P-552-174-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P552–174/2012

Teisminio proceso Nr. 6-61-3-02426-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2435/2011 pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Dejusta“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. M. skundu (b. l. 1-4), kurį patikslino (b. l. 16-18), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VDI Vilniaus skyrius) 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SD-9862 ir Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (25) SD-14201.

Nurodė, kad 2003 m. spalio 31 d. tarp jos vyro S. M. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dejusta“ buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 69. 2008 m. balandžio 8 d. sutuoktinis išvyko į komandiruotę bendrovei priklausančiu automobiliu su puspriekabe. 2008 m. balandžio 20 d. buvo rastas negyvas UAB „Dejusta“ automobilio kabinoje Rusijos Federacijoje. Pažymėjo, kad jos vyras buvo draustas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir mokėjo šio įstatymo nustatyto dydžio įmokas, buvo komandiruotėje, vairavo transporto priemonę ir mirė darbo metu bendrovės automobilyje. Manė, kad VDI Vilniaus skyrius nesilaiko teisės aktų reikalavimų, o jo 2008 m. gegužės 26 d. išvada pažeidžia pareiškėjos teises ir interesus. Nurodė, kad VDI atliko formalų patikrinimą dėl įvykio bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymėjo, kad UAB „Dejusta“ rimtai ir atsakingai nežiūrėjo, kad S. M. buvo pervargęs, neišsimiegojęs ir patyrė didelę įtampą. Šios komandiruotės pasekmės buvo lemtingos – sutuoktiniui išsivystė širdies liga, dėl ko jį ištiko mirtis darbo vietoje. Manė, kad tai susiję su užduoties vykdymu ir yra nelaimingas atsitikimas darbe.

Atsakovas VDI Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 132-133) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės sveikatos apsaugos įmonės „Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuras“ nustatė, kad S. M. mirties priežastis – ūminis koronarinis nepakankamumas – asmens liga, nesusijusi su darbu, o ne priežastys, susijusios su nelaimingu atsitikimu darbe. Nurodė, kad VDI Vilniaus skyriaus išvadų teisėtumą patvirtina ir Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra nutarime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, pažymėdama, kad nebuvo pažeisti jokie darbų saugos ir sveikatos darbe reikalavimai. Teigė, kad S. M. privalomi sveikatos tikrinimai buvo atliekamai laikantis nustatyto periodiškumo. Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centro išduotoje vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininėje pažymoje, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d., dėl sveikatos būklės apribojimų dirbti vairuotoju ar draudimų taip pat nenurodyta, o galutinė išvada – vairuoti gali.

Atsakovas VDI atsiliepimu į skundą (b. l. 137-139) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas prie nelaimingų atsitikimų darbe. Nurodė, kad darbuotojo liga ad hoc nėra ir negali būti susijusi priežastiniu ryšiu su darbuotojo vykdytomis darbinėmis funkcijomis, kadangi nelaimė dėl ligos darbuotoją galėjo ištikti bet kokiu momentu. VDI tyrimo metu negavo duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų traumuotas ir dėl to mirė. Teigė, kad remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12 punktu, Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi bei Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 2 straipsnio 20 dalies nuostatomis, VDI Vilniaus skyrius 2008 m. gegužės 22 d. surašė informacinę kortą (laisvos formos aktą) ir įvykio tyrimą nutraukė. Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas nusprendė, kad VDI Vilniaus skyriaus veiksmai buvo teisingi, pagrįsti ir teisėti bei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu, 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (25) SD-14201 administracinę procedūrą baigė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dejusta“ atsiliepimu į skundą (b. l. 141-144) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad UAB „Dejusta“ dirbęs S. M. buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, taip pat darbdavio iniciatyva ir sąskaita darbuotojas buvo apdraustas papildomais draudimais, tačiau vien sveikatos draudimo ar papildomų draudimo sutarčių sudarymo fakto nepakanka tam, kad įvykis būtų laikomas nelaimingu atsitikimu darbe. Pažymėjo, kad VDI atlikto nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo eigoje buvo nustatyta, kad S. M. mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu. Manė, jog pareiškėjos teiginiai, kad S. M. mirtis įvyko dėl darbe išsivysčiusios ligos, yra abstraktaus pobūdžio bei nepatvirtinti jokiais leistinais įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 174-178) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, DSSĮ 2 straipsnio 20 dalimi, Nuostatų 12 punktu, Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės sveikatos apsaugos įmonės „Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuro“ Nevelsko tarprajoninio teismo medicinos skyriaus teismo medicinos eksperto Č. S. J. išvadomis, bei konstatavo, kad vien tas faktas, jog S. M. mirė komandiruotės metu įmonei priklausančiame automobilyje, neapsprendžia to, kad jis mirė dėl ligos, susijusios su darbu. Nurodė, kad S. M. sveikata, laikantis nustatyto periodiškumo, buvo patikrinta 2007 m. sausio 25 d., sveikatos būklės sutrikimų dėl darbo pobūdžio nustatyta nebuvo, konstatuota, kad S. M. gali dirbti. Pažymėjo, kad vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininėje pažymoje, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d., buvo nurodyta, kad S. M. gali vairuoti transporto priemones, bei jokių apribojimų dėl vairavimo nustatyta nebuvo. Konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog UAB „Dejusta“ buvo sudariusi S. M. blogas darbo sąlygas, kad iš S. M. buvo nusiskundimų dėl darbinės veiklos sunkumų, netinkamo poilsio režimo ar pan. Teismas rėmėsi 2003 m. spalio 31 d. darbo sutarties Nr. 69 nuostatomis, kur S. M. buvo nustatyta normali, įprasta darbo savaitės trukmė – 40 valandų, nustatė, jog nukentėjusysis buvo instruktuotas saugiai dirbti, todėl pareiškėjos versiją, jog nelaimingą atsitikimą darbe lėmė S. M. pervargimas, neišsimiegojimas, didelė įtampa, nenormalus darbo krūvis, vertino kritiškai. Kitų kenksmingų ar pavojingų veiksnių, galėjusių lemti nelaimingą atsitikimą, teismas nenustatė. Teismas nurodė, jog byloje nėra neginčijamų duomenų, kad buvo kitos, nei nustatė atsakovai, S. M. mirties priežastys, todėl konstatavo, kad tiek VDI Vilniaus skyrius, tiek VDI pagrįstai sprendė, jog S. M. mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, bei pagrįstai nesurašė N-1 formos akto.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje pažymėjo, kad vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 14 dalimi, profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Pastebėjo, kad šiuo atveju rašytinių įrodymų, liudijančių, kad sveikatos priežiūros specialistai, į kuriuos nuo 2004 m. kreipėsi S. M., jam įtarė profesinę ligą, į bylą nepateikta. Taip pat nėra jokių faktinių duomenų, rodančių, kad privalomų sveikatos patikrinimų metu S. M. buvo diagnozuotas susirgimas, kuriam esant draudžiama vairuoti transporto priemones, apie UAB „Dejusta“ daromus darbo įstatymų pažeidimus jis VDI irgi nepranešė. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo tikslas yra nustatyti jo ryšį su darbu (Nuostatų 7 p.). Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, be kita ko paminėdama būtinybę tikslinti ligos diagnozę ir ligą sukėlusias priežastis, iš esmės nesutinka su Rusijos Federacijos Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuro Nevelsko tarprajoninio teismo medicinos skyriaus teismo medicinos eksperto atlikta mirusiojo ekspertize, kurios pagrindu išduotas S. M. mirties liudijimas, tačiau abejodama sutuoktinio mirties priežastimi, savalaikių teisinių veiksmų nesiėmė. Nustatė, jog Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. birželio 12 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo skundžiamas, informacijos į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas pareiškėjos atstovas kreipėsi tik 2011 m. kovo mėnesį. Teismo vertinimu, tai rodo, kad praėjus dvejiems metams nuo įvykio (2010 m. birželio 21 d.) M. M. apsisprendė ginčyti VDI Vilniaus skyriaus 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SD-9862 neturėdama jokių naujų duomenų apie S. M. mirčiai reikšmingas aplinkybes. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vidiniu įsitikinimu, nei pirmosios instancijos teismui, nei VDI, kurios teritorinis skyrius savo kompetencijos ribose ištyręs ir įvertinęs mirtino nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis pripažino, kad nėra ryšio tarp S. M. darbo sąlygų ir jį ištikusios ūmios širdies ligos, nebuvo objektyvaus pagrindo nurodyti atlikti pakartotinį tyrimą.

IV. Pareiškėja M. M. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A502-2435/2011. Prašyme nurodo, kad 2012 m. gegužės 23 d. pareiškėjos atstovas iš Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros gavo dokumentus, susijusius su S. M. mirties priežasties nustatymu. 2008 m. balandžio 22 d. nutarime dėl atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą yra minimas medicinos eksperto S. E. Čukino išrašas iš akto Nr. 96, kuriame nurodyta mirties priežastis – ūminis apsinuodijimas anglies monoksidu, tuo tarpu VDI disponavo preliminariu medicininiu mirties aktu Nr. 96, kuriame nurodyta mirties priežastis – ūminis koronarinis nepakankamumas. Teisminio nagrinėjimo metu į šio itin svarbaus bylai dokumento preliminarų pobūdį. 2008 m. balandžio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota, kad automobilio Mercedes, valstybinis Nr. COR453 kabinoje rastas S. M. lavonas, pilnai išdegęs primusas, apdegęs puodas. Pareiškėjos manymu, esant prokuratūros dokumentuose užfiksuotai kitai mirties priežasčiai, nei nurodyta darbo inspekcijos akte, darbo inspekcijos išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir teisingomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., administracines bylas Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (žr., pvz. administracines bylas Nr. P438-104/2010, Nr. P502-187/2010). Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr., pvz., administracines bylas Nr. P143-160/2009, Nr. P662-80/2010).

Pareiškėja savo prašymą atnaujinti procesą grindžia iš Rusijos Federacijos gautais dokumentais : 2008 m. balandžio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, 2008 m. balandžio 22 d. nutarimu dėl atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą bei 2008 m. balandžio 22 - gegužės 7 d. medicinos tyrimo aktu, kuriuose užfiksuotos faktinės aplinkybės, kad S. M. mirė dėl ūminio apsinuodijimo anglies monoksidu, kad jo automobilio kabinoje rastas ant užgesusio primuso stovintis apdegęs puodas. Konstatuotina, kad šios aplinkybės realiai egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo posėdžių protokolų, pareiškėjai apie šiuos dokumentus ir juose užfiksuotas aplinkybes anksčiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma, tyrimą atlikusi VDI šių dokumentų neturėjo ir nepareikalavo, juose užfiksuotų aplinkybių netyrė. Pareiškėjos atstovas į Rusijos Federacijos tardymo institucijas savarankiškai kreipėsi 2011 m. kovo 28 d., bet atsakymo nesulaukė, todėl pakartotinai į Rusijos Federacijos generalinę prokuratūrą kreipėsi 2012 m. kovo 16 d. Apie šias aplinkybes pareiškėja sužinojo 2012 m. gegužės mėnesį, kai Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra atsiuntė pareiškėjos advokatui aukščiau minėtus dokumentus, t.y. jau įsiteisėjus teismo sprendimui .

S. M. mirties priežastis gali turėti esminės reikšmės šiai bylai, nes ūminis apsinuodijimas anglies monoksidu , įvertinus bylos aplinkybių visumą, gali būti laikomas nelaimingu atsitikimu, susijusiu su darbu. Taigi, žinant tikrąją S. M. mirties priežastį, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Tam būtina įvertinti naujai pateiktus dokumentus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Esant tokioms aplinkybėms, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu ir byla perduotina nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. M. prašymą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2435/2011 pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Dejusta“ dėl sprendimų panaikinimo ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius