2018-06-25 Nr. AB-12127-3-61-3-03056-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4336-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03056-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. D. (Y. D.) ir D. D. (D. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. D. (Y. D.) ir D. D. (D. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. D. (Y. D.) ir D. D. (D. D.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-727, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo sprendime išdėstytais argumentais dėl pareiškėjos J. D. grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjų teigimu, aplinkybė, jog pareiškėja yra pripažinta įtariamąja ir ikiteisminis tyrimas užbaigtas kaltinamuoju aktu nereiškia, kad pareiškėja realiai kelia grėsmę viešajai tvarkai. Todėl atsakovas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir neatsižvelgė į pareikštų kaltinimų bei įtarimų visumą, taip pat neįvertino pareiškėjos asmenį charakterizuojančių duomenų, t. y. ar pareiškėja turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teisėtas pajamas, kitas šeimynines aplinkybes ir ryšius, saistančius ją su Lietuvos Respublika. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2013 m., dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, moka visus privalomus mokesčius, neturi įsiskolinimų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina nepilnametį vaiką, kuris nuo 5 klasės lanko mokyklą Lietuvoje ir yra adaptavęsis naujoje aplinkoje, todėl gyvenamosios vietos keitimas neigiamai paveiktų vaiko psichologiją ir turėtų įtakos jo socialiniam saugumui. Pareiškėjų nuomone, atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovas nepagrįstai skundžiamame sprendime nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” nėra 3 darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną, todėl pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nors įmonė realiai vykdo ūkinę veiklą, turi įdarbintą vieną darbuotoją, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja visiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja J. D. 2016 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji yra UAB „(duomenys neskelbtini)” direktorė. Atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, priimtas sprendimas buvo apskųstas teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo atsakovą pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo. Atsakovas, remdamasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis nustatė, kad pareiškėja pripažinta įtariamąja 2015 m. gruodžio 16 d. ikiteisminiame tyrime dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalies ir Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalies, kurie kvalifikuojami kaip sunkūs nusikaltimai, nusprendė, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai jau suteiktas kaltinamosios statusas byloje, todėl leidimas laikinai gyventi panaikintas ne formaliu pagrindu, o duomenimis, pagrindžiančiais nusikalstamą veiką. Atsakovas taip pat nustatė, kad įmonėje nėra 3 visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjos sūnus D. D. prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo mama, t. y. J. D., todėl pareiškėjos sūnaus teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė teisė, o ne sąlyga, kurios pagrindu pareiškėjas galėtų įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pareiškėja J. D. padarė du tyčinius nusikaltimus, t. y. nesunkų nusikaltimą, susijusį su dokumentų klastojimu, ir sunkų nusikaltimą nuosavybei bei turtiniams interesams. Pažymėjo, kad kaltinamasis aktas, kuriuo 2017 m. birželio 1 d. buvo užbaigtas ikiteisminis tyrimas, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

7. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjams išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja J. D. 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, veiklą vykdydama UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat pateikė Ukrainos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą, bendrovės įstatus, duomenis apie bendrovės akcininkus, 2013 m. sausio 16 d. darbo sutartį, patvirtinančią, jog pareiškėja yra įmonės komercijos direktorė.

Migracijos departamentas 2016 m. gegužės 4 d. gavo Policijos departamento 2015 m. gegužės 3 d. raštą dėl pareiškėjos grėsmės viešajai tvarkai, kuriame pranešama, kad patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nustatyta, kad 2015 m. spalio 23 d. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio „Sukčiavimas“ 2 dalį, apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, kuriame pareiškėja pripažinta įtariamąja. 2015 m. lapkričio 23 d.

Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu jai paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Pareiškėjai inkriminuojama nusikalstama veika pagal Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 5 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Taip pat rašte nurodyta, kad pareiškėjai 2015 m. sausio 29 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio „Nustatyto greičio viršijimas“ 3 dalį, 2015 m. rugsėjo 24 d. ji buvo nubausta pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1245 straipsnį „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas“.

Policijos departamentas 2015 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 5-S-3925 nustatė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsme viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas 2016 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-881(00155; 00156), kuriuo atsisakė pakeisti Ukrainos piliečiams J. D. ir D. D. leidimus laikinai gyventi. Migracijos departamentas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjų skundą po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, įvertinęs Policijos departamento pateiktus duomenis, nustatė, kad 2015 m. spalio 23 d.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį „Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“, nes pareiškėja kaltinama pagaminusi netikrą dokumentą, suklastojusi tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo bei 184 straipsnio 2 dalį „Turto iššvaistymas“, nes pareiškėja kaltinama iššvaisčiusi jai patikėtą ar jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

Tuo pagrindu pareiškėja 2017 m. gegužės 16 d. pripažinta įtariamąja, 2017 m. birželio 1 d. ikiteisminis tyrimas užbaigtas kaltinamuoju aktu ir byla perduota į teismą. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl bendrovėje dirbančių darbuotojų.

8. Teismo nuomone, Vilniaus apygardos teismui baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-190/2018 nepriėmus nuosprendžio, kuriuo kaltinamajame akte išdėstytos aplinkybės bei nurodyti kaltinimai pareiškėjai būtų pripažinti teisėti bei pagrįsti, nėra pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

9. Teismas nustatė, kad bendrovėje jau nuo 2016 m. spalio 26 d. nėra dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Teismas pažymėjo, kad neatitikimas imperatyviems teisės aktų nustatytiems reikalavimas tęsiasi ilgiau nei metus, todėl pareiškėja, realiai vykdydama bendrovės veiklą, turėjo ir galėjo imtis aktyvių veiksmų pašalinti minėtą pažeidimą ir įdarbinti naujus darbuotojus bendrovėje. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutaryje administracinėje byloje Nr. eA-4908-756/2017, buvo pabrėžtas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvumas.

10. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjai J. D. pagrįstai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sprendė, kad jos sūnui (pareiškėjui) D. D. suteikta teisė gyventi Lietuvoje yra išvestinė iš pareiškėjai suteiktos teisės, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 11. Pareiškėjai J. D. (Y. D.) ir D. D. (D. D.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą panaikinant atsakovo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (15-01)31-727.

12. Pareiškėjai skunde dėsto bylos eigos aplinkybes. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas atsižvelgus ne į visas bylos aplinkybes.

13. Pareiškėjų teigimu, teismas turėjo atsižvelgti į visus reikalavimus, įtvirtintus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir vertinti vieno reikalavimo neįgyvendinimą kitų aplinkybių kontekste. Be to, nuo pirmojo Migracijos departamento priimto sprendimo atsisakyti pakeisti leidimus laikinai gyventi praėjo beveik du metai, per šį laikotarpį pasikeitė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija ir nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančiame įstatyme numatyta, jog leidimas gyventi išduodamas užsieniečiui jeigu jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

14. Pareiškėjų nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka visus nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o ne remtis tik Migracijos departamento pateiktomis išvadomis, kurių vienoje dalyje pakartotinai nagrinėjant pareiškėjų prašymus remiamasi Policijos departamento naujai 2017 m. rugpjūčio 7 d. pateiktais duomenimis, kitoje dalyje vertinant ar nebuvo pateikti tikrovės neatitinkantis duomenys nagrinėja tik 2016 m. surinktus dokumentus.

15. Pareiškėja J. D. pažymi, kad ji kartu su pareiškėju (sūnumi) Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2013 metų ir iki 2016 metų buvo išduodami leidiniai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorei. Bendrovė vykdo veiklą, neturi įsiskolinimų Sodrai, vykdo mokestines prievoles. Pareiškėja Lietuvoje turi pastovią gyvenamąją vietą, augina nepilnametį vaiką, kuris lanko gimnaziją. Baudžiamojoje byloje, kuri su kaltinamuoju aktu yra perduota į teismą, pareiškėjai yra paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Todėl susiklostė situacija, kuomet užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pačiu metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad pareiškėjas D. D., gyvenantis su motina (pareiškėja), neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali prarasti galimybę toliau lankyti gimnaziją.

16. Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Trečiasis asmuo nurodo, kad palaiko atsakovo poziciją, o teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą. Pažymi, kad nors pareiškėja akcentuoja ir deklaratyviai nurodo, jog atitinka visus Įstatymo 2017 m. sausio 1 d. redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tačiau nepasisako dėl kitų teisės aktuose keliamų reikalavimų. Būtent Policijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustatė, jog pareiškėja, būdama bausta už administracinius nusižengimus ir turinti vieną galiojančią nuobaudą bei būdama įtariama padarius sunkų (Baudžiamojo kodekso 184 str. 2 d.) bei nesunkų (Baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d.) nusikaltimus, kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Pareiškėja šių aplinkybių neginčija. Policijos departamento išvada, kurios pagrindu ir buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas, yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo naikinti ir skundžiamą sprendimą.

18. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir atnaujinti atsiliepimo į apeliacinį skundą terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

20. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų skundas, teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsisakymo pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, pateiktame apeliacinės instancijos teismui 2018 m. birželio 19 d., be kita ko, prašo atnaujinti atsiliepimo į apeliacinį skundą terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 139 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas išsiunčia proceso dalyviams apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per keturiolika kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašų gavimo pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neatnaujina atsakovui termino atsiliepimui į apeliacinį skundą paduoti, kadangi atsakovas praleido šį terminą daugiau kaip mėnesį, atsakovas yra atstovaujamas profesionalių darbuotojų, taigi jo nurodyta termino praleidimo priežastis (t. y. nepakankamas darbuotojų skaičius Teisės skyriuje) yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažinta svarbia, nuo atsakovo valios nepriklausančia priežastimi, dėl kurios būtų teisinis pagrindas atnaujinti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą paduoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-359-261/2018). Dėl nurodytų aplinkybių atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą yra nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (ABTĮ 138 str. 3 d. 1 p.).

23. Skundžiamu sprendimu teismas padarė išvadas, kad nėra pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi pareiškėjos J. D. atžvilgiu dar nėra priimto nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-190/2018, tačiau atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktus, nes nuo 2016 m. spalio 26 d. bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Pareiškėjai apeliaciniame skunde neginčija aplinkybes, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nėra dirbančių trijų asmenų, todėl dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Tačiau, pareiškėjų nuomone, atsakovas ir teismas turėjo vadovautis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia nuo 2017 m. sausio 1 d. (pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka visus reikalavimus ir nėra reikalaujama, kad įmonėje dirbtų ne mažiau kaip 3 darbuotojai), be to, pareiškėja J. D. Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2013 m., o jos sūnus D. D. į Lietuvos Respubliką atvyko šeimos susijungimo tikslu ir yra savo aplinkoje adaptavęsis.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nes priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, ir pareiškėjai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

25. Taigi pareiškėjai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nurodydami aplinkybę, kad šiam ginčui turi būti taikoma Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įgaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., pagal kurią, pareiškėjų nuomone, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka visus šio straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. bendrovė realiai vykdo ūkinę veiklą, turi darbui pritaikytas patalpas, įdarbintą vieną darbuotoją, kuriam mokamas darbo užmokestis, neturi įsiskolinimų Sodrai, moka privalomus mokėti mokesčius).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3758-822/2018).

27. Šiuo atveju ginčijamas Migracijos departamento sprendimas atsisakyti pareiškėjams išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal pareiškėjos J. D. 2016 m. gegužės 9 d. prašymą ir 2018 m. gegužės 10 d. prašymą (dėl savo nepilnamečio sūnaus D. D., (duomenys neskelbtini) piliečio, gimusio (duomenys neskelbtini)) pakeisti jiems leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prašymus, paduotus iki 2017 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju turėjo būti taikyta Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., yra nepagrįsti.

28. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

29. Dėl nurodyto teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taigi ši bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Pažymėtina, kad minėtoje teisės normoje nurodytos sąlygos (reikalavimai) yra privalomos visos, o ne alternatyvios. Todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad nėra reikšminga, jog įmonė neatitinka vieno kriterijaus, kurio neliko nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojusioje minėtos normos redakcijoje, nes įmonė atitinka visus kitus reikalavimus.

30. Pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94).

31. Teisėjų kolegija nurodytu aspektu pažymi, kad tiek pareiškėja, tiek ir jos sūnus (pareiškėjas) yra Ukrainos Respublikos piliečiai, todėl šeiminiai santykiai ir ryšiai gali būti sėkmingai toliau plėtojami kilmės valstybėje. Be to, pareiškėja Lietuvoje gyvena ir veiklą vykdo nuo 2013 m. (pirmas leidimas jai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas nuo 2013 m. liepos 5 d.), jos nepilnametis sūnus (pareiškėjas) D. D. Lietuvoje taip pat gyvena nuo 2013 m., todėl sociologiniu požiūriu nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai integravosi į šios šalies visuomenę, o šeiminiai ryšiai, sietini su Lietuvos Respublika, yra pakankamai glaudūs ir stiprūs. Taigi jie nelaikytini ilgalaikiais gyventojais (migrantais) 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijos Nr. Rec(2000)15 „Dėl ilgalaikių migrantų gyvenimo saugumo“ prasmėmis.

32. Pažymėtina, kad pareiškėjas D. D. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad į Lietuvos Respubliką atvyko šeimos susijungimo tikslu, t. y. gvyenti su motina (pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turį leidimą gyventi). Taigi šiuo atveju teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjai J. D. pagrįstai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sprendė, jog jos sūnui suteikta teisė gyventi Lietuvoje yra išvestinė iš pareiškėjai suteiktos teisės, taigi Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui D. D. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjai nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

33. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neatsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, kadangi iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, analizavo visus pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Todėl konstatuotina, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, o pareiškėjų nurodyti teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjai atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir šio Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3586-525/2018).

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

36. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Vadovaujantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų J. D. ir D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsisakyti atnaujinti terminą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimui į pareiškėjų apeliacinį skundą paduoti, atsisakyti priimti šį atsiliepimą į apeliacinį skundą ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė