2016-04-06 Nr. AB-7572-3-63-3-00226-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-39-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00226-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. prašymą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 4), prašydamas atnaujinti terminą dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelis J. G. iki turto nacionalizacijos buvo 19,77 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas. Pareiškėjo tėvas S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. padavė prašymą Plungės rajono Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai dėl jo tėvo J. G. žemės grąžinimo. Jam ne vieną kartą ir paskutinį kartą pareiškėjui J. G. 2011 m. vasario 9 d. buvo atsakyta, kad duomenų apie J. G. valdytą žemę nėra. Pareiškėjo tėvas S. G., būdamas silpnos sveikatos, netekęs vilties, patikėjęs buvusių agrarinės reformos darbuotojų atsakymais, surasti naujų archyvinių dokumentų nebandė. Nurodė, jog pareiškėjas žinojo, kad jo tėvas ir senelis J. G. turėjo žemės minėtu adresu, todėl pradėjo ieškoti archyvuose dokumentų, patvirtinančių žemės savininkus. 2011 m kovo mėnesį pareiškėjas gavo dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, jog J. G. (duomenys neskelbtini), savininko teisėmis turėjo 19,77 ha žemės. 2011 m. balandžio 26 d. pareiškėjas atsakovui pateikė archyvinius dokumentus bei tėvo mirties ir savo gimimo liudijimus, prašydamas atkurti nuosavybės teises į senelio J. G. turėtą žemę. Pareiškėjo vertinimu, terminas dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę, praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi duomenys apie turėtą pareiškėjo senelio žemę gauti tik neseniai. Be nurodytų dokumentų pradėti nuosavybės teisių į išlikusį turėtą turtą atkūrimą atsakovas nesutiko. Be to, įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) agrarinės reformos tarnybos turėjo kreiptis į archyvus dėl buvusių žemės savininkų sąrašų gavimo, nes be jų jos nebūtų galėjusios vykdyti nuosavybės atkūrimo darbų bei informuoti gyventojus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu (I t., b. l. 55–59) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas analizavo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, nutartys administracinėse bylose Nr. A63-529/2009, Nr. A146-772/2009, Nr. A444-255/2010) suformuotomis taisyklėmis, jog praleisti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą Nr. 402 Plungės rajono Stalgėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. G. 13 ha ploto turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodytas pretendentas S. G., kitų pretendentų prašyme nėra įrašyta. S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Stalgėnų apylinkės agrarinės tarnybos pažyma ir 1998 m. lapkričio 25 d. Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma buvo informuotas, jog reikia kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes pats teigė, jog „G.

J. užrašė 12,00 ha žemės G. A. su sąlyga, kad išmokės dalį, o A. to nepadarė“, tačiau nepateikti tai patvirtinantys įrodymai. 1998–2004 metais nebuvo gautas S. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, susijusio su nuosavybės teisių atkūrimu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog Lietuvos archyvų departamentas 1995 m. spalio 3 d. raštu Nr. T-278-G į S. G. 1994 m. balandžio 8 d. prašymą, adresuotą Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai, nurodė, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J.

G. gimimo ir mirimo metus, įpėdinius, patikslinti tėvo vardą, nurodyti žmonos vardą ir mergautinę pavardę bei giminystės ryšius su B. G. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo tėvas nuo to laiko nebandė ieškoti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pabrėžęs, kad vien tik nežinojimas apie tam tikras faktines aplinkybes nėra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti.

Nesusidūrimas su nekilnojamojo turto tvarkymo klausimais pats savaime nelaikomas svarbia termino paduoti skundą praleidimo priežastimi, nes negalėdami patys realizuoti savo teisių pareiškėjai turi galimybę pasitelkti atstovą – kvalifikuotą teisininką. Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybinės institucijos neturi teisinės pareigos pareiškėjui teikti tam tikrą informaciją, reikiamą informaciją pareiškėjas galėjo sužinoti pats kreipdamasis į kompetentingas valstybės institucijas. Teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti už įstatymais apibrėžtų klausimų sprendimą laiku bei tinkamai.

Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009).

Teismas nurodė, jog šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos, priešingai, pareiškėjas skunde pripažįsta, kad iš tėvo kalbų jis žinojo, jog jo senelis J. G. turėjo žemės nurodytu adresu, tačiau nepadėjo tėvui rinkti reikiamų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui, pats prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsakovui pateikė 2011 metais. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog pareiškėjas ir jo tėvas, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui.

Informacijos stoka, faktinių aplinkybių nežinojimas, kai pats asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises ir interesus, nesidomi ir neišsiaiškina reikšmingų faktų, tėra subjektyvi, nuo paties asmens valios priklausanti priežastis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė rašytinių įrodymų ar teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo senelis J. G. iki turto nacionalizacijos buvo žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas. Telšių apskrities (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos kopijoje, patvirtintoje 1939 m. kovo 17 d., žemės savininku nurodytas A.

G., turėjęs 18,32 ha žemės, todėl, kad jis ir yra J. G. įpėdinis, nurodytas 1937 m. spalio 29 d. „kiekvieno savininko valdomos žemės plotų paskelbimo protokole“. Pažymėjo, jog vėlesnis dokumentas pakeičia ir patikslina ankstesnįjį. Pabrėžė, jog, remiantis šiuo dokumentu ir pareiškėjo pateiktais giminystės ryšius patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į A. G. priklausiusį žemės sklypą.

III. Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjui terminą dokumentams pateikti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi (I t., b. l. 88–93) pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo tėvas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku, tačiau praleido terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, jog Lietuvos archyvų departamentas 1995 m. spalio 3 d. raštu Nr. T-278-G į S. G. 1994 m. balandžio 8 d. prašymą, adresuotą Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai, nurodė, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J. G. gimimo ir mirimo metus, įpėdinius, patikslinti tėvo vardą, nurodyti žmonos vardą ir mergautinę pavardę bei giminystės ryšius su B.

G. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas nuo to laiko būtų pateikęs nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, jog įstatymų leidėjas dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgą (12 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu.

Todėl minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Teismas nurodė, jog LVAT 2007 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-870/2007 pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo.

Ir, priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl teismas tiek pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą, tiek apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, egzistavusių po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėjo. Nurodė, jog pagal LVAT praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (LVAT 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009).

Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (LVAT 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Teismas pažymėjo, jog teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė iki 2011 metų pradžios nežinojęs apie tai, kad pareiškėjo tėvas S. G. nuo 1993 metų siekė atkurti nuosavybės teises, o jo tėvas terminą buvo galbūt praleidęs dėl to, jog buvo suklaidintas tuometinio Stalgėnų žemėtvarkos skyriaus darbuotojų, kad jam žemė nepriklauso ir jis turi kreiptis į teismą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjo nurodytos terminų praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjo ir jo tėvo subjektyviu situacijos vertinimu bei jų pačių subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis.

Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomas galimas institucijų suklaidinimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjo tėvas nepasinaudojo teisės aktais nustatyta tvarka ginti galbūt pažeistą teisę, nors tokią galimybę turėjo. Pagal LVAT praktiką nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti. Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys, kurios siejamos su jo paties elgesiu, nėra reikšmingos, nes terminą dokumentams pateikti praleido pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą S. G.

Todėl vertintinos tik tos aplinkybės, kurios sukliudė laiku pateikti dokumentus S. G., nes jis mirė jau pasibaigus terminui dokumentams teikti. Kadangi pareiškėjas teismui nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl objektyvių, nuo pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą valios nepriklausančių aplinkybių, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus bei pareiškėjo nurodytas termino praleidimo aplinkybes ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjui įstatymų nustatyto termino nuosavybes teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti.

V. Pareiškėjas prašymu dėl proceso atnaujinimo, pateiktu 2012 m. balandžio 13 d., (I t., b. l. 97) prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (I t., b. l. 102-109) pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Proceso administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 neatnaujino.

Pareiškėjas prašymu dėl proceso atnaujinimo, pateiktu 2015 m. vasario 12 d. (I t., b. l. 112–118), prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi (I t., b. l. 184–191) pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Proceso administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 neatnaujino.

Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 1 d. (pagal spaudą ant voko) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 (II t., b. l. 1–2). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi (II t., b. l. 12–17) pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Proceso administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 neatnaujino.

VI. Pareiškėjas 2016 m. vasario 19 d. (pagal spaudą ant voko) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia, pasak jo, ypač svarbių įrodymų atsiradimu. Nurodo, kad 1986 m. jo tėvo S. G. sodyboje (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, sudegė gyvenamasis namas. Namo atstatymas truko apie 10 metų. Šiuose darbuose dalyvavo ir jis. 1994 m. galutinai pablogėjo tėvo sveikata, prireikė klausos aparato, (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo mama bei S. G. žmona, tėvo sveikata dar labiau pablogėjo. 1997 m. pareiškėjo tėvą ištiko mikroinfarktas. 1998 m. atimta gimtinės sodyba su mišku ir žeme, kurią žemėtvarka pardavė kitiems. Pareiškėjo manymu, šios nelaimės ir sveikatos sutrikimai yra pakankamai svarbūs įrodymai, kad tėvas iki 1998 m. nesugebėjo baigti atsiimti žemę. Pareiškėjas nurodo, kad jis šiuos faktus buvo užmiršęs, todėl negalėjo pateikti kaip įrodymus teismams nuo 2010 m. Juos prisiminė tiktai 2015 m. Pareiškėjas nuo 1990 m. yra Lietuvos kariuomenės karininkas. 1991 m. dalyvavo Lietuvos Parlamento ir kitų objektų gynybose. Buvo sužeistas (garsiniai smūgiai). Nuo 1999 m. serga (duomenys neskelbtini) ligomis. Dėl šių sveikatos problemų nuo 2001 m. jis atsargoje. Šiuo metu vėl serga – turi nepakeliamų skausmų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) problemos. Nesusitaikęs su žemės praradimu, 2011 m. pradėjo teismų maratoną, 2014 m. su prašymu suteikti informaciją kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centrą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą. 2014 m. su prašymu kreipėsi į Registrų centrą ir teisingumo ministrą, 2015 m. sausio 19 d. gavo Telšių apskrities viršininko įsakymus ir sprendimus, sužinojo apie savo teisės pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VII. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Pareiškėjas pateiktu prašymu siekia, kad būtų atnaujintas procesas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 pagal jo prašymą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę.

Pagal ABTĮ 159 straipsnį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tokiu atveju, jeigu paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.

Asmuo, siekiantis administracinėje byloje atnaujinti procesą, turi pateikti akivaizdžių ir konkrečių argumentų dėl kurio nors iš įstatyme nurodytų dvylikos proceso atnaujinimo pagrindų buvimo. Jeigu asmuo tokių argumentų ar įrodymų nepateikia, procesas negali būti atnaujinamas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012, prašyme nenurodė jokio konkretaus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyto pagrindo. Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų motyvavimo aspektu, galima teigti, kad pareiškėjas prašyme nurodytas aplinkybes iš esmės vertina kaip sudarančias pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka naujai paaiškėjusioms aplinkybėms keliamų kriterijų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jau net tris kartus kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 įvairiais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 153 str. 2 d. 2, 3, 4, 10 p.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikdamas paskutinį 2015 m. gruodžio 1 d. prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės) pagrindu, prašymą grindė tų pačių svarbių įrodymų atsiradimu (tomis pačiomis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis), t. y. pareiškėjas esminėmis aplinkybėmis nurodė 1986 m. tėvo S. G. sodyboje kilusį gaisrą, jo sveikatos problemas, Telšių apskrities viršininko sprendimus, todėl dėl šių aplinkybių vertinimo jau buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-14-492/2016.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs paskutinį 2015 m. gruodžio 1 d. pareiškėjo prašymą, 2016 m. vasario 3 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių požymių.

Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo, jis siekia, kad būtų iš naujo peržiūrėta ši administracinė byla. Tačiau ABTĮ IV skyriuje numatyta proceso atnaujinimo galimybė nereiškia, jog procesas administracinėje byloje turi būti atnaujinimas ir byla iš naujo peržiūrima visais atvejais, kai tik to pageidauja suinteresuoti asmenys. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismo sprendimų vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais ir negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1191/2012 pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. prašymą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė