2018-10-15 Nr. AB-18438-3-64-3-02831-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1727-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02831-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. kovo 21 d. Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės ar lentynėlės, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies. Nepakako natūralaus ir dirbtinio apšvietimo. Nebuvo galimybės vėdinti kameras per langus, o mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nebuvo. Žiemą kamerose buvo šalta ir drėgna. Grindys, sienos ir lubos buvo betoninės, ištrupėjusios, jų nebuvo įmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti. Šiaulių TI nebuvo įrengta sanitarinė švarykla. Patalpos buvo apleistos, ant sienų ir lubų buvo pelėsio. Nebuvo išduodamos valymo ar dezinfekavimo priemonės. Patalpose veisėsi tarakonai. Patalpų remontas nebuvo atliekamas mažiausiai 20 metų. Rankšluosčiai nebuvo išduodami, o išduodami čiužiniai ir antklodės buvo nešvarūs. Lovos skalbiniai buvo keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Nebuvo užtikrinta galimybė skalbti drabužius. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais ir diskomfortu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,68 kv. m iki 9,43 kv. m, tai atitinka teisės aktų normas. Kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms. Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos, kurios yra nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu, patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais, aktualiais nagrinėjamoje byloje nesikreipė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

7. Teismas vertino, jog Šiaulių TI patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklę. Pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, rašė skundus Šiaulių TI administracijai dėl jo teisių pažeidimų, įskaitant netinkamas kalinimo sąlygas gyvenamojoje kameroje iki 2015 m. birželio 30 d., tačiau nepateikė nė vieno skundo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurias nurodė teikdamas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. kovo 21 d. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, o pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

9. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį teismas įvertino pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, pažeidimo mastą ir trukmę, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į Lietuvoje egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bei sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 60 Eur.

III. 10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

11. Apeliaciniame skunde Šiaulių TI nurodo, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas nepažeidžiant 3,6 kv. m normos, jam teko nuo 3,68 iki 9,37 kv. m ploto. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad, skaičiuojant minimalų asmeniui tenkantį plotą, baldais užstatytas kameros plotas nėra eliminuojamas. Iš šio ploto taip pat neturi būti atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Šiaulių TI atsiliepime pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcija, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino Šiaulių TI paaiškinimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei to, kad atsakovas tinkamai įgyvendina su tuo susijusius teisės aktų reikalavimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Be to, EŽTT praktikoje pripažįstama, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio veikimo sferą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė, konkrečiu atveju turėtų būti taikomas tik dėl intensyvių, žeminančių asmenį kalinimo sąlygų. Nagrinėjamu atveju aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t. nebuvo nustatyta. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Konstatavus, jog nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 6 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, taip pat kad buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis kamerose įrengtu tualetu, iš jo sklido blogas kvapas, priteisė jam 60 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

13. Šiaulių TI nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad minimalaus kameros ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skaičiuodamas šį plotą iš jo atėmė baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, o atskiros ventiliacijos įrengimas sanitariniame mazge yra susijęs su pastato ir jo patalpų rekonstrukcija, todėl tai negali būti laikoma pareiškėjo teisių pažeidimu. Šiaulių TI įsitikinimu, pažeistoms pareiškėjo teisėms apginti pakaktų pažeidimo konstatavimo, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė. Pareiškėjas apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo neteikė.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

15. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui Šiaulių TI kamerose tekusio ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

17. Iš Šiaulių TI į bylą pateiktos 2016 m. gruodžio 19 d. pažymos Nr. 60/09-45487 apie pareiškėjo kalinimą kamerose matyti, kad nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. spalio 24 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 81, kurios plotas 7,35 kv. m, o kameroje šiuo laikotarpiu buvo laikomi 0–3 asmenys. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Šiaulių TI, asmeniui aptariamu laikotarpiu kameroje teko nuo 2,45 iki 3,58 kv. m ploto. Atsakovas nepateikė duomenų, kiek tiksliai laiko pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos duomenis vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog minimali asmeniui nustatyta gyvenamosios kameros ploto norma pareiškėjui nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. spalio 24 d., t. y. 6 dienas, nebuvo užtikrinta.

18. Dėl atsakovo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto atėmė baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, pažymėtina, kad skundžiamame 2017 m. kovo 24 d. sprendime Šiaulių apygardos administracinis teismas tokių argumentų nebuvo nurodęs. Vis dėlto EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Todėl Šiaulių TI apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant, ar pareiškėjui buvo užtikrinta minimali kameros ploto norma, sanitarinis mazgas turi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, kaip jau minėta šios nutarties 17 pastraipoje, minimali kameros ploto norma 2015 m. spalio 19 d. – 2015 m. spalio 24 d. laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta netgi neatsižvelgiant į kameroje esančių baldų ir (ar) sanitarinio mazgo užimamą plotą.

19. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo bei privatumo jais naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y.

Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

Todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime, pasisakydamas dėl sanitarinių mazgų įrengimo Šiaulių TI kamerose ir privatumo užtikrinimo juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi dėl to suformuota EŽTT jurisprudencija.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nors nustatytas minimalios kameros ploto normos pažeidimas ir buvo trumpalaikis (truko 6 dienas), tačiau privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nebuvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, todėl pareiškėjo pažeistų teisių pripažinimas negali būti laikomas pakankamu jo pažeistų teisių gynybos būdu, o pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais.

Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

21. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

22. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis galėjo būti įvertintas 60 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė