2025-06-04 Nr. BB-2890-1-01-1-10727-2024-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-1872/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10727-2024-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Pažarskio, rašytinio proceso tvarka spręsdama V. M., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Mažvydo Misiūno kasacinio skundo dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 9 d. nutarties priėmimo ir prašymo sustabdyti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 9 d. nutarties vykdymą klausimus,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu V. M., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas M. Misiūnas prašo: 1) sustabdyti apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą, iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje; 2) pakeisti V. M. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę, vietoj stacionarinio stebėjimo taikant ambulatorinį stebėjimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu; 3) jeigu kiltų pagrįstų abejonių dėl V. M. psichikos būklės, skirti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę, siekiant objektyviai įvertinti galimybę taikyti mažiau ribojančią priemonę; 4) jeigu apeliacinės instancijos teismo nutartis būtų pradėta vykdyti, pakeisti V. M. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – vietoj stacionarinio stebėjimo taikyti ambulatorinį stebėjimą, vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu; 5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, tai lėmė neteisingą sprendimą, nustatant sąlygas, būtinas priverstinei hospitalizacijai taikyti. Neįvertinus švelnesnės priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio gydymo taikymo galimybių, netinkamai taikytos ir aiškintos BPK 405 straipsnio 4 dalies, BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatos, pažeista Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl proporcingumo ir ultima ratio principų taikymo.

Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai neapklausė gynybos prašomus asmenis, t. y. V. M., jo artimuosius, gydytojus ir kt., galinčius patvirtinti ne tik V. M. faktinę psichikos sveikatos būklę, bet ir jo elgesio pokyčius, motyvaciją gydytis, santykį su aplinka bei socialinį pavojingumą. Teismai pirmenybę suteikė prokuratūros arba psichikos sveikatos įstaigos pozicijai, o gynybos pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus bei ekspertų išvadas, kuriose siūloma taikyti švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį gydymą, ignoravo arba vertino formaliai. Teismų išvados, kad V. M. būdingas pakartotinio smurtinio elgesio pobūdis, susijęs su alkoholio vartojimu, ir jis yra socialiai pavojingas, taip pat, kad jis vengė vykdyti teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi paskirtą priverstinio ambulatorinio gydymo priemonę, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra grindžiamos prielaidomis, o ne išsamiai ištirtais įrodymais. V. M. nebuvo apklaustas dėl šių aplinkybių, nors jo paaiškinimai turėtų lemiamą reikšmę vertinant, ar buvo pagrindas konstatuoti sąmoningą vengimą vykdyti teismo nutartį. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Kasatoriaus teigimu, nebuvo atsižvelgta į tai, kad V. M. diagnozuota šizotipinio sutrikimo (F21) forma nepatenka į tokius psichikos sutrikimų lygius, kurie sukelia psichozę ar lemia visišką realybės vertinimo praradimą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad nustatytas sutrikimas dažnai pasižymi nenuosekliu progresavimu ir epizodiniais paūmėjimais, tačiau net ir tokiais atvejais nesukelia ilgalaikio pavojingumo ar nesugebėjimo suvokti veiksmų esmės. Be to, vertintina, kad veika, dėl kurios V. M. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, priskiriama prie nesunkių, už kurią nenustatyta su laisvės atėmimu susijusi bausmė, taip pat tai, kad V. M. yra ne kartą apibūdintas teigiamai tiek šeimos narių, tiek buities patikrinimo metu. Faktinės bylos aplinkybės ir gynėjo tiesioginis bendravimas su ginamuoju paneigia ekspertizės akto išvadą, kad V. M. nustatyti psichikos sveikatos sutrikimai riboja jo gebėjimą suprasti reikšmingas aplinkybes bylos procese ir teikti objektyvius parodymus. Dėl ribojimų dalyvauti bylos procese buvo pažeista V. M. teisė į gynybą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), rungimosi ir teisingo bylos nagrinėjimo principai. Ekspertizės akto išvada, pateikta atlikus tik trumpalaikį (savaitę trukusį) stebėjimą, nėra pranašesnė už ilgalaikius ir nuoseklius V. M. palankius duomenis iš jo sveikatos istorijos, fiksuotus per ilgesnį laikotarpį. Taigi vien formalaus ekspertizės akto nepakanka paneigti paciento gebėjimą dalyvauti procese bei pagrįsti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą. Ankstesnis epizodas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir anksčiau taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas nėra pagrįstas visapusišku ir objektyviu tyrimu, todėl negali būti pagrindas taikyti analogiškas ar griežtesnes priemones ateityje. Tai taip pat prieštarauja proporcingumo ir individualizavimo principams, įtvirtintiems BK 98 straipsnyje ir teismų praktikoje. Teismai neįvertino, ar V. M. socialinis pavojingumas išlieka. Byloje nėra nustatyta naujų smurtinių veikų ar neprognozuojamo elgesio po ankstesnių sprendimų, todėl stacionarinis gydymas nėra būtinas. Teismai neįvertino galimybės taikyti ambulatorinį stebėjimą, ypač kai nėra akivaizdžių pavojingo elgesio požymių.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad V. M. gynėjas M. Misiūnas savo teiginius dėl nepagrįsto priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis jo ginamajam paskyrimo, jo procesinių teisių pažeidimo, EŽTT praktikos nesilaikymo grindžia nesutikimu su teismų atliktu bylos įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, kad V. M. yra būtina skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tačiau nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti jų rūšį yra žemesnės instancijos teismų diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo V. M. apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai įvertintų bylos įrodymų, nepagrįsto priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo paskyrimo ir dėl jų savo nutartyje pateikė aiškius ir išsamius motyvus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. M. ginčijamą priverčiamąją medicinos priemonę, būtų padaręs baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidų. V. M. gynėjas kasaciniame skunde nepateikė pagrįstų teisinių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, tik subjektyvia nuomone grindžiamus samprotavimus, kuriais remdamasis tvirtina, kad V. M. turėtų pakakti ambulatorinio stebėjimo. Toks kasacinio skundo argumentavimas, deklaratyviai nurodant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, teisės principų ir V. M. procesinių teisių pažeidimus ir kt., nelaikytinas tinkamu, pagrindžiančiu BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti V. M., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Mažvydo Misiūno kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis