40323c3a-7022-4b97-a9da-e62d239fe6a9 · Å iaulių apygardos administracinis teismas

N U T A R T I S                                          Administracinė byla Nr. I-294-289/2012                                                                                                 Teisminio proceso 3-64-3-00445-2010-2                                           Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 74; (S)                                                                                    ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. kovo 1 d.Šiauliai              Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius, sekretoriaujant Jolantai Miežienei, nedalyvaujant pareiškėjams V.

Å ., R. V., nedalyvaujant atsakovo Å iaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,nedalyvaujant trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų V. Å ., R. V. pateiktus skundus atsakovui Å iaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.             Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:

PareiÅ¡kėjai atitinkamai V. Å . 2010 m. birželio 2 d. bei R. V. 2010 m. birželio 4 d. kreipėsi į Å iaulių apygardos administracinį teismÄ su skundais, kuriais praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo Å iaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį – V. Å . 3233,05 Lt., R. V. 496,91 Lt.              PareiÅ¡kėjai V. Å . bei R. V. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimais.

RaÅ¡ytiniais praÅ¡ymais pareiÅ¡kėjai praÅ¡o bylÄ nagrinėti jiems nedalyvaujant. Teismui pateiktuose skunduose pareiÅ¡kėjai nurodė, kad atsakovas Å iaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau tekste – ir Å iaulių apskrities VPK), apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

PareiÅ¡kėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neiÅ¡mokėti jiems visų priklausančių priemokų už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sÄ lygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymÄ . Teigė, kad skirtingai nuo Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumÄ iki 70 procentų pareiginės algos.

PareiÅ¡kėjai savo praÅ¡ymų reikalavimÄ grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis.              Atsakovo Å iaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašė pareiÅ¡kėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytÄ darbo apmokėjimo tvarkÄ . Teigė, kad Å¡io įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pasak atsakovo, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai.

Atsakovo teigimu, Å iaulių apskrities VPK vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė.             Atsakovas pateiktame atsiliepime taip pat prašė taikyti trejų metų senaties terminÄ Â ir jį skaičiuoti nuo pareiÅ¡kėjų kreipimosi į teismÄ dienos.              Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu.

Teismui pateiktu atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo skundÄ praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 d. nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytÄ darbo apmokėjimo tvarkÄ . Taip pat nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pabrėžė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas Å iaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimÄ pareigÅ«nams, prieÅ¡taravo Konstitucijai, tačiau, atstovo teigimu, prieÅ¡taraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Tokius argumentus atstovas grindė vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003.

Kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigÅ«nams. Todėl, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Å iaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuodamas ir iÅ¡mokėdamasdarbo užmokestį pareiÅ¡kėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.             Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, kuriÄ atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimų nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimais.             PareiÅ¡kėjų R.

V. skundas tenkintinas visiÅ¡kai, V. Å . skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Ginčas Å¡ioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiÅ¡kėjui V. Å . 3233,05 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o R. V. 496,91 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės mėn. 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kai atsakovas Å iaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neiÅ¡mokėjo pareiÅ¡kėjams visos priedų ir priemokų sumos.Pagal byloje esančiÄ medžiagÄ nustatyta, kad pareiÅ¡kėjai V.

Š. ir R. V. skundų pateikimo metu dirbo Šiaulių apskrities VPK. Kaip matyti iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK pateiktų pažymų, pareiškėjui V. Š. neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos sudarė 3233,05 Lt., o R. V. 496,91 Lt. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumų dydžio tarp proceso šalių nėra. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos. Šioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomi Å¡io Ä®statymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos staÅ¾Ä ) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ Ä¯ valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumÄ , kuri negalėjo virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos staÅ¾Ä (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, iÅ¡liko.

Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtÄ Ä®statymo 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t.y. apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ , o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumÄ neįskaitomas Å¡is priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai.

Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ . Konstitucinis Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokomos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ priedų ir priemokų ribÄ .

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose Å¡io įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama. Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiÅ¡kia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ .

Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ , galėjo bÅ«ti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo bÅ«dais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , atsakovas iki Å¡iol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiÅ¡kėjais.

Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku.

Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose.

Nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje yra sÄ lygos kurti naujÄ precedentÄ ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-518/2011).Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Ne.

A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismÄ , kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iÅ¡ tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybÄ , taikydamas ne tik įstatymÄ (plačiÄ ja prasme), bet ir bendruosius teisės principus, taip pat aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiÄ jÄ teisę – KonstitucijÄ .

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismÄ . Asmens teisė kreiptis į teismÄ negali bÅ«ti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi bÅ«ti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglametuoja termino, per kurį turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrÄ jį trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieÅ¡kinio senaties terminų.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintÄ (1 mėnesio) ieÅ¡kinio senaties terminÄ ginčams dėl darbo apmokėjimo sÄ lygų pakeitimo, Å¡ios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dviÅ¡alio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sÄ lygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferÄ . Taigi, nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminÄ skaičiuoti nuo kreipimo į teismÄ dienos.

Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių pažymų apie priskaičiuotÄ ir iÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį (b. l. 5-8), laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiÅ¡kėjui V. Å . nebuvo iÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jam nebuvo iÅ¡mokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. PareiÅ¡kėjas į teismÄ skundu kreipėsi 2010 m. birželio 2 d., todėl pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ trejų metų senaties terminÄ , jis atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemokÄ , susidariusiÄ laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 2 d.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiÅ¡kėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminÄ , tačiau senaties terminas pareiÅ¡kėjo reikalavimams už 2007 m. gegužės mėnesį netaikytinas. Už 2007 m. gegužės mėnesio nepriemokÄ pareiÅ¡kėjas sužinojo 2007 m. birželio mėnesį, todėl dėl Å¡ios dalies nėra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino. IÅ¡ 3233,05 Lt sumos atimtina nepriemokos dalis už 2007 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesius, bet neatimant nepriemokos dalies už visÄ 2007 m. gegužės mėnesį, t. y. 69,11 Lt (b. l. 5).

Bendra pareiÅ¡kėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemokos dalis sudaro 2810,30 Lt (3233,05 Lt - 108,08 Lt - 38,40 Lt - 276,27 = 2810,30 Lt). Tokios teismų praktikos Å¡ios kategorijos bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-506/2012). PareiÅ¡kėjai tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu yra tiesiogiai susiję su Å iaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, t.y. subjektu (pareiÅ¡kėjo darbdaviu), privalančiu mokėti pareiÅ¡kėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigÅ«nų priėmimo į valstybės tarnybÄ bei atleidimo iÅ¡ jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių apraÅ¡ymus, todėl bylose dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys – Å iaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), teismas konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.

Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikÅ¡mės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos. Atsižvelgdamas į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo Å iaulių apskrities VPK sprendimai dėl ne viso darbo užmokesčio iÅ¡mokėjimo laikytinas neįvykdytu atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Atsakovo Å iaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato praÅ¡ymas atidėti sprendimo vykdymÄ , atsižvelgiant į Lietuvos valstybės ir Lietuvos valstybės biudžetinių įstaigų sunkiÄ finansinę padėtį bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, yra tenkintinas ir sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams nuo jo įsiteisėjimo.

                          Teismas, remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTÄ® 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,n u s p r e n d ž i a :             PareiÅ¡kėjo R. V. skundÄ tenkinti ir priteisti pareiÅ¡kėjui iÅ¡ Å iaulių apskrities VPK nesumokėtÄ darbo užmokesčio dalį – 496,91 Lt (keturi Å¡imtai devyniasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡i litai 91 ct.) už laikotarpį nuo 2008-05-01 iki 2008-12-31. PareiÅ¡kėjo V.

Å . skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies ir priteisti pareiÅ¡kėjui iÅ¡ Å iaulių apskrities VPK nesumokėtÄ darbo užmokesčio dalį – 2810,30 Lt (du tÅ«kstančiai aÅ¡tuoni Å¡imtai deÅ¡imt litų 30 ct.) už laikotarpį nuo 2007-05-01 iki 2009-02-28.Sprendimo vykdymÄ atidėti 1 (vieneriems) metams nuo Å¡io sprendimo įsiteisėjimo dienos. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismÄ .

Teisėjas                                                                                                         Virginijus Stankevičius