2021-11-24 Nr. AB-25345-3-61-3-03486-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-62-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03486-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Rivona“) dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Norfos mažmena“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1S-113 (2019) „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus ta apimti, kuria: a) pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą; b) pareiškėjas įpareigojamas nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus veiksmus; c) pareiškėjui skirta 72 000 Eur bauda.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte Taryba pripažino, kad pareiškėjo ir UAB „Rivona“ kaip vieno vieneto veiksmai, kai bendrovės sutarčių su (duomenys neskelbtini) tiekėjais nuostatose numatė tam tikras tiekėjų mokėtinas sumas (pardavimo skatinimo išlaidas) už pardavimų skatinimą, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimų skatinimo veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, teigė, kad Taryba nenustatė faktinių aplinkybių ir pareiškėjo veiksmų, kurie prieštarauja Įstatymo reikalavimams ir iš esmės tai pripažino nurodydama, kad UAB „Norfos mažmena“ sutarčių, kuriose būtų įtvirtintos minėtos nuostatos, 2018 m. su tiekėjais sudariusi nebuvo.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad jam taikomą atsakomybę už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą paaiškina dvi Tarybos argumentų grupės. Pirma, pareiškėjo ir UAB „Rivona“ veiksmai ir pažeidimo sudėtis aprašoma taip, lyg abi bendrovės kartu būtų atlikusios Įstatymo draudžiamus veiksmus 2017–2018 m. sudarytose sutartyse. Tačiau pareiškėjas neatliko veiksmų, kurie yra priskiriami UAB „Rivona“, t. y. atitinkamų sutarčių su neva Įstatymą pažeidžiančiomis nuostatomis nebuvo sudaręs; UAB „Rivona“ nėra mažmeninės prekybos įmonė, todėl Įstatymas UAB „Rivona“ apskritai nėra taikomas ir UAB „Rivona“ negali būti laikoma pažeidusia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

Taryba Nutarimu baudą skyrė pareiškėjui, nors nenustatė jokių jo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimas. Antra, Taryba atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo sutartyse taip pat buvo nuostatos, kurios, jeigu būtų taikomos, pažeistų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Tačiau tokios nuostatos, į kurias nukreipia Taryba, neįsigalioja automatiškai, tiekėjui pasirašius standartinę sutartį su pareiškėju, o tik tada, kai su tiekėju yra susitariama dėl prekybinėms–reklaminėms akcijoms planuojamo skirti biudžeto.

Vien tokių standartinių nuostatų buvimas standartinėje sutartyje savaime nereiškia, kad šios nuostatos yra taikomos, veikia, sukuria įsipareigojimus, reikalavimus ar pasekmes tiekėjams. Todėl Nutarime nepagrįstai konstatuojama, jog standartinės sutarties nuostatos, reglamentuojančios prekybines–reklamines akcijas, įtraukimas į standartinę sutartį, savaime galėtų būti vertinamas kaip Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas. Įtraukimas į standartines sutartis nuostatų, kurios šalių santykiuose neįsigalioja, nes šalys dėl jų taikymo nesusitaria yra pakankamai įprasta praktika.

Yra esminis skirtumas tarp to, kai mažmeninės prekybos įmonė ir tiekėjas yra sutarę dėl išlaidų prekybinėms-reklaminėms akcijoms, tačiau visos preliminariai sutartos sumos nepanaudoja, ir to, kai mažmeninės prekybos įmonė ir tiekėjas apskritai nėra susitarę dėl išlaidų prekybinėms-reklaminėms akcijoms. Nesant susitarimo, nėra ir reikalavimo ar įpareigojimo tiekėjui mokėti mažmeninės prekybos įmonei. Pareiškėjas negali būti baudžiamas vien už ofertos pateikimą tiekėjui.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatymas nėra taikomas ne mažmeninės prekybos įmonėms. Įstatymas neįtvirtina nei „vieno vieneto“, nei ekonominio vieneto sąvokos. „Vieno vieneto“ sąvokos turinys atskleidžiamas tik teismų praktikoje ir tik taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnį bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio nuostatas. Nors Nutarime nenurodyta, kuo remdamasi Taryba taiko „vieno vieneto“ sąvoką (išskyrus Įstatymo 2 str. 4 d., kurioje ši sąvoka net nėra vartojama), pareiškėjo vertinimu, būtent šia praktika implicitiškai vadovavosi Taryba. Praktikos, kylančios iš konkurencijos teisės normų – SESV 101 straipsnio bei Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio – sudėties, kildinamos „vieno vieneto“ koncepcijos, taikymas netinkamas šioje byloje, nes: 1) Įstatymas yra taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, t. y. netaikomas su mažmeninės prekybos įmone susijusiems asmenims, kurie nevykdo Įstatyme apibrėžtos mažmeninės prekybos veiklos; 2) „vieno vieneto“ koncepcija atsakomybės už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimus kontekste yra taikoma kontroliuojančios ir kontroliuojamos („motininės“ ir „dukterinės“) įmonių santykiui. Toks santykis tarp pareiškėjo ir UAB „Rivona“ neegzistuoja, todėl ši koncepcija buvo pritaikyta neteisingai.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatyme nėra „vieno vieneto“ doktrinos, kuri leistų: 1) vertinti pareiškėją ir UAB „Rivona“ kaip vieną asmenį, 2) taikyti Įstatymo nuostatas mažmeninės prekybos veikla neužsiimančios UAB „Rivona“ atžvilgiu ir (ar) 3) priskirti pareiškėjui atsakomybę už mažmeninės prekybos veikla neužsiimančios UAB „Rivona“ veiksmus. Įstatymo nuostatos ir draudimai yra taikomi tik mažmeninės prekybos įmonėms, kurios turi didelę rinkos galią. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas ir mažmeninės prekybos įmonės apibrėžimas, kuris aiškiai įvardija, kokio pobūdžio sąsajos yra vertintinos nustatant į Įstatymo veikimo sritį patenkančių subjektų ratą. Priešingai nei teigiama Nutarime, sąsajumo kriterijus Įstatymo kontekste yra taikomas kur kas siauriau, nei sąsajumo kriterijus, taikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ar SESV 101 straipsnio kontekste. Įstatymas nėra taikomas bet kokiems su mažmeninės prekybos įmone „susijusiems ūkio subjektams“. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies apibrėžimą Įstatymas yra taikomas nagrinėjamai mažmeninės prekybos įmonei ir tik tiems su ja „susijusiems ūkio subjektams“, kurie užsiima ta pačia mažmeninės prekybos veikla – „kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais“. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata negali būtų taikoma ir aiškinama atskirai nuo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tai patvirtina ir kitos Įstatymo nuostatos, numatančios kad Įstatymas taikomas ne bet kokią, o tik mažmeninės prekybos veiklą vykdantiems subjektams. „Ūkio subjekto“ sąvoka vartojama tik Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant pačią „mažmeninės prekybos įmonės“ sąvoka, o visose likusiose Įstatymo nuostatose yra naudojama tik „mažmeninės prekybos įmonės“ sąvoka.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad skiriant jam baudą, pažeidžiamas Įstatymas ir asmeninės atsakomybės principas. Taikydama Įstatymo reikalavimus UAB „Rivona“, kuri nėra mažmeninės prekybos įmonė, bei bausdama Bendrovę už UAB „Rivona“ atliktus veiksmus, Taryba plečiamai taiko atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus. Be to, Tarybos diskrecijos teisė taikyti sankcijas negali būti suprantama kaip absoliuti. Įstatymo reikalavimai netaikomi UAB „Rivona“, todėl Taryba negalėjo UAB „Rivona“ veiksmų vertinti kaip Įstatymo pažeidimo ir dėl šios priežasties negalėjo skirti baudos pareiškėjui išimtinai už UAB „Rivona“ veiksmus. Sprendimą skirti baudą tik pareiškėjui Taryba motyvuoja Nutarimo vykdymo tikslais ir tuo, kad UAB „Rivona“ sutartys su tiekėjais buvo sudarytos siekiant užtikrinti būtent pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą. Taip Taryba pripažįsta, kad, pagal Įstatymą bauda negali būti skiriama mažmeninės prekybos nevykdančiam ūkio subjektui (UAB „Rivona“). Priešingu atveju Taryba būtų taikiusi solidarią atsakomybę pareiškėjui ir UAB „Rivona“, kaip daroma, kai pažeidimą padaro „vienas vienetas“.

8. Pareiškėjas pabrėžė, kad sprendimas už „vienam vienetui“ inkriminuojamą pažeidimą baudą skirti tik pareiškėjui yra nenuoseklus ir Tarybos praktikos kontekste, ir dėl Nutarime esančių prieštaravimų. Nutarime argumentuojama, kad tariamai neteisėtus veiksmus atliko pareiškėjas ir UAB „Rivona“, bendrai abejoms įmonėms Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatomas įpareigojimas nutraukti tariamai neteisėtus veiksmus, tačiau bauda skiriama ne „vienam vienetui“, o juridiniam asmeniui – pareiškėjui. Iš Nutarimo matyti, kad atsakovas supranta, jog Įstatymas nėra taikomas UAB „Rivona“, tačiau, siekiant pritaikyti atsakomybę, kuriamas naratyvas, jog toks pareiškėjo ir UAB „Rivona“ bendradarbiavimas suorganizuotas siekiant išvengti Įstatymo taikymo. Nėra suprantama, kokiu teisiniu pagrindu Taryba UAB „Rivona“ sudarytas sutartis vertina kaip pareiškėjo padarytą Įstatymo pažeidimą. Tinkamu atsakomybės subjektu pagal Įstatymą galėtų būti tik pareiškėjas, tačiau nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pats būtų atlikęs Įstatymo draudžiamus veiksmus. Atsakovas peržengė Įstatymo taikymo ribas ir sprendimą bausti pareiškėją už UAB „Rivona“ sudarytas sutartis priėmė nesivadovaudamas Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis atsakomybės taikymą už Įstatymo draudžiamus veiksmus. Tarybos veiksmai išplečiant atsakomybės taikymo galimybę susijusiems ūkio subjektams taip pat nesuderinami su teisėtumo principu.

9. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

10. Taryba paaiškino, kad, atlikusi tyrimą dėl pareiškėjo ir UAB „Rivona“ veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams, nustatė, jog pareiškėjo ir UAB „Rivona“ su tiekėjais 2017–2018 m. sudarytose sutartyse yra įtvirtintas reikalavimas tiekėjams sutarčių galiojimo laikotarpiu prekių prekybinėms–reklaminėms akcijoms skirti tam tikrą pinigų sumą kiekvienai prekių kategorijai; taip pat įtvirtinta pareiga visas vykdomas prekybines–reklamines akcijas raštu suderinti su UAB „Rivona“ ir pareiškėju (tiksliai nurodant apmokamų išlaidų dydį, bei numatomus taikyti pardavimo skatinimo veiksmus), o pareigos nesilaikant, tiekėjai įpareigojami trūkstamą sumą UAB „Rivona“ ir pareiškėjui sumokėti ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po to, kai sutartys netenka galios. Sutarčių 2 priedo 4 skyriaus 4.1 ir 4.2 punktų nuostatos kartu reglamentuoja atlyginimą bendrovėms už prekių prekybinių–reklaminių akcijų vykdymą pareiškėjo prekybos vietose. Nustatyta, kad UAB „Rivona“ sutarčių 2 priedo 4 skyriaus 4.1 punkte numatytos prekybinės–reklaminės akcijos organizuojamos pareiškėjo prekybos vietose ir jas įgyvendina pareiškėjas (pavyzdžiui, leidžia reklaminius leidinius, organizuoja prekių išstatymą, nuolaidų plakatus ir kita). UAB „Rivona“ išrašo tiekėjams sąskaitas faktūras už minėtas akcijas ir jie atsiskaito tuomet, kai kiekvieną mėnesį pareiškėjas pateikia sąskaitą faktūrą UAB „Rivona“ už praėjusį mėnesį pastarosios bendrovės tiekėjams organizuotas prekybines-reklamines akcijas. Nutarime konstatuota, kad sutarčių nuostatos, susijusios su mokesčiu už prekių prekybinių–reklaminių akcijų vykdymą, kai nustatomas konkretus mokestis, skirtas prekybinėms–reklaminėms akcijoms, o pardavimo skatinimo veiksmai įvardinami tik preliminariai ir neišsamiai (iš esmės tik priemonės, kuriomis akcijos gali būti vykdomos), pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą, nes tiekėjai yra įpareigojami skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nėra numatoma ir konkrečiai sutarta, taip pat už nuostatų pažeidimus tiekėjams numatyta atsakomybė.

11. Taryba pažymėjo, kad Nutarime nesirėmė nei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu, nei SESV nuostatomis ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika. Dėl to pareiškėjo argumentai dėl konkurencijos teisėje naudojamų sąvokų ir jų aiškinimo yra nesusiję su šia byla, nes Nutarime Taryba rėmėsi tik Įstatymo normomis.

12. Taryba nurodė, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais, atitinkantis visus šiuos reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 kv. m prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip vienas šimtas šešiolika milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą, susijusiais ūkio subjektais pripažįstami du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai yra kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir ūkio subjektai, kurių, kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto, 1/2 ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teises į 1/2 ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys.

13. Taryba nustatė, kad tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei 1/2 tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį. Todėl Taryba pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ yra susiję ūkio subjektai. Pareiškėjas ir UAB „Rivona“ susijusiais ūkio subjektais turi būti laikomi ir atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes. Pareiškėjo mažmeninė prekyba prekybos centruose „NORFA“ paremta būtent glaudžiu bendradarbiavimu su UAB „Rivona“: UAB „Rivona“ yra pagrindinis pareiškėjo tiekėjas, pats pareiškėjas savo prekybos centruose vykdo ir įgyvendina tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų sulygtas akcijas, tai patvirtina ir tiekėjai nurodydami, kad prekių tiekimas į pareiškėjui priklausančius prekybos tinklus vyksta per UAB „Rivona“. Pareiškėjas ir UAB „Rivona“ tarpusavyje yra sudarę standartinę ilgalaikę didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Rivona“ pagamintos ar iš (duomenys neskelbtini) tiekėjų įsigytos prekės parduodamos pareiškėjui ir tokiu būdu patenka į pareiškėjo valdomą mažmeninės prekybos tinklą. UAB „Rivona“ ir pareiškėjas už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes vykdo tarpusavio atsiskaitymus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės, tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą nėra susiję ūkio subjektai ir neturėtų būti laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme.

14. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad už šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos įmonėms skiriama bauda iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių eurų. Kartu su bauda gali būti skiriamas įpareigojimas nutraukti šiame įstatyme nustatytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus ar įsipareigojimus atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant sutarties pakeitimą. Įstatymo 1 straipsnyje nustatyto įstatymo tikslo neužtikrina pareiškėjo ir UAB „Rivona“ veiklos modelis, kai Įstatymo draudžiami veiksmai atliekami ne tos bendrovės vardu, kuri pati vykdo mažmeninę prekybą, bet su ja susijusios bendrovės vardu, kuri su pirmąja bendrove sudaro vieną vienetą Įstatymo prasme. Būtų nepagrįsta netaikyti mažmeninės prekybos įmonei atsakomybės vien dėl to, kad mažmeninę prekybą vykdantis juridinis asmuo, nors pats sutarčių nesudarinėja, tačiau už tokią įmonę sutartis sudaro su ja glaudžiai tiek per akcijas, tiek faktiškai susijęs juridinis asmuo, kuris pagal Įstatymą yra laikomas susijusiu ūkio subjektu. Šią išvadą patvirtina ir įstatymų leidėjo tikslai, kuriuos parodo tai, jog Įstatymas numato susijusių ūkio subjektų ir vieno vieneto sąvokas. Netaikant atsakomybės nagrinėjamu atveju, ūkio subjektams atsirastų galimybė išvengti Įstatymo reikalavimų. Taip būtų pakenkta Įstatymo siekiui atgrasyti mažmeninės prekybos įmones nuo tam tikrų tiekėjų interesus pažeidžiančių veiksmų. Sistemiškai vertinant Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ laikytini susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą. Todėl Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, priešingai nei teigia pareiškėjas, taikomi šį vienetą sudarančių susijusių ūkio subjektų atžvilgiu.

15. Atsakovas pažymėjo, kad veiksmus, pažeidžiančius Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus atliko su pareiškėju susijęs ūkio subjektas – UAB „Rivona“. Vieno iš tiekėjų teigimu, UAB „Rivona“ vienašališkai pareikalavo, kad toks mokestis būtų taikomas nuolat visoms prekėms. Tiekėjas pažymėjo, kad mokesčio nemokėti negali, nes kitu atveju negalėtų dirbti su pareiškėjo prekybos centrais. Todėl nesvarbu, kad pats pareiškėjas pažeidžiančių veiksmų neatliko. Pareiškėjas, neturėdamas sutarčių su tiekėjais, vykdė mažmeninę prekybą, prekiaudamas prekėmis, pristatytomis pagal sutartis tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų. Taigi pareiškėjas naudoja rinkos galią prieš tiekėjus, teikiančius prekes į jo prekybos centrus, veikdamas ne pats tiesiogiai, bet netiesiogiai per su juo susijusią įmonę – UAB „Rivona“, kuri ir sudaro sutartis su atitinkamais prekių tiekėjais (nustatytas (duomenys neskelbtini) kiekis tokių sutarčių). Todėl Nutarime ir konstatuota, kad abi bendrovės Įstatymo prasme sudaro vieną vienetą, todėl laikoma, jog jos, kaip vienas vienetas, pažeidė Įstatymo reikalavimus. Šios išvados nepaneigia teiginiai, kad UAB „Rivona“ sutartis su tiekėjais sudaro ne „siekiant užtikrinti būtent“ pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, o tam, kad galėtų vykdyti didmeninės prekybos veiklą ir įvairias prekes parduoti įvairiems klientams, kurių yra (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad su konkrečiais tiekėjais pasirašytos sutartys su UAB „Rivona“, pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, vykdomos pasitelkiant tarpininkavimo modelio santykius, taip išvengiant tiesioginio sutarčių sudarymo tarp pareiškėjo ir tiekėjų. Taryba 2013 m. jau yra vykdžiusi tyrimą dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams, kai taip pat, kaip ir šio tyrimo metu, dėl visų aukščiau nurodytų aplinkybių, bendroves Taryba pripažino susijusiais ūkio subjektais, kurios kaip vienas vienetas Įstatymo prasme buvo laikomos didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

16. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui skirta motyvuota ir pagrįsta bauda. Nutarime aiškiai išdėstytos tiek faktinių aplinkybių, tiek konstatuojamoji, tiek rezoliucinė dalys. Vertinimui, ar UAB „Rivona“ ir pareiškėjas padarė Įstatymo pažeidimą, neturi reikšmės bendrovių argumentai bei kai kurių tiekėjų patvirtinimai, kad sutarčių 2 priedo 4 skyriaus mokestis, skirtas prekių prekybinėms-reklaminėms akcijoms, yra preliminarus, nors sutartyse taip ir nenumatyta. Taip pat neturi reikšmės ir aplinkybė, kad pareiškėjas su tiekėjais neturi sudaręs galiojančių sutarčių, kuriose būtų įtvirtintas 2 priedo 4 skyriaus mokestis prekybinėms-reklaminėms akcijoms. Tai taip pat reiškia, kad vertinant, ar veiksmai atitinka pažeidimo sudėtį, neturi reikšmės, dėl kokių priežasčių bendrovės atliko veiksmus. Įstatyme įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali. Ši Tarybos pozicija patvirtinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Pareiškėjas kartu su UAB „Rivona“ naudoja rinkos galią prieš tiekėjus, teikiančius prekes į pareiškėjo prekybos centrus, veikdamas ne tiesiogiai, bet netiesiogiai per su juo susijusią įmonę UAB „Rivona“, kuri ir sudaro sutartis su atitinkamais prekių tiekėjais. Vis dėlto, abi bendrovės Įstatymo prasme sudaro vieną vienetą, tad laikoma, jog jos, kaip vienas vienetas, pažeidė Įstatymo reikalavimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo reikalavimai apskritai UAB „Rivona“ atžvilgiu netaikomi.

17. Taryba teigė, kad pritaikė atsakomybę už nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą tiek pareiškėjui, tiek UAB „Rivona“ kaip susijusiems ūkio subjektams, sudarantiems vieną vienetą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, laikytiniems mažmenine prekybos įmone Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi piniginė bauda Nutarimu turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui, todėl paskirta pareiškėjui atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėjas tokią prekybą vykdo. Nagrinėtos sutartys tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų, nustatytos kaip pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, buvo sudarytos siekiant užtikrinti pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjo naudai. Tokias sutartis UAB „Rivona“ buvo sudariusi su (duomenys neskelbtini) skaičiumi tiekėjų, kurių tiekiamų m(duomenys neskelbtini) asortimentą taip pat sudarė (duomenys neskelbtini) kiekis prekių, pristatomų į pareiškėjo mažmeninės prekybos tinklą. Pažeidimo mastas Nutarime buvo pripažintas kaip didelis. Todėl Taryba, priešingai nei teigia pareiškėjas, už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą pareiškėjui baudą skyrė pagrįstai, atsižvelgdama į Įstatymo reikalavimus, laikydamasi teisėtumo principo, priimdama Nutarimą pagal teisės normas ir jose nustatytus reikalavimus.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.

19. UAB „Rivona“ nurodė, kad Įstatymas yra specialus teisės aktas, taikomas specifiniam subjektų ratui – Įstatymo reglamentuojamą mažmeninės prekybos veiklą vykdantiems subjektams. UAB „Rivona“ tokios veiklos nevykdo ir niekada nevykdė. Bendrovė nuo pat įsteigimo vykdo tik didmeninę maisto ir ne maisto prekių prekybą, gamybą, pervežimus automobilių transportu bei užsiima nuosavų patalpų nuoma. Vien aplinkybė, kad su bendrove per akcininkus susijęs, tačiau bendrovės nekontroliuojamas juridinis asmuo – pareiškėjas, vykdo mažmeninės prekybos veiklą nesudaro pagrindo ir UAB „Rivona“ laikyti mažmeninės prekybos įmone bei jai taikyti Įstatymo reikalavimus. Įstatymų leidėjas niekada nesiekė reguliuoti santykių tarp dviejų tiekėjų, tokių kaip didmeninę prekybą vykdančios UAB „Rivona“ ir jos tiekėjų. Taryba neįgaliota ir neturi teisės Įstatymo nuostatų aiškinti plečiamai, siekdama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus draudimus taikyti ne tik mažmeninės prekybos įmonei, bet ir didmeninę prekybą įvairiomis prekėmis vykdančiai UAB „Rivona“. Tarybos pateikiamas plečiamasis Įstatymo taikymo apimties aiškinimas nesuderinamas su Įstatymo tikslais, pažeidžia pamatinius konstitucinius teisės principus ir lemia atsakomybės taikymą įstatyme nesant tam pagrindo. Nutarime išdėstytas Įstatymo aiškinimas akivaizdžiai riboja trečiojo suinteresuoto asmens ūkinės veiklos laisvę. UAB „Rivona“ yra nustatomi ūkinės veiklos apribojimai, ribojantys jos veiksmus santykiuose su tiekėjais bei galimybes konkuruoti su savo konkurentais. Pavyzdžiui, UAB „Rivona“ tiesioginiam konkurentui (duomenys neskelbtini) Įstatymo ribojimai nėra taikomi. Tai, kad ūkinės veiklos ribojimai UAB „Rivona“ nustatomi ne Įstatymu, o Tarybos taikomuoju teisės aktu (Nutarimu), neatitinka Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės suvaržymo sąlygų. Viešojoje teisėje galioja plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas.

20. UAB „Rivona“ teigė, kad priešingai, nei nurodyta Nutarime, tarp UAB „Rivona“ ir pareiškėjo niekada nebuvo susitarimo perduoti sutarčių su tiekėjais sudarymo UAB „Rivona“, taip pat nebuvo padaryti struktūriniai ar kiti pertvarkymai, siekiant daryti spaudimą tiekėjams ar išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo. Bendradarbiavimas tarp pareiškėjo ir UAB „Rivona“ visada vyko taip pat, t. y. tiek iki Įstatymo įsigaliojimo 2010 m. balandžio 1 d., tiek jam Įsigaliojus, o tokį bendradarbiavimą nulėmė natūralios priežastys.

Bendrovė nuo pat 1993 m. pradėjo vykdyti didmeninės prekybos veiklą: įsigydavo įvairias maisto ir ne maisto prekes iš įvairių tiekėjų ir parduodavo jas įvairiems pirkėjams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tuo pačiu pagrindu įvairias prekes pradėjo parduoti ir pareiškėjas. Vien faktas, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėjas bendradarbiauja pareiškėjui vykdant mažmeninę prekybą savo prekybos tinkluose, ir juos sieja sutartiniai tiekimo santykiai, nepagrindžia Tarybos nemotyvuotų išvadų dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjo bendradarbiavimo aplinkybių ir tariamo siekio išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo.

Įstatymo pažeidimo faktą ir baudos taikymą Taryba Nutarime grindžia išimtinai aiškinimu, jog UAB „Rivona“ ir pareiškėjas sudaro vieną vienetą Įstatymo prasme. Įstatymo taikymui mažmeninės prekybos įmonės sąsajos su kitais ūkio subjektais yra reikšmingos tik tiek, kiek susiję ūkio subjektai vykdo tą pačią Įstatymo reglamentuojamą mažmeninės prekybos veiklą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį visi susiję ūkio subjektai turi verstis mažmenine prekyba. Jei su mažmeninės prekybos įmone susiję ūkio subjektai mažmeninės prekybos veiklos nevykdo, jie nepatenka į Įstatymo taikymo apimtį, nes nėra laikomi mažmeninės prekybos įmone.

Įstatyme „susijusių ūkio subjektų“ sąvoka jokiais kitais tikslais nei apibrėžiant mažmeninės prekybos įmonę daugiau nėra vartojama. Tiek Įstatymo 3 straipsnis įtvirtinantis draudžiamų veiksmų sąrašą, tiek ir 12 straipsnis, reglamentuojantis sankcijų taikymą už 3 straipsnio pažeidimus, tiesiogiai įvardija šių teisės normų adresatus – mažmeninės prekybos įmones. Aiškus Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas pašalina galimybes jį taikančiai Tarybai plečiamai aiškinti tokiu būdu, jog susijusių ūkio subjektų sąvoka būtų perkelta į atsakomybės taikymo sritį.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Norfos mažmena“ skundą atmetė.

22. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Nutarime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

23. Teismas nurodė, kad Taryba nenustatė lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat Taryba neturėjo duomenų, kad sutartys buvo nutrauktos ar pakeistos taip, kad nepažeistų Įstatymo reikalavimų. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, Taryba Nutarimu įpareigojo UAB „Rivona“ ir pareiškėją, kaip vieną vienetą, nutraukti nustatytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami. Taip pat už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus draudžiamus ir nesąžiningus veiksmus pareiškėjui skyrė 72 000 Eur piniginę baudą.

24. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme pareiškėjas ir UAB „Rivona“ nelaikytinos vienu vienetu, nes, esą, UAB „Rivona“ apskritai nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį, kadangi Įstatymas taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, o UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos veiklos. Teismas pabrėžė, kad ginčo nėra, jog pareiškėjas yra Įstatymo nuostatas atitinkanti didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė (tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas valdo daugiau kaip 20 parduotuvių, kurių prekybos plotas viršija 400 kv. m, taip pat pareiškėjo bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip vieną šimtą šešiolika milijonų eurų. Taigi, pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl laikytinas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone). Taip pat ginčo nėra, jog tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei 1/2 tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį.

25. Teismas nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog susiję ūkio subjektai – du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai taip pat yra ūkio subjektai, kurių 1/2 ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teises į 1/2 ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys. Kadangi Nutarime ne tik konstatuota, kad tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei 1/2 tiek pareiškėjo, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį, bet ir tai, kad pareiškėjo mažmeninė prekyba prekybos centruose „NORFA“ paremta būtent glaudžiu bendradarbiavimu su UAB „Rivona“ (UAB „Rivona“ yra pagrindinis pareiškėjo tiekėjas, pareiškėjas savo prekybos centruose vykdo ir įgyvendina tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų sulygtas akcijas, taip pat ir tiekėjai nurodo, kad prekių tiekimas į pareiškėjui priklausančius prekybos tinklus vyksta per UAB „Rivona“), todėl Nutarime, teismo vertinimu, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės, tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą yra susiję ūkio subjektai ir laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad UAB „Rivona“ nėra mažmeninės prekybos įmonė – ji yra taip susijusi su pareiškėjo mažmeninės prekybos veikla, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme kartu su pareiškėju yra laikytina vienu vienetu, vykdančiu mažmeninės prekybos veiklą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6431-189/2014 analogiškai vertino Įstatymo nuostatas tų pačių bendrovių atžvilgiu, įvertinęs, kad UAB „Rivona“ patenka į Įstatymo reguliavimo sritį. Taryba ginčo santykio atžvilgiu pagrįstai netaikė Konkurencijos įstatymo, SESV ir ESTT praktikos nuostatų.

26. Teismas sprendė, kad Nutarime Taryba pagrįstai UAB „Rivona“ sudarytas sutartis vertino kaip pareiškėjo padarytą Įstatymo pažeidimą ir pareiškėjui paskyrė baudą. Taryba pritaikė atsakomybę už nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą tiek pareiškėjui, tiek UAB „Rivona“ kaip susijusiems ūkio subjektams, sudarantiems vieną vienetą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, laikytiniems mažmenine prekybos įmone Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi piniginė bauda Nutarimu turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui, todėl paskirta pareiškėjui, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėjas tokią prekybą vykdo. Nagrinėtos sutartys tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų, nustatytos kaip pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, buvo sudarytos siekiant užtikrinti pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjo naudai.

27. Teismas konstatavo, kad naikinti Nutarimo dalies nėra teisinio pagrindo.

III. 28. Pareiškėjas UAB „Norfos mažmena“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti: panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1S-113 (2019) „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus ta apimtimi, kuria: a) pareiškėjas pripažįstamas pažeidusiu Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą; b) pareiškėjas įpareigojamas nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus veiksmus; c) pareiškėjui skiriama 72 000 eurų bauda.

29. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Įstatymas yra taikomas UAB „Rivona“, nes rėmėsi klaidingu teisiniu pagrindu. Teismas turėjo vadovautis ne Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, apibrėžiančia, kas laikoma susijusiais ūkio subjektais, bet Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančia, kas laikoma mažmeninės prekybos įmone ir kokiems su mažmeninės prekybos įmone susijusiems ūkio subjektams Įstatymas yra taikomas. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad Įstatymas taikomas tik tiems su mažmeninės prekybos įmone susijusiems ūkio subjektams, kurie patys vykdo Įstatymo reglamentuojamą mažmeninės prekybos veiklą. Todėl Įstatymas negalėjo būti taikomas šios veiklos nevykdančiai UAB „Rivona“.

30. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Taryba rėmėsi ne konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais, o prielaidomis ir prezumpcijomis apie tariamą pareiškėjo ir UAB „Rivona“ siekį „apeiti“ Įstatymą ir išvengti atsakomybės. Teismas neįvertino pateiktų įrodymų, paneigiančių tokias Tarybos prielaidas: UAB „Rivona“ savo veiklą pradėjo 1993 m., nuo pat veiklos pradžios bendrovė vykdė didmeninę maisto ir ne maisto prekių prekybą, teikė logistikos ir nekilnojamojo turto nuomos paslaugas bei niekada nevykdė mažmeninės prekybos veiklos. UAB „Norfos mažmena“ buvo įsteigta vėliau (1997 m.) ir vykdė mažmeninės prekybos veiklą. Tai paneigia Tarybos prielaidas, kad „Norfos mažmena“ perleido sutarčių sudarymą UAB „Rivona“ bei, jog bendrovių veikla buvo pertvarkyta, siekiant „apeiti“ Įstatymą ar išvengti Įstatymo, kuris įsigaliojo tik 2010 m., taikymo. Priešingai nei nurodė Taryba, UAB „Rivona“ ir pareiškėjas nesukūrė veiklos modelio, kurio esmę sudarė sutarčių sudarymo funkcijos perdavimas UAB „Rivona“ siekiant „apeiti“ Įstatymą. Faktiškai nebuvo jokio struktūrinio pertvarkymo ar sutarčių sudarymo funkcijos perdavimo UAB „Rivona“. Teismas neįvertino, kaip atitinkamos Tarybos išvados dera su aplinkybe, kad analogiškas bendradarbiavimas tarp UAB „Rivona“ ir pareiškėjo vyko taip pat tiek iki Įstatymo įsigaliojimo 2010 m. balandžio 1 d., tiek jam įsigaliojus.

31. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog įstatymų leidėjui UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ bendradarbiavimas ir veikla priimant Įstatymą negalėjo būti nežinoma, nes Įstatymas buvo parengtas po to, kai Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, atlikto tyrimo pagrindu, parengė įstatymo koncepciją. Todėl įstatymų leidėjas, manydamas, kad toks bendradarbiavimas turi būti reguliuojamas siekiant Įstatymo tikslų, galėjo tą Įstatyme nustatyti. Vis dėlto, įstatymų leidėjas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje specifiškai numatė reguliuoti veiklą tik tų su mažmeninės prekybos įmone susijusių ūkio subjektų, kurie patys vykdo mažmeninės prekybos veiklą. Taryba ir pirmosios instancijos teismas išplėtė Įstatymo bei atsakomybės taikymo ribas, de facto atlikdami įstatymų leidėjo funkcijas.

32. Pareiškėjas nurodo, kad Taryba, skirdama baudą tik UAB „Norfos mažmena“ pati de facto pripažįsta, jog atsakomybė pagal Įstatymą negali būti taikoma UAB „Rivona“. Jei, Tarybos ir pirmosios instancijos teismo nuomone, Įstatymą gali pažeisti „vienas vienetas“, atsakomybę taip pat reikėtų taikyti „vienam vienetui“, nes negali būti tokios teisinės situacijos, kad Įstatymas ūkio subjektui (nagrinėjamu atveju – UAB „Rivona“) gali būti taikomas, tačiau atsakomybė už Įstatymo reikalavimų pažeidimą – ne.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“ pareiškimu pareiškė prisidėjimą prie apeliacinio skundo ir palaikė apeliacinio skundo reikalavimus.

34. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

35. Taryba nurodo, kad Nutarime teisingai ir pagrįstai sprendė, o pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai patvirtino Tarybos išvadas, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas bei UAB „Rivona“ laikytinos susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą, dėl to Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai taikomi šį vienetą sudarančių ūkio subjektų atžvilgiu. Tarybos tyrimo metu nagrinėtos sutarys, pripažintos pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, buvo sudarytos siekiant užtikrinti būtent pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjo naudai. Tokias Sutartis UAB „Rivona“ buvo sudariusi su (duomenys neskelbtini) skaičiumi tiekėjų, kurių tiekiamų (duomenys neskelbtini) asortimentą taip pat sudarė (duomenys neskelbtini) kiekis prekių, pristatomų į pareiškėjo mažmeninės prekybos tinklą. Atsižvelgiant į tai, Taryba pritaikė atsakomybę už nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą tiek pareiškėjui, tiek UAB „Rivona“ kaip susijusiems ūkio subjektams, sudarantiems vieną vienetą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, laikytiniems mažmenine prekybos įmone Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi piniginė bauda Nutarimu turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui, ką teisingai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, dėl to ekonominę sankcija už šio Įstatymo pažeidimą pagrįstai paskirta pareiškėjui atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėjas tokią prekybą vykdo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui Nutarimu paskirta ekonominė sankcija yra pagrįsta, motyvuota, atitinkanti teisės aktų reikalavimus bei teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus bei savo sprendimu paliko ją galioti.

IV. 36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) pareiškėjo UAB „Norfos mažmena“ apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Rivona“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

37. Vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis (1 str. 1 d., 2 str. 4 d. 1 p., 3 str. 1 d. 8 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir bylos faktinėmis aplinkybėmis (2017–2018 m. UAB „Rivona“ ir pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) tiekėjais sudarytų sutarčių 2 priedo 4 skyriaus nuostatas), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad tiekėjams įsipareigojus skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ir apimtis nėra numatoma konkrečiai ir išsamiai, minėtos sutarčių nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimą.

38. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei taikytiną reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjas, būdamas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone, ir UAB „Rivona“ laikytinos susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą, todėl Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai taikomi šį vienetą sudarančių susijusių ūkio subjektų veiksmų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, tyrimo metu nustačius, jog veiksmus, pažeidžiančius Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto draudimą, atliko su pareiškėju susijęs ūkio subjektas – UAB „Rivona“, laikoma, jog jos Įstatymo reikalavimus pažeidė kaip vienetas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai vertino pažeidimo pobūdį ir atsakomybei reikšmingas aplinkybes bei pagrįstai sprendė dėl pareiškėjui skirtos 72 000 Eur piniginės baudos.

V. 39. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021 ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja proceso atnaujinimo pagrindas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte.

40. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas Nutartį, padarė akivaizdų esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

40.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netaikė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, kuri būtent ir apibrėžia asmenų, kuriems yra taikomi Įstatyme numatyti draudimai ir įpareigojimai, ratą, t. y. nustato, kokie asmenys yra laikytini „didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone“. Nuspręsdamas, kad Įstatymo reikalavimai taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir mažmeninės prekybos veiklos nevykdančiai UAB „Rivona“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai ir nepagrįstai netaikė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos;

40.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti pareiškėjui skirtą baudą, nors Įstatymo pažeidimo nebuvo. Klaidingai neįvertinęs, kad būtent Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia subjektus, kurie patenka į Įstatymo reguliavimo sritį, ir šios nuostatos netaikęs, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui galėjo būti skirta bauda už veiksmus, kuriuos atliko mažmeninės prekybos veiklos nevykdanti ir į Įstatymo reguliavimo sritį nepatenkanti UAB „Rivona“.

40.3. Pareiškėjas buvo nubaustas išimtinai už UAB „Rivona“ veiksmus, ginčo administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021 esmę sudarė klausimas, ar UAB „Rivona“ yra taikomi Įstatyme numatyti draudimai ir įpareigojimai, t. y. ar UAB „Rivona“ savo veiksmais gali pažeisti Įstatymą ir, ar sankcija už tokį Įstatymo pažeidimą gali būti taikoma pareiškėjui, kaip su UAB „Rivona“ susijusiam asmeniui. Asmenų, kuriems yra taikomi Įstatyme numatyti draudimai ir įpareigojimai ratą eksplicitiškai apibrėžia būtent Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, tačiau, priimdamas Nutartį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi ne Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, bet Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, kuri pateikia „susijusių ūkio subjektų“ apibrėžimą. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčas šioje byloje negalėjo būti išspręstas remiantis minėta Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata, kadangi, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, galiojusia Nutarimo ir Nutarties priėmimo metu, į Įstatymo veikimo ir taikymo sritį pateko ne visi su pareiškėju susiję ūkio subjektai, o tik tie, kurie vykdė mažmeninės prekybos veiklą.

40.4. Nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino, kokiems subjektams taikomas Įstatyme numatytas reguliavimas ir ar Įstatymas iš tikrųjų gali būti taikomas UAB „Rivona“, kuri nevykdo mažmeninės prekybos veiklos, veiksmams. Iš esmės Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik pritarė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui ir jame išdėstytiems motyvams, nors pareiškėjo apeliacinis skundas būtent ir buvo teikiamas dėl to, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nevertino ir netaikė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, o rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, spręsdamas, kad Įstatymas UAB „Rivona“ taikomas.

40.5. Klausimas, kokie subjektai patenka į Įstatymo reguliavimo sritį ir kokiems subjektams taikomi Įstatyme numatyti draudimai bei sankcijos, yra esminis sprendžiant dėl atsakomybės pareiškėjui taikymo, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nevertinęs ir netaikęs Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto mažmeninės prekybos įmonės apibrėžimo ir klaidingai rėmęsis Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą.

40.6. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pakeitimas patvirtina, kad Įstatymas Nutarimo ir Nutarties priėmimo metu buvo taikomas ne visiems su mažmeninės prekybos įmone susijusiems, o tik mažmeninės prekybos veiklą vykdantiems subjektams, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai išplėtė Įstatymo taikymą subjektams, nevykdantiems mažmeninės prekybos veiklos.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“ atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį tenkinti ir bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

42. UAB „Rivona“ teigia, kad sutinka su pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytais argumentais ir papildomai nurodo, kad Įstatymas UAB „Rivona“ taikytas nesant įstatyminio pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl Įstatymo taikymo UAB „Rivona“ nesivadovavo Įstatymo 2 str. 1 d. ir išplėtė Įstatymo taikymo ribas taip, kaip Įstatymo taikyti neketino įstatymų leidėjas. Prielaidos taikyti Įstatymą UAB „Rivona“ atsiras tik 2021 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus naujiems Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pakeitimams, kadangi jais bus išplėstas subjektų, kuriems taikomas Įstatymas, ratas. Įsigaliojus pakeitimams Įstatymas bus taikomas ir su mažmeninės prekybos įmone susijusioms įmonėms, net jeigu jos ir nevykdo mažmeninės prekybos veiklos. Tačiau tiek priimant Nutarimą, tiek priimant Nutartį galiojusi Įstatymo redakcija aiškiai ir tiesiogiai numatė, kad Įstatymas taikomas tik tiems su mažmeninės prekybos įmone susijusiems ūkio subjektams, kurie patys vykdė Įstatymo reguliuojamą mažmeninės prekybos veiklą. Kadangi UAB „Rivona“ mažmeninės prekybos veiklos niekada nevykdė, Įstatymas jos sutartims su tiekėjais negalėjo būti taikomas.

43. Atsakovas Taryba atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

43.1. Pareiškėjas argumentus, kad buvo nepagrįstai išplėstas ratas subjektų, kuriems taikomas Įstatymas, ir pareiškėjui nepagrįstai taikyta atsakomybė, teikė tiek Tarybai pažeidimo tyrimo procedūros metu, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taryba ir teismai šiuos argumentus įvertino ir su jais nesutiko, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutarties 65 punkte pateikė motyvus dėl šių argumentų vertinimo ir nesutikimo su jais. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismų sprendimais šioje byloje, nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui vien siekiant dar kartą įtikinti Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą savo argumentų teisingumu.

43.2. Pareiškėjo argumentai iš esmės grindžiami jo vertinimu, kaip turėtų būti interpretuojamos Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatos, koks jų pobūdis (konkrečios ar abstrakčios), koks jų tarpusavio santykis (kuri pagrindinė, kuri paaiškinanti), kaip jos turėtų būti vertinamos Įstatymo tikslų ar netgi naujų Įstatymo pakeitimų kontekste. Nagrinėjamu atveju Įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalių ar 12 straipsnio nuostatų aiškinimas ir taikymas nėra nepagrįstas ar neteisingas, ypač atsižvelgiant į Įstatymo tikslus ir reguliavimą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino prieš pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų bei aiškindamas Įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalis Nutarties 59–61 punktuose. Tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu „susijusių ūkio subjektų“, sudarančių „vieną vienetą“, sąvoka taikytina kitaip (pažeidimo nustatymo ar atsakomybės taikymo kontekste), nei teigia pareiškėjas, nepagrindžia tokio aiškinimo ar taikymo negalimumo ir materialiosios teisės normų pažeidimo. Priešingai, byloje nagrinėta situacija kaip tik jį pagrindžia, o pareiškėjas pateikė iš esmės savo interpretacijomis pagrįstus argumentus.

43.3. Įstatymų leidėjas Įstatyme numatė, kad yra tikslinga įtvirtinti „susijusių ūkio subjektų“ („vieno vieneto“) sąvoką, kuri būtų taikytina saugant tiekėjus nuo Įstatymo pažeidimų pastarųjų atžvilgiu, ir tai, kad vieno darinio (subjekto) veiklų išskirstymas keliuose asmenyse, kaip kad nagrinėjamu atveju, neturėtų lemti apribojimo konstatuoti pažeidimą ar taikyti veiksmingas sankcijas. Pareiškėjas savo argumentais iš esmės stengiasi paneigti tokią įstatymo leidėjo valią ir ne tik galimybę nustatyti Įstatymo pažeidimą bet ir taikyti atsakomybę už tokį pažeidimą, nors Nutartyje, ypač jos 65 punkte, ir nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuriuo nebūtų paneigiami Įstatymo tikslai ir reguliavimas. Priešingas Įstatymo nuostatų vertinimas neatitiktų šio įstatymo siekiamų tikslų, juolab Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinančioje kriterijus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, tam jog būtų pripažinti „susijusiais ūkio subjektais“, nėra įtvirtintas reikalavimas, kad kiekvienas iš šių ūkio subjektų privalėtų užsiimti mažmenine prekyba, tam kad būtų pripažinta, jog minėti subjektai sudaro vieną vienetą, o taip pat ir Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas reikalavimas, jog kiekvienas atskirai iš „susijusių ūkio subjektų“ užsiimtų mažmenine prekyba.

43.4. Nors pareiškėjas ir nurodo, jog Įstatyme aiškiai numatyta, kad jame įtvirtintos nuostatos ir draudimai taikomi tik „mažmeninės prekybos įmonėms“ (kurios turi didelę rinkos galią), nėra pagrindo sutikti, kad pareiškėjo bei UAB „Rivona“ veiklos modelis, kai Įstatyme draudžiami veiksmai atliekami ne tos bendrovės vardu, kuri pati vykdo mažmeninę prekybą, bet su ja susijusios bendrovės vardu, kuri su pirmąja bendrove sudaro vieną vienetą Įstatymo prasme, užtikrina Įstatymo 1 straipsnyje nustatytą tikslą. Būtų nepagrįsta netaikyti mažmeninės prekybos įmonei atsakomybės vien dėl to, kad mažmeninę prekybą vykdantis juridinis asmuo, nors pats sutarčių nesudarinėja, tačiau už tokią įmonę sutartis sudaro su ja glaudžiai tiek per akcijas, tiek faktiškai susijęs juridinis asmuo, kuris pagal Įstatymą yra laikomas susijusiu ūkio subjektu. Taigi, jei Įstatymo teisės normos būtų aiškinamos taip, kaip nurodo pareiškėjas, tiekėjai netektų Įstatymu garantuojamos apsaugos ir taip būtų paneigiamas Įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą.

43.5. Aplinkybė, jog įstatymo leidėjas keičia Įstatymą, savaime nereiškia, kad teismas, taikydamas tuo metu galiojančią Įstatymo redakciją netinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Vėliau priimti materialiosios teisės normų pakeitimai ar pats normų pakeitimas nesudaro pagrindo teigti, kad anksčiau jų pagrindu atlikti veiksmai ar priimti sprendimai, įskaitant teismo vertinimą, yra neteisingi.

43.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas ir atnaujinti procesą nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 44. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

45. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-56-575/2021).

46. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2174/2014).

47. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri neturėtų tapti „užslėpta apeliacija“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tą nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 p.; Rosca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 p.; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 p.; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 p.).

48. Proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant, teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz., apeliacija). Proceso atnaujinimas yra ekstraordinarinė proceso stadija, kurios metu peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai, kreiptis dėl proceso atnaujinimo galima tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Proceso atnaujinimas galimas bylose užbaigtose nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Atnaujinti procesą galima tik įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis yra būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-108-552/2016; 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-47-602/2018;).

49. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu. Procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018). Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).

50. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nepagrįstai netaikė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, kuri būtent ir apibrėžia asmenų, kuriems yra taikomi Įstatyme numatyti draudimai ir įpareigojimai, ratą, t. y. nustato, kokie asmenys yra laikytini „didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone“. Pareiškėjas akcentuoja, kad subjektus, kuriems taikomi Įstatymo 3 straipsnyje numatyti draudimai ir Įstatymo 12 straipsnyje numatyta atsakomybė už jų nesilaikymą nustato Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, numatanti, kas laikytina mažmeninės prekybos įmone, kuriai taikomi Įstatymo reikalavimai. Pareiškėjas teigia, kad, nuspręsdamas, jog Įstatymo reikalavimai taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir mažmeninės prekybos veiklos nevykdančiai UAB „Rivona“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai ir nepagrįstai netaikė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos.

51. Atsakydama į šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šio įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė (toliau – mažmeninės prekybos įmonė) – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais atitinkantis visus šiuos reikalavimus: iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 kv. m prekybos ploto (1 p.); bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip vienas šimtas šešiolika milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma (2 p.).

52. Taryba nustatė, jog pareiškėjas ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės ir tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą yra susiję ūkio subjektai ir laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pats teigė, jog pareiškėjas ir UAB „Rivona“ yra susiję asmenys Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme – „Norfos mažmena neginčija, kad Įstatymo 2 str. 4 d. prasme Norfos mažmena ir UAB „Rivona“ yra susiję ūkio subjektai, nes abi bendrovės priklauso tiems patiems akcininkams (yra seserinės bendrovės).“ Atsižvelgdama į šią byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“, Įstatymo prasme veikia kaip vienas vienetas teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti padarytai išvadai, kad minėtas ūkio vienetas patenka į Įstatymo taikymo sritį Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinančioje kriterijus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, tam jog būtų pripažinti „susijusiais ūkio subjektais“, nėra įtvirtintas reikalavimas, kad kiekvienas iš šių ūkio subjektų privalėtų užsiimti mažmenine prekyba, tam kad būtų pripažinta, jog minėti subjektai sudaro vieną vienetą.

53. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, nors laikoma, jog pažeidimą padarė pareiškėjas ir UAB „Rivona“, kaip vienas vienetas (susiję subjektai), Nutarimo vykdymo tikslais bauda turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui. UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėjas tokią prekybą vykdo ir nagrinėjamos sutartys su tiekėjais buvo sudarytos siekiant užtikrinti būtent pareiškėjo vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjo naudai, todėl piniginė bauda skirtina pareiškėjui. Pareiškėjas jokių argumentų, paneigiančių šią poziciją, nepateikė.

54. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo bei UAB „Rivona“ veiklos modelis, kai Įstatymu draudžiami veiksmai atliekami ne tos bendrovės vardu, kuri pati vykdo mažmeninę prekybą, bet su ja susijusios bendrovės vardu, kuri su pirmąja bendrove sudaro vieną vienetą Įstatymo prasme, užtikrina Įstatymo 1 straipsnyje nustatytą tikslą. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtų nepagrįsta netaikyti mažmeninės prekybos įmonei atsakomybės vien dėl to, kad mažmeninę prekybą vykdantis juridinis asmuo, nors pats sutarčių nesudarinėja, tačiau už tokią įmonę sutartis sudaro su ja glaudžiai tiek per akcijas, tiek faktiškai susijęs juridinis asmuo, kuris pagal Įstatymą yra laikomas susijusiu ūkio subjektu. Taigi, jei Įstatymo teisės normos būtų aiškinamos taip, kaip nurodo pareiškėjas, tiekėjai netektų Įstatymo garantuojamos apsaugos ir taip būtų paneigiamas Įstatymo tikslas ir Įstatymo paskirtis.

55. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusias aplinkybes, Įstatymo nuostatos buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti teismo procesą nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes ir tuos pačius teisės aktus, dėl kurių argumentus pateikė tiek Taryba, tiek teismai, teikia tuos pačius argumentus ir kelia tuos pačius klausimus dėl teisės taikymo, kuriuos jau buvo išdėstęs savo procesiniuose dokumentuose ir kuriuos įvertino teismai, nagrinėdami bylą iš esmės.

56. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Nutartimi, iš esmės siekia, jog byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas pareiškėjo naudai, tačiau, teikdamas prašymą atnaujinti procesą, nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Akcentuotina, kad Nutarties 59–63 punktuose ir 65 punkte pateiktas Įstatymo aiškinimas atitinka Įstatymo tikslus.

57. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Rivona“) dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė