2019-01-16 Nr. AB-1787-3-61-3-00224-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-211-525-2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00224-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. (G-721)S-771 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra iškilusi būtinybė išaiškinti, kaip turi elgtis bendraskolininkai, kol bus įvykdyta visa bendra prievolė, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatos yra neaiškios. Į šį klausimą esą neatsako nei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, nei Lietuvos Respublikos Prezidentūra, nei Lietuvos Respublikos Seimas. Apie susidariusią situaciją (įstatymo spragą) per masines informavimo priemones turi būti informuojama visuomenė, dėl to pareiškėjas kreipėsi į UAB „Savaitės Ekspresas“ ir UAB „Respublikos leidiniai“, tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių jo nurodytą informaciją buvo atsisakyta publikuoti. Žurnalistų etikos inspektorius taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti viešosios informacijos rengėjus parengti ir paskelbti publikaciją minėtu klausimu. Pareiškėjo įsitikinimu, kiekvienas pilietis ne tik turi teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus, rinkti, gauti ir skleisti informaciją, bet ir pareigą informuoti apie įstatymą, kuris pažeidžia vartotojų teises ir pareigas. Tokią pareigą turi ir informacijos skleidėjai.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi teisę patys nuspręsti, kokią informaciją rinkti, rengti ir pateikti visuomenei, bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki jos paskelbimo, yra draudžiami. Teisės aktuose Žurnalistų etikos inspektoriui nėra nustatyta teisė įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) paskelbti atitinkamą informaciją, išskyrus atvejus, kai dėl viešai paskleistos informacijos yra nustatomas asmens teisių pažeidimas ir reikalaujama jį pašalinti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad A. M. 2016 m. lapkričio 21 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas įpareigoti laikraščio „Ekspress Nedelia“ redaktorių ir dienraščio „Respublika“ redaktorių parašyti straipsnį apie neaiškias CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatas arba pačią Tarnybą atsakyti, ką konkrečiai pareiškėjas privalo daryti, esant solidariai atsakomybei, kad prievolė (mokėjimas už butui teikiamas paslaugas) būtų įvykdyta, arba persiųsti pareiškėjo prašymą kompetentingai institucijai. Tarnyba 2016 m. gruodžio 28 d. raštu pareiškėjui nurodė, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi teisę patys nuspręsti, kokią informaciją rinkti, rengti ir pateikti visuomenei, neteisėti informacijos laisvės ribojimai yra draudžiami, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti nurodytus viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) parengti ir paskelbti publikaciją pareiškėjo keliamu klausimu negali būti tenkinamas, į pareiškėjo keliamus klausimus atsakyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2016 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (13-1)-D8-8970, todėl pareiškėjo prašymo persiuntimas kompetentingai institucijai būtų perteklinis ir neproporcingas.

7. Pareiškėjas skunde teigė, kad apie esamą įstatymo spragą per masines informavimo priemones turi būti informuojama visuomenė, tai yra informacijos skleidėjų pareiga. Be to, neaišku, kokiu pagrindu Tarnyba teigia, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija išsamiai ir argumentuotai atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus, todėl Tarnyba taip pat nevykdė pareigos pareiškėjo prašymą persiųsti kompetentingai institucijai. Tuo tarpu Tarnyba atsiliepime teigė, kad jai nėra suteikti įgaliojimai įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) paskleisti konkretaus turinio informaciją.

8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – ir VIĮ), kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė (3 straipsnio 1 dalis). Žurnalistų etikos inspektorius vertina kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (50 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

9. Įvertinęs teisinį reguliavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teismas pažymėjo, jog teisės aktais asmenims yra laiduojama informacijos laisvė, kuri gali būti ribojama tik įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka. Taigi informacijos laivė yra asmens teisė, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nustatyti savo renkamos, rengiamos ir (ar) skleidžiamos informacijos pobūdį bei turinį, taip pat tai, kokią dalį informacijos skleisti ir ar apskritai ją skleisti. Atitinkamai, joks asmuo negali būti verčiamas (įpareigojamas) parengti ir (ar) skleisti konkretaus turinio informaciją, išskyrus atvejus, kurie yra susiję su jau anksčiau paskelbtos informacijos paneigimu (nebeskelbimu), kai atitinkama informacija nustatyta tvarka yra pripažinta prieštaraujančia teisės aktų reikalavimams. Žurnalistų etikos inspektorius, vykdydamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi kontrolę, turi teisę įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją tik pašalinti arba paneigti tam tikrą paskleistą teisės aktų reikalavimų neatitinkančią informaciją, o ne įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją parengti ir paskelbti konkretaus pobūdžio bei turinio informaciją.

10. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. M. siekė konkretaus pobūdžio ir turinio informacijos apie tai, kad CK 6.6 straipsnio 6 dalies taikymas vartotojų atžvilgiu galimai yra neaiškus, parengimo ir paskleidimo laikraštyje „Ekspress Nedelia“ ir dienraštyje „Respublika“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui asmeniškai teisės aktais yra laiduojama teisė rinkti, rengti bei skleisti (jeigu pareiškėjas turi tokias technines galimybes) informaciją šiuo ir (ar) kitais jį dominančiais klausimais, tačiau pareiškėjas neturi teisės to reikalauti iš kitų asmenų (įskaitant laikraščio „Ekspress Nedelia“ ir dienraščio „Respublika“ valdytojus), kadangi teisės aktai viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams tokios pareigos nenustato. Be to, veiksmai, nurodant asmeniui, kokio turinio ir pobūdžio informaciją skelbti, vertintini kaip asmenų informacijos laisvės ribojimas, kuris yra draudžiamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Tarnyba, išnagrinėjusi A. M. 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą, pagrįstai Raštu netenkino jo prašymo įpareigoti laikraščio „Ekspress Nedelia“ redaktorių ir dienraščio „Respublika“ redaktorių parašyti straipsnį apie neaiškias CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl naikinti šį Raštą ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjo kreipimąsi nagrinėti iš naujo teismas neturi pagrindo.

11. Pareiškėjas teigė, jog Tarnyba taip pat nevykdė pareigos jo 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą persiųsti kompetentingai institucijai. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (2014-11-06 įstatymo Nr. XII-1301 redakcija) 23 straipsnio 4 dalį, asmens skundas pagal kompetenciją kitam viešojo administravimo subjektui persiunčiamas tik tais atvejais, jeigu viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pateiktas toks skundas, neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipimusi į Tarnybos prašė įpareigoti laikraščio redaktorių parašyti straipsnį arba pačią Tarnybą atsakyti, ką konkrečiai pareiškėjas privalo daryti, esant solidariai atsakomybei, arba persiųsti pareiškėjo prašymą kompetentingai institucijai. Tarnyba pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. lapkričio 21 d. kreipimąsi (skundą dėl laikraščio „Ekspress Nedelia“ ir dienraščio „Respublika“ veiksmų, atsisakant parengti ir publikuoti pareiškėjo pageidaujamą straipsnį) ir jo netenkino, t. y. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą sprendimą. Iš skundžiamo Rašto turinio matyti, kad Tarnyba neatsisakė nagrinėti pareiškėjo kreipimosi, o konstatavo, kad jis yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad Tarnyba neturėjo pagrindo persiųsti pareiškėjo kreipimąsi kitam viešojo administravimo subjektui. Kita vertus, pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad analogišku klausimu dėl solidarios prievolės vykdymo pats yra kreipęsis į kitas institucijas – Prezidentūrą, Seimą ir Aplinkos ministeriją.

12. Teismas pažymėjo, jog byloje yra pateiktas Aplinkos ministerijos 2016 m. gruodžio 2 d. raštas Nr. (13-1)-D8-8970 (b. l. 13–15), kuriame pareiškėjui pateikti paaiškinimai dėl CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatų, taip pat pateikta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pozicija šiuo klausimu. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo keliamas klausimas iš esmės tuo pačiu laikotarpiu ne kartą buvo nagrinėtas kitų institucijų. Teismas atkreipė dėmesį, kad A. M. iš esmės siekia konkrečios teisės normos (CK 6.6 straipsnio 6 dalies) išaiškinimo, o teisės aiškinimo funkcija yra suteikta teismui. Taigi pareiškėjo pageidaujamas minėtos teisės normos konkretus išaiškinimas pareiškėjui galėtų būti pateiktas tik šią teisės normą taikant pareiškėjo atžvilgiu, t. y. inicijavus konkretų teisinį ginčą teisme.

III. 13. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą.

14. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog jam teisės aktais jam asmeniškai laiduojama teisė rinkti, rengti bei skleisti informaciją jį dominančiais klausimais, jeigu jis turi technines galimybes. Nurodo, jog įstatyme nieko nepaminėta, jog jam laiduojama teisė skleisti informaciją jį dominančiais klausimais tik tada, kada jis turi tokias technines galimybes. Pareiškėjo nuomone, teismas šališkai, specialiai nepaaiškino, kokias tokias technines galimybes, kokiu būdu jis galiu skleisti informaciją laikraštyje. Akivaizdu, kad techninės galimybės – tai tipografija, kuri prieštarauja įstatymui, nes žmonėms nepriklauso tipografijos. Laikraščių valdytojai gauna dalį lėšų iš valstybės biudžeto jų patirtoms laikraščių pristatymo išlaidoms atlyginti, todėl minėtų laikraščių valdytojai įpareigotini teikti ir skleisti pareiškėjo reikalaujamą atspausdinti straipsnį, jeigu nėra priežasties atsisakyti, arba turėtų būti pateiktas pareiškėjui sprendimas dėl atsisakymo spausdinti straipsnį.

15. Teigia, kad jam nebuvo nurodyta priežastis, kodėl informacijos rengėjai nerašė straipsnio dėl ydingo įstatymo. Pažymi, kad jeigu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba negali įpareigoti minėtų laikraščių redaktorių parašyti straipsnį apie neaiškias CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatas, tai privalėjo jo prašymą perduoti minėtų laikraščių redaktoriams, kad jie priimtų pagrįstą sprendimą dėl jo prašomos informacijos paskleidimo, nes viešosios informacijos rengėjai turi teisę patys nuspręsti, kokią informaciją rinkti, rengti ir pateikti visuomenei, o pareiškėjui teisės aktai suteikia teisę rinkti, gauti ir skleisti informaciją. Jeigu atsisakoma viešinti informaciją, turi būti nurodomos aiškios atsisakymo priežastys, o jei priežasties nėra, tai vertinama kaip pareiškėjo informacijos laisvės ribojimas.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad jis neturi teisės reikalauti rinkti, rengti bei skleisti informaciją jį dominančiais klausimais iš kitų asmenų (įskaitant laikraščio „Ekspress Nedelia“ ir dienraščio „Respublika“ valdytojus), nurodant kokio turinio ir pobūdžio informaciją skelbti. Teigia, kad teismas turi paaiškinti, kokiu būdu turėtų būti paskleista informacija ir kaip gali būti informacija be jokio turinio ir be jokio pobūdžio. Pareiškėjas mano, kad jeigu nereikalauti kokio pobūdžio ir kokio turinio skleisti informaciją, tada skleidžiama ne tavo norima informacija, o kito asmens informacija.

17. Atsakovas Tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

18. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apelianto prašymas įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) parengti ir paskelbti publikacijas apeliantui aktualiais klausimais negali būti tenkinamas. Visuomenės informavimo įstatyme, kuriame yra nustatyta atsakovo kompetencija, nėra numatyta teisė įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) paskelbti atitinkamą informaciją, išskyrus atvejus, kuomet dėl viešai paskleistos informacijos yra nustatomas asmens teisių pažeidimas ir reikalaujama jį pašalinti ir/ar įpareigojama paneigti apie asmenį paskelbtą jo garbę ir orumą žeminančią informaciją.

19. Sutinka su teismo vertinimu, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai įvertino apelianto raštą, pateikė argumentuotą, teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą, o apelianto keliamas klausimas jau buvo nagrinėtas kitų institucijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2016 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. (G-721)S-771, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) parengti ir paskelbti publikaciją pareiškėjui aktualiu klausimu.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Tarnyba pagrįstai netenkino prašymo įpareigoti laikraščio „Ekspress Nedelia“ ir dienraščio „Respublika“ redaktorius parašyti straipsnį apie neaiškias CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatas, kadangi Žurnalistų etikos inspektorius, vykdydamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi kontrolę, turi teisę įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją tik pašalinti arba paneigti tam tikrą paskleistą teisės aktų reikalavimų neatitinkančią informaciją, o ne įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją parengti ir paskelbti konkretaus pobūdžio bei turinio informaciją. Taip pat teismas nustatė, kad Tarnyba neturėjo pagrindo persiųsti pareiškėjo kreipimosi kitam viešojo administravimo subjektui, kadangi Tarnyba pati išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą, remiantis VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktu.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes Tarnyba neįpareigojo informacijos rengėjų parengti straipsnį dėl ydingo įstatymo arba perduoti jo prašymą laikraščių redaktoriams, kurie turi teisę patys nuspręsti kokią informaciją rinkti ir rengti, be to, teismas nepaaiškino kokiu būdu pareiškėjas gali skleisti informaciją laikraštyje, nesutinka, kad jis negali reikalauti kokio pobūdžio ir kokio turinio skleisti informaciją, nes tada bus skleidžiama ne jo prašoma informacija.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

25. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius vertina kaip informuojant visuomenę laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų ( VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punktas), be to, turi teisę reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas), taip pat skundą pripažinti nepagrįstu (VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti Tarnybos 2016 m. gruodžio 28 d. raštą (G-721)S-771 ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo, be to, teisingai vertino, kad Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo kreipimąsi, neturėjo pagrindo jo persiųsti kitam viešojo administravimo subjektui.

26. Apeliacinio skundo teiginys, kad Tarnyba privalėjo perduoti laikraščių redaktoriams, kad jie priimtų pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo prašomos informacijos paskleidimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Viešosios informacijos įstatymo 22 straipsnio 11 dalyje reglamentuojamos viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų teisės ir pareigos. VIĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog informaciją visuomenei platina pats viešosios informacijos rengėjas arba kitas asmuo pagal sutartį su viešosios informacijos rengėju ar turėdamas šio leidimą. VIĮ 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos inspektoriaus funkcijos. Pažymėtina, jog minėtas įstatymas nenumato Žurnalistų etikos inspektoriui pareigos įgalioti laikraščių/dienraščių redaktorius skleisti asmenų (įskaitant pareiškėjo) norimą informaciją, tuo tarpu Tarnyba neturi teisės įgalioti kokią viešosios informacijos rengėjas turi rengti ir (ar) skleisti informaciją visuomenei. Pažymėtina, kad Žurnalistų etikos inspektorius, vykdydamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi kontrolę, turi teisę įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją tik pašalinti arba paneigti tam tikrą paskleistą teisės aktų reikalavimų neatitinkančią informaciją, o ne įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją parengti ir paskelbti konkretaus pobūdžio bei turinio informaciją.

27. Likusieji pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspęsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribose. Teismas išsamiai patikrino ginčijamo atsakovo rašto teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra deklaratyvūs, abstraktūs, paremti bendro pobūdžio teiginiais, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė