2019-08-07 Nr. AB-15233-3-62-3-00522-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2341-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00522-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 1 144,17 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad bausmę atliko Marijampolės PN, kur nuo 2015 metų rugpjūčio mėnesio dirbo buitinio aptarnavimo būryje bei už darbą gavo darbo užmokestį, iš kurio Marijampolės PN išskaičiuodavo darbo užmokesčio išskaitas į Socialinės paramos nuteistiesiems fondą. 25 procentų dydžio išskaitos, reglamentuotos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 132 straipsnio 1 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjo nuomone, vykdydama BVK 132 straipsnio 1 dalį ir atlikdama išskaitas iš jo darbo užmokesčio, Marijampolės PN administracija pažeidė jo nuosavybės neliečiamumą. Pareiškėjas teigė, kad dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimus, kančias, diskomfortą, beviltiškumą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Marijampolės PN paaiškino, kad vadovaujantis BVK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso straipsnių nuostatomis, pareiškėjui nuo visos jo darbo užmokesčio sumos yra atskaitomi 25 procentai į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, 5 procentai į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį ir 50 procentų pagal antstolių patvarkymus dėl išlaikymo išieškojimo. Pagal Marijampolės PN Buhalterinės apskaitos skyriaus 2018 m. sausio 24 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, pareiškėjui darbo užmokestis išmokėtas tinkamai. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas, kadangi žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašomos atlyginti žalos atsiradimą sieja su Marijampolės PN veiksmais, atliktais taikant teisės aktų, reglamentuojančių išskaitas iš nuteistųjų darbo užmokesčio, nuostatas, kurios, jo teigimu, prieštarauja Konstitucijai.

7. Teismas nurodė, kad nuteistųjų darbo apmokėjimą reglamentuojančio BVK 131 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Suimtųjų ir nuteistųjų areštu ar laisvės atėmimo bausmėmis, dirbančių laisvės atėmimo vietose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų, darbo apmokėjimo ir priedų mokėjimo tvarką nustato Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 (2009 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 494 redakcija) (toliau – ir Aprašas), kuriame, be kita ko, numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga. Mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis (2 priedas). Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio (Aprašo 4 p.). Aprašo 2 priedas numato, kad ūkio darbams koeficientas sudaro 0,43–0,55, o konkretus koeficientas nustatomas atsižvelgiant į pareigybei keliamus reikalavimus, darbų turinį ir sąlygas.

8. Teismas nurodė, kad išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio vykdymą reglamentuoja BVK 132 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą atskaitoma: atvirose kolonijose – dešimt procentų, pataisos namuose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir kalėjimuose – dvidešimt penki procentai, nepilnamečių pataisos namuose – dvidešimt procentų bendros darbo užmokesčio sumos. Šios išskaitos nedaromos iš darbo užmokesčio dalies, priskaičiuotos už nustatytų išdirbio normų viršijimą, ir premijų. Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išskaitų, iš bendros darbo užmokesčio sumos, išskyrus atviras kolonijas, atskaitomi penki procentai į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį, kurios naudoti nuteistasis neturi teisės. Ypatingais atvejais bausmės atlikimo metu pataisos įstaigos direktoriaus leidimu nuteistasis gali panaudoti pinigus, turimus neliečiamojoje asmeninės sąskaitos dalyje. Likusi šioje sąskaitoje pinigų suma nuteistajam išduodama tik paleidimo iš pataisos įstaigos metu (BVK 132 str. 2 d.). Alimentai nepilnamečiams vaikams skaičiuojami nuo visos nuteistojo uždirbtos sumos bei visų kitų pajamų rūšių ir atskaičiuojami iki išskaitų į socialinės paramos nuteistiesiems fondą (BVK 132 str. 3 d.).

9. Teismas iš 2018 m. sausio 24 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nustatė, kad vadovaujantis BVK 132 straipsniu iš pareiškėjui priskaičiuoto darbo užmokesčio buvo atskaityta 25 procentai į Socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovas tinkamai paskaičiavo pareiškėjui darbo užmokesčio išskaitas, kadangi, pvz., pareiškėjui už 2015 m. rugpjūčio mėnesį buvo priskaičiuotas 59,97 Eur darbo užmokestis. Iš minėtos sumos atėmus 25 procentus bei 5 procentus (į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį) gaunasi 17,99 Eur išskaita, todėl pareiškėjui buvo išmokėtas 41,98 Eur darbo užmokestis.

10. Teismas sprendė, kad atsižvelgus į tai, jog minėtas teisinis reglamentavimas nustato visų nuteistųjų, dirbančių laisvės atėmimo vietose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų ūkio darbus, darbo apmokėjimą bei išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio vykdymą, nėra pagrindo manyti, kad jis gali prieštarauti Konstitucijai. Nuteistųjų darbo ir darbo santykių, susijusių Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, tiek reglamentavimo tikslai, tiek uždaviniai, tiek ir taikomi principai yra skirtingi, todėl nėra pagrindo manyti, kad tokių asmenų grupių bent jau apmokėjimą už darbą tvarka privalo būti vienoda, o kitų argumentų, kad byloje taikytinas nuteistųjų darbo apmokėjimo reglamentavimas yra ydingas, pareiškėjas iš esmės nenurodė.

11. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų darbo, kaip pataisos priemonės, pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Remiantis solidarumo principu, kuriuo, kaip matyti iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų panaudojimo tvarkos, iš esmės grindžiamas išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose darymas, yra grindžiamos ir visuomenės, į kurią siekiama paruošti integruoti nuteistuosius, priemonės (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistema), kurių konstitucingumas nekelia abejonių. Todėl nėra pagrindo manyti, kad BVK 132 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose atskaitoma 25 procentai bendros darbo užmokesčio sumos, prieštarautų Konstitucijai.

12. Teismas vertino, kad Marijampolės PN veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja žalą, buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais, t. y. buvo teisėti. Nenustačius vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų (aktų) ir pareiškėjui jų neįrodžius, pareiškėjo reikalavimas tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str., 88 str. 1 p.).

III. 13. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo ginčo esmės. Pareiškėjas nurodo, kad jam už darbą mokamas atlyginimas pagal 0,50 koeficientą, iš kurio daromos 25 procentų dydžio išskaitos į nuteistųjų paramos fondą pagal BVK 132 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Konstituciją nuosavybė neliečiama, o ją paimti galima tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams tenkinti ir už ją turi būti teisingai atlyginama. Pareiškėjas tvirtina patyręs turtinę ir neturtinę žalą, kurią prašo priteisti.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Marijampolės PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 1 144,17 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas V. R. kildino iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų darant išskaitas iš jo darbo užmokesčio.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, t. y. valstybės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nes išskaitomis buvo pažeista jo teisė į nuosavybės neliečiamumą.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

21. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

22. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl pareiškėjo darbo apmokėjimo buvo taikomos specialiosios teisės normos (BVK, Aprašas) pagal kurias pareiškėjui suteikto darbo apmokėjimas (taikant valandinį tarifinį atlygį) ir jo apskaita, bei išskaitos iš darbo užmokesčio (BVK 132 str.) atitiko teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai patikrino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ir sprendime išdėstė išsamius motyvus, iš kurių matyti, kad atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu ir dar kartą tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako. Pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių teisiškai pagrįstų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, o iš esmės pakartoja aplinkybes, kurias buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

24. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, negali būti tenkinamas, o pareiškėjo argumentai, susiję su galbūt padarytu jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai nepripažinti pagrįstais.

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Milda Vainienė