2016-12-05 Nr. AB-22937-3-61-3-02543-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2285-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02543-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčą kelia keliais aspektais. Nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini), todėl prašė Lukiškių TI-K administracijos pakeisti jam tiekiamą maistą, nes sergant šia liga negalima valgyti keptos žuvies, keptų žuvies kotletų, keptų mėsos kotletų, silkės, rauginto maisto ir juodos duonos. Atsižvelgiant į nusiskundimus, pareiškėjui buvo pakeista tik duodama juoda duona į baltą. Kitas maistas nebuvo pakeistas, o, pareiškėjui kreipusis į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, jo skundas buvo atmestas.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad dėl kameroje Nr. 228 buvusios didelės drėgmės jam prasidėjo galvos skausmai, todėl kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kad nebūtų laikomas cokoliniame aukšte, nes dėl diagnozuotų ligų pareiškėjui drėgmė kenkia. Taip pat iš gydytojų gavo rekomendaciją nelaikyti pareiškėjo cokoliniame aukšte. Lukiškių TI-K administracija į tai nekreipė dėmesio, todėl pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos sveikti. Dėl tokių sąlygų jautėsi pažemintas, kankinamas.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 8 d. dėl skausmų epigastriumo srityje buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui buvo paskirtas gydymas ambulatoriškai ir gydymo laikotarpiu pareiškėjui buvo pakeista juoda duona į baltą. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra maitinamas pagal nedirbančių vyrų valgiaraštį. Maistas atitinka fiziologines mitybos normas.

Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 9 d. buvo atliekama operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 228 santykinė oro drėgmė buvo 43,5 proc. ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Taip pat higienos normų reikalavimus atitiko ir oro temperatūra kameroje. Minėtoje kameroje temperatūros ir drėgmės normų pažeidimų nebuvo nustatyta ir patikrinimo, atlikto laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 18 d., metu. Apibendrindamas Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų neįrodė, todėl pareiškėjui negali būti priteistas ir neturinės žalos atlyginimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuoti pareiškėją gydančio gydytojo įrašai tvirtina, jog pareiškėjui, pagal jam diagnozuotą ligą, net ir po to, kai jis į gydytojus kreipėsi su prašymu rekomenduoti pakeisti žuvį ir kotletus į kitus maisto produktus, gydytojas jam rekomendavo pakeisti tik juodą duoną į baltą. Todėl, nesant kitų gydytojo rekomendacijų dėl maisto pareiškėjui pakeitimo, Lukiškių TI-K administracija neturėjo pagrindo savarankiškai pakeisti pareiškėjui duodamų maisto produktų kitais.

Įvertinęs bylos duomenis, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėją iš kameros Nr. 228 iškėlė atsižvelgdama į gydytojo nurodymus, tuo tarpu, anksčiau tokios gydytojo rekomendacijos pareiškėjui nepateikus, Lukiškių TI-K administracija neturėjo pagrindo elgtis kitaip. Pareiškėjo prašymo jį perkelti iš cokolinio aukšto į aukštesnį aukštą pagrindas buvo susijęs būtent su pablogėjusia sveikata (galvos skausmas, diagnozuotas sinusitas), todėl, teismo teigimu, pareiškėjas savo prašymą jį perkelti į kitą kamerą turėjo pagrįsti gydančio gydytojo nurodymu (rekomendacija) dėl kalėjimo sąlygų pakeitimo. Tik pateikus gydytojo rekomendaciją, pareiškėjas iš karto buvo iškeltas iš kameros, esančios cokoliniame aukšte. Taigi, Lukiškių TI-K neturint gydytojo rekomendacijos dėl pareiškėjo perkėlimo, o, kameroje drėgmės procentui atitikus higienos normos reikalavimus, laisvės atėmimo įstaigos administracija iš esmės neturėjo pagrindo pareiškėją perkelti vien tik jo prašymo pagrindu.

Nagrinėjamu atveju nenustatęs būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti Lukiškių TI-K jį nuolat laikyti ne cokoliniame aukšte.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos duomenis, sprendimą priėmė labiau atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K argumentus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K žinojo, kad jis serga sinusitu, bet jo iš kameros, esančios rūsyje, nekėlė, o pareiškėjui minėta liga dėl didelės drėgmės minėtoje kameroje vis labiau progresavo. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K jo atžvilgiu elgėsi piktybiškai, tyčia jį kankino, žiauriai su juo elgėsi. Atkreipia dėmesį, kad ligi šiol Lukiškių TI-K jam nėra pakeitęs maitinimo į tinkamą, todėl toliau serga (duomenys neskelbtini), dėl to jaučia skausmus. Neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais pareiškėjo atžvilgiu yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalys, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai nekreipė dėmesio į jo sveikatos būklę ir jam nesuteikė tinkamų kalinimo sąlygų – nepakeitė tiekiamo maitinimo į jam tinkamą ir neperkėlė jo iš kameros, esančios rūsyje, kur yra didelė drėgmė, į kamerą, esančią viršutiniame aukšte. Todėl pareiškėjas jautėsi pažemintas, kankinamas, iki šiol jo sveikatos būklė nepagerėjo.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Taisyklių 7 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Iš bylos duomenų matyti, kad gydytojas rekomendavo pareiškėjui pakeisti jam tiekiamą juodą duoną į baltą, o kito jam tiekiamo įprasto maisto raciono gydytojas keisti nerekomendavo (b. l. 5–9). Atsižvelgusi į gydytojo rekomendaciją, Lukiškių TI-K pakeitė pareiškėjui duodamą juodą duoną į baltą (b. l. 22). Taip pat Lukiškių TI-K yra patvirtinusi, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje maitinamas pagal nedirbančiųjų vyrų valgiaraštį, o maistas atitinka fiziologines mitybos normas (b. l. 22). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, gydytojui nerekomendavus detaliau keisti pareiškėjo maisto raciono, Lukiškių TI-K neturėjo pareigos pakeisti pareiškėjui įprastai duodamų maisto produktų kitais.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. balandžio 30 d. gydytojas pareiškėjui diagnozavo (duomenys neskelbtini) ir rekomendavo perkelti iš rūsio patalpų į mažiau drėgmės turinčias patalpas (b. l. 5–9). Kaip teigia pats pareiškėjas, po šios gautos gydytojo rekomendacijos Lukiškių TI-K iškėlė jį iš rūsyje esančios kameros (b. l. 3).

Nors pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, žinodami apie jo ligą, rūsyje esančioje drėgnoje kameroje jį laikė tyčia, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose konstatuotos patikrinimų, atliktų 2015 m. vasario mėnesį, išvados, (b. l. 28, 29–30) patvirtina, kad kamera Nr. 228 atitiko tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 26 punkte nustatytas santykinės drėgmės ir temperatūros normas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo sąmoningai laikomas jo sveikatai kenkiančiomis sąlygomis.

Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K nekreipė dėmesio į pareiškėjo sveikatos būklę ir jį laikė netinkamomis kalinimo sąlygomis. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad Lukiškių TI-K vykdė gydytojo rekomendacijas – pareiškėjui pakeitė duodamą juodą duoną į baltą ir, net kamerai Nr. 228 atitinkant HN 76:2010 26 punkte nustatytas santykinės drėgmės ir temperatūros normas, pareiškėją perkėlė į kitą kamerą. Todėl negalima konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Nustačius, kad, vykdant gydytojo rekomendacijas dėl esamos pareiškėjo sveikatos būklės, jis nėra laikomas rūsyje esančioje kameroje, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo sveikata ateityje gali ir pagerėti, nėra pagrindo Lukiškių TI-K įpareigoti pareiškėją visada laikyti ne rūsyje esančioje kameroje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikęs aktualias ginčui teisės aktų normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė