2020-11-18 Nr. AB-21669-3-61-3-01228-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2293-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01228-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kuriose pareiškėjas atlikinėjo nuobaudą, neatsidarydavo langai, nes ant jų įrengtos grotos, languose nebuvo stiklų. Kamerose buvo pelėsio, jose drėgna, šalta, jautėsi nemalonus kvapas. Tualetas netinkamai įrengtas ir neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos bei nėra įrengta ventiliavimo sistema. Kamerose nebuvo baldų, todėl pareiškėjas turėjo valgyti stovėdamas. Nuo 6 val. iki 22 val. pareiškėjas negalėjo turėti čiužinio, antklodės ir gulto.

2.2. Pareiškėjas dėl laikymo netinkamomis sąlygomis jautė nuovargį, depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 2 500 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

3.2. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę.

3.3. Antklodžių, pagalvių, čiužinių pirkimai atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje.

3.4. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o jo nurodytas žalos dydis negrįstas jokiais įrodymais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo 35 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, bei nebuvo įrengta atskira oro vėdinimo sistema, teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (išskyrus kamerą Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Be to, tokio sanitarinio mazgo, atskirto tik sienele, nebuvo ir sekcijoje, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 22 d., t. y. sekcijoje pažeidimo negalima konstatuoti). Teismas vertino, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis suformuota teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu, t. y. nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. vasario 11 d., iš viso 20 parų, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, dėl ko šiuo aspektu teismas konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad 13 parų iš 20 pareiškėjas kamerose buvo vienas, į ką atsižvelgtina sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

6. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kameros netvarkingos, apipelijusios, neremontuotos, jose buvo drėgna, netinkama ventiliacija, jautėsi nemalonus kvapas, teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde nepateikė duomenų, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Vilniaus pataisos namai 2019 m. balandžio mėn. pranešime patvirtino, kad kameros tinkamai vėdinamas per langus, kamerose nėra pelėsio, langų rėmai įstiklinti, jie atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad dėl nurodytų pareiškėjo nusiskundimų nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

7. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengtų kamerų, baldų jose trūkumų, nustatęs, kad pareiškėjas nenurodė, jog prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakė tai padaryti. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jam tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, todėl atsakovo atstovas savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.

8. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad kamerose neatsidarė langai, nes buvo įrengtos grotos. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės) 14.1 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nuo 6 val. iki 22 val. jis negalėjo turėti čiužinio, antklodės ir gulto, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 220 punktą, pagal kurį nuteistiesiems pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą perkeltiems į kamerų tipo patalpas patalynė išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Patalynė iš pareiškėjo buvo paimama ir išduodama Lukiškių TI-K administracijos dienotvarkėje nustatytu laiku. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas, paimdamas iš pareiškėjo kameros patalynę ir ją išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu veikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, todėl jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo nepakanka jo pažeistai teisei apginti. Konstatavęs, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, teismas vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdamas į nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, į tai, kad pareiškėjas kamerose pažeidžiant privatumą buvo laikomas 20 parų (iš jų net 13 parų buvo laikomas vienas), taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, kad nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati yra 35 Eur suma.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti jam 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais Lukiškių TI-K kamerose, dėl ko buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas turi įtakos neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką nuteistieji neturi pareigos pateikti įrodymus, pagrindžiančius neturtinės žalos faktą. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas atima iš asmens galimybę gauti teisingą atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas.

13. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo remiantis Vilniaus pataisos namų 2019 m. birželio 19 d. apeliaciniu skundu Nr. 9-6697 dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bei atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir visas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

13.1. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Taigi šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus PN), atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 20 parų (iš jų 13 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas) Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 35 Eur kompensaciją.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą visiškai, nes buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, dėl ko priteistina visa jo prašoma neturtinės žalos suma.

17. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė remiantis jo 2019 m. birželio 19 d. apeliaciniu skundu Nr. 9-6697 dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo ir ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bei atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir visas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateiktas atsakovo 2019 m. birželio 19 d. apeliacinis skundas Nr. 9-6697 dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo. Todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatytų pažeidimų jį kalinant Lukiškių TI-K ir iš esmės nesutinka tik su suma, priteista neturtinei žalai atlyginti. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, aptaria tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydžio.

21. Pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

22. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

23. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

24. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

26. Pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 2 500 Eur suma, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau paminėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą, neteisėtus veiksmus (20 parų (iš jų 13 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas) Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 35 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.

28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius