2020-07-31 Nr. CB-8676-2-68-3-42860-2016-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-226-969/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42860-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.1.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė „Snoras“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių dėl termino praleidimo sumokėti draudimo išmoką (už pripažinto nemokiu banko neįsigaliojusios akcijų emisijos banko akcijų pirkimą sumokėtas lėšas) skaičiuojamas procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas 2016 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 2937,63 Eur draudimo išmoką. Ieškovas nurodė, kad, siekdamas įgyti AB banko „Snoras“ į pirminę apyvartą naujai išleidžiamų akcijų, su banku sudarė akcijų pasirašymo sutartį, jos pagrindu iš ieškovo banko sąskaitos sutartyje nustatyta lėšų suma buvo pervesta į sąskaitą AB banke „Finasta“. Bankui 2011 m. gruodžio 7 d. buvo iškelta bankroto byla. Ieškovo į banko sąskaitą įmokėtos lėšos ieškovui nebuvo grąžintos, nebuvo išmokėtos draudimo išmokos forma ar kitaip kompensuotos, nors pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ), 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva 94/19/EB) bei 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Direktyva 97/9/EB) taikomą apsaugą šios lėšos turėjo būti ieškovui grąžintos. Ieškovas prašė konstatuoti, kad minėtos Indėlių direktyvos prasme indėliu gali būti laikomos ir asmeninės lėšos, kurias bankas nurašė iš asmenų asmeninių banko sąskaitų ir pervedė į savo sąskaitą kitoje kredito įstaigoje arba kurias patys asmenys pervedė iš kitose kredito įstaigose esančių banko sąskaitų arba įmokėjo į minėtą banko sąskaitą. Jeigu nurodytos lėšos, teismo nuomone, nepatenka į indėlio sąvoką, ieškovas prašė jam priteisti draudimo išmoką taikant investuotojų draudimo apsaugos nuostatas.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi byla buvo sustabdyta iki galutinių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinių sprendimų civilinėse bylose Nr. 3K-3-666-706/2015 ir Nr. 3K-3-8-701/2016 priėmimo.

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 ir 2018 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 pripažino investuotojams, sumokėjusiems už obligacijas, kurių bankas nespėjo išleisti, ir akcijas, kurių emisija nebuvo atlikta dėl banko bankroto, teisę į draudimo išmoką, mokėtiną pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinės bylos Nr. e2-3613-994/2018 nagrinėjimą atnaujino.

6. Ieškovas 2018 m. rugsėjo 28 d. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 2937,62 Eur draudimo išmoką ir nuo šios sumos priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo 2011 m. sausio 9 d. iki visiško atsiskaitymo dienos.

7. Teisme 2018 m. spalio 10 d. gautas ieškovo prašymas dėl ieškinio dalies reikalavimų atsisakymo atsakovei sumokėjus draudimo išmoką.

8. Ieškovas 2018 m. spalio 12 d. patikslino ieškinį, nurodė, kad reikalauja priteisti iš atsakovės 1136,42 Eur palūkanų nuo 2937,62 Eur prievolės įvykdymo termino praleidimo pradžios (2011 m. sausio 9 d.) iki prašomos priteisti sumos visiško sumokėjimo (2018 m. spalio 5 d.). Iš nurodytos sumos kompensacinės palūkanos sudaro 862,37 Eur (nuo 2011 m. sausio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d., t. y. už 5 metus ir 318 dienų), o procesinės palūkanos – 274,05 Eur (nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. spalio 5 d.). Ieškovas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 7 d. atsakovei buvo iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d., todėl draudimo išmoka turėjo būti išmokėta iki 2012 m. sausio 9 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 439,44 Eur kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d., 273,64 Eur procesinių palūkanų už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki prievolės visiško įvykdymo, t. y. 2018 m. spalio 5 d. Kitą ieškinio dalį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu AB banku „Snoras“ 2011 m. kovo 21 d. sudarė akcijų pasirašymo sutartį, jos pagrindu ieškovas pervedė 2937,62 Eur (10 143 Lt) į AB „Finasta“ sąskaitą. 2011 m. gruodžio 7 d. AB bankui „Snoras“ buvo iškelta bankroto byla. Ieškovas 2016 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į teismą dėl 2937,62 Eur draudimo išmokos. Atsakovė 2018 m. spalio 5 d. ieškovui išmokėjo 2937,62 Eur draudimo išmoką.

11. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad ji neturi pareigos mokėti palūkanų, nes draudimo išmoką išmokėjo vos tik gavusi ieškovo prašymą po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. ir 2018 m. liepos 11 d. nutartimis nebuvo pakeistos ar nustatytos naujos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normos. Šiuo teismo sprendimu buvo išspręstas ginčas dėl teisės ir išaiškinta jau galiojusi teisė, nurodant, kokiomis sąlygomis atsakovė turėjo pareigą mokėti draudimo išmoką už obligacijas ir AB banko „Snoras“ akcijas sumokėjusiems asmenims, šių vertybinių popierių faktiškai neišleidus. Teismas sprendė, kad atsakovė, neigusi savo pareigą sumokėti draudimo išmoką ieškovui, kai šis pareiškė tokį reikalavimą, iki pat draudimo išmokos išmokėjimo be įstatyme nustatyto pagrindo naudojosi ieškovo pinigais, todėl privalo mokėti palūkanas.

12. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 pateiktus išaiškinimus, sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, nors ir pareikštas vėliau nei pagrindinis reikalavimas, yra pareikštas tinkamai, sudaro pagrindą jį tenkinti ir priteisti ieškovui 273,64 Eur procesinių palūkanų nuo 2937,62 Eur už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. spalio 5 d.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013 pateiktais išaiškinimais, kad nors reikalavimas priteisti palūkanas pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo prievolės mokėti kompensacines palūkanas pažeidimo, šios palūkanos gali būti priteisiamos už paskutinius penkerius metus, nes kreditoriaus teisių pažeidimas vyksta kiekvieną mėnesį. Teismas nurodė, kad reikalavimą priteisti palūkanas ieškovas pareiškė 2018 m. rugsėjo 28 d., todėl, atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, kompensacinės palūkanos skaičiuojamos už penkerius metus iki šios datos. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. priteistos procesinės palūkanos, teismas priteisė 439,44 Eur kompensacinių palūkanų nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d.

14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeitė – priteisė ieškovui iš atsakovės 273,64 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki prievolės visiško įvykdymo, t. y. 2018 m. spalio 5 d.

15. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, kad pareiga išmokėti draudimo išmoką jai kilo tik po atitinkamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų bylose. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 pažymėjo, jog nors įstatymų leidėjas ginčo draudžiamojo įvykio metu ir aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – priskirtini tokie kaip ieškovo skoliniai reikalavimai, tačiau IĮIDĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) ir imperatyviai nebuvo nustatyta, kad tokie kaip ieškovo skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai; atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką tokiems ieškovams ir kad atsakovė neprivalo ieškovams mokėti palūkanų už laiku neišmokėtas (teismų priteistas) draudimo išmokas.

16. Teisėjų kolegija sprendė, jog nuo to momento, kai asmuo (ieškovas), kurio skolinis reikalavimas kyla iš akcijų pasirašymo sutarties ir kuris pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo būti laikomas indėlininku bei priskirtas prie indėlių garantijų sistemos arba galėjo būti laikomas investuotoju bei priskirtas prie investuotojų kompensavimo sistemos, įvykus draudžiamajam įvykiui aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškia draudimo bendrovei savo valią, kuria iš dviejų galimų savo praradimų kompensavimo sistema – indėlių ar investavimo – jis siekia pasinaudoti, atsakovei atsiranda turtinė prievolė išmokėti tokiam asmeniui atitinkamo dydžio draudimo išmoką pagal jo pasirinktą sistemą per IĮIDĮ 10 straipsnyje nustatytą terminą (20 darbo dienų), o to nepadarius, atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 ir 6.210 straipsniuose įtvirtinta pareiga mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą.

17. Kolegija nurodė, kad ieškovas savo valią dėl vienos iš dviejų galimų turtinių praradimų, įvykus draudžiamajam įvykiui, kompensavimo sistemų pasirinkimo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė 2016 m. lapkričio 23 d. teismui pateiktame pirminiame ieškinyje. Ieškovas išreiškė valią pripažinti jį indėlininku ir pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nurodytą Direktyvoje 94/19/EB, ir tik tuo atveju, jeigu teismas laikytų, jog nurodytos ieškovo pagal akcijų pasirašymo sutartį sumokėtos lėšos nepatenka į indėlio sąvoką ir negali būti indėlio draudimo sistemos objektas, pripažinti ieškovą investuotoju, suteikiant teisę pasinaudoti investuotojų draudimo apsaugos sistema.

18. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog atsakovės pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką atsirado teismui priėmus šį ieškinį, nes būtent iš jo draudimo įmonė pirmą kartą galėjo neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos ieškovas siekia, ir atitinkamai nustatyti, kokio dydžio draudimo išmoka jam priklauso. Dėl nurodytos išvados kolegija pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus, kad jai iki pat 2018 m. rugsėjo–spalio mėnesių nebuvo žinoma, pagal kurią apsaugos sistemą turėjo būti ieškovui išmokėta draudimo išmoka, todėl ji negali būti laikoma pažeidusia piniginės prievolės įvykdymo terminą.

19. Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotu išaiškinimu, jog kai ieškovai aiškiai ieškiniuose suformuluoja reikalavimą pripažinti, kad AB bankui „Snoras“ jų perduotos lėšos yra indėliai, ir prašo priteisti draudimo išmokas pagal indėlių garantijų sistemą, jie neturi pareigos papildomai teikti atsakovei rašytinių prašymų, kuriuose būtų formuluojamas tapatus reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-232-969/2018, Nr. 3K-3-214-701/2018, Nr. 3K-3-233-219/2018, 3K-3-153-916/2019), kolegija nesutiko su atsakovės argumentu, jog ieškovas, siekdamas gauti draudimo išmoką, privalėjo kreiptis į atsakovę su atskiru prašymu, kuriame būtų nurodyta, kokios apsaugos sistemos jis siekia.

20. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovės pareiga išmokėti draudimo išmoką egzistavo suėjus IĮIDĮ nustatytam terminui iš karto po draudžiamojo įvykio, t. y. dar 2011 m. pabaigoje. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteistos 439,44 Eur palūkanos nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d., ją panaikindama.

21. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovui iš atsakovės 273,64 Eur palūkanų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško piniginės prievolės įvykdymo.

22. Kolegija akcentavo, kad nepaisant to, kada buvo ar galėjo būti pareikštas ieškovo reikalavimas dėl palūkanų už neteisėtą naudojimąsi pinigais priteisimo – ar kartu su pagrindiniu reikalavimu dėl draudimo išmokos išmokėjimo, ar vėliau, net ir gavus draudimo išmoką, ir nepriklausomai nuo to, ar toje pačioje civilinėje byloje, ar netgi atskiroje civilinėje byloje, tai neturi įtakos vertinant, kad nuo atsakovės prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimo dienos iki pat 2018 m. spalio 5 d. ši turtinė atsakovės prievolė įvykdyta nebuvo, todėl ieškovas CK 6.210 straipsnio 1 dalies bei 6.37 straipsnio pagrindu įgijo teisę į dėl to atsiradusių ar galėjusių atsirasti minimalių turtinių nuostolių palūkanų forma kompensavimą.

23. Kolegija atkreipė dėmesį, kad reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ieškovas pareiškė ne naujoje byloje po pirminės pagrindinės bylos dėl draudimo išmokos priteisimo, o toje pačioje civilinėje byloje, patikslintu ieškiniu buvo prašoma priteisti ne konkrečiai procesines palūkanas, o kompensacines palūkanas apskritai nuo pat draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką praleidimo momento iki prievolės visiško įvykdymo, tik šios konkrečios bylos atveju draudiko prievolė atsirado būtent tuo pat metu, kaip ir buvo iškelta civilinė byla.

24. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl palūkanų pareikšti, nes tokį reikalavimą galėjo pareikšti 5 metus po draudžiamojo įvykio, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagrindinis reikalavimas dėl draudimo išmokos pagal akcijų pasirašymo sutartį priteisimo ieškovo buvo pareikštas teismui 2016 m. lapkričio 23 d. Ieškovui pareiškus ieškinį dėl pagrindinės draudimo išmokos priteisimo, o atsakovei kartu su draudimo išmoka palūkanų neišmokėjus ir toliau neigus tokią pareigą, buvo nutrauktas ir prasidėjo iš naujo ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimą priteisti palūkanas ieškovas pareiškė 2018 m. rugsėjo 28 d. nepraleidęs iš naujo pradėto skaičiuoti ieškinio senaties termino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

25. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas palūkanas, neteisingai nustatė momentą, nuo kurio atsakovei atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką, todėl nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės procesines palūkanas. Atsakovė negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau, nei buvo pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles, bei gauti asmenų prašymai, kuriuose būtų aiškiai išreikšta valia dėl draudimo sistemos pasirinkimo. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Nagrinėjamu atveju nėra antrosios sąlygos, kad būtų galima iš atsakovės priteisti palūkanas, atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti 5 proc. palūkanas pagal CK 6.210 straipsnį.

25.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 išaiškinta, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Todėl, įvertinant palūkanų priteisimo reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, būtina analizuoti: kokie buvo reiškiami ieškinio reikalavimai ir į ką jie buvo nukreipti; ar atsakovė, atsižvelgiant į taikytinų teisės aktų nuostatas, turėjo teisinę ir faktinę galimybę reikalavimus įvykdyti. Dėl specifinių indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo teisinių santykių nėra suformuotos kasacinio teismo praktikos, nuo kokio momento laikoma, jog draudimo įmonė yra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo terminą. Atsakovė, vykdydama savo funkcijas, privalo laikytis IĮIDĮ ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Pareiga išmokėti indėlininkams indėlių draudimo išmokas priklauso ir nuo kito subjekto (draudėjo, kuriam įvyko indėlių draudžiamasis įvykis) veiksmų (perduotų duomenų), ir nuo būtinybės nepažeisti imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių indėlių draudimo išmokų išmokėjimą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė vengė įvykdyti prievolę, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalies, kurios paskirtis – skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę.

25.3. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, privalėjo įvertinti, ar ieškovas yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo, ar išreikšta valia yra galutinė, ir nuspręsti, pagal kurią iš sistemų ieškovui atsakovė turi išmokėti draudimo išmoką. Ieškovo ieškinyje nurodyti reikalavimai buvo alternatyvūs, todėl akivaizdu, kad ieškovas aiškiai valios nebuvo išreiškęs ir jo valia nebuvo galutinė. Asmens valios išreiškimas yra ypač reikšmingas, nes, kaip patvirtina įvairių bylų faktinės aplinkybės, asmenys, nepaisant to, kad bylose pareikštais ieškiniais prašė išmokėti jiems įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas, atsakovei pateiktuose prašymuose prašė išmokėti jiems indėlio draudimo išmokas, atitinkamai keisdami (tikslindami) ieškinių reikalavimus.

26. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad pareiga išmokėti draudimo išmoką jai kilo tik po atitinkamų ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų bylose pateikimo, todėl atsakovė iki tol negali būti laikoma pažeidusia piniginės prievolės išmokėti draudimo išmoką įvykdymo terminą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 nurodyta, jog atsakovė neturėjo teisinio pagrindo akcijų (obligacijų) pasirašymo sutartis su AB banku „Snoras“ sudariusiems asmenims atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, o aplinkybė, kad atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę, nes ieškovai, kreipdamiesi į teismą, ieškiniuose nurodė, jog siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas savo valią dėl vienos iš dviejų galimų turtinių praradimų, įvykus draudžiamajam įvykiui, kompensavimo sistemų pasirinkimo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė 2016 m. lapkričio 23 d. teismui pateiktame ieškinyje, kuriame aiškiai nurodė, jog prioriteto tvarka siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką būtent pagal ją.

26.2. Nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ieškovas, siekdamas gauti draudimo išmoką, privalėjo kreiptis į atsakovę su atskiru prašymu, kuriame būtų nurodyta, kokios apsaugos sistemos jis siekia, o kadangi ieškovas tą padarė tik 2018 m. spalio mėnesį ir tuomet atsakovė jam nedelsdama išmokėjo draudimo išmoką, joks piniginės prievolės įvykdymo terminas pažeistas nebuvo, atitinkamai nėra sąlygos spręsti apie ieškovo teisę į palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimą. Šiuos atsakovės argumentus paneigia kasacinio teismo išaiškinimai, kad tais atvejais, kai ieškovai aiškiai ieškiniuose suformuluoja ieškinio dalyką, t. y. reikalavimą pripažinti, kad AB bankui „Snoras“ jų perduotos lėšos yra indėliai, ir prašo priteisti draudimo išmokas pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB, jie neturi pareigos papildomai teikti atsakovei rašytinių prašymų, kuriuose būtų formuluojamas tapatus reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-232-969/2018, Nr. 3K-3-214-701/2018, Nr. 3K-3-233-219/2018 ir Nr. 3K-3-153-916/2019).

27. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinių palūkanų už praleistą terminą sumokėti draudimo išmoką, skirtą kompensuoti neįsigaliojusios dėl banko emitento nemokumo banko akcijų emisijos akcijoms pirkti sumokėtas lėšas, priteisimo

28. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019, 18 punktas). CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėtinos palūkanos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 24 punktą).

30. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 21 punktą). CK 6.37 straipsnio 2 dalis grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019, 43 punktas).

31. CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant teisminį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-695/2020, 25 punktas).

32. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą konstatuodami, jog ji praleido prievolės išmokėti draudimo išmoką įvykdymo terminą. Atsakovė laikosi pozicijos, kad jos prievolė atsirado tik po 2018 m. kovo 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-213-687/2018 ir Nr. 3K-3-214-701/2018 pateiktų išaiškinimų, suformavusių naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles, bei 2018 m. spalio 3 d. gauto ieškovo prašymo, kuriame aiškiai išreikšta jo valia dėl draudimo sistemos pasirinkimo. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškinyje ieškovo nurodyti reikalavimai buvo alternatyvūs, laikytina, kad ieškovas aiškiai nebuvo išreiškęs valios dėl draudimo išmokų kompensavimo sistemos pasirinkimo, jo valia nebuvo galutinė, todėl nuo bylos iškėlimo dienos jai nekilo pareiga išmokėti draudimo išmokos.

33. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

34. Viena iš esminių atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ funkcijų yra apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Indėlininkas įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys). Viena iš įstatyme nustatytų išimčių, kai indėlių draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas, yra, kai trūksta duomenų, kuriais pagrindžiama besikreipiančio asmens teisė į indėlių draudimo išmoką, arba dėl indėlio vyksta teisminis ginčas – iki bus pateikti duomenys, kuriais pagrindžiama teisė gauti indėlių draudimo išmoką, arba įsiteisės galutinis teismo sprendimas, kuriuo išsprendžiamas ginčas dėl indėlio (IĮIDĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

35. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 nusprendė: pirma, 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos ir, antra, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų. Kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, įtvirtintą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją.

36. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 25 punktą).

37. Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovo ieškinyje pasirinkta draudimo išmokų kompensavimo sistema, net jei ji alternatyvi, laikytina aiškiu ieškovo pozicijos dėl lėšų kompensavimo sistemos pasirinkimo išreiškimu ir ieškovui nebekyla pareiga papildomai teikti atsakovei prašymų, kuriuose būtų formuluojamas tapatus reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, 25 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-403/2020, 39 punktas).

38. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad kai ieškovai ieškiniuose pasirenka indėlių garantijų sistemą, o po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų pakartotinai pateikia atsakovei prašymus dėl draudimo išmokų atlyginimo ir atsakovė, reaguodama į pateiktus prašymus, išmoka draudimo išmokas, tai nereiškia, kad atsakovė turėjo objektyvių kliūčių sumokėti draudimo išmokas anksčiau, nes, kaip minėta, ieškovai dar ieškinyje aiškiai suformulavo prašymą sumokėti draudimo išmokas būtent kaip indėlių draudimo apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020, 30 punktas).

39. Nors įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų reikalavimai, tačiau tai neteikia pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas. Taigi atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, 23 punktas; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-695/2020, 22 punktas).

40. Teismų nustatyta, kad ieškovas jau 2016 m. lapkričio 23 d. pateiktame pradiniame ieškinyje prašė konstatuoti, jog Indėlių direktyvos prasme indėliu gali būti laikomos asmeninės lėšos, kurias bankas nurašė iš asmenų asmeninių banko sąskaitų ir pervedė į savo sąskaitą kitoje kredito įstaigoje arba kurias patys asmenys pervedė iš kitose kredito įstaigose esančių banko sąskaitų arba įmokėjo į minėtą banko sąskaitą. Jeigu nurodytos lėšos, teismo nuomone, nepatenka į indėlio sąvoką, ieškovas prašė jam priteisti draudimo išmoką taikant investuotojų draudimo apsaugos nuostatas. Taigi ieškovas nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią prioriteto tvarka pasinaudoti indėlių garantijų sistema. Aplinkybė, kad ieškovo nurodytas draudimo išmokos atlyginimo pagrindas buvo alternatyvus, nereiškia, kad jis nebuvo aiškiai išreikštas. Be to, ieškovas savo pozicijos dėl draudimo apsaugos sistemos pasirinkimo nepakeitė ir 2018 m. spalio 3 d. atsakovei pateiktame prašyme. Taigi apie ieškovo lėšas banko sąskaitoje atsakovei tiesiogiai tapo žinoma iš 2016 m. lapkričio 23 d. pateikto ieškinio teismui, kuriuo ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovę išmokėti draudimo išmoką. Sužinojusi apie ieškovo lėšas banko sąskaitoje atsakovė nepagrįstai nevykdė draudimo išmokos sumokėjimo procedūrų, nustatytų IĮIDĮ 7 straipsnyje, o draudimo išmoką ieškovui sumokėjusi tik 2018 m. spalio 5 d., pripažintina praleidusia draudimo išmokos sumokėjimo terminą.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką atsirado teismui priėmus ieškovo ieškinį, atsakovė savo pareigos nevykdė, todėl privalo mokėti ieškovui 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki prievolės įvykdymo.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias procesinių palūkanų priteisimą, nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos nenukrypo, todėl nekonstatuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje nurodytų pagrindų skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, atsakovės kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, atsakovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir jų dydį, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

44. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 3,02 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią 5 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jų atlyginimas į valstybės biudžetą iš atsakovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Alė Bukavinienė

Gediminas Sagatys