2020-08-19 Nr. AB-15284-3-61-3-01474-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-440-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01474-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. J.) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. vasario 25 d. raštą Nr. (17.5-40E) R-989 „Dėl skundo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti VMI priimti sprendimą dėl deklaracijos už 2018 m. patvirtinimo.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja praleido terminą skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti, kadangi į teismą kreipėsi tik 2020 m. balandžio 23 d., nors Raštą apskųsti turėjo iki 2020 m. kovo 25 d. (ABTĮ 29 str. 1 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėja termino skundui paduoti praleidimo priežastimis nurodė aplinkybes, kad: Raštą gavo 2020 m. vasario 25 d., o 2020 m. vasario mėnesio paskutinėmis dienomis ir 2020 m. kovo mėnesio pirmomis dienomis dėl ekstremalios padėties šalyje ir viruso plitimo grėsmės kilo problemų susirasti kvalifikuotą teisininką. Keli advokatai pareiškėjai suteikė žodines konsultacijas dėl skundo surašymo, siūlė pareiškėjai arba sudaryti atstovavimo sutartį ir ginčą spręsti per atstovą, arba išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme institucijai skundą ruošti pačiai.

Dėl ypatingai didelių atstovavimo išlaidų pareiškėja nutarė skundą rengti pati ir kreiptis į išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme instituciją. Ruošdama skundą pareiškėja kelis kartus konsultavosi su VMI tarnautojais. Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje pareiškėjos skundas Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) buvo gautas 2020 m. kovo 6 d. Viena VMI darbuotoja patikino pareiškėją, kad suformavus mokestinio ginčo bylą, byla bus perduota Mokestinių ginčų komisijai.

Nors skundą pareiškėja pateikė per pakankamai trumpą laiką, tačiau nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2020 m. kovo 31 d. pareiškėjos skundas nebuvo perduotas Mokestinių ginčų komisijai dėl VMI darbuotojų veiksmų. Visą šį laikotarpį pareiškėja išliko aktyvi ir skambino į VMI, prašydama suteikti informaciją apie jos skundo perdavimą Mokestinių ginčų komisijai. Išaiškėjus, kad pareiškėjos skundas nebuvo persiųstas Mokestinių ginčų komisijai, o VMI apie tai pareiškėjos neinformavo per 5 darbo dienas, taip kaip numatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 7 dalyje, pareiškėja pati tiesiogiai 2020 m. kovo 31 d. skundą elektroniniu paštu ir per elektroninę „Mano VMI“ sistemą pateikė Mokestinių ginčų komisijai.

Pareiškėja 2020 m. balandžio 7 d. gavo Mokestinių ginčų komisijos posėdžio protokolą Nr. PP-58 (7-70/2020), kuriuo skundas paliktas nenagrinėtu dėl to, kad pareiškėjos inicijuojamas ginčas dėl Rašto panaikinimo nėra mokestinis ginčas, todėl nepriklauso Mokestinių ginčų komisijos kompetencijai. Pareiškėjai išaiškinta, kad ji, siekdama apskųsti Raštą, turi kreiptis arba į Vilniaus apygardos administracinį teismą, arba į Lietuvos administracinių ginčų komisiją. Pareiškėja, gavusi šį Mokestinių ginčų komisijos posėdžio protokolą, po 2 dienų, t. y. 2020 m. balandžio 9 d., su skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją.

Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininkas 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 21R-273 (AD-248/03-2020) „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti“ netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Rašto panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Gavusi tokį atsakymą pareiškėja 2020 m. balandžio 23 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, padarė išvadą, kad nors pareiškėja nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2020 m. kovo 31 d. elgėsi aktyviai ir rūpinosi skundo padavimo procesu, tačiau ši aplinkybė niekaip nepaneigia pačios pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kad ji pati pasirinko savo teises ginti be advokato, be teisinės pagalbos. Teismas pažymėjo, kad prašyme tik abstrakčiai nurodyta, kad pareiškėjai iškilo problema gauti advokatų konsultacijas, šio teiginio pareiškėja niekaip nepagrindė. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad ji buvo suklaidinta Rašte nurodytos apskundimo tvarkos, nes joje nėra nurodyta, kokiais teisės aktais pareiškėja turėjo remtis, rengdama skundą dėl Rašto panaikinimo. Teismas akcentavo, kad Rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog Raštas gali būti skundžiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl pareiškėja laisva valia nusprendė kreiptis į kitą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme instituciją – Mokestinių ginčų komisiją. Teismas vertino, kad pareiškėja laisva valia pasirinko skundą pateikti per Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, o ne teikti jį tiesiogiai Mokestinių ginčų komisijai. Be to, prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo nurodytos aplinkybės dėl sudėtingos situacijos šalyje niekaip nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėja laisva valia netinkamai realizavo savo galimai pažeistų teisių gynybą. Teismas vertino, kad nors pareiškėja gavusi Mokestinių ginčų komisijos posėdžio protokolą, kuriame nurodyta, jog skundas turėjo būti pateiktas ne Mokestinių ginčų komisijai, kaip ir buvo nurodyta Rašte, operatyviai pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai, tačiau ji nepagrįstai ilgai, t. y. savaitę, gavusi atsakymą iš Lietuvos administracinių ginčų komisijos, kuri neatnaujino praleisto termino skundui paduoti, delsė kreiptis į teismą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad netinkamas pareiškėjos teisių realizavimas, yra priklausantis nuo pačios pareiškėjos valios, todėl nepripažintinas svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas. Pripažinęs, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl savo pasirinkto elgesio modelio, teismas netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

III. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti ir priimti nagrinėti pareiškėjos skundą.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog terminą skundui paduoti ji praleido dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio modelio. Teismas nevertino aplinkybės, kad termino skundui paduoti praleidimą iš esmės lėmė ne pareiškėjos, o VMI darbuotojų veiksmai (neveikimas) bei aplinkybė, jog dėl ekstremalios padėties šalyje paskelbimo pareiškėjai kilo problemų gauti kvalifikuotą advokato pagalbą. Pareiškėja turi teisinį išsilavinimą, tačiau dėl ypatingai didelių advokato atstovavimo išlaidų nutarė procesinius dokumentus rengti pati ir kreiptis į išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėja nurodo, kad rengdama skundą kelis kartus telefonu konsultavausi su VMI tarnautojais, priimdama pareiškėjos 2020 m. kovo 6 d. skundą VMI kanceliarijos darbuotoja jį patikrino ir patikino pareiškėją, jog suformavus mokestinio ginčo bylą ji bus perduota Mokestinių ginčų komisijai. Pareiškėjai nebuvo užsiminta apie tai, jog pateikiamas skundas yra klaidingai adresuotas, pareiškėja pasitikėjo VMI darbuotojais. Pareiškėjos įsitikinimu, nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2020 m. kovo 31 d. jos skundas nebuvo perduotas Mokestinių ginčų komisijai būtent dėl VMI darbuotojų netinkamų veiksmų. Mano, kad jeigu VMI darbuotojai būtų laikęsi VAĮ 14 straipsnio 7 dalies reikalavimų ir per 5 darbo dienas pranešę apie skundo nagrinėjimo eigą, pareiškėja būtų suspėjusi pašalinti trūkumus ir skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai pateikusi iki 2020 m. kovo 25 d.

Pareiškėja nurodo, kad VMI Rašte nebuvo išaiškinta, kokio Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatomis pareiškėja turi remtis teikdama skundą. Ginčas tarp pareiškėjos ir VMI kilęs dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo, todėl ginčą ji vertino kaip mokestinį ir neįžvelgė skirtumo tarp Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir Mokestinių ginčų komisijos. Teigia, kad tik po to, kai jai akivaizdžiai tapo žinoma ir suprantama skundo padavimo tvarka (po Mokestinių ginčų komisijos 2020 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolo gavimo), pareiškėja operatyviai koregavo skundą, skaitė teismų praktiką, parengė prašymą atnaujinti terminą ir 2020 m. balandžio 9 d. elektroniniu paštu išsiuntė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, tačiau jos prašymas nebuvo tenkintas ir jai teko kreiptis į teismą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėja gavusi atsakymą iš Lietuvos administracinių ginčų komisijos nepagrįstai ilgai, t. y. savaitę, delsė kreiptis į teismą, pareiškėja pažymi, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendime buvo nurodytas 30 dienų apskundimo terminas, o pareiškėja skundą teismui pateikė per šešias dienas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria teismas netenkino jos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. ABTĮ nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 29 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties <...>.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Akcentuotina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatęs, kad pareiškėja praleido VMI 2020 m. vasario 25 d. rašto Nr. (17.5-40E) R-989 „Dėl skundo“ apskundimo terminą, pareiškėjos skundą atsisakė priimti. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytos termino skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėja atskirajame skunde nesutikdama su teismo nutartimi teigia, kad teismas nepagrįstai jos nurodytas priežastis laikė nesvarbiomis, nesudarančiomis pagrindo terminą atnaujinti. Pareiškėja nurodo, kad VMI Rašte nebuvo išaiškinta, kokio Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatomis pareiškėja turi vadovautis teikdama skundą; pareiškėja ginčą su VMI vertino kaip mokestinį ir neįžvelgė skirtumo tarp Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir Mokestinių ginčų komisijos; pareiškėja buvo suklaidinta VMI darbuotojų, kadangi skundą dėl Rašto panaikinimo nusprendė teikti Mokestinei ginčų komisijai per Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, kurios darbuotojai nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2020 m. kovo 31 d. neperdavė jos skundo Mokestinių ginčų komisijai ir neinformavo pareiškėjos apie skundo nagrinėjimo eigą.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėja praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti. Pripažintina ir tai, kad VMI Rašte buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. skundą paduodant per vieną mėnesį Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino skundui dėl VMI Rašto panaikinimo paduoti praleidimo priežastis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog įstatyme nustatytas terminas buvo praleistas dėl pačios pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio skundą paduodant Mokestinei ginčų komisijai per Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Kaip jau buvo minėta, ginčijame Rašte buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog jai nebuvo išaiškintas teisinis reglamentavimas, kuriuo ji turėjo vadovautis teikdama skundą. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos argumentą, kad terminas buvo praleistas dėl VMI darbuotojų veiksmų. Dėl šių argumentų pabrėžtina, kad Rašte nebuvo nurodyta, jog skundas turi būti paduotas per Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, pareiškėja pati pasirinko tokį apskundimo variantą, dėl ko praleido terminą skundu kreiptis į Lietuvos administracinių ginčų komisiją arba Vilniaus apygardos administracinį teismą. Nepripažintina svarbia termino praleidimo priežastimi ir aplinkybė, kad pareiškėja ginčą su VMI vertino kaip mokestinį ir neįžvelgė skirtumo tarp Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir Mokestinių ginčų komisijos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-87/2011, 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010, 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013 ir kt.). Taigi pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių priežasčių, kadangi netinkamai realizavo teisę į teisminę gynybą, ir pati sau sukūrė neigiamas pasekmes, todėl termino skundui neatnaujinimas ir skundo nepriėmimas šiuo atveju nėra teisės į teisminę gynybą ribojimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos išsakytus argumentus dėl praleisto skundui paduoti termino atnaujinimo, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjai laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti VMI Raštą. Kadangi nenustatyta, jog pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, darytina išvada, jog nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl remiantis pareiškėjos atskirojo skundo argumentais pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta. Dėl nurodytų priežasčių atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė