2016-08-29 Nr. AB-16555-3-61-3-03914-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

`Administracinė byla Nr. A-2399-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03914-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Artūro Drigoto (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovė), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis: pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo šiferinis stogas, sienose ir kanalizacijoje buvo asbesto, o tualetas kamerose neatskirtas nuo bendros gyvenamosios patalpos, kamerose nebuvo kėdžių visiems atsisėsti, todėl jis buvo priverstas valgyti atsistojęs, nebuvo sudaryta galimybė rašyti laiškus. Pareiškėjas teigė, kad kalinimas tokiomis sąlygomis lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tarp kalinamųjų dažnai kildavo konfliktai, socialinė įtampa, nebuvo užtikrintas privatumas, pareiškėjui kilo nepilnavertiškumo jausmas ir baimė, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo reputacija ir orumas, patyrė bendravimo galimybių sumažėjimą ir dvasinius sukrėtimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis buvo nerūkantis ir dėl kalinimo su rūkančiaisiais raštiškai kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į jo prašymus nebuvo sureaguota. Pareiškėjas skundą grindė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 ir 3 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 6.271 straipsniu. Pareiškėjo teigimu, jo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį, todėl jo reikalavimui negali būti taikoma ieškinio senatis.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.

Atsakovė atsiliepime nurodė laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį: sudarė galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovė paaiškino, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K stengėsi užtikrinti, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsakovė taip pat nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Atsakovė nurodė, kad Lukiškių TI-K nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie kamerose palaikytų tvarką, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. – su UAB „Dezinfa“, kuri vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus; 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Atsakovė teigė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovė paaiškino, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu, visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tualetas atskirtas 1,5 m sienele ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų plotas mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Atsakovė taip pat nurodė, jog nuteistųjų (suimtųjų) skirstymas į kameras atliekamas vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Skirstant į kameras atsižvelgiama į asmenų prašymus laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų. Atsakovė akcentavo, jog Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje neįregistruoti jokie pareiškėjo skundai ar prašymai dėl laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis. Be to, atsakovė pabrėžė, kad asmenų apžiūra atliekama tinkamomis sąlygomis ir vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos reikalavimus.

Atsakovė pabrėžė, jog Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

Atsakovės teigimu, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Be to, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu V. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovės 1 580 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą pateikė tik 2015 m. liepos 30 d., t. y. praleidęs 3 m. ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2012 m. liepos 30 d. (CK 1.125 str. 8 d.). Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė fizinius nepatogumus bei kitas neigiamas pasekmes. Be to, pareiškėjas anksčiau nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeistų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teismas konstatavo, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.

Teismas pažymėjo, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. imtinai) – iš viso 273 dienas – 10 dienų ir 16 dienų po pusę dienos pareiškėjui tekęs kameros plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį (247 dienas ir 16 dienų po pusę dienos) šių reikalavimų neatitiko. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose buvo pagrįstos. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Tačiau teismas pastebėjo, kad kalinimas tokiomis sąlygomis buvo trumpas, nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui kilo sveikatos sutrikimų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerų būklė atitiko minimalias higienos sąlygas, Lukiškių TI-K pagal turimus resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą. Teismo vertinimu, abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 3 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, 2013 m. – su UAB „Dezinfa“, o 2015 m. sausio 2 d. – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.

Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti, tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinti. Teismas pažymėjo, kad buvo atlikti kai kurių kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, patikrinimai: 2012 m. kovo 7 d. kameros Nr. 177 patikrinimas – jokių pažeidimų nenustatyta; 2012 m. spalio 25 d. kameroje Nr. 177 naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų; 2012 m. rugpjūčio 27 d. kameros Nr. 291 patikrinimas – pažeidimų nenustatyta; 2012 m. gegužės 9 d. kameros Nr. 343 patikrinimas – pažeidimų nenustatyta; 2013 m. balandžio 23 d. kameros Nr. 381 patikrinimas – pažeidimų nenustatyta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata.

Dėl pareiškėjo argumento apie sanitarinio mazgo buvimą bendroje patalpoje teismas akcentavo, jog, vadovaujantis Lukiškių TI-K teiginiais, sanitariniai mazgai kamerose atitverti 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka Higienos normos 21 punktą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą. Atsakovė patvirtino, jog kameros įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio nuostatas, gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas nurodė, kad abejoti valstybės institucijos paaiškinimais nėra pagrindo.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jis buvo laikomas su rūkančiaisiais, nors pateikė raštišką prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų, kadangi byloje nepateikti jokie tai patvirtinantys įrodymai. Priešingai, atsakovė teismui pateikė Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 12 d. pažymą Nr. 24-7868, iš kurios turinio matyti, jog pareiškėjas į administraciją su prašymais ar skundais dėl kalinimo su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis nesikreipė. Abejoti Lukiškių TI-K argumentu, jog skirstant į kameras atsižvelgiama į asmenų prašymus laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad konstatuotas tik ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų reikalavimų pažeidimai, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, kameros ploto norma asmeniui nuolat kito, be to, administracija stengiasi, kad kalinami asmenys tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpiau, o atsiradus galimybei perkeliami į kitas kameras, rodo, kad administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia užtikrinti įstaigoje laikomiems asmenims tinkamas gyvenimo sąlygas. Įvertinęs pažeidimo mąstą, jo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, adekvačia suma pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms laikė 1 580 Eur ir šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovės.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas mano, kad teismas sprendimą priėmė pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 81 ir 86 straipsnius, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalį, o taip pat neišnagrinėjo visų jo nurodytų pažeidimų, buvo vienašališkas ir neobjektyvus, nesurinko visų bylai reikšmingų įrodymų.

Pareiškėjas nurodo, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas privatumas, nes tualetai neatskirti nuo bendros kameros erdvės, sanitariniai mazgai ir tualetai įrengti prieš duryse esančią stebėjimo akutę, pro kurią pareigūnai galėjo stebėti, kaip pareiškėjas naudojosi tualetu ar prausėsi. Be to, teismas, nustatydamas, jog nėra pagrindo abejoti atsakovės teiginiu, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, nesivadovavo įrodymais, t. y. atsakovė teismui nepateikė nuotraukų ar vaizdo įrašų. Pareiškėjas pripažįsta, kad kai kuriose kamerose sienelės buvo, bet, pareiškėjo teigimu, jos realiai neatitvėrė ir neuždarė tualeto, nekliudė stebėti pro stebėjimo akutę ir buvo įrengtos tik dėl formalumo.

Pareiškėjas pažymi, jog teismas nurodė, kad kai kuriose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad naktinė apšvieta neatitiko Higienos normos reikalavimų, tačiau teismas nekonstatavo Higienos normos 23 punkto pažeidimo ir į jį neatsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis dėl šio pažeidimo jautė diskomfortą, baimę susižaloti einant naktį, tokiu būdu jam nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas akcentavo, kad teismas atmetė jo skundo argumentus dėl asbesto pasivaikščiojimų kiemeliuose, sienose ir kanalizacijoje iš Lukiškių TI-K neišreikalavęs jokių įrodymų. Teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų, kadangi jokių tai patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė, nebuvo pateiktos kamerų nuotraukos, atsakovė nepaneigė jo skunde nurodytų faktų, todėl šie pažeidimai turi būti vertinami pareiškėjo naudai. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas buvo šališkas.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo taikytu 3 m. ieškinio senaties terminu ir teigia, kad aplinkybė, jog jis iki skundo padavimo 2015 m. liepos 30 d. nereiškė jokių nusiskundimų, patvirtina, kad iki tol jis nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas teigia apie šį pažeidimą sužinojęs tik kai susipažino su teisės aktais. Be to, teismas jam neišaiškino teisės pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (ABTĮ 52 str.).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti .

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepime į skundą pateiktais argumentais. Atsakovė papildomai nurodo, kad teismui Lukiškių TI-K pateiktų duomenų, iš kurių matyti kamerų plotai ir jose buvusių asmenų skaičius, negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose labai didelė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. balandžio 29 d., atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2012 m. liepos 30 d., atsakovo prašymu, taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, o teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai jo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su teisės aktais. Teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, nepasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą jį atnaujinti.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, nustatytų Lietuvos higienos normoje, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. liepos 30 d. (b. l. 1–4). Atsakovė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 12–19).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne katrą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2012 m. liepos 30 d.

Teisėjų kolegija dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad apie teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik susipažinęs su teisės aktais, pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, nustatantys kalinimo laisvės atėmimo įstaigose tvarką ir sąlygas, sanitarinius ir higienos normų reikalavimus, įskaitant ir pirmosios instancijos taikytus teisės aktus, taip pat ir nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra oficialiai paskelbti. Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmuo faktines kalinimo sąlygas jaučia ir suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti), kokiomis sąlygomis jis laisvės atėmimo įstaigoje yra laikomas. Taigi pareiškėjo argumentas, jog nebūdamas susipažinęs su teisės aktais jis negalėjo kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, laikytinas nepagrįstu. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, būtų pažeidęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalį.

Minėta, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, kadangi nebuvo išreikalauti pareiškėjo teiginius pagrindžiantys įrodymai dėl jo kalinimo sąlygų, teismas neteisingai įvertino aplinkybes dėl neizoliuoto sanitarinio mazgo įrengimo, nepakankamos naktinės apšvietos ir kėdžių trūkumo kamerose, asbesto, esančio Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose, buvimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl netinkamo apšvietimo galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepaaiškino, dėl ko šių aplinkybių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins ir dėl jų nepasisakys.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nesuteikiant jam tinkamų kalinimo sąlygų, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–19) nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog tualeto įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo tiek skundo, tiek ir apeliacinio skundo argumentai, kad jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįsti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) 14.6 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti kiekvienam suimtajam taburetės (suoliukai). Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau taburečių. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog didžiąją dalį pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laiko pareiškėjui teko nepakankamai kameros ploto. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad tam tikru metu gyvenamosiose kamerose jam trūko taburetės atsisėsti, yra pagrįstas.

Pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemelio stogo dangoje, sienose ir kanalizacijoje yra asbesto, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K papildomai pateiktame atsiliepime (b. l. 63) nurodė, kad gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai Lukiškių TI-K nėra naudojami, abejoti atsakovės nurodytu faktu teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto yra atmestini.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nagrinėjant šios kategorijos bylas yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis ir su juo garantuojamos subjektams teisės. Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą.

Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui.

Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, ne visose kamerose buvo pakankamas kiekis taburečių, šioje nutartyje nurodyti neteisėti veiksmai, jų kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Priešingo vertinimo negalima daryti net ir atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, taip pat nenustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi byloje pateikta pakankamai įrodymų, kuriais remiantis galima įvertinti pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas ginčijamu laikotarpiu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde aiškiai nenurodo, kad nesutinka su neturtinės žalos atlyginimui priteista suma, tačiau iš apeliacinio skundo akivaizdu, kad su teismo priteista žalos atlyginimo suma jis nesutinka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo principais sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Eur suma.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nėra pagrindo, tačiau pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas