2025-01-08 Nr. AB-319-3-61-3-05049-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-27-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05049-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo dalies panaikinimo (pareiškėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Topo grupė“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, atsakovas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. S-2024/113 (7-2024/79) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria panaikinta VMI 2024 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. (21.222 Mr)-FR0682-126 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas) dalis dėl nurodymų uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Topo grupė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) sumokėti į biudžetą 102 816 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir su juo susijusias sumas, ir ši UAB „Topo grupė“ skundo dalis perduota VMI nagrinėti iš naujo; 2) palikti galioti VMI sprendimą visa apimtimi.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atsisakė priimti VMI prašymą.

Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 2 dalį, centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teismas nustatė, kad VMI atliko UAB „Topo grupė“ 2019 m. sausio 1 d.–2020 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. sausio 1 d.–2022 m. gruodžio 31 d. laikotarpių PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2024 m. vasario 8 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222Mr)-FR0680-52 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nustatė, kad Bendrovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 41 straipsnio 2 dalies nuostatas, 2019–2020 m. prekių eksporto sandoriams, vykdytiems su B. E. A. (Rusijos gyventojas), nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą, kadangi Bendrovės pateikti dokumentai neįrodo, kad B. E. A. ar jo užsakymu kiti įgalioti asmenys išgabeno prekes iš Europos Sąjungos. Patikrinimo akte konstatuota, kad Bendrovė, pažeisdama PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą 2022 m. prekių tiekimo į Europos Sąjungą sandoriui, vykdytam su SIA „Nordbaltic YIC“, kadangi Bendrovės užsakytas vežėjas neišgabeno prekių iš Lietuvos teritorijos. Vadovaujantis PVMĮ 56 straipsnio 4 ir 5 dalimis, Bendrovės įforminti prekių tiekimai apmokestinti, taikant standartinį PVM tarifą. Dėl šių pažeidimų patikrinimo metu Bendrovei papildomai apskaičiuota 101 606 Eur (102 816+11 995–3 205) PVM.

Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė, nesutikdama su Patikrinimo aktu, pateikė pastabas, kurias išnagrinėjusi VMI 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (21.222Mr) FR0682-126 patvirtino Patikrinimo aktą, ir, vadovaudamasi PVMĮ 49, 56, 123 straipsniais bei MAĮ 139 straipsniu, nurodė Bendrovei sumokėti į biudžetą 101 606 Eur PVM, 5 394,27 Eur PVM delspinigius, 40 642 Eur PVM baudą. Bendrovė, nesutikdama su tokiu VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-2024/113 (7-2024/79) patvirtino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų Bendrovei sumokėti į biudžetą 11 995 Eur PVM ir su juo susijusias sumas, panaikino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų Bendrovei sumokėti į biudžetą 102 816 Eur PVM ir su juo susijusias sumas ir perdavė šią Bendrovės skundo dalį VMI nagrinėti iš naujo.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas mokestinis ginčas vyksta dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrįstumo ir teisėtumo, mokesčių administratoriui nustačius, kad faktiškai parduotos prekės išgabentos į trečiąją šalį ne pareiškėjo pirkėjo, o galutinio pirkėjo; ginčas sietinas su 2019‒2020 m. Bendrovės vykdytais 489 601,60 Eur vertės prekių (įvairių modelių televizorių) užsienyje įsikūrusiam apmokestinamajam asmeniui E. B. tiekimo sandoriais. Teismas pažymėjo, kad VMI Sprendime konstatavo, jog Bendrovė pažeidė PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl ginčo prekių tiekimui, kurių apmokestinamoji vertė – 489 601,60 Eur, taikė standartinį 21 proc. PVM tarifą ir apskaičiavo 102 816 Eur PVM bei su juo susijusias sumas.

Teismas pažymėjo, kad Inspekcija, nesutikdama su Komisijos išvadomis, jog nagrinėjamu atveju yra būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą, prašyme teismui nurodo, kad Komisija ginčijamoje sprendimo dalyje netinkamai išaiškino ir taikė materialines teisės normas, t. y. neteisingai taikė 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES (toliau – ir PVM direktyva) 146 straipsnio 1 dalies b punktą, PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio nuostatas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019, neatsižvelgė į Europos Sąjungos teisingumo teismo (toliau – ir ESTT) praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. VMI prašyme teismui taip pat nurodė, kad PVMĮ imperatyviai įtvirtinta mokesčių mokėtojo pareiga pateikti įrodymus dėl (1) prekių iš ES teritorijos išgabenimo ir (2) dėl to, kad prekės išgabentos mokesčių mokėtojo vardu ar jo užsakymu kito asmens arba prekių pirkėjo, įsikūrusio už šalies teritorijos ribų ir neturinčio šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kito asmens. Jei pateikiami įrodymai, kad mokesčių mokėtojas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabeno prekes iš ES teritorijos, prekių tiekimams taikomos PVMĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatos, o tuo atveju, kai tai padaro prekių pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo, tiekimams taikomos PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Teismas nustatė, jog, Inspekcijos teigimu, patikrinimo metu surinkta informacija pagrindžia, kad Bendrovės prekės, kurioms išrašytos 27 PVM sąskaitos faktūros, buvo išgabentos iš ES ne B. E. A. įgaliotų asmenų, ne transporto priemonėmis, kurios buvo nurodytos CMR‘uose ir / ar eksporto dokumentuose, kuriuos pateikė Bendrovė. Bendrovės prekės buvo išgabentos iš ES su naujomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose pardavėjais nurodytos Didžiosios Britanijos, Honkongo, Vengrijos įmonės, pirkėjais – Baltarusijos įmonės, t. y. prieš išgabenimą iš ES prekės buvo perparduotos. Sandorių grandinėje veikiantys asmenys – Bendrovė ir B. E. A. – nebuvo atsakingi už prekių išgabenimą iš ES, o Bendrovės prekės, kurioms išrašytos 6 PVM sąskaitos faktūros, eksporto dokumentuose nurodytomis transporto priemonėmis eksporto pabaigos datomis nekirto išorinės ES sienos. Teismas pažymėjo, kad VMI akcentuoja, jog, nustačius, kad pirkėjui yra perduota teisė disponuoti prekėmis kaip savo, tačiau nustačius, jog pirkėjas nebuvo atsakingas už prekių išgabenimą iš ES, nėra būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą.

Teismas sprendė, kad VMI prašyme nėra pateikta argumentų, kurie rodytų skirtingą PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punkto, PVM įstatymo 41 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio nuostatų turinio aiškinimą, t. y. nėra pasisakyta, kaip skiriasi VMI ir Komisijos aptariamos normos turinio supratimas. Teismas padarė išvadą, kad klausimas, ar būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą, yra įrodinėjimo klausimas, o ne ginčas dėl teisės.

III. Atsakovas VMI atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, taip pat Komisijos sprendimo motyvus ir akcentuoja, kad jis grindė savo prašymą teismui argumentais, jog Komisija skundžiamoje Komisijos sprendimo dalyje akivaizdžiai netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, t. y. neteisingai taikė PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punktą, PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio nuostatas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 bei neatsižvelgė į ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo BDV Hungary Trading byloje Nr. C-563/12 24 punkte, 2018 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Nr. C-307/16 25 punkte pateiktus teisės aktų taikymo išaiškinimus ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3318-575/2018 34–35 punktuose, 2020 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-281-442/2018 50–51 punktuose, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2108-438/2020 45 punkte pateiktus teisės aktų taikymo išaiškinimus.

Valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, kad nagrinėjamo ginčo atveju Bendrovės teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą yra paneigiama Inspekcijos surinkta informacija, pagal kurią Bendrovė ir E. B. yra traktuojami kaip sandorių grandinėje veikiantys asmenys, tarp kurių nei tiekėjas, nei pardavėjas nebuvo atsakingi už prekių išgabenimą iš ES, todėl tokiu atveju prekių tiekėjo sąžiningumo aspekto vertinimas neatliekamas, o, vadovaujantis PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punktu, PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei remiantis nurodyta teismų praktika, nustačius, kad pirkėjui yra perduota teisė disponuoti prekėmis kaip savo, tačiau nustačius, jog pirkėjas nebuvo atsakingas už prekių išgabenimą iš ES, nėra būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą.

VMI nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad klausimas, ar būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą, yra įrodinėjimo klausimas, o ne ginčas dėl teisės.

VMI nurodo, kad teismų praktikoje yra išnagrinėtas faktiškai analogiškas mokestinis ginčas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2573-983/2021; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2023), kuriame vertintas klausimas, ar būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą, kaip klausimas dėl materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumo. Minimas mokestinis ginčas sietinas su PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu ir aiškinimu, mokesčių administratoriui nustačius, kad prekių tiekėjas neturėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo, vykdydamas prekių tiekimą Bendrijos viduje (faktiškai neišgabenus prekių). Minėtame mokestiniame ginče Valstybinė mokesčių inspekcija, paneigdama prekių tiekėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, taip pat įrodinėjo, kad prekių tiekėjo sąžiningumo aspektas yra neįrodinėtinas, o Komisija sprendė, kad tiekėjo sąžiningumas turi būti vertinamas. Pirmosios instancijos teismas nurodomame ginče mokestinį ginčą būtent dėl tiekėjo sąžiningumo aspekto taikymo būtinumo išnagrinėjo kaip ginčą dėl materialinės teisės normų taikymo, o apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino nagrinėtą mokestinį ginčą kaip ginčą dėl materialinės teisės normų taikymo, sietiną su PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu ir aiškinimu, nevertindamas jo kaip ginčo dėl faktinių aplinkybių įrodinėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčo pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovo VMI prašymą dėl Komisijos sprendimo dalies panaikinimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti VMI prašymą, konstatavęs, kad VMI prašyme nėra pateikta argumentų, kurie rodytų skirtingą VMI ir Komisijos PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punkto, PVM įstatymo 41 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio nuostatų turinio aiškinimą, o klausimas, ar būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą, yra įrodinėjimo klausimas, o ne ginčas dėl teisės.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad motyvuota nutartimi atsisakoma priimti prašymą, jeigu prašymas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį, centrinis mokesčių administratorius (VMI) turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios teisės normos turinį, yra konstatavęs, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (šiuo aspektu žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012 ir jame nurodytą praktiką); centriniam mokesčių administratoriui yra leista inicijuoti teisminį ginčą tik vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl proceso ar materialiosios teisės normos taikymo (šiuo aspektu žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012 ir joje nurodytą praktiką); skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija aptariamos teisės normos taikymo prasme reiškia joje nurodytų subjektų (Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme, teisės akte nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (šiuo aspektu žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012 ir joje nurodytą praktiką); aptariama teisės norma buvo siekiama suteikti galimybę atskirais mokesčių įstatymų klausimais susiformuoti teisminei praktikai (šiuo aspektu žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013); administraciniame teisme nagrinėjamo mokestinio ginčo (administracinės bylos) ribas apibrėžia aptariamoje teisės normoje minimas skirtingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimui aktualių teisės normų interpretavimas (sprendžiamas tik ginčas dėl teisės) (šiuo aspektu žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-158-575/2022 ir 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2023 bei juose nurodytą praktiką).

Spręsdamas centrinio mokesčių administratoriaus prašymo, paduoto vadovaujantis aptariama teisės norma, priėmimo klausimą ir nenustatęs, jog centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai aiškino teisę, pirmosios instancijos teismas turi atsisakyti priimti centrinio mokesčių administratoriaus prašymą, o, nustatęs šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu, – nutraukti bylą (šiuo aspektu žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2292/2012 ir joje nurodytą praktiką).

Remiantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis, nustatyta:

1) Inspekcija atliko UAB „Topo grupė“ PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, kurio metu nustatyti PVMĮ 56 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimai ir Bendrovei apskaičiuotas papildomai mokėtinas 101 606 Eur (102 816 + 11 995 - 13 205) PVM;

2) Bendrovė pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, atsakovas VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną PVM ir su juo susijusias sumas;.

3) Bendrovė, nesutikdama su VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri Komisijos sprendimu patvirtino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų Bendrovei sumokėti į biudžetą 11 995 Eur PVM ir su juo susijusias sumas, panaikino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų Bendrovei sumokėti į biudžetą 102 816 Eur PVM ir su juo susijusias sumas ir perdavė šią Bendrovės skundo dalį VMI nagrinėti iš naujo;

4) Komisija sprendime pažymėjo, kad lemianti aplinkybė, dėl kurios buvo panaikintas 0 proc. PVM tarifas, buvo ta, kad Inspekcijos surinkti įrodymai paneigė Bendrovės surinktus įrodymus. Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinamas Bendrovės, kaip prekių tiekėjo, sąžiningumas bei rūpestingumas, įvertinant, ar prekių tiekėjas žinojo apie galimą sukčiavimą, ar savo veiksmais prisidėjo prie galimo sukčiavimo, bei nustatant, ar mokesčių mokėtoja buvo pakankamai rūpestinga, rinkdama įrodymus dėl prekių išgabenimo, ar pakankamai domėjosi kontrahento sąžiningumu;

5) VMI, nesutikdama su Komisijos sprendimo dalimi, kuria panaikinta VMI Sprendimo dalis dėl nurodymų Bendrovei sumokėti į biudžetą 102 816 Eur PVM ir su juo susijusias sumas ir ši Bendrovės skundo dalis perduota VMI nagrinėti iš naujo, kreipėsi į Regionų administracinį teismą su prašymu, prašydama panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimo dalį ir palikti galioti VMI sprendimą visa apimtimi;

6) Inspekcija nesutinka su Komisijos išvadomis, kad nagrinėjamu atveju yra būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą, bei nurodo, kad Komisija netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, t. y. neteisingai taikė PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punktą, PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio nuostatas, vadovavosi neaktualia teismų praktika. Inspekcijos teigimu, vadovaujantis PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punkto, PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei aktualia ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustačius, kad pirkėjui yra perduota teisė disponuoti prekėmis kaip savo, tačiau pirkėjas nebuvo atsakingas už prekių išgabenimą iš ES, nėra būtina vertinti prekių tiekėjo, pretenduojančio į 0 proc. PVM tarifo taikymą, sąžiningumo aspektą.

Atskirajame skunde Inspekcija pažymi, kad administraciniame teisme yra išnagrinėtas faktiškai analogiškas mokestinis ginčas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2023).

PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM, be kita ko, yra ir prekių tiekimas, kai jų atitinkamoje teritorijoje neįsisteigęs prekes įsigyjantis asmuo jas išsiuntė ar išgabeno į paskirties vietą už Bendrijos ribų, arba tai atlikta jo vardu, išskyrus atvejus, kai įsigyjantis asmuo išgabena prekes, skirtas įrengti, aprūpinti kuru pramogų laivus, privačius orlaivius ar kitas asmeniniams poreikiams tenkinti naudojamas transporto priemones arba papildyti jų atsargas (146 str. 1 d. b p.).

PVMĮ 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms. Kai prekės išgabenamos asmeniniame keleivio bagaže, 0 procentų PVM tarifas taikomas šio Įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šio konkretaus atvejo aplinkybes aptarto teisinio reguliavimo kontekste, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Komisija ir atsakovas (centrinis mokesčių administratorius) iš esmės skirtingai interpretuoja mokesčių įstatymų nuostatas, vertindami dėl tiekėjo sąžiningumo reikšmės, sprendžiant dėl jo pareigos sumokėti PVM už ginčo tiekimus, jei, vykdant tiekimus, ne pats prekių pirkėjas arba kitas asmuo prekių pirkėjo užsakymu išgabena prekes iš ES teritorijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apžvelgtos mokestinio ginčo metu susiklosčiusios situacijos atveju išsiskiria VMI ir Komisijos 146 straipsnio 1 dalies b punkto, PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio nuostatų aiškinimas ir taikymas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad VMI neturi teisės skųsti Komisijos sprendimo, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.

Atsižvelgus į tai, VMI atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir VMI prašymo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos prašymo priėmimo klausimą perduoti Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis