2015-11-17 Nr. BB-4677-1-50-1-00225-2014-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-501-222/2015

Proceso Nr. 1-50-1-00225-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.15.3.1;

1.2.17.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,

civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei Miglei Mainionytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) atstovų viršininko pavaduotojo Artūro Klerausko ir Akcizų administravimo departamento Kontrolės ir stebėsenos skyriaus vyriausiosios specialistės Miglės Mainionytės kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutarties nuteistojo V. S. baudžiamojoje byloje.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 2 dalį –150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda, įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, ir nustatyta neatlikta bausmės dalis – 92 MGL (3464,72 Eur) dydžio bauda.

Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – iš V. S. priteista 11 995,86 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. S. pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą realizuoti, nuo ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytos datos iki 2014 m. birželio 6 d. 14.23 val. garaže Nr. 47, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, laikė 1055 vienetus butelių su denatūruoto etilo alkoholio skiediniais, kurių bendras tūris 1026 litrai 5 mililitrai, o tūrinė etilo alkoholio koncentracija (stiprumas) 92,7–93,9 proc.

Kasaciniu skundu civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: visiškai tenkinti Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir iš V. S. priteisti valstybei 11 995,86 Eur turtinės žalos atlyginimo (tačiau ši žala yra priteista), 445,96 Eur delspinigių bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo 2014 m. spalio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kasatorė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 113 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos, jei jos neprieštarauja BPK normoms. Priimant sprendimą dėl žalos atlyginimo turėtų būti vadovaujamasi bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–254 straipsnis) deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsnis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BPK 109 straipsnio bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.71 straipsnio 1 dalies, 6.210 straipsnio bei 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir tai lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo nepriteisti delspinigių bei procesinių palūkanų priėmimą. Kasatorė nurodo, kad, vadovaujantis BPK nuostatomis, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti ir gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis), baudžiamajame procese pareiškiant civilinį ieškinį įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims (BPK 109 straipsnis). Pagal BPK 109 straipsnį civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje yra turtinė ir (ar) neturtinė žala; turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje: žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos.

Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo (konstatavo, jog padaryta žala turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su nusikalstama veika, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prašomi priteisti delspinigiai nepatenka į padarytos turtinės žalos sampratą ir nėra susiję priežastiniu ryšiu su nuteistojo V. S. nusikalstama veika), kuri pasikeitė po LAT senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ papildymo“. 2005 m. sausio 4 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2005 išaiškinta negautų pajamų, kaip turtinės žalos rūšies, samprata: pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punkto, 13 straipsnio prasmę mokesčiai yra valstybės finansų sistemos dalis, vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių; nesumokėjus mokesčių valstybei biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai paskirtas funkcijas;

CK 6.249 straipsnyje negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžtos kaip turtinė žala. Tuo remiantis kasaciniame skunde teigiama, kad negautos pajamos baudžiamojo proceso tvarka taip pat yra priteistinos. Ši pozicija išdėstyta ir LAT 2008 m. rugsėjo 21 d. teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje Nr. 29, kurioje pažymėta, jog „kai kuriuose teismų sprendimuose laikomasi klaidingos pozicijos, kad negautos pajamos baudžiamojo proceso tvarka nepriteistinos“.

LAT ir 2009 m. liepos 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2009 paliktas galioti teismo sprendimas, kuriuo buvo priteistos negautos pajamos bei išaiškinta, kad „civilinio ieškinio dalyku pagal BPK 109 straipsnį gali būti dvi žalos rūšys: turtinė ir neturtinė žala; į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala, materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos, išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes; negautos pajamos taip pat laikomos civilinio ieškinio dalyku“.

Kasaciniame skunde daroma išvada, kad išanalizuota praktika suponuoja, jog negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai ir kt.) kaip turtinė žala baudžiamojoje byloje taip pat yra priteistinos, o atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad delspinigiai nėra nusikaltimu padarytos turtinės žalos dalis, yra teisiškai nepagrįsta.

Kasatorė nurodo ir tai, kad LAT yra išaiškinęs, jog kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir taikant deliktinę civilinę atsakomybę. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė. Tai reiškia, kad jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi ir palūkanos (CK 6.37 straipsnis), todėl delikto atveju mokamos kompensuojamosios palūkanos, atlyginančios nukentėjusiojo turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo (LAT 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo LAT praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Be to, LAT 2014 m. kovo 3 d. kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 nurodyta, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms. Atsižvelgdama į išdėstytą LAT formuojamą praktiką, kasatorė teigia, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos yra ir kompensuojamosios palūkanos, kurios deliktinės atsakomybės taikymo atveju žalą patyrusiam asmeniui, šiuo atveju – dėl laiku nesumokėto akcizų mokesčio, taip pat yra priteistinos, nes pareiga atlyginti žalą yra piniginio pobūdžio prievolė, o deliktinės prievolės objektas – pinigai.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas civilinio ieškovo prašymą priteisti iš V. S. penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, be kita ko, nurodė, kad deliktinę atsakomybę reglamentuoja CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus trečiajame skirsnyje įtvirtintos normos, kurios nei palūkanų, nei delspinigių pagal prievolę atlyginti žalą nenumato. Kasatorė pažymi, kad tiek CK 6.37 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti kreditoriaus teisę reikalauti iš skolininko priteisti procesines palūkanas, tiek CK 6.71 straipsnio 1 dalis, numatanti skolininkui prievolę sutarties ar įstatymo pagrindu mokėti delspinigius tuo atveju, jei prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, yra bendrosios prievolių teisės normos, todėl taikytinos tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atveju. CK XXII skyriaus trečiojo skirsnio „Deliktinė atsakomybė“ normos nereglamentuoja delspinigių, ir palūkanų, nes šiame skirsnyje įtvirtinta atskirų deliktų rūšių reglamentacija. Delspinigių dydis ir jų apskaičiavimo tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsniu, yra nustatytas finansų ministro. Tuo tarpu CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodytų palūkanų dydis, atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamos palūkanos, nustatomas taikant CK 6.210 straipsnyje nurodytus kompensuojamųjų palūkanų dydžius. Taigi teisiškai nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti civilinio ieškovo prašymą priteisti delspinigius bei procesines palūkanas tuo pagrindu, jog jų nenumato CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ įtvirtintos teisės normos.

Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 109 straipsnio taikymo

Kasaciniu skundu prašoma priteisti iš nuteistojo V. S. 445, 96 Eur delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas (nuo ieškinio pateikimo dienos). Šio prašymo esminiai argumentai siejami su CK normų taikymu, iš jų – reglamentuojančių bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles bei negautų pajamų kaip turtinės žalos, padarytos dėl neteisėtų veiksmų, priteisimą. Kasatoriai teigia, kad teismai nepagrįstai netenkino šios civilinio ieškinio dalies ir nurodo, kad CK įtvirtintos deliktinės atsakomybės nuostatos (kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas) nereglamentuoja delspinigių ir palūkanų, o jų apskaičiavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakyme.

Pažymėtina, kad kasaciniame skunde teisingai pastebėta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkrečios nusikalstamos veikos žalinga pasekmė. Taigi žalos samprata baudžiamojoje, baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas ir įrodinėjamas byloje. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamas ginčas susijęs su akcizų mokesčiais, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas (toliau – Akcizų įstatymas), be kita ko, nustatantis, jog asmeniui, pagaminusiam ir (ar) laikančiam akcizais apmokestinamas prekes, atsiranda prievolė deklaruoti šias prekes ir mokėti akcizus. Šių mokesčių nustatyta tvarka ir laiku nesumokėjus, t. y. mokesčių mokėtojui neįvykdžius prievolės, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – MAĮ) (1 straipsnis, 2 straipsnio 24 dalis, 13 straipsnio 2 punktas) gali būti taikoma mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo, mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka.

Taigi, reikalavimas atlyginti delspinigius ir procesines palūkanas dėl nesumokėtų akcizų, kurias ir prašo priteisti kasatorius, kyla iš veikos, kuria pažeidžiama akcizais apmokestinamomis prekėmis nustatyta disponavimo tvarka. Būtent BK 1992 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra tokių prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo, realizavimo tvarka, papildomas objektas – valstybės mokesčių (finansų) sistema, nes atliekant šio straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus išvengiama mokesčių prekėms, kurioms nustatyti akcizai;

šios nusikalstamos veikos dalykas yra prekės, kurios apmokestinamos pagal Akcizų įstatymą. Tačiau V. S., kuriam pateiktas kasatoriaus civilinis ieškinys, yra nuteistas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį už neteisėtą denatūruoto etilo alkoholio skiedinio laikymą. Šios nusikalstamos veikos (BK 201 straipsnis) objektas – naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimo, laikymo, gabenimo ar realizavimo tvarka, dalykas – išvardyti alkoholio gėrimai, jų skiediniai (mišiniai) ir (ar) aparatai jiems gaminti.

Vadinasi, nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalykas nėra iš mokestinės teisės pažeidimų ir akcizų mokesčių prievolės nevykdymo kylantys delspinigiai ir (ar) palūkanos, taip pat jų dydžio apskaičiavimas. Dėl to sprendžiant V. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą teismui nekyla pareiga nustatinėti žalą, kuri nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi jo padaryta nusikalstama veika. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Tai reiškia, kad civilinis ieškinys yra baudžiamosios bylos dalis, pagrindas žalai – konkrečios nusikalstamos veikos požymiai, apibrėžiantys byloje nagrinėtinas ir įrodinėtinas aplinkybes. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą civilinis ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija (jos atstovai) nedalyvavo (teismui buvo pateikti jų prašymai nagrinėti baudžiamąją civiliniam ieškovui nedalyvaujant), neįrodinėjo jo apskaičiuotų palūkanų bei delspinigių dydžio pagrįstumo.

Pareikštas raštu civilinis ieškinys paremtas pirmiau minėtais Akcizų ir Mokesčių administravimo įstatymais bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu „Dėl delspinigių dydžio nustatymo 2014 m. ketvirtajam ketvirčiui“, tačiau ieškinio dydis iš esmės nėra pakankamai argumentuotas, o jo turinys tik dar kartą parodo, kad ieškinio dalykas nėra tiesiogiai susijęs su šioje byloje nagrinėtinais ir spręstinais klausimais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, daro išvadą, kad kasatorių prašymas priteisti iš nuteistojo V. S. delspinigius ir palūkanas kaip turtinę žalą, kurios pagrindas – BK 201 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, nepagrįstas (BPK 109 straipsnis). Pažymėtina, kad tuo nėra paneigiama Valstybės mokesčių inspekcijos kaip mokesčių administratoriaus teisė ir galimybė įstatymų nustatyta tvarka pareikalauti ar (ir) išieškoti iš mokesčius privalančio mokėti asmens delspinigius ir palūkanas pagal mokestinės teisės aktuose nurodytus pagrindus bei tvarką.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų neperžengiant kasacinio skundo ribų naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovų Artūro Klerausko ir Miglės Mainionytės kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė