2015-12-03 Nr. AB-23496-3-64-3-03283-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2179-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03283-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. B. (toliau – ir pareiškėjas) skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 43 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių TI ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Jis serga sunkia nepagydoma liga – bronchine astma ir jam teko visą laiką būti perpildytose kamerose, dėl ko sąlygos tapo nepakenčiamos. Nebuvo galimybės pajudėti, pasimankštinti, trūko oro, dusindavo, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, jis tapo irzlus ir nervingas, patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. sausio 5 d. pažymos Nr. 69/06-32 „Dėl Ž. B. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2012 m. lapkričio 6 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 77, Nr. 16, Nr. 94, Nr. 52, Nr. 28, Nr. 12, Nr. 10, Nr. 13, Nr. 101, Nr. 89, kameroje būdavo 1–10 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,64 kv. m iki 18,8 kv. m gyvenamasis plotas. Pareiškėjas Šiaulių TI per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 267 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Tualetai kamerose buvo įrengti, laikantis teisės normų reikalavimų. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi padaryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2015 m. sausio 5 d. pažymos Nr. 69/06-32 „Dėl Ž. B. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. Kameroje Nr. 77 (6,56 kv.

m) buvo kalinamas nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d., nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d., kameroje būdavo 1-4 asmenys, pareiškėjui teko nuo 1,64 kv. m iki 6,56 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 16 (19,09 kv. m) – nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. kovo 21 d., kameroje būdavo 6-10 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,91 kv. m iki 3,18 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 94 (18,76 kv. m) – nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2013 m. balandžio 23 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 22 d., kameroje būdavo 1-10 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,88 kv. m iki 18,86 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 52 (18,50 kv. m) – nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. birželio 11 d., nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. liepos 10 d., kameroje būdavo 4-10 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,85 kv. m iki 4,62 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 28 (17,62 kv. m) – nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 12 d., kameroje būdavo 5-6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,94 kv. m iki 3,52 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 54 (17,98 kv. m) – nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., kameroje būdavo 3-8 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,25 kv. m iki 5,99 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 12 (17,30 kv. m) – nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d., kameroje būdavo 2-7 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,47 kv. m iki 8,65 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 70 (16,26 kv. m) – nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d., kameroje būdavo 4-8 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,03 kv. m iki 4,06 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 13 (15,88 kv. m) – nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. spalio 1 d., kameroje būdavo 1-7 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,27 kv. m iki 15,88 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 101 (18,25 kv. m) – nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d., kameroje būdavo 4-6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,04 kv. m iki 4,56 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 89 (18,73 kv. m) – nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d., kameroje būdavo 5-6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,12 kv. m iki 3,75 kv. m kameros ploto.

Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 250 dienų, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 1,64 kv. m iki 18,76 kv. m kameros ploto. Laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. pareiškėjui teko 18,56 kv. m kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra. Padaryta išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 249 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. sausio 7 d. pažymoje Nr. 62/04-26 nurodyta, kad nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas Ž. B. 2013 m. kovo 19 d. kreipėsi su skundu į Šiaulių TI direktorių, dėl netinkamai suteiktos medicinos pagalbos, 2013 m. rugsėjo 5 d. skundo atsisakė, nurodydamas, jog išdėstytos aplinkybės išspręstos. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų skundų pateikta nebuvo.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. 62/08-24 „Apie Ž. B. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis ankščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams. Įrodymų apie sąlygas kamerose teismui nepateikė nei pareiškėjas, nei atsakovas. Patikrinus asmens ligos istoriją, matyti, jog buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas Ž. B. skundėsi dusinimu, nemiga, nurodydamas, jog negali išsimiegoti dėl astmos, bėrimu, spuogais, blogu girdėjimu, peties skausmais. Tai, kad šie susirgimai būtų nulemti prastų sąlygų kameroje, nenurodė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atkreiptas dėmesys į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI po įvykdytų teisės pažeidimų. Aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik pusmetį, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas žinojo apie savo teises tardymo izoliatoriuje, esant pažeistoms jo teisėms, netinkamai suteikiant medicinos pagalbą, rašė skundą, kuris buvo išspręstas, tačiau dėl netinkamų sąlygų kameroje niekam nesiskundė, nors tokias galimybes turėjo. Tai taip pat leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjui priteistas 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas Ž. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad analizuojant Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. sausio 5 d. pažymos Nr. 69/06-32 „Dėl Ž. B. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ duomenis matyti, jog tik apie 18 dienų galimai pareiškėjui teko pakankamas ar didesnis nei nustatyta norma kalinimo kameros plotas, 249 dienas jis buvo gerokai mažesnis. Nepastovus kameroje esančių asmenų skaičius yra trumpalaikis, užtrunka nuo 20 min. iki 2–3 val., perpildytoje kameroje praleidžiama ženkliai didesnė paros dalis. Neaišku, kuo remdamasis teismas konstatavo Šiaulių TI pastangas gerinti jo kalėjimo sąlygas. Pažymi, jog ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiką buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas klaidingai įvertino pareiškėjo ligą, nes Šiaulių TI žinojo, kad pareiškėjas serga sunkia liga, ir nedarė jokių išvadų, kad kalinimo sąlygos būtų geresnės. Juolab, kad į Šiaulių TI administraciją pareiškėjas kreipėsi ir nurodė, jog jį dusina, jam sunku kvėpuoti. Pareiškėjas nebuvo laikomas sveikatai nekenksmingomis sąlygomis ir atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, t. y. sergantį bronchine astma laikyti sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama neturtinę žalą siejant ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine ar dvasine žmogaus gerove.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas išdėsto tuo pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Mano, kad teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas Ž. B. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atlyginti neturtinę žalą (43 000 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Šiaulų tardymo izoliatoriaus veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip metams nuo išvykimo iš Šiaulių TI, bei į tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, nebuvo itin ilgas, be to, dalyje šio laikotarpio pareiškėjui galimai teko kameros plotas, didesnis nei nustato normatyvai, pareiškėjui priteistinas 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Ž. B. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį, t. y. visapusiškai ir objektyviai neįvertino dėl valdžios institucijos darbuotojų neteisėtų veiksmų patirtus nepatogumus ir sveikatos sutrikimus.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d.) pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI (viso 250 dienų) bei jam teko nuo 1,64 kv. m iki 18,76 kv. m, o laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. teko 18,56 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, byloje galimybės nėra.

Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 249 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad Įsakymas nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėju, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Įvertinus įvardytas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 43 000 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (249 dienas neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto normos), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų administracijai neteikė, dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip metams po to, kai jis išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kas leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip pareiškėjas bando įrodyti.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde nepateikia argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių jo laikymo kamerose sąlygas ir jų neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai, teisėjų kolegija šiuo aspektu teismo sprendimo motyvus palaiko, todėl jų nekartoja.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti Ž. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan