2016-04-29 Nr. AB-9484-3-61-3-01891-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-866-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01891-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;

15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 4 000 Lt (1 158,48 Eur) neturtinės žalos ir 20 Lt (5,79 Eur) turtinės žalos atlyginimą, taip pat priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 28-146(2) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 28-146(2)) jam paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nuobauda paskirta už tai, kad jis 2013 m. spalio 25 d. pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus – kratos metu tarp asmeninių daiktų buvo rastas vandens šildytuvas be registracijos numerio. Pareiškėjas nesutikdamas su Nutarimu Nr. 28-146(2) pateikė skundą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, trečiasis suinteresuotas asmuo), kuris 2014 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. N-7 (toliau – ir Įsakymas Nr. N-7) panaikino Vilniaus PN direktoriaus Nutarimu Nr. 28-146(2) paskirtą nuobaudą. Pareiškėjas paaiškino, kad vykdant Nutarimą Nr. 28-146(2) jam atsirado neigiamos pasekmės, dėl kurių buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Kratos metu iš pareiškėjo buvo paimtas vandens šildytuvas, kurį, be kita ko, nėra draudžiama turėti, tačiau jis iki šiol nėra grąžintas, dėl to pareiškėjas patyrė 20 Lt turtinę žalą. Dėl nepagrįsto ir neteisėto Vilniaus PN direktoriaus Nutarimo Nr. 28-146(2) pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą, negalėjo Vilniaus PN parduotuvėje nusipirkti daržovių, vaisių ir kitų maisto produktų, o jis yra ligonis, serga nepagydoma liga, dėl to reikalingas pagerintas maistas. Kadangi negalėjo pirkti maisto produktų, dėl to buvo susilpnėjusi sveikata, jis blogai jautėsi. Dėl nepagrįsto nubaudimo jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, buvo laikomas piktybišku pažeidėju, tokiu būdu buvo žeminami jo garbė ir orumas. Vilniaus PN savo neteisėtais veiksmais pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 33–35) atsakovas paaiškino, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuris kildinamas iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir žalos); nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, nepateikė teismui įrodymų ir nenurodė argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo psichinei ir fizinei sveikatai. Atsakovo įsitikinimu, Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais pareiškėjui jokios psichologinės žalos ir žalos sveikatai nepadarė, todėl skundas turėtų būti atmestas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 64–67) pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pamainos vyresnysis 2013 m. spalio 25 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2013 m. spalio 25 d. apie 17.10 val. talpinant G. K. į kamerų tipo patalpą (KTP) buvo atlikta jo apžiūra ir daiktų patikrinimas, pas jį buvo rastas nustatyta tvarka neužregistruotas vandens šildytuvas. Tokiais veiksmais G. K. pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d.

įsakymo Nr. V-124 2 dalies 11 punktą (b. l. 23). Pareiškėjas 2013 m. spalio 29 d. paaiškinime Vilniaus PN direktoriui paaiškino, kad apžiūros metu iš jo buvo paimtas jam priklausantis vandens šildytuvas, kuris ilgą laiką nebuvo naudojamas, dėl to apie jį buvo pamiršęs; vandens šildytuvą turėti nėra draudžiama, todėl pamiršo pateikti jį registruoti (b. l. 21). Vilniaus PN direktorius 2013 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 28-146(2), atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis G. K. atlikęs nuobaudą drausmės grupėje 2013 m. spalio 25 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – apie 17.10 val., prieš talpinant jį į KTP su izoliacija, nuteistajam buvo atlikta krata, daiktų patikrinimas ir maišelyje tarp kitų asmeninių daiktų buvo rastas vandens šildytuvas be registracijos numerių, – tokiu būdu G.

K. pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. V-124, dėl to jam skyrė nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus (b. l. 20). Pareiškėjas nesutikdamas su paskirta nuobauda 2013 m. spalio 31 d. pateikė Kalėjimų departamentui skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 28-146(2) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b. l. 18–19). Kalėjimų departamento Laisvės atėmimo vietų įstaigų skyriaus vyriausiasis specialistas 2013 m. gruodžio 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl nuteistojo G.

K. skundo“ siūlė atlikti tarnybinį tyrimą dėl skundo pagrįstumo (b. l. 27). Kalėjimų departamente išnagrinėjus pareiškėjo skundą bei surinkus medžiagą 2014 m. vasario 25 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. LV-410, kurioje nurodyta, kad nuobauda pareiškėjui paskirta neįvertinus ir neištyrus, ar vandens šildytuvas priklauso nuteistajam, taip pat, kad nuteistojo G. K. veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. V-124; siūlė pripažinti, kad nuteistajam G.

K. Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 28-146(2) nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – skirta nepagrįstai, ir ją panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu (b. l. 24–26). Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. N-7 panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 28-146(2) pareiškėjui skirtą nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus ir apie tai 2014 m. kovo 3 d. raštu Nr. 2S-1323 informavo pareiškėją (b. l. 9–11).

Pareiškėjas prašė teismo priteisti jam 20 Lt turtinę žalą, kurią patyrė dėl jam negrąžinto vandens šildytuvo, ir 4 000 Lt neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų, t. y., kad neteisėtai paskyrus jam nuobaudą – teisės pirkti maisto produktus atėmimą vienam mėnesiui, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, papildomą diskomfortą, buvo žeminama jo garbė ir orumas. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nors skunde pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėto nuobaudos skyrimo ir vykdymo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, papildomą diskomfortą, buvo žeminama jo garbė ir orumas, negalėjo pirkti maisto produktų ir t. t., teismas nustatė, kad tokie pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti nei kartu su skundu pateiktais įrodymais, nei jo paties paaiškinimu teismo posėdyje. Vilniaus PN Psichologinės tarnybos 2014 m. balandžio 18 d. pažymoje Nr. 49(1)-23 nurodyta, kad G. K. 2013 m. vasario 26 d. ir 2013 m. gegužės 2 d. lankėsi psichologo konsultacijose dėl adaptacinių sunkumų; nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. (2 kartus) buvo kviestas psichologo, tačiau konsultacijų atsisakė, daugiau nereiškė motyvacijos bendrauti su psichologu (b. l. 37). Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašų teismas nustatė, kad į Vilniaus PN pareiškėjas atvyko 2013 m. vasario 22 d., apžiūros metu diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga ir (duomenys neskelbtini) (b. l. 38–41), nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b. l. 42). Pareiškėjo asmens ligos istorijoje 2013 m. lapkričio 4 d. užfiksuota, kad jis nusiskundimų dėl fizinės sveikatos sutrikimų neturi, taip pat nurodyta, kad pareiškėjas jam paskirtą nuobaudą – 10 parų baudos izoliatoriuje – atlikti gali. Pareiškėjas, kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 21 d. įrašo sveikatos istorijoje, skundėsi pykinimu, bloga savijauta ir galvos skausmu dėl iš kamino rūkstančių dūmų (b. l. 43). Įvertinęs šiuos pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius gydytojo įrašus, teismas konstatavo, jog pareiškėjas pablogėjusia sveikata dėl to, kad jam buvo paskirta nuobauda, nesiskundė; kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, byloje nėra pateikta, tokių įrodymų nepateikė ir pats pareiškėjas.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam turtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad žala nėra preziumuojama, jos faktą ir dydį bylose dėl žalos atlyginimo turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo (šiuo atveju pareiškėjas). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis patyrė 20 Lt turtinę žalą dėl iš jo paimto vandens šildytuvo, tačiau teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos faktą. Vandens šildytuvo paėmimas iš pareiškėjo nėra užfiksuotas, įrodymai apie jo kainą nėra pateikti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktą įrodymų administracinėje byloje apibrėžimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas reikalavimą grindė vien savo paaiškinimais.

Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė turtinės ir neturtinės žalos padarymo fakto bei dydžio, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Netenkinęs skundo, teismas taip pat netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 74–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad jis yra nepagrįstas, teismas objektyviai ir išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių (ABTĮ 142 str. 1 d., 140 str. 1 d. 2 p.). Teismas sprendime neaptarė ir nenagrinėjo Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nenurodė, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios Vilniaus PN veiklą, buvo pažeistos. Apelianto nuomone, Vilniaus PN savo veiksmais pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 4 straipsnį, kuriame nustatyta, jog Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veikla grindžiama teisingumo, teisėtumo, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, suimtųjų ir nuteistųjų lygybės prieš įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualizavimo, progresyvaus bausmių atlikimo ir viešumo principais, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtintą humanizmo principą. Savo skunde pareiškėjas, be kita ko, buvo nurodęs, kad Vilniaus PN pažeidė EŽTK 3 straipsnį, tačiau teismo sprendime šis klausimas nebuvo nagrinėjamas.

Teismas nenagrinėjo, ar Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 28-146(2) pareiškėjui skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – buvo vykdoma, nors šios aplinkybės nustatymas, apelianto manymu, turi esminę reikšmę siekiant konstatuoti žalos atsiradimo faktą. BVK 143 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad paskirta nuobauda vykdoma tuoj pat ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo; nuobauda, kuri nebuvo pradėta vykdyti per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo dienos, nebevykdoma. Apeliantas atliko Nutarimu Nr. 28-146(2) paskirtą nuobaudą, nepaisant to, kad buvo ją apskundęs Kalėjimų departamentui (remiantis BVK 143 straipsnio 8 dalimi, skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tik 2014 m. vasario 27 d. Kalėjimų departamento direktorius įsakymu Nr. N-7 panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 28-146(2) skirtą nuobaudą (draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus), t. y. kai ši nuobauda jau buvo atlikta. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantas mano, kad vykdydamas neteisėtai paskirtą nuobaudą jis patyrė žalą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme įgijo teisę į žalos atlyginimą. Teismas nagrinėdamas administracinę bylą privalėjo, vadovaudamasis ABTĮ 81 straipsniu, nustatyti, ar nuteistajam vykdant neteisėtai paskirtą nuobaudą (draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus), nebuvo pažeistos jo teisės, tačiau teismas šio klausimo nenagrinėjo. Buvo pažeista BVK 92 straipsnyje įtvirtinta apelianto (nuteistojo) teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų.

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis savo reikalavimui dėl 20 litų turtinės žalos atlyginimo pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi, galėjo pasiūlyti jam ar Vilniaus PN pateikti į bylą papildomus įrodymus, tačiau teismas to nepadarė.

Apelianto nuomone, Vilniaus PN Psichologinės tarnybos 2014 m. balandžio 18 d. pažymos Nr. 49(1)-23, kurios duomenimis rėmėsi teismas, nepakanka išvadai, kad jis nepatyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos ir kt., nes minėtoje pažymoje nėra pateikta Psichologinės tarnybos išvada, kokį psichologinį poveikį bei kokias pasekmes apeliantui sukėlė Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 28-146(2) jam neteisėtai skirta nuobauda. Teismas vertindamas apelianto asmens sveikatos istorijoje esančius įrašus neatkreipė dėmesio į tai, kad nuobauda paskirta 2013 m. spalio 29 d. ir jos vykdymas baigėsi 2013 m. lapkričio 29 d., o asmens sveikatos istorijoje yra įrašas, kad 2013 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas skundėsi pykinimu, bloga savijauta ir galvos skausmu dėl kamine rūkstančių dūmų. Šiam sveikatos sutrikimui taip pat galėjo turėti įtakos ir tai, kad apeliantas negalėjo Vilniaus PN parduotuvėje nusipirkti daržovių, vaisių ir kitų maisto produktų, dėl to jo sveikata buvo susilpnėjusi, blogai jautėsi. Taigi teismo sprendime pateikta išvada, kad dėl pareiškėjo (apelianto) sveikatos pablogėjimo nuobaudos atlikimo metu įrodymų nepateikta, yra neobjektyvi ir nemotyvuota. Apeliantas tvirtina, kad Nutarimu Nr. 28-146(2) paskirta neteisėta nuobauda, nesant teisės pažeidimo sudėties, jį psichologiškai sukrėtė, pažemino jo orumą ir garbę, sukėlė nepasitikėjimo jausmą Lietuvos valdžios ir valdymo institucijomis. Jo manymu, Vilniaus PN galėjo jam parinkti ir kitokią nuobaudos rūšį (pvz., papeikimą, pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymą be eilės, – nurodytus BVK 142 straipsnyje), tačiau jam buvo pritaikyta tokia nuobauda, kuria pabloginama apelianto sveikata, nors Vilniaus PN administracija žinojo, kad jis serga (duomenys neskelbtini) liga, (duomenys neskelbtini) ir kitomis ligomis. Tokius Vilniaus PN veiksmus apeliantas vertina kaip kenkimą jo sveikatai, mano, jog prašoma 4 000 litų neturtinė žala yra teisinga kompensacinė priemonė, galinti atstatyti teisingumą bei atlyginti jam padarytą psichologinę traumą, atsiradusią dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos, kuri, pasak pareiškėjo, atsirado dėl atsakovo Vilniaus pataisos namų neteisėtai paskirtos drausminės nuobaudos, atlyginimo.

ABTĮ 81 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Pareiškėjas reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo siejo su tuo, kad Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 28-146(2) jam buvo neteisėtai paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus už tai, kad 2013 m. spalio 25 d. asmens kratos ir daiktų apžiūros metu Alytaus PN pareigūnai tarp pareiškėjo daiktų rado vandens šildytuvą be registracijos numerio. Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. N-7 šią nuobaudą panaikino.

Reikalavimą priteisti 20 Lt (5,79 Eur) turtinę žalą pareiškėjas motyvavo tuo, kad 2013 m. spalio 25 d. asmens kratos metu paimtas vandens šildytuvas jam negrąžintas. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas šį pareiškėjo reikalavimą, motyvavo tuo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos faktą, savo reikalavimą grindė vien savo paaiškinimais. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė į bylą Vilniaus PN 2013 m. spalio 25 d. nuteistojo asmens kratos protokolą Nr. 51-1170(2) (b. l. 79), kuriame užfiksuotas vandens šildytuvo (neregistruoto) paėmimas iš pareiškėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tas faktas, jog nuteistojo asmens kratos metu Vilniaus PN pareigūnai paėmė iš pareiškėjo vandens šildytuvą nereiškia CK 6.271 straipsnyje nustatytos civilinės atsakomybės elemento – žalos. Iš bylos aplinkybių matyti, kad iš pareiškėjo jo asmens kratos metu elektros prietaisas buvo paimtas būtent dėl to, kad jis buvo be registracijos numerio, tačiau byloje nėra duomenų, kad šildytuvas sunaikintas, nes galima situacija, kad prietaisas įstaigoje laikomas (saugomas) kaip daiktas, kuris turės būti grąžintas pareiškėjui kai pasibaigs jo buvimo Vilniaus PN pagrindai (bus išleistasis atlikęs bausmę, perkeltas į kitą įstaigą ar pan.). Nepatikrinus šių aplinkybių, nėra galimybių nustatyti pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstumą.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, prašydamas priteisti iš atsakovo jo įvardytą sumą neturtinei žalai atlyginti, be kita ko, nurodė, aplinkybę, kad jis serga nepagydoma liga ((duomenys neskelbtini)), jam pagal gydytojų rekomendaciją reikalingas maistas imunitetui stiprinti (vaisiai, daržovės), todėl neteisėtai paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus buvo žalinga jo sveikatai. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašus, konstatavo, kad pareiškėjas pablogėjusia sveikata dėl to, kad jam buvo paskirta nuobauda, nesiskundė, kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, byloje nėra. Vien šiuo argumentu, t. y. netyręs pareiškėjo skundo argumentų, kad sergant (duomenys neskelbtini) jam pagal gydytojo rekomendacijas reikėjo stiprinti imunitetą vartojant vaisius ir daržoves, o draudimas pirkti maisto produktus, buvo žalingas jo sveikatai, pagrįstumo, teismas nusprendė, kad Nutarimu Nr. 28-146(2) skirta nuobauda neturėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, todėl neturtinė žala pareiškėjui neatsirado.

Pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog jis serga minėta liga patvirtina įrašai asmens sveikatos istorijoje. Ši diagnozė įrašyta pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN 2013 m. vasario 22 d. apžiūros metu. Pagal oficialiuose informacijos šaltiniuose skelbiamą aprašymą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) – paveldimas sutrikimas, dar vadinamas paveldima nehemolizine gelta, konstitucine kepenų disfunkcija, kai kepenys nesugeba tinkamai perdirbti bilirubino. Byloje yra duomenys, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (diagnozės – (duomenys neskelbtini) ligos paūmėjimas, lėtinio erozinio gastrito paūmėjimas, antrinė anemija, vienas iš pacientui skirto gydymo būdų – dieta (b. l. 42). Ginčui aktuali nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – skirta 2013 m. spalio 29 d. nutarimu. Teismo sprendime paminėtas 2013 m. lapkričio 4 d. įrašas pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje atliktas įvertinant ar pareiškėjas gali atlikti jam skirtą nuobaudą – 10 parų baudos izoliatoriuje, o 2013 m. lapkričio 21 d. užfiksuota, kad pareiškėjas skundėsi pykinimu, bloga savijauta, galvos skausmu galimai dėl iš kamino rūkstančių dūmų (b. l. 43–44). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti pareiškėjo argumento dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos rūšies (draudimo vieną mėnesį pirkti maisto produktų) galimos neigiamos įtakos jo sveikatai, turėjo spręsti dėl papildomų įrodymų rinkimo (pvz., apklausti Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos atstovą). Be to, teismas nepatikrino, ar ši nuobaudos rūšis jos vykdymo metu galėjo turėti realų poveikį pareiškėjui, t. y. ar jis nuobaudos vykdymo laikotarpiu savo asmeninėje sąskaitoje turėjo pinigų savo poreikių pirkti maisto produktus realizavimui.

Pirmosios instancijos teismui nenustačius pirmiau įvardytų bylai svarbių faktinių aplinkybių ir dėl jų nepasisakius, nebuvo visapusiškai ir objektyviai išnagrinėta byla, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas bei turi būti panaikintas. Byloje reikalinga surinkti papildomų įrodymų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė