2020-04-01 Nr. AB-6349-3-62-3-01054-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1068-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01054-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. patikslintą skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui B. P. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja D. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo 2018 m. gegužės 22 d. raštą „Dėl lauke laikomo šuns voljero“ Nr. VŠSD-82 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją perkelti šuns voljerą, priklausantį B. P. ir esantį (duomenys neskelbtini), 3 metrų atstumu nuo kaimyninio (pareiškėjos D. D.) sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, remiantis Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. ĮS-893 patvirtintų Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25.2 punktu.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2013 metų pabaigoje B. P. savo žemės sklype apie 20–30 cm atstumu nuo pareiškėjos žemės sklypo ribos pastatė šuns voljerą ir jame nuolat laiko šunį. Jau voljero statybos metu pareiškėja žodžiu prašė trečiojo suinteresuoto asmens voljerą statyti toliau nuo jos sklypo ribos, buvo pažadėta voljerą patraukti. 2014 metų pavasarį pradėjo jaustis šuns išmatų, šlapimo kvapas, atsirado gyvūninių blusų. Pareiškėja daug kartų žodžiu kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį, kad patrauktų šuns voljerą nuo sklypo ribos 3 metrus, tačiau į jos prašymus nebuvo atsižvelgta.

3. Pareiškėja nurodė, kad 2018 m. balandžio 5 d. raštu kreipėsi į atsakovą ir prašė spręsti klausimą dėl šuns voljero patraukimo nuo jos žemės sklypo ribos 3 metrų atstumu. Ginčijamu Sprendimu atsakovas jos reikalavimo netenkino, nepagrįstai teigdamas, kad pareiškėja turėjo pareikšti pretenzijas dėl per arti sklypo ribos pastatyto voljero raštu per 1 metus nuo voljero pastatymo. 2013 metais galiojusi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 25 straipsnio 25 punkto redakcija nereikalavo, kad pretenzijos būtų pareikštos raštu ir tik nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Statybos įstatymo 23 straipsnio redakcija nustatė, kad pretenzijos per 1 metus turi būti pareikštos raštu. Pareiškėja ne kartą, nepraėjus 1 metams nuo voljero pastatymo, žodžiu reiškė pretenzijas trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl voljero per mažo atstumo nuo sklypo ribos. Atsakovas taip pat nepagrįstai vertina, kad kilnojamas šuns voljeras yra statinys, apibrėžtas Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsnio 2 dalis kilnojamą šuns voljerą vertina kaip kilnojamąjį daiktą, nes jis neturi pamatų ir gali būti perkeltas į kitą vietą. Šiuo atveju turi būti taikoma speciali norma – Taisyklės. Neteisėtas šuns laikymas negali būti vertinamas kaip statybos teisinis santykis, nes šuns laikymo sąlygos įtvirtintos Taisyklėse, kurių 25.2 punktas nustato 3 metrų atstumą nuo gretimo sklypo ribos, jeigu nėra gretimo sklypo savininko sutikimo. Taisyklių 6, 108 punktai nustato, kad ginčo atveju Taisyklių laikymosi kontrolę vykdo atsakovas.

4. Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

5. Atsakovas akcentavo, pagal pareiškėjos skundą patikrino padėtį vietoje ir nustatė, jog šuns voljeras pastatytas 2013 metų pabaigoje 30 centimetrų atstumu nuo pareiškėjos žemės sklypo ribos. Pagal tuo metu galiojusias Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ normas pareiškėja turėjo teisę per vienerius metus statinio pastatymo momento savininkui (trečiajam suinteresuotam asmeniui) raštu pareikšti pretenzijas. Šiuo metu galiojančio Statybos techninio reglamento STR 1.03.07:2017 16 punkte apibrėžiama nesudėtingo statinio sąvoka, o Taisyklių, patvirtintų 2016 metais, 25.2 punktas nustato 3 metrų atstumą. Voljeras pastatytas 2013 metais, todėl Taisyklių nuostata dėl 3 metrų atstumo negali būti taikoma atgaline data.

6. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja skunde reikalavo patraukti voljerą iki 3 metrų nuo jos sklypo ribos, todėl trečiojo asmens administracinės atsakomybės klausimas nebuvo sprendžiamas. Ginčo situacijoje atsakovas gali spręsti klausimą tik dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tačiau neturi juridinių galių perkelti privačioje žemėje esantį ir nekilnojamojo turto registre neįregistruotą statinį.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo B. P. atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2013 metų spalio mėnesio pabaigoje buvo pastatytas šuns voljeras. 2013–2014 metais pareiškėja jokių pretenzijų dėl voljero nereiškė. 2015 metų pavasarį pareiškėja žodžiu pareiškė pretenziją, kad voljeras per arti jos žemės sklypo ribos. Voljeras pastatytas mažesniu negu 1 metro atstumu nuo pareiškėjos sklypo ribos (apie 20–30 cm atstumu). Teigė, kad voljeras yra nesudėtingas statinys ir dėl jo statybos vietos pareiškėja nuo 2014 metų pradžios turėjo pareikšti pretenzijas raštu per 1 metus. 3 metrų atstumas buvo numatytas tik 2016 metais patvirtintose Taisyklėse, o voljeras pastatytas 2013 metais, todėl 3 metrų reikalavimas, įtvirtintas Taisyklėse, neturi grįžtamosios galios (negali būti taikomas atgal). Pareiškėja reikalavo, kad atsakovas trečiojo suinteresuoto asmens šuns voljerą patrauktų 3 metrus nuo sklypo ribos, tačiau atsakovui tokia kompetencija nesuteikta teisės aktais, atsakovas gal taikyti ik administracinę atsakomybę už Taisyklių pažeidimus, tačiau pareiškėja 2018 m. balandžio 5 d. skunde to neprašė.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos D. D. skundą atmetė ir priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos 300 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu teisme.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens namų valdos žemės sklypai yra greta vienas kito. Apie 20–30 cm atstumu nuo žemės sklypus skiriančios ribos (tvoros) trečiojo suinteresuoto asmens žemės valdoje pastatytas šuns voljeras ir jame laikomas šuo. Voljeras turi 2 nepermatomas lentų sienas, taip pat 2 permatomas sienas iš metalinio tinklo. Voljero viršus uždengtas neskaidriu stogu, taip pat įrengtos medinės grindys. Voljeras į žemę įleistų pamatų neturi, o pastatytas ant atraminių kaladžių. Pareiškėja su 2018 m. balandžio 5 d. prašymu kreipėsi į atsakovą ir prašė spręsti klausimą dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančio šuns voljero patraukimo 3 metrų atstumu nuo žemės sklypo ribos, kaip numatyta Taisyklių 25.2 punktu. Prašyme pareiškėja taip pat nurodė, kad 2017 metų pavasarį šuns blusomis buvo užterštas pareiškėjai priklausantis kiemas; 2018 m. kovo 23 d. pareiškėja trečiajam suinteresuotam asmeniui pareiškė pretenzijas, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta ir voljeras 3 metrų atstumu nuo sklypo ribos nebuvo patrauktas. Ginčijamu Sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimą patraukti šuns voljerą 3 metrus nuo sklypo ribos, kadangi pareiškėja nuo 2013 metų pabaigos, kai buvo pastatytas voljeras, per 1 metus laiko raštu nepateikė statinio (voljero) savininkui (trečiajam suinteresuotam asmeniui) pretenzijų dėl per mažo atstumo tarp šuns voljero ir jos žemės sklypo ribos; akcentavo, kad Taisyklės buvo priimtos 2016 metais, todėl jų nuostatos negali būti taikomos atgaline data – 2013 metais pastatytiems nesudėtingiems statiniams.

11. Teismas nurodė, kad nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog trečiojo suinteresuoto asmens kieme (20–30 cm nuo sklypo ribos) 2013 metų lapkričio mėnesį buvo pastatytas šuns voljeras ir jame laikomas šuo.

12. Teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalimi, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., padarė išvadą, kad pareiškėja trečiajam suinteresuotam asmeniui nuo 2013 metų lapkričio mėnesio iki 2014 m. sausio 1 d. pretenzijas dėl per mažo atstumo tarp voljero ir sklypo ribos nesilaikymo galėjo pareikšti tiek žodžiu, tiek ir raštu, o nuo 2014 metų pradžios – raštu per vienerius metus nuo voljero pastatymo momento. Teismui nebuvo pateikti jokie pakankami įrodymai, kad pareiškėja per 1 metus nuo 2013 metų lapkričio mėnesio trečiajam suinteresuotam asmeniui reiškė pretenzijas (žodžiu arba raštu) dėl šuns voljero netinkamos statybos vietos. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad ji nuo pat statybos pradžios reiškė pretenzijas žodžiu, tačiau jokių įrodymų nepateikė. Trečiasis suinteresuotas asmuo šią aplinkybę, jog per 1 metus pareiškėja buvo pareiškusi pretenzijas dėl per mažo atstumo, neigė. Be to, 2018 m. balandžio 5 d. atsakovui pateiktame pareiškime pareiškėja pati nurodė aplinkybę, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui tik 2018 m. kovo 23 d. pateikė pretenzija dėl šuns voljero nukėlimo 3 metrų atstumu. Todėl teismas sprendė, kad šiuo metu pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi 1 metų terminą pretenzijai pareikšti, todėl reikalauti patraukti šuns voljerą 3 metrų atstumu nuo savo žemės sklypo ribos neturi teisės.

13. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 6 punkte buvo reglamentuota, jog nesudėtingi statiniai skirstomi į grupes: I grupės nesudėtingi statiniai, II grupės nesudėtingi statiniai. 7 punkte nustatyta, kad nesudėtingų statinių sąrašas pateikiamas Reglamento priede. Šio priedo 1 ir 2 lentelėse nurodyti objektai laikomi nesudėtingais statiniais tik tais atvejais, jei jie atitinka Statybos įstatyme nustatytą statinio apibrėžtį. Paminėto Statybos techninio reglamento priedo 2 lentelės 3 punkte buvo apibrėžta, kad nesudėtingi statiniai – tai įvairios užtvaros (tvoros, aptvarai, diendaržiai, voljerai). Teismas sprendė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis šuns voljeras – tai I grupės nesudėtingas statinys. Pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ ginčo statinį iš esmės kvalifikavo analogiškai.

14. Teismas akcentavo, kad įvertinus Sprendimą pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnį, darytina išvada, jog Sprendime nėra jokių esminių VAĮ 8 straipsnio pažeidimų, į visus pareiškėjos skundo argumentus buvo atsakyta išsamiai, motyvuotai ir laiku, išvados pagrįstos teisės aktų nuostatomis, jis pasirašytas kompetenciją turinčio valstybės tarnautojo, nurodyta teisės akto apskundimo tvarka. Teismas sprendė, kad naikinti atsakovo Sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos skundo išvestinio reikalavimo – įpareigoti atsakovą perkelti trečiojo suinteresuoto asmens šuns voljerą 3 metrų atstumu nuo kaimyninio (pareiškėjos) sklypo ribos pagal Taisyklių 25.2 punktą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui teisės aktais nesuteikti administraciniai įgalinimai atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus – perkelti trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės objektą privačioje žemės valdoje, pareiškėja turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas su prašymu inicijuoti administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio nuostatas.

15. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo 2018 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 159 sumokėto 38 Eur žyminio mokesčio laikyti sumokėtu šioje administracinėje byloje ir grąžinti kaip žyminio mokesčio permoką, o trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 300 Eur suma už konsultacijas, susipažinimą su administracine byla ir atstovavimą teisme neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių, todėl teismas priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui 300 Eur iš pareiškėjos.

III. 16. Pareiškėja D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų (300 Eur) priteisimo trečiajam suinteresuotam asmeniui B. P. iš pareiškėjos; priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas – 11 Eur žyminį mokestį, 0,23 Eur už banko paslaugas ir 730 Eur už advokato paslaugas.

17. Pareiškėja teigia, kad skundžiama teismo sprendimo dalis neteisėta ir naikintina dėl proceso teisės pažeidimų – šalies prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priėmus jau po bylos išsprendimo iš esmės ir jį išsprendus sprendimu. Trečiajam suinteresuotam asmeniui procese atstovavo advokatas, kuris jau po 2018 m. lapkričio 15 d. bylos išnagrinėjimo iš esmės, kitą dieną, t. y. 2018 m. lapkričio 16 d., pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o teisėjas A. M. jį rezoliucija priėmė 2018 m. lapkričio 19 d. (praėjus jau keturioms dienoms po bylos išsprendimo iš esmės). Taigi teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime sprendė dėl bylinėjimosi išlaidų, nes prašymas ir įrodymai buvo pateikti jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės, todėl šis klausimas negalėjo būti išnagrinėtas sprendimu. Teismas, pažeisdamas nustatytą procesu tvarką dėl bylinėjimosi išlaidų, skundžiamu sprendimu lėmė tai, kad pareiškėjai teko teikti apeliacinį skundą, o ne atskirąjį skundą, dėl ko atitinkamai susidarė didesnės bylinėjimosi išlaidos (pagal Rekomendacijose nurodytus dydžius apeliacinis skundas vertinamas šešis kartus brangiau). Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, buvo šališkas trečiojo suinteresuoto asmens atstovo atžvilgiu – ne tik sprendė dėl išlaidų priteisimo neleistina forma, tačiau priėmė ir svarstė dokumentą, kuris neatitiko tokiam dokumentui keliamų reikalavimų – trečiojo asmens atstovo atstovavimo sutartis neturi numerio. Nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei sutarčiai nebuvo suteiktas numeris, ji laikytina neatitinkanti oficialiam dokumentui keliamų reikalavimų (2011-08-12 nutartis administracinėje byloje Nr. AS 492- 579/2011).

18. Pareiškėja nurodo, kad šis proceso teisės normų pažeidimas neturi įtakos sprendimo iš esmės teisėtumui. Pabrėžia, kad sprendimo iš esmės ji neskundžia. Tačiau sprendime teismas daug dėmesio skyrė trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų vertinimui: pripažino 1,2 val. konsultacijų, 1,3 val. susipažinimo su byla ir 1 val. 5 min. dalyvavimo teismo procese laiką pagrįstu (iš viso priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų). Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai 730 Eur išlaidas už advokato paslaugas, t. y. už 1 val. konsultacijų, 2 val. advokato susipažinimą su byla, teismų praktikos analizę bei skundo pagrindų išaiškinimą. Teigia, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijų ir yra kelis kartus mažesnės, todėl negali būti mažinamos.

19. Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija įtvirtino, kad sprendimu administracinėje byloje teismas išnagrinėja tokias atstovavimo išlaidas, dėl kurių prašymas buvo pateiktas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, o prašymus dėl atstovavimo išlaidų pateiktus jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės, teismas privalo išnagrinėti rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Tačiau pati apeliantė pripažįsta, kad skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d, sprendimas teisėtas ir pagrįstas, tačiau netinkamai interpretuodama ir klaidingai nurodydama Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnį teigia, kad proceso pažeidimai dėl bylinėjimosi išlaidų yra nesusiję su sprendimu. Taigi trečiojo suinteresuoto asmens B. P. prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateiktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies galiojusios redakcijos nustatytais terminais, todėl skundas atmestinas.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo B. P. atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jai iš apeliantės 100 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad šiuo atveju neaišku, kokius veiksmus reikėtų atlikti, taip pat pareiškėja savo skundo reikalavime nenurodo, iš ko turėtų būti priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Pažymi, kad pareiškėja iš esmės ginčija ne atsakovo ir ne trečiojo asmens, o pirmosios instancijos teismo atliktus procesinius veiksmus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neginčija trečiojo asmens B. P. patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir dydžio, o iš esmės ginčija tai, jog pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimus. Aplinkybė, ar teismas būtų priteisęs bylinėjimosi išlaidas sprendimu ar nutartimi, iš esmės nedaro minėtas bylinėjimosi išlaidas nepagrįstomis. Šiuo atveju teismas, gavęs prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atmesdamas pareiškėjos skundą, tuo pačiu išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų klausimą. Nesutinka su prašymu priteisti 730 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kadangi šiuo atveju pareiškėja D. D., būdama praktikuojanti advokatė, sudarė sutartį su savo pačios advokatų kontora – (duomenys neskelbtini). Be to, savo pačios kontorai sumokėjo 730 Eur. Nors minėtos advokatų kontoros (duomenys neskelbtini) advokatė E. J. viešoje erdvėje deklaruoja savo paslaugų kainas, kad konsultacijų 1 valanda kainuoja nuo 35 Eur, procesinių dokumentų ruošimas nuo 80 Eur, tačiau pateikdama prašymą dėl bylinėjimo išlaidų nurodo, jog konsultacijos jau kainuoja 90 Eur už valandą. Šiuo atveju pareiškėja D. D. elgiasi neetiškai, nesąžiningai ir prašydama priteisti 730 Eur bylinėjimosi išlaidų piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalies, kuria teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiama teismo sprendimo dalimi sprendė, jog trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 300 Eur suma už konsultacijas, susipažinimą su administracine byla ir atstovavimą teisme yra pagrįstas, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos 300 Eur.

25. Pareiškėja prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl 300 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam suinteresuotam asmeniui B. P. iš pareiškėjos, teigdama, jog prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir įrodymai buvo pateikti jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės, todėl šis klausimas negalėjo būti išnagrinėtas sprendimu (turėjo būti priimta nutartis). Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, buvo šališkas trečiojo suinteresuoto asmens atstovo atžvilgiu – ne tik sprendė dėl išlaidų priteisimo neleistina forma, tačiau priėmė ir vertino dokumentą, kuris neatitiko tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, t. y. trečiojo asmens atstovo atstovavimo sutartis neturi numerio, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei sutarčiai nebuvo suteiktas numeris, ji laikytina neatitinkanti oficialiam dokumentui keliamų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-579/2011).

26. Pareiškėja pabrėžia, kad šioje byloje spręstina tik dėl pirmiau nurodytų proceso pažeidimų, padarytų priteisiant bylinėjimosi išlaidas sprendimu, o ne nutartimi, kas privertė ją teikti apeliacinį skundą, o ne atskirąjį skundą; apeliacinis skundas yra brangiau apmokamas.

27. Taigi šioje byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės, o tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo po bylos išnagrinėjimo iš esmės, ne teismo nutartimi, o sprendimu.

28. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

29. Vertinant apeliantės pirmąjį argumentą, jog prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir įrodymai buvo pateikti jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės, todėl šis klausimas negalėjo būti išnagrinėtas sprendimu, pažymėtina, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

30. Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį (ABTĮ 41 str. 2 d.).

31. Informacinės teismų sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme byla iš esmės išnagrinėta 2018 m. lapkričio 15 d., sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2018 m. gruodžio 5 d. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas L. S. B. 2018 m. lapkričio 16 d. 10.29 val. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų. Prašymo surašymo data nurodyta 2018 m. lapkričio 15 d. (b. l. 106). Bylą nagrinėjantis teisėjas 2018 m. lapkričio 19 d. minėtą prašymą priėmė su rezoliucija „Prijungti prie administracinės bylos. Vertinti bylą išnagrinėjus iš esmės.“ Išlaidų atlyginimo klausimą teismas išsprendė 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu.

32. Tai, kad išlaidų atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsprendė ne nutartimi, o sprendimu, yra procesinės teisės normų pažeidimas.

33. Nagrinėjamos bylos kontekste ABTĮ 41 straipsnis aiškintinas kartu su ABTĮ 146 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgtina ir į tai, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis (ABTĮ IV skyrius, 151 straipsnis). Nagrinėjamu aspektu yra išimtis iš apeliacinio proceso ta, kad nustatytas trumpesnis terminas paduodant atskirąjį skundą dėl nutarties – ne vėliau kaip per septynias kalendorines dienas nuo nutarties paskelbimo (ABTĮ 152 str. 2 d.). Šis skirtumas nagrinėjamu atveju nepablogino pareiškėjos padėties. Taigi atskiriesiems skundams nagrinėti, kaip ir apeliaciniams skundams nagrinėti, taikoma iš esmės ta pati nagrinėjimo tvarka.

34. Vadinasi, ne tos formos procesinio dokumento priėmimas pats savaime nesuponuoja procesinio sprendimo neteisėtumo iš esmės. Tokios pozicijos LVAT laikėsi ir anksčiau (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1767/2005).

35. Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, taip pat nekelia klausimo, kad ji neturėjo galimybės teikti argumentų į prašymą dėl išlaidų atlyginimo, tačiau abejoja trečiojo asmens atstovo Atstovavimo sutarties tikrumu dėl to, kad ji neturi numerio. Vertinant šį apeliantės argumentą, pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.756–6.765 straipsniai, reglamentuojantys pavedimo sutarties sudarymą ir jos vykdymą, nei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas (bylai aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. gegužės 25 d.) nenustato pareigos suteikti numerį atstovavimo sutartyje. Įvertinant tai, kad pasirašyta sutartis, esanti bylos medžiagoje, su advokato L. S. B. kontora turi būtinus rekvizitus: data, šalių parašai, antspaudas (b. l. 100); advokatas L.S. B. dar iki bylos nagrinėjimo iš esmės kreipėsi dėl prisijungimo prie bylos per EPP ir tokią prieigą gavo (b. l. 99), į bylą pateikta 2018 m. lapkričio 7 d. sąskaita (300 Eur) už teisines paslaugas Nr. LSB 0038/18 ir pinigų priėmimo kvitas, kuris turi numerį (serija LAT Nr. 903462) (b. l. 110–111), taigi nėra abejonės, kad advokatas atstovavo B. P. ir bylinėjimosi išlaidos buvo apmokėtos. Todėl pareiškėjos argumentas, kad Atstovavimo sutartis laikytina neatitinkanti oficialiam dokumentui keliamų reikalavimų atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjos nuoroda į LVAT 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-579/2011 nėra teisinga, nes nurodytoje byloje buvo kitos faktinės aplinkybės (sutartyje nebuvo ne tik numerio, bet nebuvo ir kitų rekvizitų).

36. Minėta, kad iš pareiškėjos trečiajam suinteresuotam asmeniui priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų. Trečiasis suinteresuotasis asmuo turi teisę į tokio dydžio, kuris neviršija Rekomendacijos nustatytų maksimalių dydžių, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, jį pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstai, taigi nėra teisinių pagrindų teisėtą pirmosios instancijos procesinį sprendimą naikinti.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

38. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dėl priimto teismo sprendimo turėjo teikti apeliacinį skundą, o ne atskirąjį skundą, todėl 11 Eur sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas pareiškėjai.

39. Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (pareiškėja prašo priteisti 0,23 Eur už banko paslaugas ir 730 Eur už advokato paslaugas) (ABTĮ 40 str.).

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo B. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jai iš apeliantės 100 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. B. P. pridėjo patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (b. l. 154–155).

41. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nors trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma (100 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus priteistino dydžio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atstovu byloje buvo advokatas, atstovavęs B. P. nagrinėjant bylą iš esmės, bylos aplinkybės buvo aiškios ir nesudėtingos, už atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurio apimtis nėra didelė, priteisiama B. P. iš pareiškėjos D. D. 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui B. P. iš pareiškėjos D. D. 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjai D. D. 11 Eur (vienuolika eurų) sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė