2021-11-17 Nr. AB-24287-3-64-3-00998-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-763-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00998-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2018 m. Šiaulių TI buvo paskiriamas vis į kitą kamerą. Kamerose nebuvo įrengta kopėtėlių užlipti į antrą lovos aukštą, todėl tekdavo lipti ant stalo, kai žmonės valgydavo. Pareiškėjas, kameroje Nr. 28 lipdamas iš antro lovos aukšto, paslydo ir griūdamas ant stalo susilaužė dešinės rankos pirštą (atviras lūžis). Buvo etapuotas į ligoninę, jam buvo atlikta operacija, po kurios dar apie mėnesį turėjo paskirtus piršto perrišimus. Per šį laikotarpį pareiškėjas patyrė daug patyčių iš budinčių pareigūnų, medicinos personalo. Dėl tokių laikymo Šiaulių TI sąlygų, kai pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu naudoti inventoriumi, ir dėl to susižalojo, pareiškėjui kilo neturtinė žala, pasireiškusi ne tik fiziniu skausmu, bet ir emociniais išgyvenimais. Neturtinės žalos dydis apskaičiuotas atsižvelgus į darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Šiaulių TI nurodė, kad asmenų perkėlimas iš vienos kameros į kitą vykdomas griežtai vadovaujantis įstatymais ir laikantis nustatytos tvarkos. Pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, daugeliu atveju buvo talpinamas į kamerą, kurioje buvo iki etapavimo į kitą įstaigą, taigi pareiškėjo pretenzijos dėl dažno perkėlimo į kitą kamerą nepagrįstos.

5. Šiaulių TI teigė, kad jokie teisės aktai neįpareigoja kalintiems asmenims nurodyti, kuriame gulte jie turi miegoti bei fiksuoti, kuriame gulto aukšte jie miega, todėl negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad vienu ar kitu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu jis miegojo pirmame ar antrame gulto aukšte. Jokie teisės aktai neįtvirtina ir to, jog dviaukščiai gultai privalomai turėtų būti su kopėtėlėmis.

6. Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjui 2017 m. rugsėjo 16 d. nustatytas dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžis. Po dviejų dienų Šiaulių TI gautas ir užregistruotas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. 16.10 val. kameroje Nr. 28 buvo pastebėtas pareiškėjas su dešinės rankos sužalojimu. Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai medicininės apžiūros metu suimtajam nustatė dešinės rankos ketvirto (bevardžio) piršto viršutinės falangos sužalojimą (įtariamas lūžis). Išduota sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad paklausus, kokiomis aplinkybėmis atsirado kūno sužalojimas, pareiškėjas susižalojimo aplinkybių neišsakė. Dėl šio fakto Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriuje buvo pradėtas tyrimas duomenų patikslinimui. 2017 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių TI bendrosios praktikos slaugytoja pareiškėjo medicininės apžiūros pažymoje nurodė, kad pareiškėjas apžiūrėtas 16.15 val., jam nustatytas dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžis, sužalojimo aplinkybių pareiškėjas nenurodė. 2017 m. rugsėjo 20 d. gauta Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo medicininė pažyma, kurios išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 16 d. konsultuotas Šiaulių ligoninėje gydytojo traumatologo – ortopedo, diagnozuotas dešinės plaštakos penkto piršto falangos atviras lūžis, atlikta imobilizacija viela. 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas buvo apklaustas liudytoju, apklausos metu nurodė, kad įvykio dieną kameroje Nr. 28 apie 16.10 val. lipo iš antro aukšto lovos, tačiau ant stalo padėta koja praslydo, todėl jis griuvo, griūdamas ranka trenkėsi į stalą, taip susižalodamas dešinės rankos pirštą, iš karto po susižalojimo buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą medicininei apžiūrai, apžiūros metu apžiūrėtas visas kūnas, jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, tik sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoja užfiksavo dešinės rankos bevardžio piršto traumą bei suteikė pirmąją medicininę pagalbą.

7. Šiaulių TI nuomone, šis įvykis niekaip nesusijęs su kopėtėlių neįrengimu. Jokių pretenzijų pareiškėjas nuo įvykio dienos iki skundo padavimo teismui dėl iškritimo iš lovos Šiaulių TI administracijai nepateikė. Skundo padavimas praėjus beveik 3 metams nuo įvykio turėtų būti vertinamas kaip siekis pasipelnyti. Nuo buitinių traumų nėra apsaugoti nei Šiaulių TI laikomi, nei laisvėje esantys asmenys.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, teismų praktika, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatoriuose reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), jų 14 punktu, Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis, spręsdamas dėl valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų nustatymo.

10. Vadovaudamasis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d., o kameroje Nr. 28 – nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių TI kriminalinės žvalgybos skyriaus nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 18 d. gautas tarnybinis pranešimas dėl to, jog 2017 m. rugsėjo 16 d. 16.10 val. kameroje Nr. 28 pastebėtas pareiškėjas su dešinės rankos sužalojimu, Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai medicininės apžiūros metu nustatė dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos sužalojimą (įtariamas lūžis), suimtojo paklausus, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis kūno sužalojimas, pastarasis susižalojimo aplinkybių neišsakė. Į bylą pateikta ir sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 16 d. 16.15 val. buvo apžiūrėtas, kūno sužalojimų pobūdis – įtariamas dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžis, pažymėta, kad pareiškėjas sužalojimo aplinkybių neišsakė. Po dviejų dienų nuo įvykio apklaustas liudytoju pareiškėjas nurodė, jog, 2017 m. rugsėjo 16 d. apie 16.10 val. kameroje Nr. 28 norėdamas nulipti iš antrojo aukšto lovos, paslydo, dėl ko griūdamas ranka trenkėsi į stalą ir susižalojo dešinės rankos pirštą, dėl šio susižalojimo niekam pretenzijų neturi, susižalojo netyčia, sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoja, apžiūrėjusi visą kūną, kitų sužalojimų nenustatė, prašė tyrimo neatlikti. Šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojais apklausti kiti kameroje Nr. 28 buvę asmenys. Iš byloje esančios nuotraukos matosi, kad kameroje Nr. 28 yra trys dviejų aukštų gultai, tarp dviejų gultų pastatytas stalas.

11. Remdamasis CK 6.250 straipsniu ir jį aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad nėra duomenų, jog Šiaulių TI darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar kad neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuojančios teisės normos nenumato, kad į antrus lovų aukštus turi būti įrengtos kopėtėlės, dėl šio įvykio atliekamo tyrimo metu pareiškėjas nurodė, kad susižalojo netyčia ir niekam jokių pretenzijų neturėjo, be to, susižalojimo aplinkybes (paslydo lipdamas iš antro lovos aukšto) nurodė tik apklausiamas liudytoju 2017 m. rugsėjo 18 d., t. y. po dviejų dienų po įvykio, o įvykio dieną nei Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai, nei korpuso vyresniajam nepaaiškino, kokiu būdu susižalojo. Pareiškėjas dėl įvykio ir jo aplinkybių į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė, tik 2018 m. kovo 14 d. Šiaulių TI direktoriui pateikė prašymą jį informuoti, kokia pagalba jam buvo suteikta dėl piršto lūžimo, kiek laiko vyko perrišimai, į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta. Byloje nėra duomenų, to nenurodo ir pats pareiškėjas, kad dėl gulėjimo antrame lovos aukšte, nuolatinio laipiojimo ir dėl to patiriamų nepatogumų jis būtų raštu kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar skundęsis kitoms institucijoms. Pareiškėjui susižalojus, jam nedelsiant buvo suteikta medicininė pagalba Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnyboje, jis buvo nuvežtas į Šiaulių ligoninę, kur jam suteikta gydytojo traumatologo – ortopedo konsultacija. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas susižalojo 2017 m. rugsėjo 16 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2020 m. birželio 9 d., t. y. praėjus beveik 3 metams po šio įvykio, o tai, teismo nuomone, patvirtino, kad pareiškėjo patirti nepatogumai, dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokie intensyvūs, kad juos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą.

12. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, priežastinio ryšio tarp susižalojimo ir Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose esančių lovų įrengimo, pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pripažino nepagrįstu.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, bylą išnagrinėjo atmestinai ir paviršutiniškai, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

13.2. Teismas subjektyviai įvertino ir išaiškino Taisyklių 14 punktą. Pareiškėjo įsitikinimu, jeigu teisės aktai nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti lovos, tai savaime suprantama, kad tos lovos turi būti tokios, kuriomis būtų galima pasinaudoti pagal paskirtį. Įvykio vietą, pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje buvo dviaukštė lova. Vadinasi, lova turėjo būti sukonstruota taip, kad būtų įmanoma patekti į jos antrajame aukšte esančią miegamąją vietą. Todėl, net jeigu teisės norma nėra konkreti, tai neturi apriboti teismo ją aiškinti pagal jos esmę ir prasmę, t. y. kad baldai turi būti tinkami naudoti. Nagrinėjamu atveju to nebuvo, nes pareiškėjas į dviaukštę lovą galėjo patekti tik pasilypėdamas ant kito baldo, t. y. stalo. Tai pagrindžia pareiškėjo skundo reikalavimą, nes akivaizdu, jog pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu inventoriumi. Tai yra Šiaulių TI neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas susižalojo.

13.3. Pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas dėl jo socialinės ir teisinės padėties.

13.4. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus 3 metams po įvykio, patvirtina, jog pareiškėjo patirti nepatogumai, dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokie intensyvūs, kad juos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą, yra nepagrįsta. Senaties terminas nebuvo suėjęs, pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku, todėl minėta aplinkybė neturi niekaip būti siejama su pareiškėjo patirtais išgyvenimais ir daryti įtaką jų vertinimui.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo teismo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas praleido apeliacinio skundo padavimo terminą ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis turėjo būti atnaujintas.

14.2. Nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad Šiaulių TI nepažeidė jokių teisės aktų. Be to, ginčo lova buvo pagaminta ne Šiaulių TI, o tuo užsiimančių įmonių, todėl teigti, kad lova nebuvo tinkama naudoti nėra pagrindo. Pareiškėjas nenuginčijo ir neginčija aplinkybių, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su bet kokiais nepatogumais lipant į antrą lovos aukštą, ir kad pats pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo jokių pretenzijų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, už tai, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių TI kameroje Nr. 28 patyrė dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžį.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo susižalojimo ir Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose esančių lovų įrengimo, pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, todėl apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir, priėmus naują sprendimą, jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės situacijos ir teisės aktų, reglamentuojančių tardymo izoliatorių gyvenamųjų kamerų įrengimą, teisiniu vertinimu, teigia, kad patyrė neturtinę žalą (susižalojo) dėl akivaizdžių Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamais naudotis baldais, pažymi, kad aplinkybės, susijusios su tuo, kada kreipėsi į teismą su skundu, šiuo atveju neturėjo būti vertintos ir paveikti teismo vertinimą dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos fakto.

18. Prieš pereidama prie ginčo esmės, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad Šiaulių TI ABTĮ nustatyta tvarka nepateikė apeliacinio skundo, nepasisako ir nevertina Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytų argumentų, kuriais Šiaulių TI nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 19 d. nutartimi, kuria buvo išspręstas pareiškėjo apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo klausimas ir terminas paduoti apeliacinį skundą pareiškėjui buvo atnaujintas, pareiškėjo apeliacinis skundas priimtas.

19. Pereinant prie ginčo esmės pažymėtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina minėtų ribų neperžengdama.

20. Spręsdama dėl to, kokia apimtimi bus vertinamas pirmosios instancijos teismo teisėtumas ir pagrįstas, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir ja aiškinančia teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018), pažymi, kad apeliacine tvarka nebus vertinama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta nauja aplinkybė dėl diskriminavimo, nes ja nebuvo motyvuojamas pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

21. Reikalavimas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant visoms trims sąlygoms, t. y. neteisėtiems veiksmams ir (ar) neveikimui, žalai (turtinei ar (ir) neturtinei) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo ir žalos (turtinės ir (ar) neturtinės). Vadinasi, vienos iš šių sąlygų nebuvimas, nulemia tai, kad kitų sąlygų vertinimas teisiškai nereikšmingas.

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, ko neginčija ir pareiškėjas, kad ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 28 buvo dviaukštės lovos, tarp dviejų iš dviaukščių lovų buvo pastatytas stalas, pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 16 d. 16.10 val. kameroje Nr. 28, norėdamas nulipti iš antrojo aukšto dviaukštės lovos, paslydo, dėl ko griūdamas ranka trenkėsi į stalą ir patyrė dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžį. Pareiškėjo teigimu, šis įvykis įvyko dėl to, kad Šiaulių TI neįrengė dviaukščių lovų kopėtėlių.

23. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą spręstas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai nėra įrengtos dviaukščių lovų kopėtėlės. Pripažinus, jog Tvarkos aprašas (14.6 p.) nedetalizuoja kitų lovų parametrų (t. y. kokio tipo lovos gali būti įrengtos), nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas (t. y. vieną iš lovos tipų), neįpareigoja, įrengus dviaukštes lovas, pritaisyti kopėtėles, padaryta išvada, jog savaime dviaukščių lovų kopėtėlių neįrengimas nėra laikomas teisių pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-341-624/2021; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-158-438/2021; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1970-556/2020; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1184-662/2020; 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-662/2019; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-288-756/2017; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015).

24. Remdamasi nutarties 20 ir 22 punktais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl to, ar buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą dėl Šiaulių TI neveikimo, pasireiškusio dviaukščių lovų kopėtėlių neįrengimu, visu pirma, turėjo būti individualiai nustatyta, ar pareiškėjas nurodė tokias reikšmingas aplinkybes ir byloje pateikti tokie objektyvūs duomenys, kurie kartu patvirtino, jog Šiaulių TI neveikimas, pasireiškęs įrengtų dviaukščių lovų kopėtėlių neįrengimu, buvo neteisėtas.

25. Įvertinusi, kas nustatyta, ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės situacijos teisiniu įvertinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Tvarkos aprašo 14 punktą. Savaime dviaukščių lovų kopėtėlių neįrengimas nepatvirtina, kad Šiaulių TI neveikimas buvo neteisėtas. Kaip matyti, tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka nuosekliai suformuotą teismų praktiką. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais pareiškėjas dėsto savo nuomonę, kaip turi būti aiškinamas Tvarkos aprašo 14 punktas, nuosekliai suformuotos praktikos neatitinka, todėl jų pagrindu pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė Tvarkos aprašo 14 punktą nėra teisinio pagrindo.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi įvykio, kurio metu pareiškėjas patyrė dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžį, faktines aplinkybes ir byloje pirmosios instancijos teismo įvertintus duomenis, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra faktinių pagrindų pripažinti, jog Šiaulių TI neveikimas, pasireiškęs dviaukščių lovų kopėtėlių neįrengimu, buvo neteisėtas. Pirma, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtent Šiaulių TI buvo paskirtas ir įpareigotas miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte. Antra, pareiškėjas iki įvykio, kurio metu patyrė dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžį, nesikreipė nei į Šiaulių TI administraciją, nei į kitas institucijas su skundais dėl jo patiriamų nepatogumų lipant į ar išlipant iš antro dviaukštės lovos aukšto ir (ar) prašymų, kuriais pareiškėjas būtų prašęs sudaryti sąlygas miegoti pirmojo aukšto dviaukštės lovos aukšte. Trečia, pareiškėjas įvykio, kai patyrė dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžį, metu nebuvo tokio garbaus amžiaus ir (ar) neturėjo sveikatos problemų, kurios apsunkino pareiškėjo galimybes miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte. Ketvirta, pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ir kiti medicininiai duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo rekomenduojama miegoti būtent pirmame dviaukštės lovos aukšte ar kad jam buvo draudžiama miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte. Ginčo įvykis, kurio metu pareiškėjas patyrė dešinės rankos bevardžio piršto viršutinės falangos lūžį, teisėjų kolegijos vertinimas kaip nelaimingas atsitikimas dėl paties pareiškėjo neatsargaus elgesio.

27. Patvirtinus, kad byloje nenustatytas neteisėtas Šiaulių TI neveikimas, kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų vertinimas niekaip nepakeistų padaryto teismo išvados, arba jų vertinimas yra teisiškai nereikšmingas, dėl ko teisėjų kolegija dėl jų atskirai ir detaliai nepasisako.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan