2022-12-07 Nr. AB-31092-3-63-3-00462-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-557-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00462-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Klaipėdos rajono skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2021 m. kovo 22 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamame Sprendime nurodyta, jog Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. T11-333 (toliau – ir Bendrasis planas), sprendiniuose bei Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 „Dėl pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo” (toliau – ir Pajūrio planas) sprendiniuose statinių statyba (taip pat ūkininko ūkio sodybos) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nenumatyta.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pajūrio plano 26 punktas, numatantis naujų sodybų kūrimo galimybę, nustato, jog naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose, vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu (26.2 p., 26.3.1 p.). Teigė, kad valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog Žemės sklypo plotas yra 7,0010 ha, todėl pagal Pajūrio plano 26 punktą, šiame sklype galimas naujų sodybų kūrimas. Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) istorinių žemėlapių kopijos parodo, kad žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos, tačiau NŽT Klaipėdos rajono skyrius šių aplinkybių tai pat neįvertino.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad ginčo Žemės sklypui įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, todėl institucija kreipėsi į Pajūrio regioninio parko direkciją dėl tarnybinės pagalbos, jog būtų išaiškinta, ar yra galimybė Žemės sklype parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą. Teigė, kad Pajūrio regioninio parko direkcija 2021 m. kovo 16 d. rašte Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos” nurodė, jog ginčo Žemės sklype nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą. Todėl pateikė pareiškėjui motyvuotą atsisakymą nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, ginčydamas priimtą institucijos sprendimą, remiasi vieninteliu argumentu. Tvirtino, kad galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas, bet naujos statybos galimos bendruosiuose planuose numatytose teritorijose. Atkreipė dėmesį, jog Pajūrio plano sprendinius sudaro ne tik tekstinė dalis (aiškinamojo rašto pagrindiniai teiginiai), bet ir grafinė dalis (tvarkymo plano brėžinys). Išnagrinėjus Pajūrio plano sprendinius, Žemės sklype statinių statybos (taip pat ūkininko ūkio sodybos) galimybė nenumatyta.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad ginčijamo Sprendimo turinys patvirtina, jog atsakovas atsisakė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype. Ginčijamame Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiantį tai, kad žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, buvo kreiptasi į Pajūrio regioninio parko direkciją su prašymu pateikti informaciją apie galimybę parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą saugomoje teritorijoje. Nurodyta, jog Pajūrio regioninio parko direkcija 2021 m. kovo 21 d. rašte Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos” informavo, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838, ginčo Žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Nurodytos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto ir 84 straipsnio 1 dalies nuostatos bei pažymėta, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu, sprendiniuose bei Pajūrio plano sprendiniuose statinių statyba (taip pat ūkininko ūko sodybos) ginčo Žemės sklype nenumatyta.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punktas nustato, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektas – vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punktas nustato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis (statomi statiniai, susiję su draustinio steigimo tikslais; statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose). Aptariamo įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose esančiose konservacinio funkcinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose), gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijose ir jų apsaugos zonose, gamtos paveldo objektų teritorijose).

10. Teismas, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, sprendė, kad statyba ginčo Žemės sklype priklauso nuo šios saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kuriuose numatyti ne tik draudimai, bet ir išimtys statinių statybai.

11. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo Žemės sklypo plotas yra 7,0010 ha, šiam sklypui įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: kraštovaizdžio draustiniai – 7,001 ha plotui, gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai – 7,001 ha plotui, valstybiniai parkai. Teismas nustatė, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838, ginčo žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Pajūrio regioninio parko direkcija 2021 m. kovo 16 d. raštu Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos” atsakovui nurodė, kad ginčo Žemės sklype nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą. Pajūrio plane nurodyta, kad naujų sodybų kūrimas galimas: buvusių sodybų vietose (Pajūrio plano 26.2 punktas), ekologinės apsaugos prioriteto funkcinės zonos bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonose – vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu. Galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas (Pajūrio plano 26.3.1 punktas). Aptariamo Pajūrio plano 38 punktas numato, kad naujos statybos galimos bendruosiuose planuose numatytose teritorijose, detaliaisiais planais nustačius pastatų aukštį, užstatymo plotą bei tankį. Įvertinus nurodytas nuostatas, darytina išvada, kad pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą naujos statybos galimos tik bendruosiuose planuose numatytose teritorijose.

12. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, Pajūrio regioninio parko direkcijos 2021 m. kovo 16 d. raštą, Bendrojo plano, Pajūrio plano sprendinius, sutiko su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju ginčo Žemės sklype statinių statyba nenumatyta.

13. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatęs ginčijamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Teismas taip pat nurodė, kad konstatavus, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsižvelgus į tai, jog byloje nenustatytas atsakovo vilkinimas ar atsisakymas atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktus pasiūlymus.

III. 15. Pareiškėjas S. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, Pajūrio plano nuostatas, sutiko su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju ginčo Žemės sklype statinių statyba nenumatyta.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog šiai teritorijai galioja Pajūrio plano sprendiniai. Šio plano 24 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorijoje palaikomas istoriškai susiformavęs užstatymas, gyvenamųjų vietovių išdėstymas, kuriama kompaktiškai užstatytų, urbanistinių teritorijų sistema, kurioje saugoma ar atkuriama pajūrio gyvenviečių urbanistinė struktūra, puoselėjama tradicinė architektūra, o 26 punkte – naujų sodybų kūrimas galimas: 26.1. gyvenamosios paskirties prioriteto funkcinių zonų sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe), sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) ir ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zonose (26.1 punktas); buvusių sodybų vietose (26.2 punktas); ekologinės apsaugos prioriteto funkcinės zonos bendrojo apsauginio ūkininkavimo (ŽAb) kraštovaizdžio tvarkymo zonose: vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu. Galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas (26.3.1 punktas); kuriant sodybą, ne mažiau 20 proc. žemės sklypo ploto skiriama želdynams (26.3.2 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartį Nr. eA-2868-662/2019).

18. Pareiškėjas nurodo, kad Žemės sklypo plotas yra 7.0010 ha. Teismas sprendime konstatavo, kad dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Teismas sprendime aiškiai neatsakė į esminį byloje iškeltą klausimą, ar Pajūrio plano 26.3.1 punkte yra nurodytas atskiras ir savarankiškas pagrindas, kuriuo remiantis vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu, todėl pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą vertina kaip nemotyvuotą.

19. Pareiškėjas teigia, kad Žemės sklypas nėra Pajūrio plano VII skyriuje numatytoje regioninio parko buferinės apsaugos zonoje, todėl neaišku kodėl teismas šiuo atveju taikė Pajūrio plano 38 punktą, kuris reglamentuoja regioninio parko buferinės apsaugos zonos tvarkymą. Taip pat neaišku, kodėl teismas sprendimą grindė Pajūrio regioninio parko direkcijos 2021 m. kovo 16 d. raštu, nes jis nėra teisės šaltinis. Teismas sprendime apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad sutinka su atsakovo pozicija, tačiau jokių papildomų argumentų ar motyvų nenurodė. Taigi sprendimas nemotyvuotas.

20. Pareiškėjas akcentuoja, kad Pajūrio plano 26.2 punktas nustato, jog naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose. Skunde buvo nurodyta, kad Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) istorinių žemėlapių kopijos parodo, jog žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos, tačiau NŽT Klaipėdos rajono skyrius šių aplinkybių neįvertino. Teismui taip pat buvo pateiktos žemėlapių kopijos, nurodyta, kad 2020 m. spalio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-4-524/2020 Klaipėdos apygardos teismas išaiškino, jog jei topografinėse nuotraukose pažymėta sodyba, tai nereikia kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tačiau teismas pateiktų istorinių žemėlapių apskritai netyrė, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių.

21. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartodamas atsiliepimo į skundą argumentus ir sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

23. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad Pajūrio plano 38 punktas numato, jog naujos statybos galimos bendruosiuose planuose numatytose teritorijose, detaliaisiais planais nustačius pastatų aukštį, užstatymo plotą bei tankį. Teismas, įvertinęs nurodytas nuostatas, padarė išvadą, kad pagal Pajūrio planą naujos statybos galimos tik bendruosiuose planuose numatytose teritorijose. Teismas, tinkamai įvertinęs visas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, Pajūrio regioninio parko direkcijos 2021 m. kovo 16 d. raštą, Bendrojo plano, Pajūrio plano sprendinius, sutiko su NŽT pozicija, jog nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklype statinių statyba nenumatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Klaipėdos rajono skyriaus 2021 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo Žemės sklype statinių statyba nenumatyta, Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, sprendime aiškiai neatsakė, ar Pajūrio plano 26.3.1 punkte yra nurodytas atskiras ir savarankiškas pagrindas, kuriuo remiantis vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu, todėl sprendimas šiuo klausimu nemotyvuotas. Žemės sklypas nėra Pajūrio plano VII skyriuje numatytoje regioninio parko buferinės apsaugos zonoje, todėl neaišku kodėl teismas šiuo atveju taikė Pajūrio plano 38 punktą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

29. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnyje nustatyta, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

30. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, turėjo įvertinti, ar atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą organizuoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimą, ar Sprendimo išvados pagrįstos objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, ar jo priėmimo metu nebuvo pažeistos esminės procedūros, galėjusios turėti įtakos Sprendimo pagrįstumui.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų įrodymų ir aplinkybių, padarė išvadas remdamasis atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais paaiškinimais, nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų.

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. vasario 19 d. su prašymu organizuoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimą kreipėsi į NŽT Klaipėdos rajono skyrių. Prašyme prašė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų pagal šiuos duomenis: planuojamas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 7,0010 ha; kaimo plėtros žemėtvarkos projekto tikslas – kaimo turizmo veiklai parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą; uždaviniai – suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos vietą. Pareiškėjas su prašymu pateikė Žemės sklypo plano, Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo bei Ūkininko pažymėjimo kopijas.

33. NŽT Klaipėdos rajono skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, skundžiamame 2021 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 12SD-1305-(14.12.104) nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, buvo kreiptasi į Pajūrio regioninio parko direkciją su prašymu pateikti informaciją apie galimybę parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą saugomoje teritorijoje. Pajūrio regioninio parko direkcija 2021 m. kovo 16 d. raštu Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos” informavo, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 „Dėl Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, Žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Rašte atsakovas nurodė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto ir 84 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. T11-333, sprendiniuose bei Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623, sprendiniuose statinių statyba (tame tarpe ūkininko ūkio sodybos) Žemės sklype nenumatyta. Klaipėdos rajono skyrius, atsižvelgdamas į nurodytų teisės aktų nuostatas, nepriims sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT Klaipėdos rajono skyriaus Sprendimu, skunde pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodė, kad Pajūrio plano 26 punktas, numatantis naujų sodybų kūrimo galimybę, nustato, jog naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose, vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu (26.2 p., 26.3.1 p.). Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog Žemės sklypo plotas yra 7,0010 ha, todėl, pareiškėjo vertinimu, pagal Pajūrio plano 26 punktą, šiame sklype galimas naujų sodybų kūrimas. Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) istorinių žemėlapių kopijos parodo, kad žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos, tačiau NŽT Klaipėdos rajono skyrius šių aplinkybių tai pat neįvertino.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė padarytų išvadų dėl ginčijamo NŽT Klaipėdos rajono skyriaus 2021 m. kovo 22 d. sprendimo teisėtumo, nevertino pareiškėjo su skundu pateiktų įrodymų, taip pat skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo nurodytomis Pajūrio plano 26.2 punkto ir 26.3.1 papunkčio nuostatomis. Šiuo atveju tik teisės aktų nuostatų pacitavimo, jų nesusiejant su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nepakanka pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadai pagrįsti.

36. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis, taip pat pagal saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus.

37. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2004-08-11 įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punktas nustato, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektas – vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas.

38. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punktas nustato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis (statomi statiniai, susiję su draustinio steigimo tikslais; statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose). Šio įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose esančiose konservacinio funkcinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose), gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijose ir jų apsaugos zonose, gamtos paveldo objektų teritorijose).

39. Pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 „Dėl Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, Žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Šiai teritorijai galioja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinti Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai. Pajūrio plano 24 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorijoje palaikomas istoriškai susiformavęs užstatymas, gyvenamųjų vietovių išdėstymas, kuriama kompaktiškai užstatytų, urbanistinių teritorijų sistema, kurioje saugoma ar atkuriama pajūrio gyvenviečių urbanistinė struktūra, puoselėjama tradicinė architektūra, o 26 punkte – naujų sodybų kūrimas galimas: gyvenamosios paskirties prioriteto funkcinių zonų sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe), sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) ir ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zonose (26.1 punktas); buvusių sodybų vietose (26.2 punktas); ekologinės apsaugos prioriteto funkcinės zonos bendrojo apsauginio ūkininkavimo (ŽAb) kraštovaizdžio tvarkymo zonose (26.3 punktas): vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu. Galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas (26.3.1 punktas); kuriant sodybą, ne mažiau 20 % žemės sklypo ploto skiriama želdynams (26.3.2 punktas).

40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertinęs pareiškėjo skunde nurodytų argumentų bei pateiktų įrodymų, neišanalizavęs Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinių, tik pacitavęs Pajūrio plano, teisės aktų nuostatas, be kita ko, nesusiedamas jų su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutiko su atsakovo pozicija ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo Žemės sklype statinių statyba nenumatyta, tačiau šios išvados tinkamai nepagrindė.

41. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pacitavo ir Pajūrio plano 38 punktą, kuriame numatyta, jog naujos statybos galimos bendruosiuose planuose numatytose teritorijose, detaliaisiais planais nustačius pastatų aukštį, užstatymo plotą bei tankį, tačiau Pajūrio plano VII skyrius nustato Regioninio parko buferinės apsaugos zonos reglamentus, o Žemės sklypas, kaip teigia pareiškėjas, nepatenka į Regioninio parko buferinės apsaugos zoną.

42. Pažymėtina, kad VAĮ (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 10 straipsnio 5 dalies 5 dalyje yra įtvirtinta, jog administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas analogišką nuostatą, įtvirtiną VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 11 d.), yra ne vieną kartą konstatavęs, kad administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. A63-994/2008).

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik pacitavo VAĮ nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau atsakovo Sprendimo atitikimo VAĮ nuostatoms nevertino, tik nurodė, kad jis pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

44. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai; tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. VAĮ reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Minėta, kad pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

46. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų; teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus; teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

47. Kaip jau buvo minėta, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog jame detaliau aptartos teisės aktų nuostatos, susijusios su atsakovo atsakymo pareiškėjui teisėtumu ir pagrįstumu bendrąja prasme, ir pritarta atsakovo pozicijai ginčo klausimu, neatlikus byloje esančių įrodymų savarankiško tyrimo ir vertinimo.

48. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime neatskleisti ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodyti būtinieji motyvuojamosios dalies elementai, t. y. jame nenurodytos paties teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, nepateiktos teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais pagrįstos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Paminėti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai. Bylos išsprendimas, kai teismas teisiškai ir motyvuotai neįvertina skundžiamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, nepasisako dėl esminių skundo argumentų, negali būti vertinamas, kaip bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks, t. y. nemotyvuotas, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu sprendimu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-455-552/2021).

49. Konstatavimas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, yra besąlyginis pagrindas jo naikinimui. Šis sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018; kt.). Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje proceso stadijoje nenagrinėjamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius