2K-264/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-264/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00238-2008-7 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

nuteistojo gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. išteisinamąjį nuosprendį, priimtas naujas nuosprendis – G. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 2600 Lt (20 MGL) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant ją sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiųjų S. R. ir D. D. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu G. R. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius jo kaltės.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. R. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „C C“ projektų vadovu, siekdamas greičiau patvirtinti šiai bendrovei priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir gretimų žemės sklypų, kadastro Nr. duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini, priklausančių atitinkamai UAB „H“ ir bendraturčiams I. K., T. G. G. bei L. V., detalųjį planą, pagal žodinį susitarimą atstovaudamas žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, vienam iš bendraturčių I. K., 2007 m. lapkričio mėn., bet ne vėliau, kaip iki lapkričio 21 d., III advokatų kontoroje, esančioje Vilniuje, Raugyklos g. 15, gavęs iš I.

K. žemės sklypo, kadastro Nr duomenys neskelbtini, kadastrinių matavimų bylą su joje esančiais gretimų žemės sklypų, kadastro Nr duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini, savininkų suderintu ir pasirašytu žemės sklypo, kadastro Nr duomenys neskelbtini, ribų paženklinimo – parodymo 2007 m. lapkričio 16 d. aktu bei žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, planu, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje sukeitė kadastrinių matavimų byloje buvusį žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, planą, įdėdamas į šią bylą kitą, nei buvo suderintas su gretimų sklypų savininkais, žemės sklypo, kadastro Nr duomenys neskelbtini, planą ir jį kartu su visa kadastrinių matavimų byla panaudojo, t. y., užpildęs I.

K., T. G. ir L. V. vardu 2007 m. gruodžio 13 d. prašymą ir jį pasirašęs, kadastrinių matavimų bylą pateikė suderinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (toliau – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui). Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 2.3-2620-(01) suderinus žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, kadastrinius matavimus, o 2008 m. kovo 17 d. bendraturčiams įregistravus nuosavybės teisę į šį žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, bendraturtės S. R. ir D.

D. prarado apie 294 kv. m bendros 90 000 Lt vertės žemės ploto, be to, joms buvo sugrąžinta nederinta žemės sklypo kadastrinių matavimų byla. Taip G. R. suklastojo tikrą dokumentą – žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, kadastro bylą – ir jį panaudojo, padarydamas žemės sklypo kadastro Nr. duomenys neskelbtini, bendraturtėms S. R. ir D. D. didelę žalą.

Pirmosios instancijos teismas G. R. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisino, nenustatęs pakankamai objektyvių ir patikimų jo kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad kaltinimas G. R. grindžiamas nukentėjusiųjų ir su jais susijusių liudytojų parodymais bei specialisto išvada, kurie nepaneigia G. R. parodymų. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad šios pasirašė A. G. atvežtus žemės sklypų paženklinimo aktus namuose, jų nepatikrinusios ir apie juos nieko nežinodamos, t. y. pažeisdamos Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisykles.

Be to, advokatų kontoroje, kurioje buvo pasirašomi žemės dokumentai, nedalyvavo nė vienas geodezininkas, niekas kadastrinių bylų netikrino, o tik pasirašinėjo aktuose; advokatas J. K., būdamas darbo vietoje, negalėjo sutikslinti žemės sklypų planų koordinačių, nes neturėjo reikiamos informacijos, specialios matavimo įrangos bei sąlygų. Taip pat nė vienas iš liudytojų (geodezininkas M. M., advokatas J. K. ir A. G.) nepateikė plano, kuris, jų teigimu, buvo sukeistas, kopijų. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog toks anksčiau derintas planas iš viso egzistavo, o darant prielaidą, kad toks planas vis dėlto buvo, nėra aiškus jo turinys.

Teismas pažymėjo, kad G. R. nusikalstamos veikos padarymo neįrodo ir specialisto išvada Nr. 11-1973(09), nes ji nepagrindžia dokumento – sklypo plano – suklastojimo fakto. Esminis kaltinimas yra žemės sklypo plano pakeitimas kitu planu, o ne parašai ant prašymų. Neįrodžius plano pakeitimo fakto, parašai ant prašymų šioje baudžiamojoje byloje nekeičia esmės. Taigi nukentėjusiųjų bei su jomis susijusių liudytojų parodymai negali būti vienintelis ir lemiamas G. R. kaltės įrodymas, juolab kad, pagal geodezininko M. M. parodymus, sukeisti planą ir pateikti naują planą gali tik geodezininkai, dėl to teismas padarė išvadą, kad planą galėjo pakeisti ne tik G.

R. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad D. D. ir S. R. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo plotas yra 2,17 ha, todėl teismui kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiųjų teiginys, jog jos prarado 3 arus žemės ir dėl to patyrė 90 000 Lt žalą. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčai dėl žemės sklypų ribų ir ploto nustatymo yra civilinės, o ne baudžiamosios teisės nagrinėjimo dalykas.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, šį nuosprendį panaikino ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas, patikrinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad kitas sklypo plano variantas buvo parengtas ir, nors nėra išlikusios jo kopijos, nėra pagrindo abejoti, jog advokato J. K. kontoroje kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo pasirašyti žemės sklypų, kadastro Nr. duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini, ribų paženklinimo–parodymo aktai, gretimų sklypų savininkams suderinus nukentėjusiųjų ir liudytojo A.

G. nurodyto žemės sklypo plano variantą. Taip pat šios instancijos teismui nekilo abejonių, kad šalių suderinto žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, plano variantą, kadastrinių matavimų byloje sukeitė ir suklastotą kadastrinių matavimų bylą Žemėtvarkos skyriui pateikė G. R. Tai, kad žemės sklypo kadastro bylos rengimą bendrovėje „G“ organizavo ir visus su tuo susijusius klausimus, tarp jų ir su gretimų sklypų savininkais, derino ir sprendė, šio žemės sklypo parengta kadastrinių matavimų byla disponavo G.

R., patvirtino ne tik šio žemės sklypo savininkės I. K., T. G. G. ir L. V., bet ir kadastrinius geodezinius matavimus atlikęs bei šio žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą parengęs UAB „G“ inžinierius V. K., A. G., J. K. ir Ž. C.. Teismas pažymėjo, kad tai, jog šio žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą advokato kontoroje, pasirašius suinteresuotiems asmenims žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą, pasiėmė ir šią bylą su joje buvusiais dokumentais, tarp jų ir su sukeistu žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, planu, Žemėtvarkos skyriui pateikė G.

R., patvirtina ir specialisto išvados. Teismas pabrėžė, kad, V. K. parengus žemės sklypo Nr. duomenys neskelbtini plano variantą, pagal kurį žemės sklypo ribos buvo patrauktos į šalia esantį kelią, G. R. buvo žinoma, jog tokių geodezinių matavimų Vilniaus žemėtvarkos skyrius netvirtins, tačiau jis žinojo ir tai, kad kito žemės sklypo plano, pagal kurį gretimo sklypo Nr. duomenys neskelbtini savininkės – S. R. ir D. D. – prarastų dalį savo žemės, jos nepasirašys. Būtent ši aplinkybė, kolegijos įsitikinimu, ir lėmė, kad G.

R., turėdamas du V. K. parengtus žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, plano variantus, vieną iš jų, t. y. tą, pagal kurį žemės sklypo ribos buvo patrauktos į šalia esantį kelią, pateikė derinti gretimo sklypo Nr. duomenys neskelbtini savininkėms, o šioms pasirašius minėto žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte, šį žemės planą iš kadastrinių matavimų bylos išėmė ir pakeitė kitu, t. y. tuo planu, kuris ir buvo pateiktas derinti Žemėtvarkos skyriui kartu su visa kadastrinių matavimų byla.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 242 straipsnio nuostatomis, privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir juos įvertinti išsamiai ir nešališkai pagal vidinį įsitikinimą, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tačiau to nepadarė. Be to, šios instancijos teismas nesilaikė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 3 dalies 3 punkte, 307 straipsnio 6 dalyje, 331 straipsnyje, ir nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2, 3.1.4, 3.1.8 punktų išaiškinimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jo kaltės grįstos tik prielaidomis, bylos įrodymai, pažeidžiant BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, buvo vertinami šališkai, išskirtinai tik kaltinimo (prokuratūros ir nukentėjusiųjų) požiūriu, visiškai nekreipiant dėmesio į nuoseklius kasatoriaus parodymus. Pasak kasatoriaus, skundžiamame nuosprendyje jo parodymai atmesti, nepateikiant jokių motyvų, be to, įrodymai išdėstyti nenuosekliai, neatskleistas jų tarpusavio ryšys, kad iš jų analizės logiškai išplauktų nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Kasatoriaus teigimu, šiame nuosprendyje neatskleista jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtis ir nėra aiškiai nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas,

Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nėra jokių duomenų, jog sukeisto sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, planas apskritai egzistavo, o darant prielaidą, kad egzistavo – visiškai neaiškus jo turinys. Būtent tai, kasatoriaus manymu, ir yra teisinio ginčo esmė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, būdamas nusistatęs prieš kasatorių, priėmė vienpusišką ir klaidingą nuosprendį.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė jo nurodytų aplinkybių, kad abiejų žemės sklypų kadastriniai matavimai buvo atliekami nesilaikant nustatytų žemės sklypų kadastrinių matavimų taisyklių (tai patvirtina visi liudytojai), nes sklypai nebuvo pažymėti riboženkliais, o žemės sklypų paženklinimo–parodymo aktus nukentėjusiosios S. R. ir D. D. pasirašinėjo ne vietovėje, kur buvo atlikti matavimai, bet namuose. Kadangi šiuos planus į namus joms atvežė vaikaitis A. G. (A. G.), jos pasirašinėjo dokumentų netikrindamos ir nieko apie juos nežinodamos (tai nukentėjusiosios patvirtino pirmosios instancijos teisme). Be to, III advokatų kontoroje nedalyvavo nė vienas geodezininkas, niekas kadastrinių bylų netikrino, tik pasirašinėjo aktuose. Kasatorius pažymi, kad, priešingai nei nurodo liudytojas advokatas J. K., savo darbo kabinete pasirašant paženklinimo – parodymo aktus jis (J. K.) negalėjo patikrinti žemės sklypų planų, nes neturėjo reikiamos pirminės informacijos, specialios matavimo įrangos bei įgaliojimų.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojas A. G. tvirtino, jog prieš pasirašant sklypų paženklinimo–parodymo aktus, bylas jis buvo nuvežęs parodyti geodezininkui M. M., tačiau šis teigė, jog sklypų ribas pradėjo tikrinti tik tada, kai gavo žemėtvarkos raštą. Tuo tarpu vėlesniuose savo parodymuose M. M. nurodė, kad neatsimena fakto, jog A. G. būtų jam rodęs kaimyninio sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini planą. Be to, nė vienas iš šių liudytojų (M. M., J. K., A. G.) nepateikė teismui plano, kuris, jų teigimu, galėjo būti sukeistas (arba šio plano darbinių brėžinių ar kopijų).

Esant tokioms aplinkybėms, kasatorius mano, kad tai galėjo būti paprasčiausia rengiamo žemės sklypo plano techninė klaida, kurią buvo galima ištaisyti iš naujo patikslinus sklypų kadastrinius matavimus. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiųjų žemės kadastriniai matavimai buvo atlikti atmestinai ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje nebuvo suderinti ne dėl tariamai sukeisto žemės sklypo plano (vienos priežasties), o dėl trijų priežasčių: 1) žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos dokumentuose nurodyti savininkai neatitiko VĮ „Registrų centras“ įregistruotų savininkų; 2) žemės sklypo ribos neatitiko gretimo geodeziškai matuoto sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, ribų; 3) pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypas ties riboženkliais 6-1 ribojosi su 4 m pločio keliu (buvo prašoma patikslinti žemės sklypo ribą ir gretimybių lentelę žemės sklypo plane).

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad geodezininkas V. K. teismui aiškiai parodė, jog, rengdamas žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, planą, net nesiorientavo į žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, ribas, o žiūrėjo žemės plotus ir su geodezininkais, atliekančiais žemės sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, kadastrinius matavimus, visiškai nebendravo. Šis liudytojas savo parodymuose teigė, kad sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, ribos turėjo būti derinamos pagal sklypo, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, ribas, o ne priešingai. Be to, jis parodė, kad iki galo parengė tik galutinį variantą, kuris ir buvo suderintas, o sudarant šį planą žemės sklypų, kadastro Nr. duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini, atstovai nedalyvavo. Pasak V. K., jokių kitų planų ar jų variantų neišliko, nes jis, parengęs galutinį realiai egzistuojantį žemės sklypo plano variantą, koks ir buvo šalių suderintas, jį patvirtino antspaudu ir atidavė šalims.

Kasatorius įsitikinęs, kad bandoma jį nuteisti už nepadarytą nusikaltimą, taip siekiant išspręsti per vėlai pastebėtą kadastrinių matavimų techninę klaidą. Byloje neatsakyta į esminį klausimą, kodėl nukentėjusiosios ir jų atstovas advokatas J. K. nesiėmė veiksmų, kad būtų pakoreguotos žemės sklypo ribos, o tik reikalavo iš kasatoriaus nepagristai didelės 90 000 Lt sumos, kitu atveju grasindami „pasodinti“.

Kasatoriaus teigimu, šioje byloje nesurinkta jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl turėjo būti taikomas in dubio pro reo principas ir visi neaiškumai bei netikslumai turėjo būti aiškinami kaltinamojo naudai, tačiau, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, to nebuvo padaryta. Apskritai, baudžiamasis procesas prieš jį turėjo būti nutrauktas dar ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Kasatoriaus manymu, pareikšti įtarimai ir kaltinamasis aktas buvo surašyti ydingai, nes faktinis ieškinio pagrindas – vien tik civiliniai žemės savininkų santykiai. Ieškovų reikalavimai priteisti 90 000 Lt neva jo padarytai žalai atlyginti, o ne siekimas atkurti trūkstamos žemės plotą, kasatoriaus manymu, akivaizdžiai rodo šių niekuo nepagrįstą, nesąžiningą siekį praturtėti kasatoriaus sąskaita.

Nuteistojo G. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį

Kasaciniame skunde nuteistasis G. R. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Pagrįsdamas šiuos teiginius, kasatorius kelia savo versijas (antai nurodo, kad tokia teisinė situacija, kai nukentėjusiosios prarado apie 3 arus žemės sklypo ploto, galėjo susidaryti ne dėl dokumento suklastojimo, kurio, pasak jo, apskritai nebuvo, bet dėl rengiamo žemės sklypo plano techninės klaidos), ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, pateikia savo vertinimus dėl liudytojų parodymų, kelia abejones dėl kai kurių šių parodymų patikimumo.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taigi ir nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendis vertintinas tuo aspektu, ar teismas, priimdamas šį nuosprendį, nepadarė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei kitų šio Kodekso straipsnių, įtvirtinančių reikalavimus nuosprendžio surašymui, pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Antai kasatorius savo poziciją, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė iš BPK inter alia 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio kylančius reikalavimus nuosprendžio surašymui, grindžia tuo, kad šiame nuosprendyje neatskleista kasatoriui inkriminuoto nusikaltimo sudėtis ir nėra aiškiai nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas. Tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvardijamos šio teismo nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu daroma išvada, kad G.

R. veiksmai atitinka nusikaltimo, įtvirtinto BK 300 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius. Būtent apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad kasatorius, turėdamas du V. K. parengtus žemės sklypo Nr. duomenys neskelbtini plano variantus, vieną, t. y. tą, pagal kurį žemės sklypo ribos buvo patrauktos į šalia esantį kelią, pateikė derinti gretimo sklypo savininkėms, o kai šios pasirašė žemės sklypo Nr. duomenys neskelbtini ribų paženklinimo – parodymo akte, šį žemės planą iš kadastrinių matavimų bylos išėmė ir pakeitė kitu, t. y. tuo planu, kuris ir buvo pateiktas derinti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui su visa kadastrinių matavimų byla.

Kartu teismas padarė išvadą, kad G. R., pakeisdamas kadastrinių matavimų byloje buvusį tikrą dokumentą (suderintą žemės sklypo planą) kitu, ir tokiu būdu šioje byloje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis, suklastojo tikrą dokumentą ir, tokio turinio bylą pateikdamas derinti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, jį panaudojo, – tokie jo veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodė nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį G.

R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus bei išdėstė argumentus dėl G. R. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK inter alia 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnyje įtvirtintas nuosprendžio surašymo taisykles.

Sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė inter alia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių įrodymų rinkimo ir vertinimo reikalavimų, pažymėtina, kad šis teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, analizavo įrodymus, patvirtinančius dokumento suklastojimo ir disponavimo juo požymių buvimą kasatoriaus veiksmuose, vertino jų pakankamumą, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai buvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje. Buvo išanalizuoti nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, jie buvo gretinami tarpusavyje, lyginami su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kasatoriaus kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, šioje byloje nustatyta ne prielaidomis, bet BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Būtent išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad šalių suderinto žemės sklypo plano variantą kadastrinių matavimų byloje sukeitė ir tokiu būdu suklastotą kadastrinių matavimų bylą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė G. R. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes neturi pagrindo abejoti tokia šio teismo išvada. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės paneigia kasatoriaus versijas, kad buvo tik vienas žemės sklypo plano variantas, kuris, kaip teigia kasatorius, būtent ir buvo suderintas su nukentėjusiomis, kad nukentėjusiosios prarado apie 3 arus žemės sklypo ploto dėl rengiamo žemės sklypo plano techninės klaidos. Šiame kontekste pažymėtina, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas atmetė G. R. versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo analizuojami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus.

Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas G. R. kaltu dėl nusikalstamos veikos – kvalifikuoto dokumento suklastojimo ir disponavimo juo padarymo, tokią savo išvadą grindė neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir neobjektyvia įrodymų analize bei vertinimu, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis, ir taip pažeidė BPK inter alia 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasatoriaus teiginiai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies bei BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, yra deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir G. R. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, savaime nereiškia nei nekaltumo prezumpcijos, nei asmenų lygiateisiškumo principų pažeidimo

Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį nepadarė esminių BPK pažeidimų ir pagal nustatytas aplinkybes tinkamai kvalifikavo kasatoriaus padarytą nusikalstamą veiką. Todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Rimantas Baumilas

Armanas Abramavičius