2020-01-22 Nr. AB-1493-3-61-3-04096-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-25-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04096-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti 10 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. sausio 11 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, iš viso 460 dienas, kuomet nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas. Jis buvo laikomas perpildytose kamerose. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių vertintini kritiškai, nes juose nurodytas vidutinis perkeliamų asmenų skaičius, o asmenų vardinio sąrašo Lukiškių TI-K nepateikė. Pareiškėjui tenkantis kameros plotas turėjo būti skaičiuojamas pagal kameroje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, neįskaičiuojant įrenginių ir baldų užimamo ploto.

Pareiškėjas teigė, jog tardymo izoliatoriuje asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nes Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta 3,6 kv. m minimali riba neteko galios. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros buvo užimtos pertekliniais baldais, įmontuotais įrenginiais, tai iš esmės itin pablogina suimtųjų gyvenimo sąlygas, apriboja galimybę judėti patalpoje.

Pareiškėjas norėdamas susisiekti su pareigūnais buvo verčiamas belsti į duris, tokie veiksmai buvo nepatogūs, žeminantys ir neefektyvūs. Pareiškėjas nurodė konkrečias kameras, kuriose nebuvo aliarmo skambučio, todėl kilusių konfliktų metu ir iškilus kitiems klausimams negalėjo išsikviesti budinčio pareigūno. Pareiškėjas skundėsi privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, nes pagal teisės aktų reikalavimus įrengta dalinė užtvara nėra tinkamas sanitarinio mazgo izoliavimas nuo likusio patalpos ploto, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros vėdinimo sistemos.

Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys tuo metu, kai naudojosi sanitariniu mazgu, dėl to jis patyrė pažeminimą ir nepatogumus. Pareiškėjui nepakako vieno karto per savaitę maudytis duše, nors rekomenduojama tokio pobūdžio įstaigose laikomiems asmenims sudaryti sąlygas maudytis ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, be to, nebuvo sudarytos sąlygos papildomai nusiprausti duše po apsilankymo fizinės reabilitacijos kambaryje. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje aplinkoje, t. y. pasivaikščiojimo kiemeliuose, panaudota draudžiama medžiaga – asbestas, taip sąmoningai buvo keliamas pavojus pareiškėjo sveikatai ar net gyvybei.

Pareiškėjui neužteko pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, taigi beveik visą parą buvo laikomas orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis kamerose, kur netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kameros blogai vėdinamos ir apšviečiamos. Pareiškėjui nebuvo suteikta jokių papildomų užimtumo priemonių. Pareiškėjui neužteko vietos pavalgyti prie stalo, nes stalas pritaikytas 2 asmenims, nuolat trūko inventoriaus, asmeninės erdvės. Dėl priverstinės nepatogios padėties valgant ne prie stalo pareiškėjui sutriko virškinimo veikla, skaudėdavo kaklą.

Kartais tekdavo valgyti prie pat klozeto. Pareiškėjas negalėjo kamerose susidėti asmeninių daiktų, laisvai judėti trukdė inventorius, asmenų daiktai, maža erdvė. Kamerose buvo nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos, o džiovinami drabužiai dar labiau padidindavo drėgmės kiekį. Kameros praustuvės naudojimas ir drabužiams skalbti, ir asmeninei higienai nesuderinamas su orumą užtikrinančiomis sąlygomis. Per langus vėdinimo nepakako, pareiškėjui Lukiškių TI-K atsisakydavo išduoti valymo priemones, vidinės kameros lango grotos apsunkino galimybes tinkamai išvalyti palangę.

Stalas ir sėdimos vietos kameroje dėl erdvės stokos įrengtos labai nepatogiai, pareiškėjas negalėjo ilgai išsėdėti tokioje padėtyje, kai norėjo skaityti, rašyti laiškus, valgyti. Gulte skaityti beveik neįmanoma, nes dalį šviesos užstojo viršutinio aukšto gultas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas stipriai paveiktas psichologiškai, kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios, antisanitarinės, buvo siekiama sąmoningai žiauriai elgtis pareiškėju, t. y. baudžiant jį be teismo. Pareiškėjas teigė, jog nuolat patyrė neigiamus išgyvenimus, psichologinį, fizinį smurtą, diskomfortą, emocinę depresiją.

Dėl nežmoniškų sąlygų pablogėjo sveikata, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, jog dėl tokių išgyvenimų jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pagal teisės aktų reikalavimus, keliamus atstovui teisme, pareiškėjui negali atstovauti nevyriausybinė organizacija „Justitia est fundamentum“. Lukiškių TI-K teigė, kad pagal pateiktus duomenis matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis.

Į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji paskirstomi į gyvenamąsias kameras griežtai laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – SVĮ) nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Švarai užtikrinti Lukiškių TI-K pasirašiusi sutartį su uždaraja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl vabzdžių, graužikų naikinimo, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimo atlikimo.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, apstatymas baldais, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Eksploatavimo taisyklės).

Atsakovo atstovas nesutiko, kad, apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš jo turi būti atimamas baldais užstatytas plotas. Lukiškių TI-K nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budėtoją, tačiau nuteistieji šią signalizaciją piktybiškai gadina, todėl dalyje kamerų ši sistema sugedusi. Šios sistemos remonto ir atnaujinimo darbai įstaigoje nuolat vykdomi. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių neigiamų pasekmių, kurias, jo teigimu, sukėlė negalėjimas išsikvieti budėtojo.

Priežiūros postai išdėstyti taip, kad jiems priskirtose kamerose būtų užtikrinta laikomų asmenų priežiūra. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys – apie 0,7 x 0,8 (0,56 kv. m), sanitarinio mazgo patalpoje įrengtas klozetas, praustuvas, remontuojamose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių.

Atsakovo atstovas nurodė konkrečias kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpoms atitverti ir asmenų privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos, taip pat kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskira kabina. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad artimiausiu metu jos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K kamerose. Lukiškių TI-K teigė, jog nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis. Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai trukdytų priežiūros posto pareigūnams užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę.

Gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal teisės aktų reikalavimus Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti duše visą kūną ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių, todėl šio reikalavimo atsakovo atstovas nepažeidė. Nuteistųjų ar suimtųjų drabužiai skalbiami centralizuotai, šie asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna švarią patalynę ir apatinius drabužius, čiužiniai po panaudojimo yra dezinfekuojami tam skirtose kamerose. Kamerų apšvietimas įrengtas pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punkto reikalavimus. Pagal SVĮ 29 straipsnį, suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat tvarkomi. Lukiškių TI-K 1–3 gyvenamuosiuose korpusuose, kur laikomi suimtieji, asbesto konstrukcijose nėra. Asbesto turinčiais šiferio lakštais padengti tik kai kurių pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, šie lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria, todėl nėra kenksmingi, šiferio lakštai kiemeliuose keičiami saugiomis medžiagomis.

Lukiškių TI-K organizuojama visuomeninė ir kita naudinga veikla suimtiesiems, joje dalyvauti gali visi iniciatyvą ir norą pareiškę asmenys.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 920 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtiną žalą už tai, kad Lukiškių TI-K jo laikymo sąlygos prilygo kankinimui, sąmoningam žiauriam elgesiui – kameros buvo perpildytos užstatytos pertekliniais baldais, netinkamai įrengtas ir privatumo neužtikrinantis sanitarinis mazgas, nebuvo reikiamo inventoriaus, neveikė aliarmo mygtukas, kamerose buvo drėgna, trūko apšvietimo, tinkamai neatliktas remontas ir grybelio šalinimo darbai, pareiškėjui suteiktas pasivaikščiojimo, prausimosi duše laikas nepakankamas, trūko užimtumo programų už kameros ribų, sudaryta nesaugi, sveikatai kenksminga, higienos reikalavimų neatitinkanti gyvenamoji aplinka, Lukiškių TI-K konstrukcijose naudojamos nuodingos medžiagos (asbestas).

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. sausio 10 d. (2017 m. sausio 11 d. išvyko į Kybartų pataisos namus-atvirąją koloniją). Teismas pažymėjo, jog skunde pareiškėjas nenurodė savo teisinio statuso, tačiau iš jo įskaitos kortelės matyti, kad Lukiškių TI-K jam buvo taikomas suimtojo teisinis statusas (žr. SVĮ 12 str. 1 d., 2 d. 1 p.).

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas: 2015 m. balandžio 14 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 105 (plotas 7,38 kv.

m) vienas; 2015 m. balandžio 15 d.– 2015 m. balandžio 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 364 (plotas 7,87 kv. m), kurioje buvo laikomi 3 asmenys; 2015 m. balandžio 23 d. išvyko iš Lukiškių TI-K; 2015 m. gegužės 7 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121 (plotas 7,38 kv.

m) ir laikomas vienas, tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 367 (plotas 7,84 kv. m), kurioje buvo vienas; nuo 2015 m. gegužės 8 d.–2015 m. gegužės 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 367, kurioje buvo laikomi 3 asmenys; 2015 m. gegužės 14 d. išvyko atlikęs arešto bausmę; į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2015 m. spalio 8 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105 (plotas 7,38 kv. m), kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2016 m. vasario 2 d. buvo kameroje Nr. 166 (plotas 7,94 m2 kv. m), kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2016 m. vasario 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 305 (plotas 8,17 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas; nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 28 d. buvo kameroje Nr. 305, kurioje tuo metu buvo 2–3 asmenys; nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2016 m. kovo 6 d. buvo kameroje Nr. 279 (plotas 7,77 kv. m), kurioje laikomi 1–2 asmenys; 2016 m. kovo 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 319 (plotas 7,78 kv. m), kurioje buvo vienas; nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. kovo 16 d. buvo kameroje Nr. 386 (plotas 26,81 kv. m), kurioje laikomi 3–4 asmenys; nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. buvo kameroje Nr. 405 (plotas 17,02 kv. m), kurioje laikomi 1–3 asmenys; 2016 m. balandžio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 116 (plotas 7,49 kv. m), kurioje buvo 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 258 (plotas 34,71 kv. m), kurioje buvo 3 asmenys; 2016 m. balandžio 16 d. ir 2016 m. balandžio 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 258, kurioje buvo atitinkamai 6 ir 10 asmenų; nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. buvo kameroje Nr. 322 (plotas 7,77 kv. m), kurioje buvo 1–2 asmenys; nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 405 (plotas 17,02 kv. m), kurioje buvo 3–4 asmenys; 2016 m. rugpjūčio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 257 (plotas 34,57 kv. m), kurioje buvo 5 asmenys, vėliau tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m), kurioje buvo vienas; nuo 2016 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. buvo kameroje Nr. 263 (plotas 7,83 kv. m), kurioje laikomi 1–2 asmenys; nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. spalio 7 d. buvo kameroje Nr. 386 (plotas 26,81 kv. m), kurioje buvo 2–6 asmenys; nuo 2016 m. spalio 8 d. iki 2016 m. lapkričio 27 d. buvo kameroje Nr. 257 (plotas 34,57 kv. m), kurioje buvo 3–8 asmenys; 2016 m. lapkričio 28 d. buvo kameroje Nr. 256 (plotas 23,32 kv. m), kurioje laikomi 4 asmenys; 2016 m. lapkričio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 321 (plotas 7,70 kv. m), kurioje tą dieną buvo vienas; nuo 2016m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. buvo kameroje Nr. 321, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 257 (plotas 34,57 kv. m), kurioje buvo 1–7 asmenys; nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 258 (plotas 34,71 kv. m), kurioje laikomi 5–8 asmenys.

Pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2017 m. sausio 11 d. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 477 dienas.

9. Teismas nurodė, kad Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. ir nustatė, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, nacionalinės teisės aktų reikalavimų neatitinkantis plotas nebuvo užtikrintas 19 parų, t. y. 2015 m. balandžio 15 d.–2015 m. balandžio 22 d., 2015 m. gegužės 8 d.–2015 m. gegužės 13 d., 2016 m. vasario 13 d.–2016 m. vasario 16 d. ir 2016 m. balandžio 17 d., pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m bendro kameros ploto.

10. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., 2017 m, kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017).

Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017; 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Atsižvelgęs į tai, ir patikrinęs konstatuotus pažeidimo laikotarpius (žr. šios nutarties 9 punktą), teismas nustatė, kad šiomis dienomis pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo itin mažas ir nesiekė 3 kv. m ribos vienam asmeniui, kas laikytina pagrindu konstatuoti sunkesnį Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Įvertinęs kitus laikotarpius ir asmeniui tenkantį plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš kameros bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo patalpos plotas, teismas pažymėjo, kad nacionalinėje teisėje nustatytos minimalios 3,6 kv. m ribos neatitiko pareiškėjui tenkantis plotas kameroje Nr. 116 (2016 m. balandžio 15 d. pareiškėjui teko 3,46 kv.

m) ir kameroje Nr. 321 (2016 m. lapkričio 30 d.–2016 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui teko apie 3,57 kv. m), iš viso 3,5 paros. Tačiau teismas nusprendė, kad šis trūkumas buvo labai nežymus ir trumpalaikis, didžiąją dalį laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas atitiko ir viršijo nustatytas ir teismų praktikoje apibrėžtas minimalaus ploto ribas, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui minimalaus ploto kameroje minėtomis dienomis.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad kameros plotas turėtų būti skaičiuojamas, atsižvelgiant į kameroje įrengtų gultų skaičių ir atimant visų kameros baldų plotą, nes jie neatitinka nustatyto teisinio reguliavimo ir suformuluotos teismų praktikos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus dėl ploto kameroje trūkumo grindžia teisiniu reguliavimu, t. y. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios nenustato reikalavimų Lukiškių TI-K, todėl šiame ginče netaikytinos.

12. Teismas vertino pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir nurodė, kad tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Laisvės atėmimo įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d. Šios higienos normos 21 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. ir ginčui aktualiu laikotarpiu tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), kurioje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.

13. Teismas nurodė, kad pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją; 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.

Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose kartu su kitais asmenimis. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2017 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 24-8372 nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m pertvara, nuo 2017 metų įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Susiejęs minėtus duomenis su duomenimis apie pareiškėjo laikymą konkrečiose kamerose, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais 2016 m. kovo 8 d.–2016 m. kovo 16 d., dalį 2016 m. rugpjūčio 5 d., 2016 m. rugpjūčio 18 d.–2016 m. spalio 7 d., 2016 m. spalio 8 d.–2016 m. lapkričio 28 d., 2016 m. gruodžio 2 d.–2016 m. gruodžio 5 d. buvo laikomas daugiavietėse kamerose Nr. 256, Nr. 257 ir Nr. 386, kuriose sanitarinis mazgas buvo izoliuotas nuo likusios kameros erdvės, įrengtas kaip atskira kabina. Teismas darė išvadą, kad šiuo laikotarpiu, t. y. 116,5 parų, Lukiškių TI-K pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nepažeidė. Tačiau pareiškėjas likusiais laikotarpiais, t. y. 360,5 parų, buvo laikomas kamerose, kur Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo minėtu laikotarpiu, ir šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimą pripažino pagrįstu.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą prašė priteisti ir todėl, kad kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Teismas pažymėjo, kad Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, pagal kurios 16 punkto reikalavimus gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas.

Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 p.). Iš esmės analogiški reikalavimai buvo nustatyti ir iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde neneigė, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas vertino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) atliktų patikrinimų rezultatus ir nustatė, kad kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo 2015 m. balandžio 14 d. ir 2015 m. spalio 8 d.) buvo nustatyta pažeidimų dėl netinkamo apšvietimo, sienų nelygumų ir pelėsių laikotarpiais, kai pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, tačiau grįžtamosios kontrolės metu, t. y. 2015 m. balandžio 10 d., šie pažeidimai buvo ištaisyti.

Kameroje Nr. 405 (pareiškėjas joje buvo 2016 m. kovo 17 d.–2016 m. balandžio 14 d. ir 2016 m. gegužės 11 d.–2016 m. rugpjūčio 4 d.), buvo nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai dėl nelygių sienų, pelėsio, tačiau jų nustatymo metu (2015 m. liepos 16 d.) pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo. Kamerose Nr. 386, Nr. 364, Nr. 319, Nr. 322, Nr. 263, kuriose artimais tikrinamiems laikotarpiams buvo laikomas pareiškėjas, VSC atliktų patikrinimų duomenimis, oro temperatūra, drėgmė, švara, sienų, grindų paviršiai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.

16. Teismas pažymėjo, kad byloje esančiuose patikrinimo aktuose taip pat yra nurodyti duomenys apie laikymo sąlygų kontrolę, vykdytą tose kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, ar laikotarpiais, nesutampančiais su pareiškėjo buvimo laikotarpiais konkrečioje kameroje. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad pareiškėjas su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į administraciją nesikreipė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl antisanitarinių sąlygų ir VSC, kuris kompetentingas kontroliuoti pataisos įstaigas sveikatos saugos srityje, tai patvirtina teismui pateikti VSC dokumentai. Teismas pažymėjo, kad VSC patikrinimo aktuose dėl kamerų, kuriose artimu tikrinamam laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų nustatyta nebuvo. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo skunde nurodyti neatitikimai, susiję su kamerų švara ir higiena, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmetė.

17. Teismas nurodė, jog pareiškėjo teigimu, kai kuriais laikotarpiais kamerose buvo per mažas stalas, visi pageidaujantys negalėjo valgyti vienu metu. Teismas vertino, kad kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.6 punkto nuostatas, tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 22 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 lovų yra stalas, kurio matmenys – apie 0,6 m x 0,5 m, kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo stalo yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo aprūpinimo baldais.

18. Dėl pareiškėjo argumento, kad dėl kameros lango vidinių grotų negalėjo išvalyti palangės, teismas nurodė, jog Eksploatavimų taisyklių 14 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (14.1 punktas). Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis, Lukiškių TI-K nėra gavusi pareiškėjo skundų ar prašymo sudaryti galimybes išvalyti palangę (laikinai pašalinti vidines grotas), todėl šiuos skundo reikalavimus laikė abstrakčiais, nepagrįstais ir atmetė.

19. Teismas dėl pasivaikščiojimo gryname ore nurodė, kad SVĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog egzistuoja kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių suėmimą vykdanti įstaiga turėjo jam užtikrinti ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą gryname ore, todėl darė išvadą, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė.

20. Teismas kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo argumentą, kad teisės aktais nustatytas minimalus viso kūno prausimo duše skaičius per savaitę (1 kartas) neatitinka tarptautinių standartų. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu, pagal kurį laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, taip pat nustatė, kad pareiškėjas neneigė, kad jam tokios sąlygos buvo sudarytos. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginį, jog atsakovo atstovas privalo suteikti papildomo laiko nusimaudyti duše po fizinės reabilitacijos (sportinės veiklos).

21. Dėl pareigūnų iškvietimo sistemos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas vidinio ryšio sistemos gedimus skunde siejo su galima grėsme, t. y. prielaidomis. Pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kokiose konfliktinėse, pavojingose situacijose Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo kreipimusis, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

22. Dėl asbesto teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kuriuo uždrausta Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose ir nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas institucijas, kurios būtų atlikusios aplinkos kenksmingumo matavimus. Teismas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015) bei pažymėjo, jog net ir padarius išvadą, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose buvo aptartos draudžiamos medžiagos, ji negalėjo daryti neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai.

23. Dėl papildomo užimtumo teismas nustatė, kad neturi pagrindo netikėti Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. tarnybiniame pranešime nurodytomis papildomo užimtumo veiklomis ir priemonėmis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją, atsakingus pareigūnus dėl pageidavimų dalyvauti naudingoje, pozityvioje veikloje, tai patvirtina bylos medžiaga, o pareiškėjui skunde abstrakčiai konstatavus, kad nebuvo organizuojamas jo užimtumas, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos jo teisės savanoriškai dalyvauti Lukiškių TI-K vykdomoje tikslingoje laisvalaikio veikloje, renginiuose, naudotis esančiais informacijos šaltiniais (biblioteka, interneto prieiga).

24. Dėl pablogėjusios pareiškėjo fizinės sveikatos teismas įvertino visą pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančią informaciją ir nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui pasireiškę (duomenys neskelbtini) sutrikimai ar nemiga yra jo suėmimo ir laikymo Lukiškių TI-K pasekmės. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl sveikatos pablogėjimo, atmetė kaip nepagrįstus.

25. Teismas konstatavo, kad iš 477 pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K parų, 19 parų pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir 360,5 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (sanitarinio mazgo pažeidimai 18 dienų sutapo su laikotarpiais, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas, t. y. 2015 m. balandžio 15 d.–2015 m. balandžio 22 d., 2015 m. gegužės 8 d.–2015 m. gegužės 13 d., 2016 m. vasario 13 d.–2016 m. vasario 16 d., todėl teismas darė išvadą, kad 361,5 paras Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų). Kitokio pobūdžio pažeidimų ginčo laikotarpiu teismas nenustatė. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo teisės į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą, privatumą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 920 Eur.

III. 26. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują – iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjo naudai priteisti 10 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Pareiškėjas teigia, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo teiktus rašytinius įrodymus, o atsakovo atstovo duomenis iš dalies laikė pagrįstais, pareiškėjo – nepagrįstais. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos atlyginimo dydį.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista visą dieną, kadangi nėra žinoma tiksli jo laikymo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis trukmė tą dieną. Pareiškėjas vadovaujasi Jungtinių Tautų Kongreso priimtos rezoliucijos „Tipinės minimaliosios elgesio su kaliniais taisyklės“ I dalies „Patalpos“ 10 punktu ir teigia, jog kaliniui yra suteikiamas gyvenamojo ploto laisvas grindų plotas be jokio inventoriaus ir tuo labiau sanitarinio mazgo. Pareiškėjas teigia, kad vienintelis tikslus kameroje esančių asmenų skaičius gali būti nustatomas tik pagal asmenų vardinį tos minėtos dienos sąrašą, nes kaliniai yra reguliariai ir nenutrūkstamai įkeliami ir iškeliami iš kamerų. Atsakovo atstovas vardinio asmenų judėjimo grafiko sąrašo nepateikė, todėl vienintelis tikslus skaičiavimo būdas yra pagal miegamųjų vietų skaičių, kuris tiksliai apskaičiuoja tekusį gyvenamąjį plotą pareiškėjui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog asmuo kalinamas pusę dienos pažeidžiant gyvenamojo ploto ribas ir kitą pusę dienos kalinamas nepažeidžiant nustatytos normos, yra laikoma, kad visą dieną asmuo buvo kalinamas pažeidžiant gyvenamojo ploto nustatytus reikalavimus, kas reiškia, jog yra labai svarbu nustatyti tikslų minėtą dieną minėtoje patalpoje buvusių asmenų skaičių visų 24 valandų laikotarpiu. Todėl atsakovo atstovo pateiktas vidutinis kalinių skaičius tą dieną negali būti vertinamas kaip tinkamai pagrįsti duomenys. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas privalėjo motyvuotai argumentuoti, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys dėl kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičiaus turi būti vertinami kritiškai, o visi kiti įrodymai – detaliai patikrinti.

29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas laiko svarbiu pastebėti, jog Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, neteko galios. Pareiškėjas teigia, kad tie patys suimtieji ir nuteistieji yra laikomi areštinių kamerose, t. y. areštinių kameros ir izoliatorių kameros nesiskiria savo paskirtimi ir jose yra laikomi tie patys asmenys, susiję su baudžiamosios teisės pažeidimais, kitą statusą, turintys asmenys minėtose (areštinių ir izoliatorių) patalpose nėra laikomi. Dėl skirtingo teisinio reguliavimo yra išskiriama vienų asmenų teisinė padėtis kitų kalinamųjų atžvilgiu, nes daliai suimtųjų / nuteistųjų yra suteikiamos geresnės sąlygos, kalinant juos teritorinėse areštinėse, todėl būtina atsižvelgti į SVĮ 4 straipsnio 2 dalį, kuris nustato, kad turi būti taikomas palankesnę suimtojo teisinę padėtį nustatantis įstatymas.

30. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo atstovas suteikė pareiškėjui saugią, švarią ir higienos normas atitinkančią kamerą, nes per maža patalpa dideliam asmenų skaičiui laikyti, konstatuojant gyvenamojo ploto trūkumą yra priežastis konstatuoti nehigieniškas gyvenamąsias kameras Nr. 105, Nr. 364, Nr. 367, Nr. 166, Nr. 305, Nr. 279, Nr. 319, Nr. 386, Nr. 405, Nr. 258, Nr. 116, Nr. 322, Nr. 257, Nr. 115, Nr. 263, Nr. 256, Nr. 321. Pareiškėjas nurodo, kad nei vienoje iš šių kamerų nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, o šį faktą teismas turėjo įvertinti kaip nesaugų ir orumą žeminantį pareiškėjo kalinimą. Pareiškėjas teigia, jog atsakovo atstovas turi užtikrinti teisę pareiškėjui pasinaudoti dušu tiek kartų, kad jis galėtų jaustis oriai, švarioje aplinkoje. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nei vienoje iš minėtų kamerų nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, todėl teismas turėjo konstatuoti faktą, kad pareiškėjas buvo kalinamas sanitarinio mazgo patalpoje ir tinkamai vertinti šį pažeidimą. Pareiškėjas teigia, jog teismas turėjo pripažinti, kad pareiškėjui buvo suteikta nesaugi kalinimo aplinka dėl to, kad buvo asbesto junginiai gyvenamojoje aplinkoje, nes šis faktas nustatytas.

31. Pareiškėjas nurodo, kad vien deklaratyvaus pobūdžio pasisakymai, kad Lukiškių TI-K turi įsirengusi sporto sales, biblioteką, krepšinio aikštelę, koplyčią turi būti vertinami kritiškai, nes turėjimas nereiškia, kad pareiškėjui be išimties buvo suteikta galimybė pasinaudoti minėtomis teisėmis. Pareiškėjas teigia, jog atsakovo atstovas turi įrodyti, kad reguliariai ir nuolat visi kaliniai turi galimybę pasinaudoti minėtomis veiklomis (pateikti tikslų ir detalų grafiką kiekvienos veiklos kiekvienai kamerai) arba pateikti tikslų laiką kiek pareiškėjui buvo suteikta teisė užsiimti veikla už kameros ribų. Pareiškėjas akcentuoja, kad šias aplinkybes turėjo vertinti teismas ir atitinkamai dėl jų priimti sprendimą.

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas yra supažindinamas su teismų sprendimais dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2009 metų ir jokių veiksmų pažeidimams pašalinti nesiėmė. Pareiškėjas pažymi, kad vien mintis apie kalinimą Lukiškių TI-K pareiškėją vertė jaustis nepatogiai, patirti psichologinį diskomfortą, jausti ne tik įsivaizduojamą, bet ir realią, kančią.

33. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

34. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimų už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose perpildytose kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Lukiškių TI-K teigia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

35. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

36. Lukiškių TI-K nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K nurodo, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. sausio 10 d.

38. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 920 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 19 parų buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą bei 360,5 parų, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas su kitais asmenimis, buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus.

39. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo bei atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai vertino kameroje esančių asmenų skaičių ir jiems tenkantį minimalų plotą, netiksliai apskaičiavo pažeidimo trukmę, o konstatavęs gyvenamojo ploto trūkumą nepagrįstai nenustatė nesaugių ir pareiškėjo orumą žeminančių kalinimo sąlygų dėl sanitarinio mazgo, pagalbos iškvietimo mygtuko, galimybės praustis duše, užsiimti veikla už kameros ribų bei asbesto junginių gyvenamojoje aplinkoje.

41. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir teigia, jog pažeidimų pripažinimas būtų pakankama priemonė pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

42. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida, kurią užtikrinti privalo atsakovo atstovas, siekdamas, jog asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusių Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, bei nuo 2017 m. balandžio 4 d. įsigaliojusių Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247, nuostatomis, tačiau šios taisyklės yra skirtos reglamentuoti teritorinių policijos įstaigų areštinėse esančių asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką ir jokių reikalavimų Lukiškių TI-K nenustato.

44. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovus padarytus teisės pažeidimus.

45. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra netikslūs, kadangi atsakovo atstovas nepateikė jų vardinio sąrašo, per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija pažymi, jog nenustatė pagrindo nesivadovauti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymą kamerose ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pastebėtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, juose laikytų asmenų vardinį sąrašą, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių.

46. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. sausio 10 d. kalint Lukiškių TI-K 19 parų buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, kuris nesiekė 3 kv. m ribos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 3,5 paras neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą ir nors pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teisingai pastebėjo, jog jeigu asmuo kalinamas pusę dienos pažeidžiant gyvenamojo ploto ribas ir kitą pusę dienos kalinamas nepažeidžiant nustatytos normos, yra laikoma, kad visą dieną asmuo buvo kalinamas pažeidžiant gyvenamojo ploto nustatytus reikalavimus, tačiau ši aplinkybė, vertinant ją šios nutarties 44 punkto kontekste, nedaro įtakos situacijos teisiniam vertinimui, t. y. šias 4 paras pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

47. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu iš 477 pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K dienų tik 19 parų buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog Lukiškių TI-K kameros yra nesaugios ar nehigieniškos, nes per mažos. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo teiginius dėl higienos normų, iškvietimo mygtuko, naudojimosi dušu, asbesto gaminių naudojimo bei papildomo užimtumo organizavimo Lukiškių TI-K, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai neturi pagrindo.

48. Atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas neapeliuoja į pirmosios instancijos teismo nustatytą naudojimosi sanitariniu mazgu pažeidimą bei jo trukmę, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija plačiau dėl jo nepasisako.

49. Teisėjų kolegija dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pirmiausia pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (19 parų neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (Konvencijos 3 str. pažeidimas), 361,5 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 1 920 Eur neturtinei žalai atlyginti laikytinas adekvačiu atsakovo atstovo padarytam teisės pažeidimui.

51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė