv. m, todėl buvo pažeistas ploto reikalavimas. Taip pat, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kurioje išaiškinta, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas neturi būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

52. Įvertinus atsakovui teismui pateiktus duomenis, galima spręsti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (162 dienas) periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 88, Nr. 83, Nr. 7, Nr. 20, Nr. 12, Nr. 34 ir Nr. 90 (b. l. 1t., 31–35). Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir atsižvelgiant į didžiausią dienos kameroje buvusių asmenų skaičių bei įvertinus kameros plotą, matyti, kad kameroje Nr. 88 vienam asmeniui tenkantis plotas, neatėmus sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė nuo 3,74 kv. m iki 6,24 kv. m, kameroje Nr. 83 nuo 3,84 kv. m iki 5,76 kv. m, kameroje Nr. 7 nuo 3,66 kv. m iki 7,32 kv. m, kameroje Nr. 20 nuo 3,73 kv. m iki 18,69 kv. m, kameroje Nr. 12 nuo 4,32 kv. m iki 8,65 kv. m, kameroje Nr. 34 nuo 3,95 kv. m iki 7,9 kv. m, kameroje Nr. 90 nuo 3,99 kv. m iki 19,95 kv. m. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas kamerų tipo patalpose, todėl jo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo konstatuoti, jog yra pažeisti reikalavimai dėl kameros ploto, ir kartu atsižvelgti į tai, kad kamerose Nr. 20 ir Nr. 34 sanitarinio mazgo patalpa nėra visiškai atskirta nuo likusio kameros ploto, dėl ko naudojantis sanitariniu mazgu, sklisdavo nemalonus kvapas. Taip pat kamerose Nr. 7, Nr. 12, Nr. 83, Nr. 88, Nr. 90 tualetai atitverti nuo kameros ploto užuolaida, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, tačiau pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinant asmens privatumą. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl ventiliacijos tualete nebuvimo yra pagrįsta.

55. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad kamerose ir teniso patalpoje neveikė aliarmo signalizacijos mygtukai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nustatyto pažeidimo ir pažymi, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. 2017 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. 60/09-43865 (1 t., b. l. 37), kuria vadavosi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į aktualų teisinį reguliavimą, informuojama, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso, todėl pareiškėjo argumentas, kad ši teismui pateikta pažyma iš esmės nepagrįsta ir turėjo būti vertinama pareiškėjo naudai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. bylos Nr. A-858-1469/2014 ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismui pateikta pažyma nagrinėjamoje byloje kaip ir administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014, yra nepagrįsta.

56. Pareiškėjo teigimu, visi higienos normos pažeidimai, įskaitant kameros Nr. 34, turėjo būti vertinami pareiškėjo naudai. Taip pat, kaip nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino patikrinimo akto dėl kameros Nr. 90, kurioje buvo konstatuotas pažeidimas dėl pelėsio ir dėl to, kad nesaugiai naudojamos dirbtinio apšvietimo lempos.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas kameroje Nr. 90 buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (1 t. b. l. 31–35). Iš pateiktos pažymos (1 t., b. l. 103–106) matyti, kad kamera Nr. 90 2016 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais buvo remontuojama, t. y. atliktas pelėsio valymas ir nuvalytų plotų dažymas. Duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 90 skundėsi Šiaulių TI, nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas per nurodytą kalinimo laikotarpį kameroje Nr. 34 (1 t., b. l. 31–35) buvo tik pusantros paros, o dirbtinės apšvietos pažeidimas nustatytas beveik po mėnesio po pareiškėjo buvimo nurodytoje kameroje (1 t., b. l. 129–131).

58. Dėl pareiškėjo argumento, kad nebuvo vykdoma gydytojo rekomendacija ir pareiškėjas nebuvo vedamas į dušą dažniau nei kartą per savaitę, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

59. Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Iš skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog pareiškėjas kėlė klausimą dėl naudojimosi dušu tuo aspektu, kad pareiškėjui yra diagnozuota odos liga, todėl jis turi naudotis medikamentais, kurių sudėtinė dalis yra riebalai. Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 175). Taip pat iš 2017 m. liepos 11 d. pažymos matyti, kad dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo skirta: perrišimai ir rekomendacija papildomai naudotis dušu 2 kartus per savaitę 1 mėnesį (1 t., b. l. 158). Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, kad vykdė rekomendaciją, ir abstrakčiai nurodė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo ir tik vieno karto maudytis į dušus nuvedimo yra nepagrįstos. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdama dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, Šiaulių TI administracija privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę ir užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu bent minėtu laikotarpiu. Taigi šiuo aspektu pripažintinas neteisėtas atsakovo atstovo neveikimas.

60. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad pareiškėjui nebuvo skiriama jokia užimtumo veikla, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai pasisakyta dėl pareiškėjo skundo reikalavimo bei atsakovo pateiktų duomenų vykdant suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo plačiau pasisakyti šiuo klausimu.

61. Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, visų pirma, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

62. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

63. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, jų (pažeidimų) trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas didinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinės žalos atlyginimui iki 500 Eur ir laikytina, jog tokia suma pagrįsta bei adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

65. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė