2018-04-10 Nr. BB-2493-1-12-1-03901-2014-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-132-976/2018

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03901-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.3.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. I. (E. I.) gynėjos advokatės Snaiguolės Mažeikienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 8 MGL (301,28 Eur) bauda.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo E. I. gynėjos advokatės S. Mažeikienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. E. I. nuteistas už tai, kad pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui, būtent: 2014 m. lapkričio 23 d., apie 01.45 val., Vilniuje, Kareivių g., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyriausiesiems patruliams R. D. ir D. K. sustabdžius patikrinti A. G. (A. G.) vairuojamą automobilį BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis, E. I., būdamas šalia sustabdyto automobilio, tiesiogiai, žodine forma, prašydamas nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo draugui A. G., pasiūlė atvežti vyno, nenurodydamas kiekio, savo įgaliojimus vykdantiems minėtiems valstybės tarnautojams, po to, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už policijos pareigūnų papirkimą, pasiūlė 200 Lt (57,92 Eur) kyšį, nurodęs, kad pinigus greitai atveš, siekdamas neteisėto šių valstybės tarnautojų neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad jo draugas A. G. nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio 5 dalį, 1241 straipsnio 7 dalį, 128 straipsnio 1 dalį, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2014 m. lapkričio 23 d., apie 01.45 val., Vilniuje, Kareivių gatvėje, vairavo automobilį BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemones, neapsidraudęs transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nepateikė transporto priemonės registracijos dokumento.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo E. I. gynėja advokatė S. Mažeikienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 10 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasaciniame skunde nurodo, kad:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje. Kasatorės teigimu, teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojo policijos pareigūno R. D. parodymus, kad jis matė, kaip E. I. rankoje laikė pinigų kupiūras. Atsižvelgtina į tai, kad šiuos parodymus liudytojas R. D. davė tik papildomos apklausos metu, aiškiai nurodydamas, kad tokią aplinkybę parodymuose mini tik kaltinimui papildomai pagrįsti, be to, į tai, kad jie neatitinka įvykio metu jo vietoje buvusio liudytojo policijos pareigūno D. K. parodymų ir tarnybinio pranešimo duomenų. Kasatorė pabrėžia, kad E. I. yra Azerbaidžano pilietis, todėl jo pasakyti žodžiai galėjo liudytojų policijos pareigūnų būti suprasti neteisingai, o policijos pareigūnų supratimas, kad jiems buvo siūlomas kyšis, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad E. I. siekė papirkti policijos pareigūnus. Kasatorė pažymi, kad byloje nėra jokių E. I. tyčią papirkti galinčių patvirtinti įrodymų. Įvykio metu nebuvo užfiksuoti ir išsaugoti tarnybiniame automobilyje vykę pokalbiai tarp policijos pareigūnų ir E. I., nors pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 6.10 punktą tokie įrašai turėjo būti daromi ir saugomi, taigi ikiteisminio tyrimo institucijos neįvykdė savo pareigos surinkti duomenis, reikalingus bylai teisingai išspręsti ar kaltinimui pagrįsti. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas negalėjo savo išvadų grįsti ir policijos pareigūnų R. D. ir D. K. tarnybiniais pranešimais, nes šie įrodymai yra neleistini. Nagrinėjant bylą teisme nustatyta, kad tarnybiniai pranešimai surašyti tik vieno policijos pareigūno, o kuris iš policijos pareigūnų juos surašė, nėra nustatyta. Dėl to nesant objektyvių tiesioginių įrodymų, išskyrus prieštaringus policininkų paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra E. I. kaltumą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu patvirtinančių įrodymų, o esant tokiai situacijai, šis išteisintinas dėl jam pareikšto kaltinimo.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas visa apimtimi neišnagrinėjo paduoto apeliacinio skundo, nes priimdamas nutartį neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nukrypimo nuo teismų praktikos, pagal kurią darant išvadą dėl to, ar asmens veika kvalifikuotina pagal BK 227 straipsnio atitinkamą dalį, būtina įvertinti pasiūlymo duoti kyšį realumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-788/2017).

2.3. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas E. I. veiką pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Būtina baudžiamosios atsakomybės už šią veiką sąlyga yra ta, kad pažadas duoti kyšį turi būti pagrįstas realiomis galimybėmis, tai turi suprasti ir kyšį siūlantis asmuo, ir tas asmuo, kuriam kyšis siūlomas.

Šioje byloje tai nėra nustatyta. E. I. neigė siūlęs 200 Lt kyšį, pas jį rasta tik 52,21 Lt suma, pagal E. I. parodymus liudytojui A. G. jis perdavė tik 50 Lt. Dėl to darytina išvada, kad E. I. realiai 200 Lt neturėjo, galėjo pasiūlyti valstybės tarnautojams tik pinigų sumą, kuri neviršija 1 MGL dydžio sumos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jo veika galėtų būti vertinama nebent tik kaip baudžiamasis nusižengimas. Kita vertus, iš liudytojo R. D. parodymų išplaukia, kad, jo nuomone, E. I. siūlytų pinigų neturėjo, todėl policijos pareigūnas, kaip asmuo, kuriam buvo siūlomas kyšis, suprato, kad jokių realių galimybių perduoti kyšį E. I. neturėjo.

Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad 200 Lt suma nėra tokia didelė, kad galėtų būti laikoma nerealia, kad E. I. tik siūlė kyšį, o ne jį davė, nepaneigia išvados, kad kyšį siūlantis asmuo ir asmenys, kuriems kyšis buvo siūlomas, nesuvokė to kaip realios galimybės. Ši išvada darytina, nes E. I. pats kaltinime nurodytos pinigų sumos neturėjo, negalėjo kieno nors paprašyti pinigus atvežti, pats pinigus būtų galėjęs atvežti, tik jei jam būtų padėję patys policijos pareigūnai, nes jis pats buvo sulaikytas policijos pareigūnų žinioje.

BK 227 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog būtent valstybės tarnautojui pasiūlo duoti kyšį kaip neteisėtą atlygį už jo pageidaujamą neteisėtą valstybės tarnautojo neveikimą vykdant įgaliojimus. Ši aplinkybė byloje nėra nustatyta. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad E. I. pateiktas pasiūlymas atvežti vyno automobilį sustabdžiusiems policijos pareigūnams rodo šio suvokimą apie veikos neteisėtumą, yra nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Iš E. I. parodymų darytina priešinga išvada, kad, siūlydamas vyno automobilį sustabdžiusiems policijos pareigūnams, jis siekė ne neteisėto jų neveikimo, o tik norėjo atsidėkoti už švelnesnę paskirtą nuobaudą (nesiekė jos išvengti), nemanė, kad daro kažką uždrausta. Svarbu ir tai, kad pasiūlymas atvežti vyno buvo savaime nerealus, nes vargu ar įmanoma po kurio laiko surasti automobilį sustabdžiusius pareigūnus ir įteikti jiems vyno. Dėl to negalima kategoriška teismo išvada, jog pažadas parvežti vyno galėjo būti realiai įgyvendintas ir ši aplinkybė suteikia pagrindą išvadai, kad E. I., pateikdamas tokį pasiūlymą, suvokė tyčia darantis teisės pažeidimą.

Esant tokioms aplinkybėms, E. I. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Vilma Vidugirienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. I. gynėjos advokatės S. Mažeikienės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

3.1. Pagal BPK 369 straipsnį kasaciniame skunde turi būti išdėstytas kasatoriaus prašymas, kuris turi atitikti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytus galimus kasacinio teismo sprendimus išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje. Šioje byloje paduotame kasaciniame skunde yra prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, tačiau toks kasacinio teismo sprendimas nėra numatytas BPK 382 straipsnyje, todėl kasacinio teismo prašoma priimti įstatyme nenumatytą sprendimą. Toks kasacinio skundo prašymas reiškia, kad nėra skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, todėl jo teisėtumas negali būti tikrinamas nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

3.2. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo motyvu, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme padaryta esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų. Vertindamas įrodymus dėl E. I. kaltumo, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pagrįsta šio teismo išvada, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų parodymais, o nuteistojo ir jo gynėjos versiją atmetė, nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo įstatymo nustatyta tvarka surinktus ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintus įrodymus, aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, paaiškino, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

Šis teismas pagrįstai įvertino, kad surašyti tarnybiniai pranešimai yra pakankamai išsamūs, o jų turinys, nors juose ir nėra nurodyta, kad R. D. matė, kaip E. I. išsitraukė popierines kupiūras, nesudaro pagrindo laikyti juos prieštaraujančiais ikiteisminio tyrimo metu liudytojų D. K., R. D. duotiems parodymams. Be to, kyšio siūlymo aplinkybės yra nustatytos ne tik liudytojų policijos pareigūnų parodymais, kuriais teismas netikėti neturėjo pagrindo (byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad policijos pareigūnai, nurodydami nagrinėjamo įvykio aplinkybes, siekė apkalbėti E. I., davė neobjektyvius parodymus, parodymai nuoseklūs ir aiškūs), bet ir kitais baudžiamojoje byloje įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais.

Dėl to atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išvadas dėl E. I. kaltumo padarė išsamiai neišnagrinėję visų bylos aplinkybių, remdamiesi vien prielaidomis, samprotavimais, policijos pareigūnų subjektyviais paaiškinimais, jų tarnybiniais pranešimais, visiškai neatsižvelgdami į kitus objektyvius E. I. nekaltumą patvirtinančius bylos įrodymus. Kasaciniame skunde nurodomi argumentai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismai bylą išnagrinėjo šališkai. Vien tai, kad teismai įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo nuteistasis ar jo gynėja, nesuteikia pagrindo teigti, kad teismai įrodymus vertino šališkai.

Atsiliepime pažymima, kad byloje nėra duomenų, jog teismai būtų vadovavęsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravę kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta jokių aplinkybių, susijusių su kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika dėl provokacijos siūlant kyšį, todėl nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, esą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką.

3.3. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo motyvu, kad apeliacinės instancijos teismas visa apimtimi neišnagrinėjo byloje paduoto apeliacinio skundo, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pagal teismų praktiką baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą ar bylos nagrinėjimo procese iškeltą klausimą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2009, 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-276/2010 ir kt.). BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu pripažįstami tik atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas neatsako į esminius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, o ne tie, kai proceso dalyvių netenkina apeliacinės instancijos teismo, išsamiai išnagrinėjus apeliacinį skundą, padarytos išvados. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir pateikė motyvuotas išvadas dėl visų apeliacinio skundo argumentų.

3.4. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas E. I. veiką pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Aplinkybė, kad byloje nenustatyta, jog nuteistasis turėjo 200 Lt, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pažadas duoti kyšį nepagrįstas realiomis galimybėmis. Svarbu yra tai, kad E. I. yra nuteistas ne už kyšio davimą, o už kyšio siūlymą ir pinigus kaip kyšį žadėjo atvežti. Dėl to nuteistojo siūlymas atvežti 200 Lt už pageidaujamą sprendimą po to, kai buvo įspėtas dėl netinkamų veiksmų siūlant atsilyginti vynu, yra logiška ir nuosekli nuteistojo veiksmų seka. Byloje nėra pagrindo spręsti, kad policijos pareigūnai turėjo įvertinti siūlymo realumą tuo aspektu, ar tikrai E. I., leidus jam atvežti pinigų, būtų juos atvežęs, nes šios nusikalstamos veikos baigtumo paperkamo asmens reakcija į siūlymą nenulemia. Atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad E. I. neturėjo motyvo ir tikslo siūlyti kyšį valstybės tarnautojui. Vien asmens teigimas, kad jis nesiūlė kyšio, nepatvirtina, kad asmuo neturėjo sumanymo papirkti. Bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės (ne tik liudytojų parodymai, bet ir paties E. I. pripažįstamos aplinkybės dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo fakto) suponuoja išvadą, kad veikos padarymo metu E. I. suvokė, jog pareigūnai, nustatę pažeidimą, surašys administracinio teisės pažeidimo protokolą, kad siūlymas atsidėkoti vynu yra neteisėtas, o tai atskleidžia jo tyčią padaryti nusikalstamą veiką ir jos kryptį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo E. I. gynėjos advokatės S. Mažeikienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).

6. Nuteistojo E. I. gynėjos kasaciniame skunde ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos faktinės aplinkybės, pateikiant savą liudytojo R. D. parodymų vertinimą, o tai nėra nei bylos apskundimo, nei nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas tokį skundo motyvą nagrinės tik tiek, kiek jis susijęs su baudžiamojo įstatymo taikymu ir BPK reikalavimų laikymusi.

Dėl BPK 20 straipsnio

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, rėmėsi neleistinais tarnybiniais pranešimais, išvadas apie faktines bylos aplinkybes padarė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevertindamas byloje surinktų įrodymų kaip visumos, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį.

7.1. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Įrodymais pripažįstami ir dokumentai (BPK 95, 96 straipsniai); jais laikomi objektai, kuriuose įmonė, įstaiga, organizacija, pareigūnas ar fizinis asmuo tam tikrais ženklais užfiksuoja informaciją, galinčią padėti atskleisti nusikalstamą veiką ir nustatyti su šia veika susijusias aplinkybes. Byloje yra policijos pareigūnų R. D. ir D. K. 2014 m. lapkričio 23 d. tarnybiniai pranešimai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato viršininkui, kuriuose kiekvienas iš jų atskirai raštu praneša apie šioje byloje nagrinėjamą įvykį ir apibūdina įvykio aplinkybes. Policijos pareigūnų R. D. ir D. K. tarnybinių pranešimų duomenys buvo patikrinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklausiant R. D. ir D. K., ištiriant pačius dokumentus, atliekant kitus BPK numatytus veiksmus. Dėl to šių tarnybinių pranešimų duomenys buvo pripažinti įrodymais byloje nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų. Kasacinio skundo teiginiai, esą tarnybiniai pranešimai surašyti tik vieno iš šių policijos pareigūnų, kad nenustatyta, kuris iš jų tai padarė, nepaneigia to, kad tarnybinių pranešimų duomenys suteikia informacijos apie nusikalstamą veiką ir jais galima nustatyti su šia veika susijusias aplinkybes, kad šiuos duomenis galima patikrinti BPK numatytais veiksmais, nes tarnybinius pranešimus pasirašė kiekvienas iš pareigūnų atskirai, o tarnybinių pranešimų duomenys pirmiau nurodytais proceso veiksmais buvo patikrinti nagrinėjant bylą teisme. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad šie duomenys gauti neteisėtu būdu, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus.

7.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK nėra įtvirtinta nuostatų, kad tam tikros faktinės aplinkybės gali būti nustatytos tik tam tikros rūšies įrodymais, kad tam tikri įrodymai turi pranašumą prieš kitus įrodymus. Taigi BPK yra įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495-697/2015, 2K-311-489/2015 ir kt.). Dėl to bylos faktinės aplinkybės, pavyzdžiui, kyšio siūlymas, gali būti įrodinėjamos ne tik pokalbių garso ir vaizdo įrašais, bet ir liudytojų parodymais, dokumentais ir kitais byloje surinktais įrodymais. Svarbu tik tai, kad išvada dėl bylos faktinių aplinkybių būtų padaryta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išvadas dėl E. I. veikos faktinių aplinkybių padarė ištyrę byloje surinktų įrodymų visetą, kurį sudarė liudytojų R. D., D. K., A. G., paskelbti įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu duoti kaltinamojo E. I., liudytojo E. A. parodymai, tarnybiniai pranešimai, administracinio teisės pažeidimo, daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolai ir kiti įrodymai, kurie leido išsamiai ištirti bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai. Visi šie duomenys buvo ištirti nagrinėjant bylą teisme, jie įvertinti atskirai ir palyginant tarpusavyje, vadovaujantis įstatymu. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo motyvai, esą teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies

8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminio apeliacinio skundo argumento, kad pagal teismų praktiką taikant BK 227 straipsnį būtina nustatyti pažado duoti kyšį realumą, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

8.1. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015). Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, pavyzdžiui, gali būti nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą bei tinkamai motyvuoti apeliacinės instancijos teismo priimamą sprendimą apimtis gali keistis atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymų pobūdį, konkretumą, tikslumą, priimamo sprendimo rūšį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-148/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016, 2K-309-507/2016, 2K-177-942/2017).

8.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentą dėl pažado duoti kyšį realumo, pateikdamas dėl to pakankamus teisinius argumentus. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad pasiūlymo pagrįstumą realiomis galimybėmis patvirtina tai, kad siūlyto dydžio suma – 200 Lt – nėra tokia didelė, kad atrodytų nereali, jog E. I. pinigus siūlė žadėdamas juos greitai atvežti, o ne duoti nedelsiant, kad prieš tai jis, nenurodydamas kiekio, siūlė pareigūnams vyno, žadėdamas atvežti jo iš Azerbaidžano, todėl toks jo elgesys sudaro logišką ir nuoseklią jo veiksmų seką. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą neatsakė ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Dėl BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė BK 227 straipsnio 2 dalį, nes nėra nustatyta, kad E. I. pažadas duoti kyšį policijos pareigūnams buvo pagrįstas realiomis galimybėmis, taip pat nenustatyta, kad E. I. suvokė, kad siūlė valstybės tarnautojui kyšį kaip neteisėtą atlygį už neteisėtą valstybės tarnautojo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

9.1. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Dėl to asmens veika kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ne tik tada, kai kaltininkas realiai duoda kyšį, bet ir tada, kai tik pasiūlo ar pažada jį duoti.

9.2. Pagal teismų praktiką kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia įvertinti ne tik tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016). Kadangi papirkimą sudarančios veikos gali pasireikšti vien žodine forma (pažadant, siūlant, susitariant), papirkimą būtina skirti nuo girto asmens siekio bravūriškai pasireikšti aplinkinių akivaizdoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176/2014), nerimtai ar vien emociškai pasakytų žodžių, bendro pobūdžio samprotavimų ir pan.

9.3. Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nėra nustatyta, kad veikos padarymo metu E. I. būtų turėjęs pinigų sumą, kurią siūlė kaip kyšį, nesuteikia pagrindo išvadai, kad E. I. ketinimas papirkti policijos pareigūnus nebuvo realus. E. I. šioje byloje buvo kaltinamas ir nuteistas ne už tai, kad davė kyšį valstybės tarnautojui, bet už tai, kad pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. I., būdamas šalia sustabdyto automobilio, žodžiu pasiūlė valstybės tarnautojams R. D. ir D. K. atvežti vyno, nenurodydamas kiekio, o po to, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už policijos pareigūnų papirkimą, pasiūlė 200 Lt (57,92 Eur) kyšį, nurodęs, kad pinigus greitai atveš, prašydamas, kad E. I. draugas A. G. nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už padarytus administracinius teisės pažeidimus. Byloje nėra duomenų, kad E. I. veikos padarymo metu būtų buvęs neblaivus ir kalbėdamas būtų siekęs bravūriškai pasireikšti, kad, siūlydamas atvežti vyno, o vėliau duoti 200 Lt (57,92 Eur) už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą jo draugui, būtų kalbėjęs nerimtai, dėl kilusių emocijų ir pan. Byloje nustatyta, kad automobilį, kuris buvo sustabdytas policijos pareigūnų, vairavo A. G., o E. I. buvo keleivis, todėl veikos padarymo metu jis nebuvo sulaikytas ir galėjo savo nuožiūra pasirinkti elgesio variantą, tarp jų ir atvežti policijos pareigūnams kaip kyšį pažadėtą pinigų sumą. Be E. I. ir A. G., automobiliu vyko dar du asmenys, su kuriais E. I. bendravo, palaikė draugiškus ryšius, todėl jo galimybė duoti 200 Lt (57,92 Eur) kyšį nebuvo apribota tik jo piniginėje turima pinigų suma. Kolegijos vertinimu, 200 Lt (57,92 Eur) suma nėra tokia didelė, kad nagrinėjamoje situacijoje būtų atrodžiusi nereali ir E. I. apskritai nebūtų galėjęs jos duoti. Kasacinio skundo argumentas, kad E. I. nesuvokė darantis nusikalstamą veiką, nepagrįstas, nes byloje nustatyta, kad, būdamas perspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jis toliau tęsė savo veiksmus, tik jau siūlydamas už jo pageidaujamą policijos pareigūnų elgesį ne vyno, o piniginį atlygį.

9.4. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, kvalifikuodami E. I. veiką pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. I. gynėjos advokatės Snaiguolės Mažeikienės kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Rima Ažubalytė