408a0712-5bf1-4eb2-b357-de92eb6c787e · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2-1460-450/2019 Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00284-2018-4 Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. lapkričio 19 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal suinteresuoto asmens M. M. atskirÄ jį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria bankrutavusios M. M. individualios įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi M. M. individualiai įmonei (toliau – IÄ®) iÅ¡kelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas L. P..

2. Bankroto administratorius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismÄ , praÅ¡ydamas M. M. IÄ® bankrotÄ pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) 20 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4, 5 punktų ir 3 dalies pagrindais.

3. Administratoriaus tvirtinimu, pagal M. M. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarytÄ balansÄ Ä¯monė jau tuo metu buvo nemoki: turėjo 296 038 Lt vertės turto, iÅ¡ jų 226 652 Lt vertės ilgalaikio, 364 797 Lt vertės skolų, iÅ¡ jų ilgalaikių finansinių įsipareigojimų už 223 285 Lt, trumpalaikių už 141 512 Lt. Iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. buhalterinę apskaitÄ tvarkė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Audito nauda“, paskutinis balansas pateiktas už 2015 metus.

4. Teigia, kad M. M. pripažino, jog veiklos nebevykdė. Ä®monės nemokumÄ patvirtina Ilgalaikio turto kartotekos duomenys, nes duomenų apie kitÄ turtÄ nėra, skolos virÅ¡ijo turimÄ turtÄ ir tuo metu įmonė buvo nemoki, tačiau į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipė. M. M. apskaitė ne visus tiekėjus, skolas jiems ir pajamas, t. y. apgaulingai vedė buhalterijÄ . Be to, įmonė medvežę Timberjack pradavė už ženkliai mažesnę nei rinkos kainÄ ir su ja susijusiam asmeniui, gautas pinigų sumas iÅ¡ tiekėjų apskaitė nepilnai arba iÅ¡ viso neapskaitė (UAB „Valmera“, UAB „Medbalt“), gautomis lėšomis atsiskaitė pažeisdama eiliÅ¡kumÄ â€“ esant pradelstų įsipareigojimų ir iÅ¡duotų vykdomųjų raÅ¡tų, įmonė suteikė paskolÄ M.

M. ir jam grÄ Å¾ino savininko įnaÅ¡Ä . Tokiu bÅ«du ruošėsi bankrotui. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 5. Panevėžio apygardos teismas, nustatęs tyčinio bankroto požymius, numatytus Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose ir 3 dalies 2 punkte, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi bankrutavusios M. M. individualios įmonės bankrotÄ pripažino tyčiniu.

6. Nustatęs, kad skolos kreditoriams 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo nuo 2006 m. (Neapmokėtų skolų suvestinė); 2015 m. rugpjūčio 1 d. įmonė turėjo turto už 10 773,20 Eur (Ilgalaikio turto kartoteka), duomenų apie kitÄ turtÄ nėra, buhalterija apskaitė pradelstų skolų už 22 390,58 Eur; įmonei nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. nevykdant veiklos (M. M. tvirtinimu), skoloms virÅ¡ijant turimÄ turtÄ ir jų (skolų) neiÅ¡ieÅ¡kant nuo 2008 m. (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. teismo įsakymas bankui „Hansabankas“, notarų 2009 m. rugpjūčio 27 d. ir 2009 m. rugsėjo 7 d. iÅ¡duoti vykdomieji įraÅ¡ai kreditoriams ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 25 d. sprendimas), teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad 2016 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki.

7. Teismas konstatavo, kad įmonei tapus nemokiai, jos savininkas M. M. nesikreipdamas į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, pažeidė Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalį. Tai vienas iÅ¡ tyčinio bankroto požymių, numatytų Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Be to, nustatęs įvykusį ekonomiÅ¡kai nenaudingÄ , nuostolingÄ Ä¯monei sandorį (įmonės savininkas 2014 m. birželio 20 d. pardavė medvežę Timberjack 1010D už ženkliai mažesnę nei rinkos 1 000 Lt su PVM (350,44 Eur) kainÄ , Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019), kuriuo iÅ¡vengta kreditorių galimybės nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ įmonės turtÄ , teismas sprendė, kad tokie įmonės veiksmai pažeidė kreditorių teises, nes Å¡iuo sandoriu prisidėjo prie įmonės bankroto, kas atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose.

8. Teismas taip pat nustatė vienÄ iÅ¡ tyčinio bankroto požymių, numatytų Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t. y. kad įmonės savininkas apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitÄ â€“ ne visas skolas įtraukė į buhalterinę apskaitÄ , neapskaitė ir pasisavino gautas pajamas. Be to, įmonės savininkas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. iÅ¡ kasos paėmė ir iÅ¡leido 1 235 569,49 Lt (357 845,66 Eur). IÅ¡ Å¡ių lėšų 69 262,63 Lt (20 059,84 Eur) iÅ¡mokėtas atlyginimas darbuotojams, 220 000 Lt (63 716,40 Eur) suteikta paskola M.

M. ir 146 515,34 Lt (42 433,78 Eur) grÄ Å¾intas savininko įnaÅ¡as. 2015 m. iÅ¡ kasos įmonės savininkas paėmė ir iÅ¡leido 29 096,61 Eur atsiskaitymams ir atlyginimams iÅ¡mokėti. Tuo tarpu, M. M. IÄ® už 2014 m. jau buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 3 193,56 Eur nesumokėtų mokesčių. Taigi, gautomis lėšomis nebuvo atsiskaitoma su kreditoriais pagal vykdomuosius raÅ¡tus ir nebuvo laikytasi atsiskaitymo eiliÅ¡kumo, taip pažeidžiant kreditorių interesus gauti reikalavimo patenkinimÄ (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3 dalies 2 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai 9. Atsakovas M. M. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir kausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – netenkinti bankroto administratoriaus praÅ¡ymo dėl bankrutavusios M. M. IÄ® bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 9.1. Nurodo, kad remiantis susiformavusia teismų praktika net ir nustačius, jog M. M.IÄ® tapus nemokia jos savininkas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, tai nesudarytų pagrindo pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu.

Dėl bankrutavusiai M. M. IÄ® galimai padarytos žalos jai tapus nemokia, jos savininkui nesikreipus į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, bankroto administratorius galėtų kreiptis dėl žalos atlyginimo iÅ¡ įmonės savininko. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įmonės bankrotÄ tyčiniu, remdamasis tuo, kad jos savininkas laiku nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo. 9.2. Pažymi, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi neįsitesėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019 (sprendimas apskųstas apeliacine tvarka) dėl medvežės Timberjack 1010D pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip bankrutavusios M.

M. IÄ® tyčinio bankroto požymiu, nes tik įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažintų aplinkybių nereikia įrodinėti (teismo sprendimo prejudicinė galia). 9.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi civilinėje byloje negalėjo bankrutavusios M. M. IÄ® savininkÄ pripažinti kaltu nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas) padarymu, nes dėl galimo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo Å¡iuo metu dar tik vyksta ikiteisminis tyrimas.

Pabrėžia, kad neva įmonės apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas neturi jokios įtakos bankrutavusios M. M. IÄ® mokumo bÅ«klei. Bankroto procedÅ«rų metu buvo nustatyta įmonės veikla, jos turtas, nuosavas kapitalas bei įsipareigojimų dydis ir jų struktÅ«ra, todėl nėra pagrindo įmonės bankroto pripažinti tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. 9.4. Mano, kad bankroto administratorius dėl atsiskaitymų, kuriais buvo suteikta pirmenybė vienam iÅ¡ kreditorių, gali reikÅ¡ti actio Pauliana ieÅ¡kinį visų įmonės kreditorių naudai, tačiau vien Å¡is pažeidimas savaime nesudaro pagrindo teigti, jog tai lėmė įmonės nemokumÄ arba nemokios įmonės padėties esminį pabloginimÄ .

Pabrėžia, kad įmonė sudarydama sandorius su kitais asmenimis ir prisiimdama tam tikrus naujus įsipareigojimus, siekė toliau vykdyti savo veiklÄ . 9.5. Akcentuoja, kad įmonės savininkas nėra atlikęs jokių veiksmų, kurie privedė M. M. IÄ® prie bankroto. Taigi bankrutavusi M. M. IÄ® savo teises dėl jai galimai padarytos žalos atlyginimo gali apginti ir nepripažinus jos bankroto tyčiniu. 9.6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siaurai aiÅ¡kino Ä®BÄ® nuostatas dėl įmonės tyčinio bankroto, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę ir tinkamai nepagrindė savo iÅ¡vadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

10. Bankrutavusios M. M. IÄ® bankroto administratorius pateikė atsiliepimÄ Ä¯ atsakovo M. M. atskirÄ jį skundÄ , praÅ¡ydamas atmesti apelianto atskirÄ jį skundÄ ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į atskirÄ jį skundÄ grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 6.1. Pažymi, kad remiantis apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais naikinti iÅ¡ esmės teisingÄ pirmosios instancijos teismo nutartį nėra teisinio ir faktinio pagrindo. 6.2.

Sutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamoje nutartyje padarytomis iÅ¡vadomis, pabrėždamas, kad remiantis kasacinio teismo praktika įmonės vadovas privalo inicijuoti bankroto bylÄ nustatyta tvarka, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. 6.3.

Atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės savininkas neįvykdė teismo įpareigojimo perduoti visų įmonės dokumentų, įmonės ilgalaikio turto pagal įmonės ilgalaikio turto kartotekÄ bei neperdavė kasos likučio (14 637, 49 Eur). 6.4. Ä®monės gautomis lėšomis nebuvo atsiskaitoma su įmonės kreditoriais ir pagal vykdomuosius raÅ¡tus nuo 2007 m., nes piniginės operacijos buvo vykdomos per kasÄ , nesilaikyta atsiskaitymo eiliÅ¡kumo. 6.5. Akcentuoja, kad pagal kasacinio teismo praktikÄ siekiant įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu reikia nustatyti ne konkretaus Ä®BÄ® 20 straipsnio punkto pažeidimÄ , o pažeidimų visumÄ .

Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pažeidimų visumÄ ir pagrįstai bankrutavusios M. M. IÄ® bankrotÄ pripažino tyčiniu. Teismas k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 11. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesÄ apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnis). Å io kodekso 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, iÅ¡skyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas iÅ¡imtis.

Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

12. Apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bankrutavusios M. M. individualios įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl naujų įrodymų priėmimo 13. Apeliantas 2019 m. rugsėjo 23 d. pateikė teismui naujus įrodymus, kuriuos praÅ¡o priimti – apelianto 2019 m. rugsėjo 5 d. praÅ¡ymÄ dėl duomenų pateikimo ir VMI 2019 m. rugsėjo 10 d. atsakymÄ su priedais (2016 m. balandžio 20 d. nekilnojamojo turto mokesčio deklaracija už 2015 m. ir 2017 m. liepos 12 d. pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėto pridėtinės vertės mokesčio apyskaita už 2016 m. liepos mėn.).

PraÅ¡ymas motyvuojamas tuo, kad apeliantas prisiminė, jog 2016 m. balandžio 20 d. teikė nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijÄ už 2015 m., o 2017 m. liepos 12 d. VMI teikė pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėto pridėtinės vertės mokesčio apyskaitÄ už 2016 m. liepos mėn., patvirtinančius, jog M. M. IÄ® ir po 2015 m. rugpjūčio mėn. vykdė veiklÄ , prieÅ¡ingai negu skundžiamoje nutartyje nustatė pirmosios instancijos teismas.

14. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Å¡ias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiÅ¡kintis, ar Å¡is konkretus įrodymas galėjo bÅ«ti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimÄ , ir atsižvelgti į praÅ¡omo priimti naujo įrodymo įtakÄ Å¡alių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

16. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs sÄ lygų taikyti CPK 314 straipsnio iÅ¡imtį, apelianto teikiamų įrodymų nepriima. Minėti įrodymai neabejotinai galėjo bÅ«ti pateikti dar pirmosios instancijos teisme. Juo labiau, kad pateiktų dokumentų parengimo data atitinkamai yra 2016 m. balandžio 20 d. ir 2017 m. liepos 12 d. bei jie teikti už ankstesnius laikotarpius (už 2015 m. ir 2016 m. liepos mėn.), o klausimas dėl įmonės veiklos nutrÅ«kimo ir dokumentų nebuvimo kilo dar pirmosios instancijos teisme.

Dėl ginčo esmės 17. Ä®BÄ® 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi bÅ«ti sprendžiama, ar bankrotas gali bÅ«ti pripažintas tyčiniu, tačiau Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiÅ¡ki, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sÄ moningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo bÅ«ti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Ä®BÄ® 2 straipsnio 12 dalis).

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija suformulavo tokiÄ teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryÅ¡io tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryÅ¡io tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Ä®monių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali bÅ«ti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimÄ negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

19. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigÄ iÅ¡tirti aplinkybes, bÅ«tinas nustatyti, ar yra bent vienas iÅ¡ Ä®BÄ® 20 straipsnyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi bÅ«ti sprendžiama, ar bankrotas gali bÅ«ti pripažintas tyčiniu, taikyti tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sÄ moningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

Dėl pareigos inicijuoti bankroto bylÄ 20. Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimas yra savarankiÅ¡kas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalÄ Ä¯monei ir kreditoriams atsiradimÄ (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis), kasacinio teismo teisėjų kolegija iÅ¡aiÅ¡kino, kad Å¡ios pareigos pažeidimas papildomai gali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sÄ moningai (įmonės vadovui aiÅ¡kiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių iÅ¡vengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo bÅ«ti inicijuota bankroto byla, sÄ moningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimÄ prie bankroto. Ä®monės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali bÅ«ti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti iÅ¡vadÄ , jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sÄ moningai siekė įmonės nemokumo, siekė iÅ¡vengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu bÅ«du buvo iÅ¡ esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryÅ¡ys.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad jeigu įmonei esant faktiÅ¡kai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali bÅ«ti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi bÅ«ti įrodyta, kad tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

23. Taigi, atsižvelgus į kasacinio teismo praktikÄ , darytina iÅ¡vada, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu vadovui nesikreipiant į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo gali bÅ«ti tik papildomas pagrindas, tačiau ne pagrindinis ir vienintelis, be to turi bÅ«ti nustatytas bankrutavusios M. M. IÄ® nemokumo momentas, t. y. ar buvo pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, ar tokia pareiga buvo pažeista, iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar įmonės vadovas suvokė realiÄ Ä¯monės finansinę bÅ«klę, sÄ moningai neinicijavo bankroto, toliau veiklÄ vykdė tokiu bÅ«du, kad buvo pažeidžiamos įmonės bei jos kreditorių teisės ir interesai.

24. Nagrinėjamuoju atveju, pirmosios instancijos teismas apsiribojo faktinių aplinkybių nustatymu, pasirėmęs Neapmokėtų skolų suvestinės duomenimis ir nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. skolos kreditoriams buvo nuo 2006 m., įmonė turėjo 10 773,20 Eur turto, buhalterija apskaitė pradelstų skolų už 22 390,58 Eur, be to, nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. nevykdė veiklos, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių nevertino, neanalizavo, nėra aiÅ¡ku, kuo remiantis teismas konstatavo įmonės nemokumo bÅ«klę tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad bankroto administratorius atsiliepime į skundÄ nurodė, kad jau 2008 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki.

25. Nurodytina, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikÅ¡mingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotÄ , todėl įrodinėjimo standartas Å¡ios kategorijos bylose yra aukÅ¡tesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigÄ siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikÅ¡mingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Vadinasi, teismo iÅ¡vados dėl įmonės nemokumo, grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu, negali bÅ«ti pripažintos pakankamomis sprendžiant dėl tyčinio bankroto. Pirmosios instancijos teismas dėl Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įmonės valdymo organo pareigos pažeidimo sprendė faktiÅ¡kai nenustatęs tikslaus bankrutavusios M. M. IÄ® nemokumo momento.

26. Viena vertus, pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 punktÄ , įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas iÅ¡analizavus visus įmonės finansinius duomenis, iÅ¡ kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės Å«kinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

Kita vertus, teismas nevertino ir nepasisakė dėl įmonės nemokumo priežasties – ar nemokumas buvo sukeltas sÄ moningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sÄ moningai dar esmingai pabloginta. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iÅ¡ esmės nevertino bankrutavusios M. M. IÄ® pradelstų įsipareigojimų, netyrė bankroto byloje pareikÅ¡tų finansinių reikalavimų kilmės ir atsiradimo momento, atsiskaitymo terminų, jų įvykdymo datos.

Tik nustačius Å¡ias aplinkybes galima spręsti dėl įmonės faktinio nemokumo momento (kuo tikslesnio), kurio pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į Ä®BÄ® nustatytÄ nemokumo sÄ vokÄ , iÅ¡ esmės netyrė ir nevertino, apsiribodamas faktinių aplinkybių nustatymu. Teismas, nesiaiÅ¡kinęs turimo turto vertės ir skolinių įsipareigojimų dydžio (pradelstų įsipareigojimų kiekio ir jų santykio su turimo turto verte), padarė iÅ¡vadÄ , kad įmonė 2016 m. sausio 1 d. buvo nemoki, nors nurodė, kad įmonė veiklos nevykdė nuo 2015 m. rugpjūčio mėn., todėl padaryta iÅ¡vada stokoja pagrįstumo.

27. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nagrinėjant pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentÄ , kadangi tik jį nustačius, galima įrodinėti kitas reikÅ¡mingas aplinkybes – ar įmonės vadovas objektyviai suvokė įmonės finansinę padėtį, ar sudarytais sandoriais siekė bendrovei naudingų tikslų, ar tyčia blogino nemokios įmonės padėtį ir kt.

28. Sprendžiant, kokius padarinius sukėlė vadovo veiksmai (neveikimas), t. y. kokiu bÅ«du sumažėjo (iÅ¡nyko) kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimÄ (tokiai iÅ¡vadai buvo bÅ«tina nustatyti įmonės turtinę padėtį pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsiradimo momentu ir delsimo įvykdyti Å¡iÄ pareigÄ laikotarpiu),visų pirma nurodytina, kad teismas, vertindamas bendrovės turimo turto apimtį, iÅ¡imtinai rėmėsi tik 2015 m. rugpjūčio 1 d.

Ilgalaikio turto kartotekos duomenimis ir nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įmonė turėjo turto už 10 773,20 Eur. Tačiau teismas nevertino, netyrė ir nepasisakė dėl kitų aplinkybių, galimai turinčių reikÅ¡mę nustatant bendrÄ turto masę. Teismas nustatė, kad 2012-2013 metais įmonė gavo iÅ¡ UAB „Medbalt“ 76 078,50 Lt, o iÅ¡ UAB „Valmera“ – 11 979 Lt, kurių tik dalis teismo vertinimu, buvo įneÅ¡ta į kasÄ (atitinkamai 4 400 Lt), todėl neaiÅ¡ku, kam buvo panaudoti kiti gauti pinigai.

Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad remdamasis suvestine, pagrįsta pinigų priėmimo kvitais, pirmosios instancijos teismas inter alia (be kita ko) nustatė 32 738,53 Eur įmonės neapskaitytų ir pasisavintų pajamų, tačiau jų nevertino įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų kontekste, dėl jų iÅ¡ viso nepasisakė. Kita vertus, teismas vertindamas faktines aplinkybes, taip pat nurodė, kad 2014 m. M. M. IÄ® suteikė paskolÄ Ä¯monės savininkui M. M. 220 000 Lt (63 716,40 Eur), tačiau visiÅ¡kai nesiaiÅ¡kino ir nevertino jų (paskolos pinigų) kaip įmonės turto, nesiaiÅ¡kino paskolos grÄ Å¾inimo aplinkybių ir termino, jei tokie pinigai grÄ Å¾inti, neaiÅ¡ku, kam jie buvo panaudoti.

29. Apibendrindamas tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylÄ nenustatė ginčui reikÅ¡mingų aplinkybių: kuo tikslesnio įmonės nemokumo momento, mokumo situacijos dinamikos, veiksmų sekos nuo to momento, kuomet įmonė pasiekė nemokumo bÅ«senÄ iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, turimo turto vertės, pradelstų įsipareigojimų kiekio ir jų santykio su turimo turto verte, duomenis analizavo apibendrintai ir pavirÅ¡utiniÅ¡kai, todėl spręsdamas dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio neatskleidė bylos esmės.

30. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sÄ moningais veiksmais, todėl turi bÅ«ti nustatytas ryÅ¡ys tarp sÄ moningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebÅ«tų buvę sÄ moningų į įmonės padėties bloginimÄ nukreiptų veiksmų, įmonė nebÅ«tų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį bÅ«ti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali bÅ«ti dar labiau pabloginta.

Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

31. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vieÅ¡ojo intereso egzistavimas bankroto bylose lemia teismo aktyvumo pareigÄ , kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sauso 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo 32. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnį įmonėje privalo bÅ«ti apskaitos politika; joje turi bÅ«ti nurodomi apskaitos metodai ir taisyklės, kuriais vadovaujamasi registruojant Å«kio subjekto turtÄ , nuosavÄ kapitalÄ , finansavimo sumas, įsipareigojimus, pajamas, sÄ naudas ir (ar) pinigų srautus (Å¡io įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Taigi tik pagal įstatymų reikalavimus tvarkoma buhalterinė apskaita leidžia nustatyti realiÄ Ä¯monės finansinę padėtį. Teismas, esant Ä®BÄ® 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotÄ tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus praÅ¡ymu, jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytÄ laikÄ neiÅ¡saugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

33. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad remiantis Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neiÅ¡saugojimas lemia bankroto pripažinimÄ tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros. Toks negalėjimas turi bÅ«ti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis.

Jei įmonės veiklÄ galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trÅ«kstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotÄ tyčiniu remiantis Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

34. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas, kad bankrutavusios M. M. IÄ® apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, nenustatė, kad dėl to negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros. Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡ dalies sutinka su Å¡iais apelianto argumentais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs bankrotÄ tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nesiaiÅ¡kino ir nevertino visumos aplinkybių, bÅ«tinų Å¡ios teisės normos taikymui, t. y. ar dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratorius negali visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktÅ«ros.

Byloje nėra duomenų, kad įmonės buhalteriniai dokumentai bankroto administratoriui iÅ¡ viso nebuvo perduoti. Bankroto administratorius nurodė, kad įmonės savininkas nevykdė teismo įpareigojimo ir neperdavė įmonės ilgalaikio turto pagal įmonės ilgalaikio turto kartotekÄ , neperdavė kasos likučio 14 637,49 Eur. Taigi, nėra aiÅ¡ku, kokia apimtimi visgi turtas ir / ar dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti ir kokia apimtimi neperduoti. Ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neiÅ¡saugojimas lemia bankroto pripažinimÄ tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros.

Toks negalėjimas turi bÅ«ti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklÄ galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trÅ«kstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotÄ tyčiniu remiantis Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

35. Teismas visiÅ¡kai neanalizavo ir nepasisakė dėl byloje esančių netiesioginių įrodymų – duomenų, jog UAB „Medbalt“ ir UAB „Valmera“ atsiskaitė su individualia įmone grynais pinigais, nesiaiÅ¡kino aplinkybių, kam buvo panaudota dalis gautų pinigų, kodėl jie nebuvo apskaityti įmonės kasoje; nesiaiÅ¡kino aplinkybių dėl suteiktos paskolos įmonės savininkui poreikio, paskolos grÄ Å¾inimo terminų, ar paskolos pinigai buvo sugrÄ Å¾inti, kur jie panaudoti (jei grÄ Å¾inti).

Pažymėtina, kad M. M. įmonės pinigų paėmimas iÅ¡ kasos ir mokėjimas be pateisinamų dokumentų bei nefiksavimas (neapskaitymas) įmonės finansinėje apskaitoje yra neteisėtas veiksmas, jis iÅ¡kraipo įmonės veiklos rezultatus ir suvaržo galimybes nustatyti tikrÄ Ä¯monės turtinę padėtį. Tačiau nenustačius, jog dėl apgaulingai ir (ar) netinkamai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos bankroto administratorius negali visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktÅ«ros, nėra teisinio pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad įmonė dėl to prie bankroto buvo privesta tyčia.

Netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį bendrovės vadovui gali bÅ«ti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiÅ¡kia tyčinį bankrotÄ . Pažymėtina, kad finansinės atskaitomybės neteikimas VÄ® Registrų centrui, finansinių dokumentų trÅ«kumas bei piniginių lėšų neapskaitymas nepatvirtina įmonės savininko sÄ moningo nesirÅ«pinimo jos veikla ar sÄ moningai blogo valdymo.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino priežastinio ryÅ¡io tarp buhalterinių dokumentų galimo neperdavimo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, o tik apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad dalies gautų pinigų neapskaitymas lėmė apgaulingÄ buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , arba vienÄ iÅ¡ tyčinio bankroto požymių. Teismas nesiaiÅ¡kino, ar dokumentų neperdavimu buvo siekiama užkirsti keliÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti tikrÄ sias įmonės bankroto priežastis, netinkamo valdymo aplinkybes.

Teismas taip pat visiÅ¡kai nesiaiÅ¡kino ir nevertino, ar byloje yra kitų duomenų, pagrindžiančių teismo nurodomas aplinkybes, pvz. jog buvęs įmonės vadovas iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo bÅ«tų klastojęs įmonės dokumentus ir vėliau jų neiÅ¡saugojęs, siekdamas nuslėpti įmonės turto iÅ¡Å¡vaistymÄ ar kitus įstatymų nuostatų pažeidimus ir pan. Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde pripažino, kad dėl bankrutavusios M. M. IÄ® galimo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo vyksta ikiteisminis tyrimas.

Tačiau tokių duomenų byloje nepateikta ir teismas Å¡ių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Dėl atsiskaitymų eiliÅ¡kumo pažeidimo 37. Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiÅ¡kai nelikvidi arba nemoki, turi bÅ«ti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Ä®monei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikÅ¡ti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais Ä®BÄ® numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedÅ«roje numatytÄ tvarkÄ , įgyvendinimas.

Kadangi pagal kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iÅ¡ esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju Å¡is esminis pabloginimas reiÅ¡kia reikÅ¡mingos turto dalies iÅ¡ įmonės išėmimÄ , kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

38. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo formaliai įvertintos aplinkybės dėl M. M. pinigų paėmimo ir vykdytų atsiskaitymų nėra pakankamos konstatuoti CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliÅ¡kumo pažeidimo, siekiant pripažinti bankrotÄ tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiÅ¡kai neanalizavo įmonės savininko vykdytų sandorių (medvežės pardavimo, paskolos suteikimo įmonės savininkui), ar jie buvo bÅ«tini, ar jais buvo siekiama užtikrinti įmonės veiklÄ , ar buvo perleidžiamas paskutinis turtas ir apribojama ar panaikinama kreditorių galimybė nukreipti į jį iÅ¡ieÅ¡kojimÄ .

Kadangi nenustatytas tikslus nemokumo momentas, neaiÅ¡ki buvusio turto apimtis, nenustatytas pradelstų įsipareigojimų kiekis ir jų santykis su turimo turto verte, negalima spręsti ar buvo pažeidžiamas atsiskaitymų eiliÅ¡kumas, ir jei buvo, tai kokiu mastu jis pažeistas. Dėl nuostolingo sandorio sudarymo 39. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktikÄ tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiÅ¡kinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia Å¡ios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiÅ¡kai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.

Tam, kad bÅ«tų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotÄ , nėra bÅ«tina nustatyti vien tik konkretų veiksmÄ ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotÄ , bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumÄ , įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumÄ .

Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali bÅ«ti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiÅ¡kia nepagrįstai didelę finansinę naÅ¡tÄ Ä¯monei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklÄ Ä¯ kitÄ tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtÄ Ä¯monę. Taip bankroto bylÄ nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotÄ nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant iÅ¡vengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

40. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar įmonės savininko sudarytas medvežės Timberjack 1010D pardavimo sandoris pažeidė kreditorių interesus, rėmėsi neįsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-403-279/2019, kuriuo teismas, konstatavęs, jog turtas parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainÄ , šį sandorį pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento, sandorį vertino kaip ekonomiÅ¡kai nenaudingÄ Ä¯monei, nuostolingÄ , sudarytÄ siekiant iÅ¡vengti kreditorių galimybės nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ įmonės turtÄ .

41. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarkÄ ir byla apeliacine tvarka dar neiÅ¡nagrinėta, tuo tarpu tik įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų aplinkybių nereikia įrodinėti (teismo sprendimo prejudicinė galia, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018), todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi neįsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-403-279/2019, dėl medvežės Timberjack 1010D 2014 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip bankrutavusios M.

M. IÄ® tyčinio bankroto požymio. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas, ar yra pagrindas pripažinti bankrutavusios M. M. IÄ® bankrotÄ tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktų pagrindais, turėtų nustatyti, koks yra nagrinėjamos civilinės bylos ir civilinės bylos dėl sandorio negaliojimo ryÅ¡ys ir ar galima remtis civilinėje byloje dėl sandorio negaliojimo nustatytomis aplinkybėmis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas turėtų iÅ¡analizuoti ginčo sandorį bendrame bankrutavusios M.

M. IÄ® kontekste – ar minėtu sandoriu buvo sÄ moningai ir kryptingai siekiama nemokumo, ar dar labiau bloginama bendrovės turtinė padėtis, ar sandoris buvo bendrovei ekonomiÅ¡kai (ne)naudingas, nuostolingas, iÅ¡siaiÅ¡kinti jo sudarymo aplinkybes, neapsiribojant formaliu konstatavimu, kad sandoris atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies atitinkamuose punktuose. Dėl procesinės bylos baigties 42. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ apeliacines instancijos teismas turi teisę perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos Å¡ioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sÄ lygos, bÅ«tent, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iÅ¡ esmes iÅ¡nagrinėti apeliacines instancijos teisme.

Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sÄ lygos, turi bÅ«ti atsižvelgiama į neiÅ¡tirtų aplinkybių apimtį ir pobÅ«dį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobÅ«džio bÅ«tų pagrindas padaryti iÅ¡vadÄ , kad byla apeliacinės instancijos teisme turi bÅ«ti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikÅ¡tų, jog bÅ«tu pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimÄ pirmosios instancijos teisme kaip pagrindÄ perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009).

43. Atsižvelgdamas į Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. M. IÄ® bankrotÄ tyčiniu, tokio savo procesinio sprendimo tinkamai nepagrindė, neiÅ¡analizavo ir nenustatė visų bylai reikÅ¡mingų aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės. Nagrinėjant klausimÄ dėl M. M. IÄ® bankroto pripažinimo tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 ir 3 dalies pagrindais bÅ«tina nustatyti kuo tikslesnį įmonės nemokumo momentÄ , įvertinant įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, momentÄ , kada vadovas turėjo objektyvias galimybes aiÅ¡kiai suvokti, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių iÅ¡vengti likvidavimo dėl bankroto, kada atsirado jo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, ar esant įmonei nemokiai sÄ moningai buvo sudaryti sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises; nustatyti priežastinį ryšį tarp sÄ moningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, iÅ¡tirti ir įvertinti, ar bankrutavusios M.

M. IÄ® tolesnė veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimÄ ; nustatyti ir įvertinti, ar dėl apgaulingai ir (ar) netinkamai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos (jeigu tokios aplinkybės bÅ«tų nustatytos) negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros, taip pat kitas apeliacinės instancijos teismo aptartas aplinkybes.

Todėl teismas, bÅ«damas aktyvus, privalo patikslinti Å¡alių pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, o taip pat ir rinkti įrodymus, kurie bÅ«tų pakankami prieÅ¡taravimams paÅ¡alinti.

44. Apibendrindamas tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir byla turėtų bÅ«ti iÅ¡ naujo nagrinėjama visa apimtimi, o tokia situacija prieÅ¡tarautų tiek apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliacijÄ po to, kai bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl yra pagrindas naikinti teismo nutartį ir Å¡iÄ bylÄ grÄ Å¾inti iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a : panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir klausimÄ dėl bankrutavusios M. M. individualios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu grÄ Å¾inti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo. Teisėja Asta Radzevičienė