3ffdc70f-5d70-4a3d-9fc8-ad8143d9e2a7 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas L Pranešėjas L. Pauliukėnas             Baudžiamoji byla Nr. 1A-65-557/2018Teisėja I. Å eÅ¡kauskienė                          Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08490-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.7.;2.4.6.1.; (S) 1.2.26.2.; 2.1.7.3. KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. balandžio 12 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Danutei KlimaÅ¡auskaitei, dalyvaujant prokurorei Nijolei Žemaitytei,gynėjams Mariui Griciui, Raimondui Mažuliui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo L.

D. gynėjo R. M. ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo: A. V. nuteistas pagal 284 str. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant visÄ bausmės laikÄ dirbti arba mokytis,L. D. nuteistas pagal 284 str. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant visÄ bausmės laikÄ dirbti arba mokytis.Nuosprendžiu tenkinti G. P. ir E. P. civiliniai ieÅ¡kiniai ir G. P. solidariai iÅ¡ nuteistųjų Å . V., A. V. ir L. D. priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo, E. P. solidariai iÅ¡ nuteistųjų Å .

V., A. V. ir L. D. 150 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 400 Eur išlaidų, turėtų atstovo pagalbai apmokėti. Nuosprendžiu nustatyta, kad nepilnamečiam A. V. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, 266,70 Eur neturtinės žalos atlyginimo, priteisto G. P., 50 eurų turtinės žalos atlyginimo ir 133,30 Eur advokato atstovavimo išlaidų, priteistų E. P., išieškotina iš D. V..Nuosprendžiu nuteistas ir Š. V., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : A. V. ir L. D. nuteisti už tai, kad pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , o bÅ«tent, veikdami bendrininkų grupe su Å . V., 2017 m. vasario 16 d., apie 19.00 val., vieÅ¡oje vietoje – Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos, esančios adresu J. T.-Vaižganto g. 98, Plungė, automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje, tyčia, aplinkinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, pasireiÅ¡kusiais fizinio smurto pavartojimu prieÅ¡ nukentėjusįjį G. P., demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams.

Tai yra kilus žodiniam konfliktui tarp Å . V. ir G. P., Å . V. vienÄ kartÄ koja įspyrus G. P. į galvÄ bei kumščiais sudavus ne mažiau kaip keturis smÅ«gius G. P. į galvÄ , A. V. kartu su L. D. priėjo prie Å . V. muÅ¡amo G. P. ir bendrais su Å . V. veiksmais kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau kaip 15 smÅ«gių G. P. į įvairias kÅ«no vietas, taip pargriaudami G. P. ant žemės, tokiu bÅ«du bendrais veiksmais nukentėjusiajam G. P. padarė galvos sumuÅ¡imÄ , padarydami nežymų sveikatos sutrikdymÄ , bei bendrais veiksmais suplėšydami G.

P. striukę, nukentėjusiajai E. P. padarė 150 Eur žalÄ . Tokiu bÅ«du nuteistieji sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ . Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. praÅ¡o jį iÅ¡teisinti ir nepriteisti iÅ¡ jo nukentėjusiųjų civilinių ieÅ¡kinių. Nurodo, kad nuosprendyje nėra pasisakyta visais klausimais dėl veikos kvalifikavimo. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Asmens kaltė gali bÅ«ti konstatuota, kai, iÅ¡tyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veikÄ , už kuriÄ turi bÅ«ti skiriama bausmė. Sprendžiant asmens atsakomybės klausimÄ , yra bÅ«tina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iÅ¡ jo iÅ¡plaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiÅ¡kumai, kurie negali bÅ«ti paÅ¡alinti, aiÅ¡kintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

Teigia, jog nuosprendyje tik išvardyti visi įrodymai, tačiau visiškai nėra įrodymų vertinimo, motyvų, ginamųjų versijų atmetimo, parodymų atitikimo. Be motyvų nuosprendis negali būti, apsiribojant tik lakonišku nurodymu, kad kaltinamųjų kitokia pozicija sietina su siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė bÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus.Visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai neiÅ¡tyrė ir neiÅ¡analizavo visų byloje esančių įrodymų, neįvertino ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, iÅ¡samumo, tinkamai neįvertino liudytojų parodymų ir prieÅ¡taringumų tarp byloje esančių duomenų nepaÅ¡alino.

Ypač tai pasakytina apie kaltę paneigiančius įrodymus. Teigia, jog jis savo kaltės nepripažįsta visiÅ¡kai ir mano, kad yra nuteistas visiÅ¡kai nepagrįstai. Jo gynėjas baigiamosiose kalbose pateikė teisinį vertinimÄ dėl jo veiksmų, ar buvo padarytas nusikaltimas, pažymėjo, kad nepaÅ¡alinti byloje esantys akivaizdÅ«s ir esminiai liudytojų prieÅ¡taravimai, o tai turi esminės reikÅ¡mės veikos kvalifikavimui. Å iuo klausimu teismas visiÅ¡kai nepasisakė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 44 str. 5 d. bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.

įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimÄ , teisė, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas ir neÅ¡aliÅ¡kas teismas. Teismas nuosprendyje netinkamai konstatavo, kad visi kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam smÅ«gius, nuo kaltinamųjų suduotų smÅ«gių nukentėjusysis pargriuvo ant žemės, kur visų kaltinamųjų buvo spardomas. Tokioje situacijoje, kai kelių asmenų bendrais veiksmais muÅ¡amas žmogus, nėra galimybės identifikuoti, nuo kurio kaltinamojo suduotų smÅ«gių nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, todėl jų veika vertinama kaip bendrais veiksmais padalyti sužalojimai.

Teigia, jog Å¡ios iÅ¡vados yra akivaizdžiai klaidingos, prieÅ¡taraujančios surinktiems įrodymams, paties nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams. Teismas Å¡ioje byloje liudytojų parodymus iÅ¡kraipė ir neteisingai nurodė nuosprendyje, o tai turėjo esminės įtakos veiksmų kvalifikavimui.Nukentėjusysis G. P. parodė, kad Å . V. pradėjo grasinti, kad sumuÅ¡, iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, pagÄ sdino smÅ«giu koja, bet jam nepataikė. Jis bandė gintis, smÅ«giavo koja, bet nepataikė, jam smÅ«giavo ir jis parkrito ant žemės. Nebuvo taip, kad jis pagavo Å .

V. kojÄ . Jie su Å . V. susikibę nebuvo. Buvo smÅ«gis į galvÄ koja, kliuvo į smakrÄ , buvo 4 smÅ«giai kumščiais į galvÄ ir nuo tų smÅ«gių jis parkrito. Buvo smÅ«giai ir rankomis, jie visi buvo į galvÄ . Gali patvirtinti, kad visi trys kaltinamieji jį spardė gulintį. SmÅ«giavo į krÅ«tinę, kojas, nugarÄ . Kaltinamasis Å . V. parodė, kad pagÄ sdindamas atliko prieÅ¡ais G. P. spyrį koja ore, tada G. P. jam trenkė į veidÄ , jie susistumdė, buvo susikabinę. Nukentėjusiajam jis sudavė rankomis ir kojomis daugiausiai 4 smÅ«gius.

Kojomis sudavė stovinčiam į Å¡onus, rankomis į galvÄ . Buvo du smÅ«giai į Å¡onus ir į kojas ir du į galvÄ . Kiti kaltinamieji G. P. nieko blogo nepadarė, juos skyrė. Jis nematė G. P. striukės gobtuvo, bet besistumdydami gal ir galėjo striukę suplėšyti. Mano, jog vien tik iÅ¡ Å¡ių parodymų yra akivaizdu, kad G. P. padarytas galvos sumuÅ¡imas yra Å . V. smÅ«gių į galvÄ pasekmė. Å ias aplinkybes patvirtina kaltinamasis ir nukentėjusysis, tačiau teismas padarė savo iÅ¡vadÄ , vadovaudamasis neaiÅ¡ku kokiais įrodymais, klaidingai konstatuodamas, kad nėra galimybės identifikuoti, nuo kurio kaltinamojo suduotų smÅ«gių nukentėjusiajam padaryti sužalojimai.

Toks teismo vertinimas parodo teismo subjektyvumÄ , Å¡aliÅ¡kumÄ ir pagrindinių principų: teisingumo, rungtyniÅ¡kumo, nekaltumo prezumpcijos nesilaikymÄ . Nustačius, kad sužalojimas nukentėjusiajam buvo dėl Å . V. veiksmų, byloje daugiau nėra jokių duomenų, kad G. P. bÅ«tų kitų sužalojimų ar Å¡is asmuo bÅ«tų patyręs fizinį skausmÄ dėl A. V. veiksmų prieÅ¡ nukentėjusįjį. Dėl to teigia, jog jo veiksmuose nėra BK 284 str. sudėties, o teismas, tai matydamas, tyčia nuosprendyje nurodė klaidingas aplinkybes, kvalifikuojant A.

V. ir L. D. veiksmus kaip turinčius priežastinį ryšį su nukentėjusiajam padarytu sužalojimu.Pasisakydamas dėl savo veiksmų ir liudytojų parodymų, A. V. nurodo, kad teismas nuosprendyje netinkamai konstatavo, kad nors kaltinamieji A. V. ir L. D. neigė mušę nukentėjusįjį, tai yra jų pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti atsakomybės, nes kaltinamųjų teisė yra gintis nuo jiems pareikšto kaltinimo. Teismas klaidingai nurodė, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai patvirtino, kad jokių skyrimo veiksmų, kaip nurodo kaltinamieji L.

D. ir A. V., jie neatliko, visi jų veiksmai buvo puolamojo pobÅ«džio. Å ias aplinkybes paneigia Å . V. ir liudytojų parodymai, kuriuos teismas nurodė klaidingai nuosprendyje, negu kad liudytojai patvirtino teisme. BPK 7 str. numatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamÄ veikÄ , teisė, kad jo bylÄ lygybės ir vieÅ¡umo sÄ lygomis teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas ir neÅ¡aliÅ¡kas teismas. Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iÅ¡ esmės pažeidžiant Å¡ias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

Liudytojas G. J. parodė, kad jis su R. A. ėjo link mokyklos ir susitiko G. P. su K. G.. Besėdint prie mokyklos, atvažiavo kaltinamieji, per langÄ paklausė, ar pažįsta didžėjų, kažkÄ pasakė apie G. P.. Kai pamatė G. P., iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo Å . V. ir priėjo prie G. P., kÄ sakė, negirdėjo, nes buvo toliau. Jie susimušė. PirmÄ smÅ«gį tikriausiai sudavė Å . V.. Kiti du asmenys iÅ¡lipę iÅ¡ automobilio padėjo Å . V.. Nelabai pamena visų aplinkybių. Kadangi liudytojas neprisiminė visų įvykio aplinkybių, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti G.

J. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino ir kuriuose parodė, kad iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio, Å . V. puolė prie G. P. ir iÅ¡ karto trenkė jam deÅ¡ine ranka į galvÄ ir po to spyrė koja, bet jis nematė, ar pataikė. G. P. gynėsi ir trenkė Å . V. atgal. Tada iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo dar du vaikinai – A. V. ir L. D.. Matė, kad visi trys vaikinai mušė G. P. rankomis ir kojomis, po to iÅ¡važiavo. Liudytojo A. Å . parodymai iÅ¡ esmės atitinka liudytojų R.

A., K. G. ir G. J. parodymus.Pasisakydamas dėl G. J. parodymų pažymi, kad teisme Å¡is liudytojas, kuris yra nukentėjusiojo draugas, nurodė, kad dėl tamsos nesimatė smÅ«gių ir nebuvo galima jų matyti, o tai akivaizdžiai paneigia kitų kartu stovėjusių liudytojų parodymus. Å is liudytojas nurodė, kad bandant A. V. ir L. D. iÅ¡skirti besigrumiančius, jie skyrė juos stumdami vienÄ nuo kito, dėl to nuo L. D. stÅ«mimo veiksmų G. P. pargriuvo ant žemės, kai G. P. buvo pargriuvęs, gulinčio jo niekas nemušė.

Å ie liudytojo parodymai buvo skirtingi nei ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas ir prokuroras bandė įteigti liudytojui, kad gal jis nepamena teisme jau anksčiau duotų parodymų ar įvykio aplinkybių ir paskelbė liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau G. J. nurodė, kad teisme liudija tiesÄ ir aplinkybes gerai pamena. Taigi Å¡ie liudytojo parodymai akivaizdžiai prieÅ¡tarauja nuosprendyje iÅ¡dėstytiems parodymams bei nukentėjusiojo parodymams.VisiÅ¡kai nesutinka su teismo nuomone, kad A.

Š. parodymai iš esmės atitinka liudytojų R. A., K. G. ir G. J. parodymus. Šis liudytojas teisme nurodė, kad A. V. ir L. D. bandė išskirti Š. V. ir G. P. ir bestumiant G. P. nuo Š. V., G. P. pargriuvo. Pažymi, jog 2017-05-15 akistatos metu A. Š. nurodė, kad išskyrė L. D. ir A. V., tie Š. V. draugai. Taigi šis liudytojas akivaizdžiai nurodė aplinkybes, kad A. V. puolė ne mušti nukentėjusįjį, o skirti besigrumiančius. Be to, paties nukentėjusiojo G. P. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys byloje esantiems kitiems įrodymams.

Nukentėjusysis nurodė, kad negali sukonkretinti, kuris kiek smÅ«gių sudavė, buvo užsidengęs galvÄ ir veidÄ . Nė vienas kaltinamasis muÅ¡tynių metu vienas kito nestabdė. Striukė buvo suplėšyta, kai jis buvo parkritęs ant žemės ir jį voliojo pasiėmę už gobtuvo. Kuris tai padarė, neprisimena. Nė vienas iÅ¡ liudytojų ar kaltinamųjų nenurodė tokių aplinkybių, kad bÅ«tų kas nors iÅ¡ kaltinamųjų tampęs nukentėjusįjį už striukės gobtuvo, dėl to yra konstatuotas striukės sugadinimas.

G. P. nesugebėjo tinkamai paaiÅ¡kinti, kokiu bÅ«du jis galėjo matyti ar suprasti, kad jį spardo 3 asmenys, o ne vienas. Specialisto iÅ¡vadoje konstatuota, kad G. P. padarytas galvos sumuÅ¡imas, kuris atsirado nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu, paveikus galvÄ . Mano, kad akivaizdu, jog po 15 smÅ«gių kojomis nukentėjusiajam turėjo bÅ«ti padaryta daugiau sužalojimų, kraujosruvų ar nubrozdinimų, tačiau medikai jokių pakitimų nenustatė, vadinasi, nukentėjusiojo parodymai yra atmestini kaip nepagrįsti, siekiant nepagrįstai apkaltinti L.

D. ir A. V.. Liudytojas E. B. parodė, kad jis važinėjosi kartu automobiliu su kaltinamaisiais. Sugalvojo nuvažiuoti prie penktos vidurinės mokyklos. Kažkokiu metu Š. V. išlipo iš automobilio, bet kokiu tikslu, jis neklausė. Po kažkiek laiko A. V. ir L. D. pasakė, kad Š. V. su kažkuo stumdosi ir reikia eiti skirti. Nematė, kas lauke stovėjo, žaidė telefonu automobilio gale. Kai jie išskyrė, susėdo į automobilį ir išvažiavo Jis nematė, kokiu būdu skyrė, tik girdėjo, kad taip sakė, kad reikia išskirti.

Mano, jog Å¡ie liudytojo parodymai atskleidžia, kad nebuvo jokio iÅ¡ankstinio susitarimo tarp A. V., L. D. ir Å . V. dėl G. P. sumuÅ¡imo, nes jis su L. D. lipo iÅ¡ automobilio turėdami tikslÄ iÅ¡skirti besigrumiančius asmenis. Dėl Å¡ių priežasčių teismo nuosprendis neatitinka BPK 302-307 str. numatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 305 str. nuostatų, įrodymų neanalizavo, nuosprendyje iÅ¡samaus jų vertinimo nepateikė, nedėstė įrodymų, kuriais grindžia savo iÅ¡vadas, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nors ir išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, tai yra nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamųjų ir liudytojų parodymai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, nėra aiškiai ir išsamiai nurodytos teismo išvados dėl jo kaltės, kaip to reikalauja BPK 305 str. 3 d. 3, 4 p. nuostatos.

Dėl to mano, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, todėl nuosprendis turi būti panaikintas. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. D. gynėjas prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl L. D. nuteisimo pagal BK 284 str. ir jį išteisinti. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka. Pasisakydamas dėl nuosprendžio ir kaltinimo prieštaringumo pažymi, kad pagal BPK 305 str. 1 d. apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kitų aplinkybių, išdėstoma įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymui keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir BPK 305 str. 1 d. 1 p. nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, t. y. jame turi būti nurodoma padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 str. 3 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-513/2013).

Reikalavimų kaltinamajam aktui klausimu kasacinis teismas yra pasisakęs, jog kaltinamajame akte, be kitų duomenų, bÅ«tina nurodyti nusikalstamos veikos apraÅ¡ymÄ : padarytos nusikalstamos veikos vietÄ , laikÄ , bÅ«dus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, bÅ«dai, padariniai ir kt.) ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybÄ , laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-393/2010).

L. D. buvo kaltinamas tuo, kad vieÅ¡oje vietoje pavartojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį G. P., o apraÅ¡ant Å¡io smurto pavartojimÄ , nurodoma, jog jis kartu su A. V. priėjo prie S. V. muÅ¡amo G. P. ir bendrais su Å . V. ir A. V. veiksmais kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau kaip 15 smÅ«gių G. P. į įvairias kÅ«no vietas, taip pargriaudami G. P. ant žemės. Teigia, jog iÅ¡ nurodyto veikos apraÅ¡ymo matyti, kad valstybinio kaltinimo nuomone, pirmiausia bendrai visų nuteistųjų buvo suduoti ne mažiau kaip 15 smÅ«gių ir suduodant Å¡iuos smÅ«gius G.

P. buvo pargriautas ant žemės. Pažymi, kad dalis liudytojų ir nukentėjusysis nurodė, jog nuteistieji nukentėjusįjį spardė, Å¡iam pargriuvus ant žemės, tačiau kaltinime apie ant žemės pargriuvusio nukentėjusiojo spardymÄ nieko nenurodoma – minima tik tai, kad sudavus ne mažiau kaip 15 smÅ«gių, G. P. buvo pargriautas. IÅ¡ tokios kaltinimo formuluotės galima suprasti, kad smurtas baigėsi G. P. pargriovimu ant žemės.Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas atkartojo visÄ kaltinamajame akte nurodytÄ veikos apraÅ¡ymÄ , tačiau motyvuodamas nuosprendį nurodė, jog visi kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam smÅ«gius, nuo kaltinamųjų suduotų smÅ«gių nukentėjusysis pargriuvo ant žemės, kur visų buvo spardomas.

Kita vertus, toliau skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusiajam pradėjus gintis nuo Å . V. suduodamų smÅ«gių, į pagalbÄ Å . V. atėjo kaltinamieji L. D. ir A. V., kurie sudavė smÅ«gius rankomis ir gulinčiam jau ant žemės nukentėjusiajam kojomis. Mano, jog taip apylinkės teismas kitoje motyvuojamosios nuosprendžio dalies pastraipoje nurodo, jog L. D. ir A. V. smurtavo tik prieÅ¡ gulintį nukentėjusįjį, t. y. smurtÄ pradėjo vartoti tik nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės. Dėl to teigia, jog nei kaltinimo formuluotė, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendis Å¡iuo atveju nėra aiÅ¡kÅ«s, kadangi valstybinis kaltinimas kaltinimų dėl nukentėjusiojo spardymo L.

D. nepareiÅ¡kė, tačiau šį kaltinimÄ Ä¯rodinėjo, o pirmosios instancijos teismas, apraÅ¡ydamas nusikalstamÄ veikÄ , atkartojo kaltinimo formuluotę, tačiau motyvuodamas nuosprendį, vienu atveju nurodė kitokias nei pareikÅ¡tame kaltinime faktines aplinkybes, t. y. tai, jog L. D. su kitais nuteistaisiais spardė gulintį nukentėjusįjį, kitu atveju, kad L. D. smurtavo tik prieÅ¡ gulintį nukentėjusįjį. Be to, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad kaltinamieji atvažiavę prie mokyklos ieÅ¡kojo konkrečiai nukentėjusiojo, tai patvirtina liudytojų A.

Å ., R. A., K. G. ir G. J. parodymai, ir tai rodo, kad jie prie mokyklos atvažiavo turėdami konkretų tikslÄ â€“ sumuÅ¡ti G. P., jie tai ir padarė. Tačiau BPK 255 str. 1 d. numatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o pagal BPK 255 str. 2 d. kaltinamasis negali bÅ«ti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte iÅ¡dėstytųjų, jeigu apie tokiÄ galimybę teisiamajame posėdyje jam iÅ¡ anksto nebuvo praneÅ¡ta.

Tai, kad nuteistieji ieÅ¡kojo, surado ir sumušė nukentėjusįjį ir kad prie mokyklos jie atvyko iÅ¡ anksto turėdami tokį tikslÄ , nebuvo nurodoma nuteistiesiems pareikÅ¡tuose kaltinimuose, dėl to mano, kad Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teismas aiÅ¡kiai išėjo už pareikÅ¡to kaltinimo ribų. Jau nekalbant apie tai, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina iÅ¡ankstinio susitarimo sužaloti nukentėjusįjį buvimo. Gynėjui lieka neaiÅ¡ku, kokie kaltinimai buvo pareikÅ¡ti L. D. ir už kokius tiksliai neteisėtus veiksmus jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, t. y. neaiÅ¡ku, ar jis nuteistas tik už tai, kad sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam ir jį pargriovęs toliau mušė, ar už tai, kad jis nukentėjusįjį spardė, taip pat ar jam inkriminuota ir ar jis pripažintas kaltu dėl to, kad sužalojo nukentėjusįjį iÅ¡ anksto susitaręs su kitais nuteistaisiais.

Taigi dėl nurodytų kaltinimų ir pirmosios instancijos nuosprendžio vidinio prieÅ¡taringumo L. D., taip pat ir kitų nuteistųjų teisė į gynybÄ buvo akivaizdžiai suvaržyta.Pasisakydamas dėl nepilnamečių liudytojų apklausų, nurodo, kad Å¡ioje byloje nėra objektyvių nusikalstamos veikos įrodymų, todėl kaltinimas, taip pat ir apkaltinamasis teismo nuosprendis iÅ¡ esmės yra pagrįsti nukentėjusiojo ir dalies liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nuteistųjų kaltę patvirtina liudytojų A.

Å . (gim. 2003 m.), R. A. (gim. 2002 m.), K. G. (gim. 2003 m.) ir G. J. (gim. 2002 m.) parodymai. Visi nurodyti liudytojai yra nepilnamečiai, todėl turi bÅ«ti apklausiami laikantis specialių reikalavimų, įtvirtintų baudžiamÄ jį procesÄ reglamentuojančiose normose. Visų pirma pažymi, kad pagal BPK 186 str. 1 d. nepilnametį liudytojÄ ar nepilnametį nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas Å¡io BPK 184 str. 3, 4, 5 d. nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to praÅ¡o jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba BPK 184 str. 1 d. numatytais atvejais.

BPK 184 str. 1 d. numatyta, jog prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėjÄ dėl liudytojo apklausos manydamas, kad:

1) liudytojo nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu;

2) liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus;

3) liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui duos iÅ¡samesnius parodymus. Kadangi BPK 186 str. 2 d. numato, jog nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir ne daugiau kaip vienÄ kartÄ , taip pat kadangi apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ atliekama specialia tvarka, kai nepilnametis liudytojas tiesiogiai su teismu ir proceso dalyviais nebendrauja, ikiteisminio tyrimo įstaigų praktikoje įprasta kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėjÄ dėl nepilnamečių liudytojų apklausos BPK 184 str. 1 d. 1 p. ar 3 p. pagrindu.

Å iuo atveju nagrinėjamoje byloje visi paminėti nepilnamečiai liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no, be to, jie buvo kviečiami į teisiamÄ jį posėdį ir apklausti jo metu. Mano, jog tai, kad ikiteisminio tyrimo metu minėti nepilnamečiai liudytojai galėjo duoti nepatikimus parodymus, patvirtina vien tai, kad vienas liudytojų – G. J. – teisiamajame posėdyje nurodė, jog jis nematė, kad nukentėjusysis G. P. bÅ«tų buvęs spardomas, nors ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-13 apklausa) nurodė, jog matė, kaip G.

P., parkritusiam ant žemės, buvo suduoti keli smÅ«giai kojomis. Pažymi ir tai, kad pagal BPK 186 str. 2 d. nepilnamečio liudytojo apklausos metu turi bÅ«ti daromas vaizdo ir garso įraÅ¡as, o tiesiogiai apklaustas teisiamajame posėdyje nepilnametis liudytojas ar nukentėjusysis turėtų bÅ«ti tik iÅ¡imtiniais atvejais. Teigia, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad visi liudytojai, kurių parodymais grindžiama nuteistųjų kaltė, yra nepilnamečiai, taip pat įvertinus tai, kad vienas liudytojų teisiamajame posėdyje davė iÅ¡ esmės kitokius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, akivaizdu, jog tik apklausus nepilnamečius liudytojus pagal BPK nustatytus apklausos ypatumus, t. y. pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ ir darant apklausos garso ir vaizdo įraÅ¡Ä , bÅ«tų galima įsitikinti, ar nepilnamečių apklausos buvo vykdytos tinkamai ir ar jų duoti parodymai gali bÅ«ti vertinami kaip patikimi.

Teigia, jog dėl to, kad teismo minimi nepilnamečiai liudytojai buvo apklausti nesilaikant nepilnamečių liudytojų apklausoms nustatytų reikalavimų, nepilnamečių liudytojų apklausoje gautų duomenų patikimumas iÅ¡lieka ginčytinas. Daro iÅ¡vadÄ , kad liudytojų A. Å ., R. A., K. G. ir G. J. parodymai Å¡iuo atveju apskritai negali bÅ«ti laikomi L. D. ar kitų nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais. Pasisakydamas dėl prieÅ¡taravimų vertinimo kaltinamojo naudai, L. D. gynėjas nurodo, kad yra Å¡ių liudytojų parodymų tarpusavio prieÅ¡taravimų, taip pat prieÅ¡taravimų tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų bei kitų akivaizdžių, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepaÅ¡alintų abejonių dėl L.

D. kaltės. Pažymi, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka neabejotinoms iÅ¡vadoms dėl asmens kaltės ar nekaltumo padaryti, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalykÄ Ä¯einančias aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-402/2011). Reikalavimu baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu padaryti ne tikimybių pusiausvyra pagrįstas, o neabejotinas iÅ¡vadas, įgyvendinamas vienas pamatinių baudžiamojo proceso principų – in dubio pro reo, reiÅ¡kiantis, jog visos abejonės, kurių teismas negali paÅ¡alinti, aiÅ¡kinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Skundžiamame nuosprendyje tik lakoniškai nurodoma, jog surinktų byloje įrodymų visuma patvirtina visų kaltinamųjų kaltę, tačiau teismas visiškai ignoravo aiškiai esančius ir gynybos bylos nagrinėjimo metu akcentuotus prieštaravimus ir abejones dėl kaltės.Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo ir neįvertino akivaizdžių prieštaravimų dėl L. D. kaltės. Tiek nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose, tiek ir 2017-03-06 specialisto išvadoje Nr.G463/2017(03) yra duomenų tik apie tai, kad G.

P. buvo sužalota galva. Medicininiuose dokumentuose nėra visiÅ¡kai jokių duomenų apie kokius nors kitus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, iÅ¡skyrus galvos sumuÅ¡imÄ . Specialisto iÅ¡vadoje nurodoma, jog pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodoma viena trauminio kontakto sritis – galva, kuri, pasak specialisto, buvo sužalota ne mažiau kaip vienu trauminiu kontaktu su kietu buku daiktu. Taigi galvos sužalojimÄ G. P. galėjo patirti ir vienu trauminiu poveikiu (nors jis pats paaiÅ¡kino, jog jam buvo suduota ne mažiau kaip 15 smÅ«gių).

Objektyviai tokio intensyvumo smurto požymiai (kraujosruvos, nubrozdinimai ir kt.) visiÅ¡kai neužfiksuoti ir apie juos byloje nėra visiÅ¡kai jokių duomenų. Valstybinis kaltinimas, suformuluodamas kaltinimÄ dėl ne mažiau kaip 15 smÅ«gių nukentėjusiajam sudavimo, net nebandė iÅ¡samiau tirti Å¡ios aplinkybės ir aiÅ¡kintis, kodėl objektyviai neužfiksuoti nukentėjusiojo sužalojimai dėl tariamai suduotų 15 smÅ«gių. Å iuo klausimu nukentėjusysis ir jo atstovė pagal įstatymÄ pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog kreipiantis į medikus jiems labiausiai rÅ«pėjo G.

P. galvos sužalojimai, todėl kiti sužalojimai nebuvo apžiūrimi. Šiuo klausimu pažymi, kad nepriklausomai nuo kitų sužalojimų (jei tokie apskritai buvo) nenustatymo priežasčių, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta visiškai jokių duomenų apie kitus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, galėjusius atsirasti nuo ne mažiau kaip 15 bendrai visų nuteistųjų suduotų smūgių, todėl ši akivaizdi abejonė turėjo būti vertinama kaltinamųjų naudai.Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog aplinkybę, kad visi kaltinamieji mušė nukentėjusįjį, patvirtino ir pats nukentėjusysis ir liudytojai A.

Å ., R. A., K. G. ir G. J.. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino prieÅ¡taravimų, buvusių nukentėjusiojo ir Å¡ių liudytojų parodymuose. Nukentėjusysis G. P. ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-06 apklausa) nurodė, kad Å . V. spyrė jam į veidÄ ir sudavė apie 4 smÅ«gius rankomis, o jis bandė smÅ«giuoti Å . V. atgal, bet nepataikė. Tuomet, pasak nukentėjusiojo, iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡lipo L. D. ir A. V. ir pradėjo kartu su Å . V. jį spardyti. Visi trys jį spardė ir jis pargriuvo ant žemės. Nukentėjusysis G.

P. teisiamajame posėdyje (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nurodė, kad L. D. ir A. V. iš automobilio išlipo tik tuomet, kai jis jau buvo pargriuvęs ant žemės. Liudytojas A. Š. akistatos su L. D. metu (2017-05-15 akistata) nurodė, kad kažkas G. P. pastūmė, dėl to G. P. buvo apvirtęs, taip pat, kad kažkuris (kuris tiksliai, liudytojas nurodyti negalėjo) spardė pargriuvusį nukentėjusįjį. Taigi šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nukentėjusysis buvo spardomas kažkurio iš kaltinamųjų, tačiau ne visų.

Liudytojas A. Š. ir 2017-05-15 akistatoje su Š. V., ir apklausiamas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nors ir nurodė, jog visi kaltinamieji mušėsi su G. P., tačiau taipogi patvirtino, jog L. D. ir A. V. muštynes nutraukė. Liudytojas R. A. ikiteisminio tyrimo metu vykdytos apklausos (2017-03-16 apklausa) metu nurodė, jog G. P. ir Š. V. susimušus, iš automobilio išlipo Š. V. draugai, kurie bandė nustumti G. P. šalin, tačiau G. P. trenkė ir jiems, todėl visi susimušė.

Liudytojas R. A. apklausiamas teisme (2017-10-24 teisiamasis posėdis) taip pat nurodė, jog išlipę iš automobilio Š. V. draugai bandė nustumti G. P.. Liudytojas K. G. ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-09 apklausa) nurodė, kad Š. V. spyrė G. P., tuomet dar sudavė kumščiu, o G. P. pargriuvus, iš automobilio išlipo Š. V. draugai, kurie kartu su Š. V. mušė G. P. rankomis ir kojomis. Teisiamojo posėdžio metu (2017-10-24 teisiamasis posėdis) liudytojas K. G. nurodė, kad Š. V. ir G. P. pradėjo muštis, taip pat kad visi kaltinamieji mušė G.

P., kai šis pargriuvo ant žemės. Liudytojas G. J. ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-13 apklausa) nurodė, kad G. P. su Š. V. susimušė, o iš mašinos išlipus L. D. ir A. V., šie kartu su Š. V. mušė nukentėjusįjį, taip pat jam pargriuvus kelis kartus spyrė. Liudytojas G. J. teisiamojo posėdžio metu (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nurodė, kad jis nematė, kaip pargriuvusiam G. P. buvo suduoti smūgiai kojomis.Teigia, kad iš aptartų nukentėjusiojo ir teismo minimų liudytojų parodymų matyti, jog ne visi liudytojai nurodė, kad nukentėjusįjį spardė visi kaltinamieji (pvz., A.

Å . parodymai). Be to, dalis liudytojų, nors ir nurodė, kad visi kaltinamieji smurtavo, patvirtino buvus L. D. ir A. V. bandymÄ iÅ¡skirti besimuÅ¡ančius Å . V. ir G. P. (A. Å ., R. A. parodymai). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kategoriÅ¡kai skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad liudytojai nepatvirtino jokių L. D. ir A. V. bandymų iÅ¡skirti besimuÅ¡ančius, tačiau, kaip matyti iÅ¡ aptartų liudytojų parodymų, tokie parodymai vis dėlto buvo duoti. Liudytojas G. J. apklausiamas teisme nebepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog jis matė, kaip pargriuvusį R.

P. spardė visi kaltinamieji. Teigia, jog nukentėjusysis ir liudytojai skirtingai nupasakojo L. D. ir A. V. įsitraukimÄ Ä¯ konfliktÄ :

1) iš nukentėjusiojo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų galima suprasti, jog jis pargriuvo po to, kai L. D. ir A. V. išlipę iš automobilio ėmė jam smūgiuoti, o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad L. D. ir A. V. iš automobilio išlipo tik tuomet, kai jis jau buvo pargriuvęs;

2) iš liudytojo G. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad, pasak šio liudytojo, L. D. ir A. V. išlipo iš automobilio, ėmė smurtauti, ir tik tuomet nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės;

3) liudytojas A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad G. P. pargriuvo po to, kai buvo kažkurio iš kaltinamųjų pastumtas, taip pat, kad buvo kažkurio (tačiau ne visų) kaltinamųjų spardomas. Teigia, jog liudytojas R. A. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, jog G. P. smūgiavo ir L. D. bei A. V., po to šie pradėjo smūgiuoti nukentėjusiajam. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo rengiamos akistatos, siekiant pašalinti prieštaravimus, esančius nukentėjusiojo ir liudytojų bei įtariamųjų parodymuose, tačiau visiškai neatkreipta dėmesio į tai, kad buvo prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, prieštaravimų tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų.

Å ie prieÅ¡taravimai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo Å¡alinami ir liko nepaÅ¡alinti net iÅ¡nagrinėjus bylÄ pirmosios instancijos teisme. Dėl to mano, kad L. D. kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo liko pagrįsta nepatikrintais ir dėl to nepatikimais duomenimis.Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, jog liudytojai A. Å ., R. A., K. G. ir G. J. tiesiogiai matė nusikalstamos veikos aplinkybes, nes buvo netoliese, tačiau Å¡ie teismo argumentai neatitinka byloje esančių įrodymų turinio.

Liudytojas G. J. teisiamajame posėdyje apskritai patvirtino, kad jis net nematė, ar nukentėjusysis buvo spardomas, kai pargriuvo ant žemės. Visi kiti teismo nurodyti liudytojai, nors ir nurodė, kad kaltinamieji smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau tiksliai negalėjo pasakyti, kur, kiek smūgių ir kuris kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam. Liudytojas G. J. teisiamajame posėdyje (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nurodė, kad konflikto metu suduoti smūgiai matėsi sunkiai dėl prasto apšvietimo.

Liudytojas K. G. teisiamajame posėdyje (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nepatvirtino, kad nepertraukiamai stebėjo konfliktÄ â€“ jis nurodė, kad dar tuomet, kai Å . V. susimušė su G. P., jis paėjėjo toliau nuo konflikto vietos. Taigi, skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, dalis nurodytų liudytojų patvirtino nepertraukiamai konflikto nestebėję, be to, teismo minimų liudytojų parodymams aiÅ¡kiai trÅ«ksta konkretumo apibÅ«dinant kaltinamųjų atliktus smurtinius veiksmus, ir tai gali bÅ«ti paaiÅ¡kinama taip pat ir blogu konflikto vietos apÅ¡vietimu bei negalėjimu tiksliai pastebėti konflikto dalyvių veiksmus.

Nurodo, jog iÅ¡ryÅ¡kėja ir dar vienas ikiteisminio tyrimo trÅ«kumas – nors ikiteisminio tyrimo metu žinoma konflikto vieta, tiriant nusikalstamos veikos aplinkybes nebuvo atlikta nei įvykio vietos apžiÅ«ra, nei parodymų patikrinimas vietoje. Å ių duomenų ikiteisminiame tyrime surinkimas bÅ«tų padėjęs ne tik susidaryti vaizdÄ apie konflikto aplinkÄ , tačiau ir bÅ«tų leidęs įvertinti liudytojų galimybes stebėti konfliktÄ , juo labiau, kad kaltinamieji ir liudytojai skirtingai nurodė atstumus tarp konflikto vietos ir liudytojų buvimo vietos, o liudytojas K.

G. (2017-10-24 teisiamajame posėdyje) apskritai paaiÅ¡kino, jog konflikto metu jis buvo vienoje pusėje, o kiti draugai – kitoje pusėje. Taigi ir konfliktÄ galėję matyti liudytojai nebuvo vienoje vietoje ir nuo jos galėjo bÅ«ti atsitraukę skirtingu atstumu. Mano, jog nurodyti trÅ«kumai, keliantys akivaizdžias abejones dėl L. D. kaltės, nebuvo paÅ¡alinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, nurodo, kad pamatinė įrodymų vertinimo taisyklė, įtvirtinta BPK 20 str. 5 d., skelbia, kad įrodymai privalo bÅ«ti vertinami remiantis iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu.

Kasacinis teismas (nutartis Nr. 2K-152/2011) yra pasisakęs, jog ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus bÅ«tų pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Taigi įrodymai turi bÅ«ti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma, argumentuojant, ar įrodymų visuma yra pakankama reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Be to, pažymi, kad BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismÄ nuosprendyje pateikti argumentus, dėl kurių atmetami kai kurie byloje esantys įrodymai.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 str. 5 d. numatytos taisyklės vadovautis įrodymų visuma ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatytos pareigos pateikti argumentus, dėl kurių nėra vadovaujamasi kai kuriais byloje esančiais įrodymais – pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai – atsižvelgdamas vien tik į kaltinančius įrodymus, kai kurių teisinančių įrodymų net neaptarė ir nenurodė jokių argumentų, kodėl jais nesivadovauja.

Mano, jog paminėtini pirmosios instancijos teismo neįvertinti įrodymai, kurie arba patvirtina L. D. nekaltumÄ , arba tik dar labiau padidina abejones dėl L. D. kaltės. Visų pirma kaip liudytojas apklaustas E. B. (2017-10-31 teisiamasis posėdis) nurodė, kad nors jis tiksliai nematė veiksmų, atliktų lauke, dar bÅ«dami automobilyje L. D. ir A. V. pasakė, kad reikia skirti besimuÅ¡ančius, ir iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio. Å ių parodymų vertinimo klausimu pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepasisakė.

Be to, dėl liudytojų A. Å . parodymų ir R. A. parodymų, jog L. D. ir A. V. nutraukė konfliktÄ , taip pat dėl parodymų, kad L. D. ir A. V. bandė nustumti G. P. nuo Å . V., pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepasisakė, nors Å¡ie parodymai bent iÅ¡ dalies patvirtina visų kaltinamųjų duotus parodymus. Pirmosios instancijos teismas apibendrintai dėl liudytojų parodymų pasisakė, jog jie patvirtina, kad nusikalstama veika buvo atlikta kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau prieÅ¡ tai paminėtų prieÅ¡taravimų ir liudytojų parodymų skirtumų nevertino, neanalizavo ir neaptarė nuosprendyje.

Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino akivaizdžiai selektyviai ir rėmėsi vien tik kaltinančiais įrodymais.Pasisakydamas dėl apylinkės teismo nurodytų netiesioginių įrodymų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodo, jog byloje esama ir netiesioginių įrodymų, patvirtinančių visų kaltinamųjų kaltę, t. y. liudytojos R. M. parodymai, kad mokykloje vaikai kalbėjo, jog G. P. buvo sumuštas ne jų mokyklos mokinių, ne vieno mokinio; tai, kad kreipdamasis į medikus pagalbos nukentėjusysis nurodė ligoninėje gydytojui, kad prie mokyklos sumušė iš matymo pažįstami vyrai, o ne vienas vyras; taip pat kaltinamųjų elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – kad visi trys ėjo į pokalbį su nukentėjusiojo tėvais ir visi tarėsi dėl žalos atlyginimo, o susitarimas neįvyko dėl to, kad kaltinamieji nesutiko su prašomu žalos atlyginimu.

Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., kasacinė nutartis Nr.2K- 219/2011) pasisakoma, jog įrodomÄ jÄ vertę turi ir tiesioginiai, ir netiesioginiai įrodymai, pažymi, kad visi įrodymai privalo bÅ«ti vertinami pagal logikos dėsnius ir remiantis BPK 20 str. 5 d. numatytomis taisyklėmis, juo labiau, kad paminėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje pažymima, jog tai, ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl liudytojos R. M. ir kreipimosi į medikus duomenų, pažymi, jog tiek vienu, tiek kitu atveju yra atspindima nukentėjusiojo išsakyta pozicija dėl to, kad jis buvo sumuštas kelių asmenų. Taigi paminėtų netiesioginių įrodymų vertė iš esmės priklauso nuo nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Kaip minėta, esama nukentėjusiojo parodymų nesutapimų ne tik su nuteistųjų, tačiau ir su kai kurių liudytojų parodymais, todėl visiškai nukentėjusiojo parodymais pasitikėti šiuo atveju negalima, o kadangi liudytojos R.

M. parodymai ir medikų užrašyti nukentėjusiojo paaiškinimai atspindi vien tik subjektyvius nukentėjusiojo paaiškinimus, šie teismo minimi įrodymai nėra savarankiški ir gali būti patvirtinti bei laikomi kaltę pagrindžiančiais įrodymais tik pašalinus prieštaravimus, susijusius su nukentėjusiojo parodymais, o tai, kaip minėta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta. Pasisakydamas dėl teismo nurodomo netiesioginio įrodymo – nuteistųjų pokalbio dėl žalos atlyginimo su nukentėjusiojo tėvais, pažymi, jog ir šiuo atveju teismas įrodymus vertina vienpusiškai, kadangi neatsižvelgia į tai, kad, kaip paaiškino nuteistasis Š.

V., susitikimas su nukentėjusiojo tėvais vyko tuo metu, kai visiems trims nuteistiesiems jau buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo. Taigi susitikimas su nukentėjusiojo tėvais, siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, šiuo atveju nelaikytinas kaltės pripažinimu. Be to, pažymi ir tai, kad, kaip paaiškino L. D., jis susitikimo su nukentėjusiojo tėvais metu nurodė, kad smurto prieš G. P. nevartojo, nors nukentėjusiojo tėvai juo ir netikėjo. Dėl to teigia, jog teismo minimas netiesioginis įrodymas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu L.

D. kaltę. Mano, kad nurodyti argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo dėl L. D. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti. Apeliaciniai skundai atmestini. Iš nuteistojo A. V. ir nuteistojo L. D. gynėjo R. M. apeliacinių skundų turinio matyti, kad kategoriškai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, jog buvo pažeista BPK 20 str. 5 d., numatanti, jog įrodymai privalo būti vertinami remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu.

Abiejuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė ir nukentėjusįjį mušė tik Å . V., tuo tarpu kartu su juo buvę A. V. ir L. D. tik skyrė besimuÅ¡antį nuteistÄ jį Å . V. ir nukentėjusįjį G. P., ir Å¡ios nuteistųjų versijos neva nepaneigia byloje esantys duomenys, liudytojų bei paties nukentėjusiojo parodymai.Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ Ä¯rodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės baudžiamajai bylai teisingai iÅ¡spręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Taigi teismas savo iÅ¡vadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumÄ ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime iÅ¡dėstytas iÅ¡vadas.IÅ¡ bylos duomenų matyti, ir byloje nėra ginčo dėl to, jog 2017-02-16, apie 19.00 val., kilo žodinis konfliktas tarp Å . V. ir G. P., jo metu Å . V. sudavė smÅ«gius G. P.. Byloje nėra ginčo ir dėl to, jog prie Å . V. ir G. P. konflikto prisijungė ir A. V. bei L. D., tačiau apeliaciniuose skunduose nesutinkama su tuo, jog Å¡ie du asmenys mušė G.

P., ir teigiama, jog jie tik skyrė besimuÅ¡ančius Å . V. ir G. P., ir smurtinių veiksmų neatliko. Siekiant paÅ¡alinti bet kokias apeliaciniuose skunduose keliamas abejones dėl nuteistųjų A. V. ir L. D. veiksmų apimties 2017-02-16 įvykio metu, reikia detaliai iÅ¡analizuoti nukentėjusiojo G. P. ir kartu su juo buvusių liudytojų K. G., G. J., A. Å . ir R. A. parodymus, taip pat ir nuteistųjų L. D., Å . V. ir A. V. bei kartu su jais buvusio liudytojo E. B. parodymus. Tik atlikus iÅ¡samiÄ Å¡ių tiesiogiai įvykį stebėjusių asmenų parodymų analizę, palyginus juos tarpusavyje, taip pat ir su kitais byloje esančiais duomenis, galima daryti abejonių nekeliančiÄ iÅ¡vadÄ dėl to, ar prieÅ¡ G.

P. smurtavo ne tik Š. V., bet ir A. V. bei L. D..Nukentėjusysis G. P. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2017-02-16, apie 19.00 val., su draugais K. G., G. J. ir R. A. buvo prie „Ryto“ pagrindinės mokyklos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kai mašina atvažiavo Š. V., L. D. ir dar vienas jam nematytas vaikinas. Vairavo automobilį L. D., šalia jo sėdėjo tas jam nepažįstamas vaikinas, o iš galo išlipo Š. V.. Iš pradžių, kai sustojo automobilis, Š.

V. atsidaręs galinių durelių langÄ , kažko klausinėjo R. A.. R. A. su Å . V. buvo pažįstami. Po kurio laiko jie pasuko link namų, o Å . V. paklausė jų, ar jie nepažįsta didžėjaus G. P.. Draugams parodžius į jį, Å . V. ėmė klausti jo, kodėl jis neva lenda prie jo sesės. Klausė, kodėl jai raÅ¡inėja per „Facebook?o“ paskyrÄ . Jam atsakius, kad tai jo sesė jam raÅ¡inėja, o ne jis jai, Å . V. iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos ir, priėjęs prie jo, spyrė koja į veidÄ ir dar sudavė apie keturis smÅ«gius į galvÄ kumščiais.

Tuo metu iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡lipo L. D. ir tas nepažįstamas vaikinas (vėliau jį atpažino kaip A. V.), kurie visi ėmė jį spardyti. Jis nuo Å . V. suduoto smÅ«gio pargriuvo ant žemės, galvÄ užsidengė rankomis ir prašė, kad jie liautųsi jį muÅ¡ti, tačiau vaikinai ir toliau jį spardė į įvairias kÅ«no vietas. Kiek tiksliai kartų spyrė, nežino, tačiau mano, kad ne mažiau kaip deÅ¡imt kartų. Žinojo, kad Å . V. lanko boksÄ , todėl tai jį dar labiau iÅ¡gÄ sdino, galvojo, kad jie jį užmuÅ¡.

Draugai jam apsiginti nepadėjo, nes ir patys bijojo. Kai vaikinai liovėsi jį mušę, sėdo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo, o jis su draugais nuėjo į namus. Namuose pamatė, kad suplėšė striukę. Nenorėdamas tėvams pasakoti apie konfliktÄ , striukę paslėpė savo kambaryje, spintoje. TÄ patį vakarÄ iÅ¡Å¡oko guzas ant pakauÅ¡io ir labai skaudėjo galvÄ . Prašė mamos vaistų. GalvÄ skaudėjo ir kitÄ dienÄ . Apie muÅ¡tynes niekam nesakė, tėvams apie tai pranešė mokyklos socialinė darbuotoja (t. 1, b. l. 66–67).Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nukentėjusysis G.

P. nurodė, kad jis su draugais apie 19 val. buvo prie savo mokyklos, kai atvažiavo maÅ¡ina. Atvykęs Å . V. kažkÄ kalbėjosi su jo draugais, paskui klausė, ar pažįsta gerÄ didžėjų, ir parodė į jį. Å . V. paklausė, ko jis raÅ¡inėja jo sesei, jis atsakė, kad neraÅ¡inėja, tuomet Å . V. pradėjo grasinti, kad sumuÅ¡. Tada Å . V. iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, pagÄ sdino smÅ«giu koja, nukentėjusysis bandė gintis, tačiau jam smÅ«giavo ir jis parkrito, tada iÅ¡lipo dar du iÅ¡ maÅ¡inos ir jį gulintį pradėjo spardyti.

Jis prašė, kad baigtų, bet jį vis tiek spardė. Maždaug po 15 jam suduotų smÅ«gių jie sėdo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo. KonfliktÄ pradėjo Å . V., pirmieji žodžiai buvo pasakyti dar sėdint automobilyje. Tada Å . V. paklausė, ar Å¡is nori bÅ«ti sumuÅ¡tas, jis iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio. Kiti du kaltinamieji iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, kai jis jau buvo pargriuvęs ant žemės. Jis juto, kad visi trys mušė, matė skirtingus batus, buvo spardomas parkritęs ant žemės. Tvirtina, kad dėl nieko jį spardė visi trys kaltinamieji.

Pirma pagÄ sdino, kėlė kojÄ , Å . V. norėjo smÅ«giuoti, norėjo pagÄ sdinti, bet nukentėjusiajam tas smÅ«gis nekliuvo. Buvo smÅ«gis į galvÄ , buvo 4 smÅ«giai kumščiais į galvÄ ir nuo tų smÅ«gių kumščiais jis parkrito. Buvo smÅ«giai ir rankomis, jie buvo suduoti visi į galvÄ . Buvo bendri asmenų veiksmai, sukonkretinti negali, kuris kuriuos smÅ«gius ir kiek sudavė. Buvo užsidengęs galvÄ , veidÄ . Nė vienas kaltinamasis vienas kito muÅ¡tynių metu nestabdė. Striukė buvo suplėšyta, kai jis parkrito ant žemės ir jį voliojo paėmę už gobtuvo.

AikÅ¡telėje prie mokyklos buvo su draugais K. G., G. J. ir R. A., tačiau kai jį užsipuolė, draugai pasitraukė į Å¡onÄ kokius 6 metrus. Tamsu buvo, nors buvo Å¡iek tiek apÅ¡viesta ta vieta. Daugiau asmenų prie pat nebuvo, jie buvo trise. PirmÄ kartÄ koja kai spyrė, jam nepataikė, bet paskui kai koja spyrė, jam kliuvo į smakrÄ . Reaguodamas į smÅ«gius jis bandė gintis, smÅ«giavo koja, bet nepataikė, rankomis smÅ«giavo, bet irgi nepataikė. Å . V. buvo pranaÅ¡esnis grumtynių metu, jis neprašė pagalbos aplinkinių.

SmÅ«gis koja buvo stiprus, bet nepargriuvo, pargriuvo nuo smÅ«gių rankomis į galvÄ . Pargriuvo ant nugaros, labiau Å¡onu. Kai buvo pargriuvęs, tie asmenys jam buvo ir iÅ¡ priekio, ir iÅ¡ nugaros. Juto pagal smÅ«gius, matė kojas. Buvo tamsÅ«s batai. Juto iÅ¡ smÅ«gių ir smÅ«gių vietos, nes buvo vienas smÅ«gis ir iÅ¡kart parėjo kitas smÅ«gis. SmÅ«giai buvo stiprÅ«s, buvo kelios mėlynės ant kÅ«no. Medikai apžiÅ«rėjo, galva buvo sudaužta. Labai skaudėjo galvÄ , buvo gumbas iÅ¡Å¡okęs. Smakras nelabai sužalotas buvo, daugiau su purvais aptaÅ¡kė.

Daugiau sužalojimų nebuvo, tik gumbas. SmÅ«giavo į krÅ«tinę, kojas ir nugarÄ . Su rankomis buvo užsidengęs galvÄ . Kai baigė muÅ¡ti, visi trys sėdo į maÅ¡inÄ ir greit iÅ¡važiavo. Niekas nesakė, kad nutrauktų muÅ¡tynes. Kai spardė, stvėrė už gobtuvo ir taip voliojo, nežino, kuris asmuo taip darė, nebeatsimena. Grumtynių metu su Å . V. susikibę nebuvo (t. 2, b. l. 170–171).Liudytojas K. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio vakarÄ jis su G.

P. buvo mokyklos kieme, prie jų prisijungė G. J., R. A. ir A. Š.. Jiems besikalbant privažiavo automobilis, atsidarė galinis keleivio pusės langas ir jis pamatė, kad mašinoje sėdi Š. V.. Jis juos kalbino, po to paklausė, ar jie nepažįsta mokyklos didžėjaus. Po to dar paklausė, ar jie nepažįsta G. P., todėl jie parodė į G. P.. Š. V. sėdėdamas mašinoje paklausė G. P., ko jis lenda prie jo sesės, G. P. atsakė, kad nelenda. Tada Š. V. išlipo iš mašinos ir puolė prie G.

P., kuris traukdamasis klausė, kÄ jis padarė. Tuomet Å . V. jam kumščiu sudavė į deÅ¡inę veido pusę, po to dar jam spyrė, bet į kuriÄ vietÄ , dabar negali pasakyti, ir G. P. nuvirto ant žemės, po to iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡Å¡oko L. D., jis vairavo maÅ¡inÄ , ir dar vienas vaikinas, kurį vėliau atpažino kaip A. V.. Pamatęs tuos du, G. P. pradėjo Å¡aukti, kad jam nieko nedarytų, kad jis atsipraÅ¡o, kad jis nieko nepadarė, o jie visi trys supuolę jį daužė kumščiais ir spardė kojomis.

Tikrai jam daug smÅ«gių rankomis ir kojomis visi trys sudavė, kokį penkiolika smÅ«gių, o gal ir daugiau. Matė, kad G. P. bandė atsistoti ir nuo jų pabėgti, tai Å . V. dar trenkė vienÄ smÅ«gį G. P. į pakaušį. Po to trys užpuolikai susėdo į maÅ¡inÄ ir nuvažiavo. Kai G. P. atsistojo, tai jo veidas buvo visas aplipęs smėliu, o striukės gobtuvas buvo nuplyšęs. Pats K. G. į muÅ¡tynes nesikiÅ¡o, nes bijojo (t. 1, b. l. 101–102). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas K.

G. pažymėjo, jog su G. P. nuėjo prie mokyklos, prie jų prisidėjo G. J., R. A. ir A. Å .. Po kiek laiko atvažiavo vaikinai, jie kažkÄ kalbėjo per automobilio langÄ , G. P. stovėjo toliau. Po to iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡lipo Å . V. ir su G. P. pradėjo kalbėtis, Å . V. pyko dėl sesės ir po to pradėjo muÅ¡tis. Kai pradėjo muÅ¡tis, jis nuėjo toliau ir per daug nieko nematė. Å . V. vienas iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, kiti liko maÅ¡inoje, priėjo prie G. P., kažkÄ kalbėjo, paskui pradėjo muÅ¡tis, jis pats buvo toliau.

Pradėjo lyg Å . V. muÅ¡tynes, jis pats stovėjo vienoje pusėje, kitoje pusėje stovėjo R. A. ir A. Å ., jis nuėjo pas juos. Å . V. G. P. daužė su kumščiu, nežino, kur pataikė, matė, kad virÅ¡utinėje dalyje daužė. G. P. pradėjo gintis, tada iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡lipo L. D. ir A. V., jie irgi daužė G. P.. Matė, kad truputį su rankomis daužė, tada G. P. parkrito, nežino, ar rankomis, ar kojomis, tačiau mušė visi trys. Po to jie įlipo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo.

Nelabai gerai smÅ«gių pradžiÄ pamena, bet tikrai pamena, jog Å . V. pradėjo. Stovinčiam G. P. Å . V. sudavė pradžioje 3 smÅ«gius, tada G. P. bandė gintis ir tada dar kelis gavo. SmÅ«giai buvo ranka. G. P., kai jam smÅ«giavo, bandė gintis, kur G. P. sudavė, nežino, nelabai matė. Jis, pamatęs, kad pradėjo muÅ¡tis, paėjo toliau. Å . V. pradėjo, bet G. P., jam atrodo, irgi dėjo, tačiau tiksliai nepamena. Å . V. iÅ¡ pradžių kumščiais smÅ«giavo, o paskui visi trys spardė.

Kai daužė, G. P. parkrito, gulėjo ir tada spardė, o kai stovėjo, jam atrodo, kad ne visi G. P. mušė. Kai tie kiti du iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, jis matė jų veidus, buvo gal 10 metrų atstumu. Å viesu ten buvo, apÅ¡viesta buvo. Å . V. smÅ«giavo ir G. P. parkrito, tada visi trys pradėjo spardyti. G. P. bandė gintis, jie pamatė, kad bando gintis, ir tada visi užpuolė. Niekas muÅ¡tynių neskyrė. Nepamena, ar tampė kas jį už gobtuvo. Pamena gerai tÄ aplinkybę, kad gulinčiam trenkė.

Nežino, kiek smÅ«gių sudavė gulinčiam, gal 10–15 smÅ«gių buvo iÅ¡ viso. Daugiausia buvo suduota į galvÄ , jie visi trys mušė G. P.. Jam įvykio niekas netrukdė matyti (t. 2, b. l. 172–173).Liudytojas G. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis su R. A. ir A. Å . nuėjo prie mokyklos, sutiko G. P. ir K. G.. Jiems sėdint privažiavo maÅ¡ina, atsidarė galinis keleivio pusės langas ir jis pamatė Å . V. sėdintį automobilyje. Jie buvo kartu žaidę futbolÄ .

Jis paklausė, ar jie nepažįsta gero mokyklos didžėjaus, ar nepažįsta G. P.. Jie parodė jam G. P.. Å . V. sėdėdamas maÅ¡inoje paklausė G. P., ko jis lenda prie jo sesės, į tai G. P. atsakė, kad jai nieko nerašė. Tada Å . V. iÅ¡lipo ir puolė prie G. P., iÅ¡ karto trenkė jam su deÅ¡ine ranka į galvÄ ir po to iÅ¡ karto spyrė koja, tačiau kur pataikė – nematė. G. P. gynėsi ir trenkė Å . V. atgal. Tada iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡lipo dar du vaikinai, L. D. ir A. V., matė, kad visi trys G.

P. mušė rankomis ir kojomis. G. P. nuvirto ant žemės ir matė, kaip jis užsidengė rankomis galvÄ , po to dar tie vaikinai jam kelis kartus spyrė ir po to sulipo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo. Matė, kad maÅ¡inoje dar sėdėjo vienas vaikinas, bet jis nebuvo iÅ¡lipęs iÅ¡ maÅ¡inos (t. 1, b. l. 108–109). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas G. J. nurodė, kad jis su R. A. nuėjo prie mokyklos, sutiko G. P. ir K. G., sėdėjo ir atvažiavo vaikinai, paklausė, ar pažįsta didžėjų, kažkÄ apie G.

P. pasakė. Automobilio langÄ atsidaręs Å . V. juos kalbino, klausė, ar nežino didžėjaus. Po to klausė, ar nepažįsta G. P.. IÅ¡ automobilio iÅ¡lipo Å . V.. Jis priėjo prie G. P. ir jie susimušė, pirmÄ smÅ«gį tikriausiai sudavė Å . V., nelabai pamena. Liudytojui nebepamenant visų aplinkybių, buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurios jis patvirtino. Nurodė, kad viskÄ stebėjo ir matė, tačiau smÅ«gių neskaičiavo, jų nesimatė, per tamsu buvo.

Kartu stovėjo su kitais draugais. G. P. kaip smÅ«giavo ir kur pataikė, nelabai matė, vienÄ kartÄ smÅ«giavo. Nežino, nuo ko G. P. pargriuvo, gal ir smÅ«giavo jam prieÅ¡ griÅ«vant į galvÄ . Kiti du asmenys iÅ¡lipę iÅ¡ automobilio padėjo Å . V.. Å . V. nebuvo pargriuvęs, kai iÅ¡lipo tie du asmenys, Å . V. pagalbos neprašė. Nematė, kur tie du asmenys sudavė, į kurias vietas, jie apstojo G. P. ir nematė tiksliai. Kai G. P. pargriuvo, matė jį gulintį ant žemės, jis parkrito ir tuo metu jį apsupę asmenys jį lupo, ir tada jie iÅ¡važiavo.

IÅ¡ tų iÅ¡lipusių ar bandė kas muÅ¡tynes nutraukti, nežino, nematė, kaip suplėšė striukę. Nematė, ar G. P. gulintį mušė (t. 2, b. l. 173). Liudytojas A. Å . apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis su G. J. ir R. A. ėjo prie mokyklos, ten sutiko G. P. ir K. G.. Prie jų sustojo automobilis, pro galinį langÄ galvÄ iÅ¡kiÅ¡o Å . V., kuris paklausė, ar jie nežino gero didžėjaus iÅ¡ mokyklos. Jie parodė į G. P., tuomet Å . V. G. P. paklausė, kÄ Å¡is yra prisiÅ¡nekėjęs, G.

P. perklausus, apie jis kalba, Š. V. iš karto išlipo iš mašinos, pradėjo iš karto daužyti su kumščiu G. P., mėgino pataikyti ranka kokius penkis smūgius ir dar mėgino pataikyti spirdamas koja. A. Š. nurodė, kad buvo atsitraukęs toliau, tai nematė, ar pataikė. Matė, kad G. P. bando apsiginti, bandė pataikyti Š. V. koja, bet nepataikė, o tada iš mašinos išlipo dar du vaikinai: L. D. ir A. V.. Visi trys pradėjo pulti ant G. P., visi jam smūgiavo. Kažkuris G. P. pastūmė, jis nuvirto ant žemės, ir tada visi trys dar spardė G.

P., gulintį ant žemės. G. P. prašė baigti, bet vaikinai jo neklausė. Tie vaikinai sudavė G. P. tikrai daug smÅ«gių. Po to sėdo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo. Kai G. P. atsistojo nuo žemės, matė, kad jo striukė buvo suplėšyta, jis pradėjo nervintis, užsidengė veidÄ ranka ir ėjo tylėdamas (t. 1, b. l. 115–116). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas A. Å . parodė, kad Å . V. atsidaręs langÄ paklausė G. P., kÄ jis sakė apie jo sesę, ir tada iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, pastÅ«mė G.

P., mėgino smÅ«giuoti, o G. P. mėgino atgal smÅ«giuoti, tada A. V., L. D. bei Å . V. pastÅ«mė G. P., jis užkliuvo už akmens ir apvirto, tada A. V., L. D. bei Å . V. spyrė kelis kartus. Mušė visi trys, tai matėsi. Negali pasakyti kiek kuris smÅ«gių sudavė, tik bendrÄ vaizdÄ matė. Jis su G. J. buvo kartu, kai mušėsi, jie stovėjo vienas prie kito. VisÄ laikÄ stebėjo muÅ¡tynes, buvo nuo muÅ¡tynių vietos 5–6 metrų atstumu. Galėjo įžiÅ«rėti veidus, kas mušėsi.

Å . V. pastÅ«mė G. P., tiksliai pamena tas aplinkybes. Kiek pamena, iÅ¡lipo Å . V., jis smÅ«giavo kelis kartus, G. P. irgi bandė smÅ«giuoti, tada kiti iÅ¡lipo. Å . V. į kuriÄ vietÄ pataikė, neatsimena, iÅ¡ G. P. emocijų matėsi, kad pataikė, iÅ¡ judesių. G. P. Å . V. nepataikė. Å . V. smÅ«giavo rankomis ir bandė spirti stovinčiam G. P., bet neatsimena, ar pataikė. Kai G. P. pargriuvo, tada visi trys jau puolė G. P.. PrieÅ¡ tai mušėsi jie dviese. Vėliau, kai smÅ«giavo kelis kartus su L.

D., tada jau atitraukė. Visi trys smÅ«giavo, Å . V. gal dar norėjo muÅ¡ti, A. V. ir L. D. atitraukė. Jie nieko nesakė. Kažkur buvo striukė G. P. nugaroje įplėšta. Kai pastÅ«mė, G. P. už kažko užkliuvo ir perplyÅ¡o striukė. Å . V. su G. P. rankomis susikibę nebuvo. Po muÅ¡tynių G. P. nieko nesakė. Å . V. sudavė G. P. į pakaušį. Kai buvo pargriuvęs, G. P. spardė į pilvÄ . G. P. pargriuvo ant nugaros, jis gynėsi, užsidengė. MuÅ¡tynės įvyko greitai, per 1–2 minutes, visi trys stÅ«mė G.

P., kol jis nuvirto (t. 2, b. l. 173).Liudytojas R. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis su draugais G. J. ir A. Å . ėjo prie mokyklos, kur susitiko K. G. ir G. P.. Prie jų privažiavo automobilis, pro jos galinį langÄ juos užkalbino Å . V. ir paklausė, ar jie nepažįsta didžėjaus iÅ¡ mokyklos, ar nepažįsta G. P., į tai jie atsakė, kad G. P. yra su jais. Tai Å . V. kreipėsi į G. P., klausė, kÄ jis sakęs jo sesei, į kÄ tai G. P. atsakė, jog ji pati parašė.

Po šių žodžių Š. V. išlipo iš mašinos ir sudavė G. P., šis trenkė atgal ir jie susimušė. Tada iš mašinos išlipo dar du asmenys. Tie vaikinai bandė pastumti G. P. į šalį, bet G. P. trenkė jiems, tai visi trys puolė mušti G. P.. G. P. sudavė daug smūgių, bet į kurias vietas pataikė, jis nematė. G. P. net buvo nuvirtęs ant žemės, jie stovėjo šiek tiek toliau, maždaug už 10 žingsnių ir nesikišo, nes bijojo vaikinų, kurie buvo už juos aukštesni.

Po to Å . V. su draugais iÅ¡važiavo. G. P. kai atsistojo, jo veidas buvo purvinas nuo žemių, buvo tamsu, tai nelabai matė, kur jam buvo sumuÅ¡ta (t. 1, b. l. 122–123). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas R. A. nurodė, kad buvo su G. J., A. Å . prie mokyklos, kur atėję jie susitiko G. P. su K. G.. Prie jų privažiavo automobilis, ėjo kalba apie sesę, kad buvo paraÅ¡yta sesei. IÅ¡ pradžių Å . V. kalbėjo neiÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio, per atidarytÄ langÄ sakė G.

P. kažkÄ apie sesę. Tada iÅ¡lipo Å . V. vienas pats, užsipuolė su kumščiais ir G. P. pradėjo gintis. Daužė Å . V. G. P. su kumščiais, bet į kokias vietas, nežino, nepamena, gal 10 kartų sudavė. G. P. nuo smÅ«gių buvo pargriuvęs ant žemės. Nežino, ar kojomis spardė Å . V.. Po to buvo dar du asmenys iÅ¡lipę iÅ¡ automobilio, jie bandė pastumti G. P. toliau stumdami rankomis. G. P. tada dar buvo atsistojęs, pradžioje stÅ«mė, o kai jis gynėsi, tada visi trys puolė.

Kai parkrito ant žemės, nepamena, ar spardė, matė, bet nepamena. Visko nepamena, patvirtino teisėjos perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nurodė, kad matė, kad visi trys mušė, negali sukonkretinti, kiek kas smÅ«gių sudavė. Ä®vykio metu stovėjo netoliese, gal už 10 metrų, kliūčių matyti nebuvo. Teritorija buvo nestipriai apÅ¡viesta, jis pats viskÄ nepertraukiamai stebėjo, viskÄ matė. Kur Å . V. G. P. sudavė, nepamena, sudavė kumščiu, bet į kuriÄ vietÄ , jis nepamena – G.

P. gynėsi, kur jis trenkė, nematė, pataikė, bet į kuriÄ vietÄ , nežino. Automobiliu atvažiavo 4 asmenys, matė juos. G. P. pargriuvo, kai jau jie buvo trise, tada visi trys smÅ«giavo. Daug smÅ«gių jam sudavė, kas gulintį mušė, nepamena. Sumušė ir iÅ¡važiavo. MuÅ¡tynių niekas neiÅ¡skyrė. Nežino, ar G. P. prašė nemuÅ¡ti, negirdėjo. Nematė, kad kažkas iÅ¡ užpuolikų striukei kÄ darytų, tiesiog mušė ir viskas. Gal ir smÅ«giavo koja G. P. stovint, nepamena.

Nekalbėjo su nukentėjusiuoju apie tai, kÄ jis matė. G. P. pargriuvęs buvo gal ant Å¡ono, taip kažkaip ant nugaros ir Å¡ono buvo. Nematė, į kurias vietas mušė gulintį. Konfliktas tęsėsi gal 3–4 minutes. Kai G. P. pargriuvo ant žemės, trumpai mušė ir tada iÅ¡važiavo (t. 2, b. l. 172).SistemiÅ¡kai analizuojant iÅ¡dėstytus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu duotus nuoseklius parodymus Å¡ie asmenys iÅ¡ esmės patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Tiek nukentėjusysis G. P., tiek ir liudytojai K. G., G. J., A. Å . ir R. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jiems visiems stovint prie mokyklos, privažiavo automobilis, kurio gale sėdėjo Å . V., kuris prasidaręs langÄ pasiteiravo, ar su jais yra mokyklos didžėjus G. P.. Nukentėjusysis ir liudytojai patvirtino, kad G. P. ir Å . V. apsižodžiavus dėl nukentėjusiojo siųstų žinučių Å . V. sesei, Å . V. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir pradėjo G. P. muÅ¡ti, nuo jo smÅ«gių nukentėjusysis bandė gintis.

Ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus apie Å¡iuo atveju esminę aplinkybę – kitų dviejų asmenų (L. D. ir A. V.) įsijungimÄ Ä¯ Å . V. ir G. P. konfliktÄ â€“ tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai buvo vieningi ir nurodė sutampančias aplinkybes. Nukentėjusysis G. P. nurodė, jog Å . V. pradėjus jį muÅ¡ti, iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo L. D. ir A. V., ir jie visi ėmė jį spardyti. Jis nuo Å . V. suduoto smÅ«gio griuvo ant žemės, galvÄ užsidengė rankomis ir prašė, kad jie liautųsi jį muÅ¡ti, tačiau visi vaikinai ir toliau jį spardė į įvairias kÅ«no vietas (t. 1, b. l. 66–67).

Liudytojas K. G. nurodė, jog po to, kai Å . V. kumščiu sudavė G. P. ir jam spyrė, ir G. P. nuvirto ant žemės, po to iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡Å¡oko L. D. ir A. V.. Tada jie visi trys supuolę nukentėjusįjį daužė kumščiais ir spardė kojomis, jam daug smÅ«gių rankomis ir kojomis visi trys sudavė, kokį penkiolika smÅ«gių, o gal ir daugiau (t. 1, b. l. 101–102). Liudytojas G. J. nurodė, kad Å . V. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, puolė prie G. P., iÅ¡ karto trenkė jam su deÅ¡ine ranka į galvÄ ir spyrė koja, G.

P. gynėsi ir trenkė Å . V. atgal. Tada iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡lipo dar du vaikinai L. D. ir A. V., ir tada visi trys G. P. mušė rankomis ir kojomis. G. P. nuvirto ant žemės ir matė, kaip jis užsidengė rankomis galvÄ , po to dar tie vaikinai jam kelis kartus spyrė ir po to sulipo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo (t. 1, b. l. 108–109). Liudytojas A. Å . nurodė, kad Å . V. iÅ¡lipęs iÅ¡ maÅ¡inos pradėjo kumščiu daužyti G. P., mėgino pataikyti spirdamas koja, o G. P. bandė apsiginti.

Tada iš mašinos išlipo L. D. ir A. V., ir jie visi trys pradėjo pulti ant G. P., visi jam smūgiavo. Kažkuris G. P. pastūmė, jis nuvirto ant žemės, ir tada visi trys dar spardė G. P., gulintį ant žemės, visi sudavė daug smūgių (t. 1, b. l. 115–116). Liudytojas R. A. nurodė, kad Š. V. išlipęs iš mašinos sudavė G. P., šis trenkė atgal – jie susimušė. Tuomet iš mašinos išlipo dar du asmenys, kurie bandė pastumti G. P. į šalį, bet G. P. trenkė jiems, tai visi trys puolė mušti G.

P.. G. P. sudavė daug smÅ«gių, bet į kurias vietas pataikė, jis nematė. G. P. net buvo nuvirtęs ant žemės (t. 1, b. l. 122–123). Apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis G. P. ir liudytojai K. G., G. J., A. Å . bei R. A. taip pat patvirtino, jog į kilusį Å . V. ir G. P. konfliktÄ Ä¯sivėlė ir nukentėjusįjį mušė L. D. bei A. V.. Nukentėjusysis G. P. nurodė, kad Å . V. iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, pagÄ sdino smÅ«giu koja, nukentėjusysis bandė gintis, tačiau jam smÅ«giavo ir jis parkrito, tada iÅ¡lipo dar du asmenys iÅ¡ maÅ¡inos ir jį gulintį pradėjo spardyti.

Buvo bendri šių asmenų veiksmai, sukonkretinti negali, kuris kuriuos smūgius ir kiek sudavė, nė vienas kaltinamasis vienas kito muštynių metu nestabdė. Kad mušė visi, jis juto iš smūgių ir jų vietos, nes buvo vienas smūgis ir iškart parėjo kitas smūgis (t. 2, b. l. 170–171). Liudytojas K. G. nurodė, jog Š. V. pradėjo muštynes, G. P. daužė su kumščiu, kai G. P. pradėjo gintis, tada iš mašinos išlipo L. D. ir A. V., jie irgi daužė G. P.. Daužė rankomis, tada G.

P. parkrito. Nežino, ar rankomis, ar kojomis, tačiau mušė visi trys. Kai G. P. stovėjo, gal ne visi mušė, tačiau kai G. P. parkrito, tada visi trys pradėjo spardyti. Po to jie įlipo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo. G. P. bandė gintis, jie pamatė, kad bando gintis, ir tada visi užpuolė. Niekas muÅ¡tynių neskyrė (t. 2, b. l. 172–173). Liudytojas G. J. nurodė, kad Å . V. priėjo prie G. P. ir jie susimušė, pirmÄ smÅ«gį tikriausiai sudavė Å . V.. Nežino, nuo ko G. P. pargriuvo, gal ir smÅ«giavo jam prieÅ¡ nugriÅ«vant į galvÄ .

Kiti du asmenys išlipę iš automobilio padėjo Š. V.. Š. V. nebuvo pargriuvęs, kai išlipo tie du asmenys, Š. V. pagalbos neprašė. Nematė, kur tie du asmenys sudavė, į kurias vietas, jie apstojo G. P. ir nematė tiksliai, kur sudavė. Nematė, ar gulintį G. P. mušė (t. 2, b. l. 173). Liudytojas A. Š. nurodė, kad Š. V. išlipo iš mašinos, jis smūgiavo kelis kartus, G. P. irgi bandė smūgiuoti, tada kiti išlipo, jie visi pastūmė G. P., jis užkliuvo už akmens ir apvirto, tada A.

V., L. D. bei Å . V. spyrė kelis kartus. Mušė visi trys, tai matėsi. Negali pasakyti, kiek kuris smÅ«gių sudavė, tik bendrÄ vaizdÄ matė. Galėjo įžiÅ«rėti veidus, kas mušėsi. Visi trys smÅ«giavo, Å . V. gal dar norėjo muÅ¡ti, A. V. ir L. D. atitraukė. MuÅ¡tynės įvyko greitai, per 1–2 minutes, visi trys stÅ«mė G. P., kol jis nuvirto (t. 2, b. l. 173). Liudytojas R. A. nurodė, kad iÅ¡lipo Å . V. vienas pats, užsipuolė su kumščiais ir G. P. pradėjo gintis, po to buvo dar du asmenys iÅ¡lipę iÅ¡ automobilio, jie bandė pastumti G.

P. rankomis. G. P. tada dar buvo atsistojęs, pradžioje stūmė, o kai jis gynėsi, tada visi trys puolė. Kai parkrito ant žemės, nepamena, ar spardė, matė, bet nepamena. Nurodė, kad matė, kad visi trys mušė, negali sukonkretinti, kiek kas smūgių sudavė. G. P. pargriuvo, kai jau jie buvo trise, tada jau pargriuvo, kai visi trys smūgiavo. Visi trys vienu metu smūgiavo, į kurias kūno vietas, nežino, jam smūgiavo stovinčiam. Daug smūgių jam sudavė, kas gulintį mušė, nepamena.

Muštynių niekas neišskyrė (t. 2, b. l. 172).Aptarti nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų K. G., G. J., A. Š. bei R. A. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atskleidžia, jog šie asmenys patvirtino, kad G. P. mušė ne tik Š. V., tačiau ir A. V. bei L. D.. Akivaizdu, jog apklausiami po įvykio ikiteisminio tyrimo metu liudytojai geriau atsiminė įvykio aplinkybes, dėl to jų parodymai buvo tikslesni ir detalesni, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdis, kurio metu buvo apklausiami šie liudytojai, vyko 2017-10-24, t. y. praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams nuo 2017-02-16 vykusių muštynių, ir tai paaiškina, kodėl ne visi liudytojai sugebėjo tiksliai įvardyti kiekvieno asmens veiksmus, suduotų smūgių skaičių.

Pastebėtina ir tai, jog tiksliam 2017-02-16 įvykio detalių atsiminimui įtakos turi ne tik praėjęs laikas, bet ir jaunas liudytojų amžius bei muÅ¡tynių metu patirtas iÅ¡gÄ stis. Vis dėlto, sistemiÅ¡kai analizuojant aptartus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog jie kartu vienas kitÄ papildydami susijungia į nuosekliÄ Ä¯vykių grandinę, atskleidžiančiÄ ne tik Å . V., tačiau ir A.

V. bei L. D. atliktus smurtinius veiksmus prieÅ¡ nukentėjusįjį. Pažymėtina, jog nei nukentėjusysis, nei liudytojai apklausiami ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad A. V. ar L. D. bÅ«tų nemušę G. P., o tik skyrę Å¡iuos asmenis. Todėl skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, netikėti anksčiau aptartais nukentėjusiojo G. P. bei liudytojų K. G., G. J., A. Å . bei R. A. parodymais, kurie yra iÅ¡ esmės nuoseklÅ«s ir tarpusavyje sutampa, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aplinkybių, kurios leistų daryti iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai A.

V. ir L. D. apkalba, byloje taip pat nenustatyta. Nė vienas iÅ¡ minėtų asmenų nenurodė, kad vienas su kitu bÅ«tų turėję konfliktų, nė vieno iÅ¡ jų nesiejo jokie asmeninio pobÅ«džio santykiai, todėl nėra jokio pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusieji ar liudytojai yra suinteresuoti pakenkti A. V. ir L. D..A. V., apeliaciniame skunde kritikuodamas jį kaltinančiÄ versijÄ patvirtinančių liudytojų parodymus, nurodo, kad liudytojas A. Å . teisme nurodė, kad A. V. ir L. D. bandė iÅ¡skirti Å .

V. ir G. P. ir bestumiant G. P. nuo Š. V., G. P. pargriuvo, o 2017-05-15 akistatos metu A. Š. nurodė, kad išskyrė L. D. ir A. V., tie Š. V. draugai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nuteistasis, analizuodamas A. Š. parodymus, pateikia juos ne išsamius, išimdamas iš bendro parodymų konteksto ir nutylėdamas kitas šio liudytojo apklausoje teisme ir akistatos metu nurodytas aplinkybes. Kaip jau aptarta anksčiau, liudytojas A. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad Š.

V. išlipo iš mašinos, pastūmė G. P., mėgino smūgiuoti. G. P. mėgino atgal smūgiuoti, tada A. V., L. D. bei Š. V. pastūmė G. P., jis užkliuvo už akmens ir apvirto, tada A. V., L. D. bei Š. V. spyrė kelis kartus. Mušė visi trys, tai matėsi. Ir tik kai Š. V. dar norėjo mušti, A. V. ir L. D. jį atitraukė (t. 2, b. l. 173). Taigi skirtingai nei teigiama A. V. apeliaciniame skunde, liudytojas A. Š. nepatvirtino, jog A. V., L. D. tik skyrė besimušančius asmenis – jis nurodo, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo visi trys užpuolikai, ir tik vėliau du iš jų (A.

V., L. D.) nusprendė, jog užtenka mušti nukentėjusįjį, ir atitraukė Š. V.. Iš A. V. apeliaciniame skunde akcentuojamos 2017-05-15 akistatos su L. D. matyti, jog jos metu A. Š. nurodė, jog L. D. ir A. V. tikrai mušėsi, o ne bandė išskirti besimušančius (t. 1, b. l. 167–168). Taigi tiek akistatos metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. Š. nurodė, kad A. V. ir L. D. mušė nukentėjusįjį, ir tik vėliau atitraukė Š. V. ir taip užbaigė muštynes, ir paneigė A.

V. apeliaciniame skunde nurodomÄ aplinkybę, jog Å¡is liudytojas patvirtino, neva A. V. ir L. D. tik skyrė asmenis ir patys G. P. nemušė. Pažymėtina, kad Å¡i liudytojo nurodoma aplinkybė, jog aktyviai muÅ¡tynėse dalyvavę ir fizinę jėgÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį vartoję asmenys vėliau pradeda raminti kartu smurtaujantį asmenį ir taip nutaria savo veiksmus pabaigti, jokiu bÅ«du neleidžia daryti apeliaciniuose skunduose daromos iÅ¡vados, kad A. V. ir L. D. nesmurtavo, o tik skyrė besimuÅ¡ančius asmenis.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog nukentėjusysis ir liudytojai nebuvo nuoseklÅ«s dėl G. P. striukės gobtuvo suplėšymo aplinkybių. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. P. nuosekliai nurodė, jog kai jį spardė, stvėrė už gobtuvo ir taip voliojo, dėl to suplėšė gobtuvÄ . Analizuojant liudytojų parodymus matyti, jog nors jie nenurodo, koks buvo tikslus nukentėjusiojo striukės suplėšymo mechanizmas, tačiau jie visi patvirtino, kad G.

P. striukė buvo suplėšyta jį mušant. Liudytojas A. Š. nurodė, jog kai G. P. atsistojo nuo žemės, matė, kad jo striukė buvo suplėšyta, muštynių metu jis už kažko užkliuvo ir perplyšo striukė (t. 2, b. l. 173). Liudytojas K. G. nurodė, jog nepamena, ar tampė kas nukentėjusįjį už gobtuvo (t. 2, b. l. 172–173). Liudytojas G. J. nurodė, jog G. P. suplėšė striukę, tačiau jis nematė, kaip (t. 2, b. l. 173). Tai, jog įvykio metu buvo suplėšyta nukentėjusiojo G.

P. striukė jo nurodomoje vietoje (prie apykaklės), objektyviai patvirtina byloje esantis daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l . 44–45), kuriuo nustatyta, jog yra atplyšusi striukės apykaklė, ir fotolentelė, iš kurios matyti, jog paplėštas G. P. striukės gobtuvas ties apykakle (t. 1, b. l . 44–45). Taigi, nors liudytojai nepatvirtino, kad G. P. buvo voliojamas laikant už gobtuvo, tačiau jie nenurodė ir jokio kito būdo, kuriuo muštynių metu buvo suplėšyta nukentėjusiojo striukė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai nustačius, kad striukė suplyšo vykstant muštynėms, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo, kuris geriausiai jautė, kokie veiksmai yra prieš jį atliekami, parodymais, jog jis buvo patemptas už gobtuvo jam gulint ant žemės (voliojamas), ir tokiu būdu įplyšo jo gobtuvas.

Skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, visiems liudytojams nurodant, jog striukė buvo suplėšyta per muštynes, tai patvirtinant ir nuteistiesiems, tikslus striukės suplėšymo mechanizmas nėra svarbus. Ši aplinkybė nekelia jokių abejonių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose bendrai nurodoma šiuo atveju esmine aplinkybe, jog nukentėjusįjį mušė ne vienas, o trys asmenys.Anksčiau aptarta įrodymų visuma (liudytojų K. G., G. J., A. Š. bei R. A. parodymai) neabejotinai patvirtina, kad A.

V. ir L. D. kartu su Å . V. vartojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį G. P., kad fizinis smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo pavartotas vieÅ¡oje vietoje, toks Å¡ių asmenų elgesys laikytinas įžūliu, agresyviu, moralės požiÅ«riu nepriimtinu, nebuvo paisoma elementariausių visuomenėje galiojančių moralės bei elgesio normų. Tokiu elgesiu buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. A. V. ir L. D. veiksmai, atsižvelgus į kilusias pasekmes, – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymÄ bei nežymų nukentėjusiojo G.

P. sveikatos sutrikdymÄ â€“ atitinka BK 284 str. numatyto nusikaltimo sudėtį.Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nuteistųjų L. D. ir A. V. gynybinę versijÄ patvirtina jų, taip pat nuteistojo Å . V. ir liudytojo E. B. parodymai, kurie savo ruožtu paneigia nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių liudytojų parodymus, tačiau detaliau juos analizuojant matyti, kad jie nėra tokie nuoseklÅ«s ir neprieÅ¡taringi, kaip teigia apeliantai. Nors visi kartu prie mokyklos automobiliu atvykę asmenys nuosekliai teigia, jog prieÅ¡ G.

P. smÅ«gius suduodamas smurtavo tik Å . V., o L. D. ir A. V. tik skyrė besimuÅ¡ančius asmenis, tačiau akivaizdu, jog suinteresuota pusė – nuteistieji ir kartu su jais į įvykio vietÄ atvykęs E. B. – turėjo pakankamai laiko suderinti savo pozicijas taip, kad jos atitiktų jų palaikomÄ Ä¯vykių versijÄ , todėl ypatingas dėmesys kreipiamas į įvykio detales, kurių asmenys galėjo neaptarti, laikydami jas neesminėmis, tačiau jos buvo pakankamai svarbios, kad bÅ«tų įsimenamos.Nuteistasis L.

D. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tÄ dienÄ su draugais važinėjosi automobiliu, atvažiavo į pagrindinės mokyklos kiemÄ , Å . V. liepė jam sustoti, nes pamatė G. P.. Å iam priėjus prie maÅ¡inos, jie pradėjo kalbėtis, Å . V. teiravosi, ko jis kabinėjasi prie jo sesers, tada Å . V. iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos ir jie ten kažkÄ kalbėjo. Vėliau pamatė, kad Å . V. su tuo G. P. yra susikibę ir muÅ¡asi. Tada jis su A. V. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir puolė jų skirti. IÅ¡skirti jų nepavyko, nes jie buvo stipriai susikibę.

Kažkokiu momentu Å . V. pastÅ«mė G. P., ir tas nuvirto ant žemės. Matė, kad Å . V. sudavė G. P. tik kokius 2–3 smÅ«gius kumščiu, tačiau kur pataikė, nematė. Kai G. P. nugriuvo ant žemės, jis pasakė savo draugams važiuoti iÅ¡ ten, kad nebÅ«tų problemų. E. B. iÅ¡ viso iÅ¡ maÅ¡inos net nebuvo iÅ¡lipęs, o jis ir A. V. smÅ«gių G. P. nesudavė. Ä®lipęs į maÅ¡inÄ Å . V. paaiÅ¡kino, kad G. P. kabinėjosi prie jo sesers, todėl ir susikibo su juo (t. 1, b. l. 159–160).

Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis L. D. nurodė, kad buvo vakaras, jis su draugais važinėjosi po miestÄ ir nusprendė nuvažiuoti prie 5-os vidurinės, nes ten dažnai važiuoja spardyti kamuolio, apsisuko aikÅ¡telėje, pamatė bÅ«rį vaikinukų ir sustojo. Å . V. norėjo susirasti didžėjų, jie nurodė G. P., tada G. P. priėjo arčiau prie automobilio, buvo gal kokie 5 metrai, tada Å . V. paklausė, ko jis raÅ¡inėja sesei. Nukentėjusiajam pasiteiravus, ar čia dėl V., Å .

V. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, kÄ jie darė, neatkreipė dėmesio, o po kelių sekundžių pamatė, kad jie stumdosi, iÅ¡lipo su A. V., norėdami juos iÅ¡skirti, nematė, kÄ A. V. nustÅ«mė, jis priėjo prie abiejų ir stÅ«mė vienÄ nuo kito (t. 3, b. l. 15–16). Nuteistasis A. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tÄ dienÄ važinėjo su savo draugais, Å . V. mokyklos kieme užkalbino berniukus. KÄ Å . V. kalbėjo su jais, jis negirdėjo, nekreipė dėmesio. Po to Å .

V. iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, o jie liko sėdėti viduje, jis žaidė telefonu ir pro langÄ nesidairė. Kai atsisukęs pažiÅ«rėjo pro langÄ , pamatė, kad Å . V. muÅ¡asi su kažkokiu berniuku. Matė, kaip Å . V. spyrė tam berniukui, kuris pagavo jo kojÄ ir iÅ¡ karto smÅ«giavo Å . V. į galvÄ , tada Å . V. smogė jam atgal, bet ar pataikė ir kur pataikė, jis nematė. Tada su L. D. iÅ¡ karto iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, norėjo juos iÅ¡skirti. Jis nubėgęs bandė atplėšti Å .

V., o L. D. tÄ kitÄ berniukÄ . IÅ¡ karto jiems nepavyko jų iÅ¡skirti, jie toliau susikibę stumdėsi. Tas kitas berniukas kažkokiu momentu pargriuvo ant žemės, ir jie iÅ¡ karto sėdo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo. Å . V. jiems nieko nesakė, dėl ko kilo muÅ¡tynės. Jis su L. D. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio tik tam, kad iÅ¡skirtų ir nuramintų besimuÅ¡ančius vaikinus, nei jis, nei L. D. niekam smÅ«gių nesudavė. Matė pirmÄ Å . V. spyrį G. P. į kojÄ ir dar vienÄ bandymÄ nukentėjusiajam įspirti į kojÄ , bet Å .

V. nepataikė. Kiek smÅ«gių sudavė Å . V. rankomis G. P., negali pasakyti, nes, kad jis bÅ«tų smÅ«giavęs G. P., nematė. Matė, kad G. P. daugiau smÅ«gių sudavė Å . V. (t. 2, b. l. 17–18). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis A. V. nurodė, jog kai sėdėjo maÅ¡inoje, iÅ¡lipo Å . V., kažkÄ kalbėjo su G. P., klausė, kodėl sesei raÅ¡inėja. Paskui Å . V. pagÄ sdino su koja ir G. P. pagavo tÄ kojÄ ir smÅ«giavo Å . V. į galvÄ , Å . V. dėjo atgal, tada jie susikibo.

Nematė, kiek smÅ«gių sudavė, tada jie iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, jis nustÅ«mė Å . V., o L. D. – nukentėjusįjį. G. P. buvo parvirtęs, kaip jis parvirto – nematė. Jiems sėdint maÅ¡inoje, jis L. D. pasakė, kad gal reikia eiti iÅ¡skirti muÅ¡tynių, L. D. sutiko ir jie iÅ¡ karto iÅ¡lipo. Juos reikėjo iÅ¡skirti, kad daugiau nesimuÅ¡tų. MuÅ¡tynes matė, Å . V. pagÄ sdino, bet pirmas dėjo G. P.. Mano, kad G. P. liko nuskriaustas, nes suplyÅ¡o jo striukė ir gavo muÅ¡ti.

Su L. D. nesudavė pargriuvusiam G. P. smūgių. G. P. neprašė nesimušti, jie jo nemušė. Kai jie skyrė, kai išlipo iš mašinos, jiedu buvo susikabinę, jie juos atplėšė. G. P. parvirto, niekas už gobtuvo netampė, ant žemės parkritusio nespardė, 15 smūgių nesudavė. Būtų sužaloję daugiau, jei būtų buvę suduota 15 smūgių, būtų tikrai grįžęs su mėlynėmis, tėvai būtų mėlynes matę (t. 3, b. l. 15).Nuteistasis Š. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pripažįsta savo kaltę, jog jis su draugais nuvažiavo prie „Ryto“ pagrindinės mokyklos.

Matė stovinčius vaikinus, kurių paklausė, ar tarp jų yra G. P., jį jam parodė stovėję vaikinai. Jo paklausė, kodėl įžeidinėjo sesę, nes ji jam buvo pasiguodusi, kad iÅ¡ jos tyčiojasi G. P.. G. P. atsakius, kad pati sesė prie jo kabinėjasi, Å . V. iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, nuėjo prie G. P., pakėlė kojÄ , bet net neprikėlė iki jo galvos, tikrai nebÅ«tų jam spyręs, o G. P. sugavo jo kojÄ , ir jÄ paleidęs, smogė jam kumščiu. Tada jis sudavė G. P. kumščiu į žandÄ ir jiedu susikibo.

Prisipažįsta keletÄ smÅ«gių sudavęs G. P. į įvairias kÅ«no vietas. Mano, kad daugiausiai galėjo suduoti tik tris smÅ«gius. Kai jiedu buvo susikibę, iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡lipo jo draugai A. V. ir L. D., bandė juos iÅ¡skirti, tačiau jiems nepavyko. Po to jam pačiam pavyko ant žemės pargriauti G. P., t. y. jis tiesiog jį nustÅ«mė nuo savęs, ir su draugais iÅ¡važiavo. Savo kaltę pripažįsta, tačiau jo draugai A. V. ir L. D. visiÅ¡kai niekuo dėti, jie nesimušė (t. 1, b. l. 192–193).

Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis Å . V. nurodė, kad nuvažiavus prie parko, paklausė, gal vaikinai pažįsta gerÄ didžėjų, G. P.. Å . V. paklausė, ko jis raÅ¡inėja sesei, jam atsakė, jog ji raÅ¡inėja. Å . V. nukentėjusįjį tik pagÄ sdino, o G. P. jam trenkė, jie susimušė, buvo susikabinę, tada iÅ¡lipo A. V. L. D., o nukentėjusiojo draugai buvo pabėgę 15 metrų. Kur jis su nukentėjusiuoju stovėjo, buvo apÅ¡viesta vieta. Pribėgęs A.

V. pradėjo stumti Å . V. lauk, o L. D. G. P.. G. P. apvirto ir viskas tuo baigėsi, jie sėdo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo. Å . V. nukentėjusiajam sudavė daugiausia 4 smÅ«gius rankomis ir kojomis. Kojomis sudavė į Å¡onÄ stovinčiam. Kai nukentėjusysis parkrito, viskas baigėsi, jis jo nespardė. Draugai nieko blogo nedarė, tik juos skyrė. Ä® galvÄ mušė rankomis. Buvo du smÅ«giai į Å¡onus ir į kojas ir du į galvÄ . Kai buvo susikibę, jis nukentėjusiojo nebandė pargriauti, jie stumdė vienas kitÄ .

Nepasakys, kaip tas iÅ¡skyrimas vyko, jam atrodo, kad A. V. pribėgo ir nustÅ«mė jį (Å . V.) į Å¡onÄ , pamatė kad viskas, ir visi pabėgo į maÅ¡inÄ . G. P. buvo pargriautas, gal čia iÅ¡ inercijos, kai atsiplėšė nuo jo ir parkrito. G. P. neprašė, kad jo nemuÅ¡tų, nes gulint ant žemės niekas jo nemušė. Nematė, kad G. P. iÅ¡vis gobtuvÄ turėtų (t. 3, b. l. 14–15).Liudytojas E. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su draugais nuvažiavo prie mokyklos, nuvažiavę sėdėjo automobilyje.

Jis žaidė telefonu sėdėdamas maÅ¡inos gale. Kažkokiu momentu Å . V. iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, po to L. D. ir A. V. pamatė, kad Å . V. su kažkuo stumdosi, suÅ¡uko, kad reikia juos iÅ¡skirti, ir iÅ¡lipę iÅ¡ maÅ¡inos nubėgo skirti susistumdžiusių vaikinų. Jis tik pamatė, kad mokyklos kieme buvo keletas vaikinų, jis jų amžiaus neįsidėmėjo, o Å . V. stumdėsi su vienu iÅ¡ jų. Kai L. D. ir A. V. besigrumiantį Å . V. ir vaikinÄ iÅ¡skyrė, jie susėdo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo.

Jis net nebuvo išlipęs iš mašinos. Jis nematė reikalo kištis į tas muštynes. Apie tai, dėl ko Š. V. susistumdė su tuo kitu vaikinu, nieko jis nepasakojo, o jei ir pasakojo, tai jis nesiklausė, nes žaidė su telefonu. O po to jį draugai parvežė namo ir jie išsiskyrė. Apie jokias muštynes nei prieš nuvažiuojant prie mokyklos, nei po to, kai važiavo iš mokyklos kiemo, jis draugų kalbant negirdėjo (t. 1, b. l. 129–130). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas E. B. nurodė, kad jie važinėjosi automobiliu, sustojo prie 5-os vidurinės, kažkokiu metu Š.

V. iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos, neklausė, nei kur, nei ko, tik iÅ¡lipo, po Å¡iek tiek laiko A. V. ir L. D. sako, kad Å . V. su kažkuo stumdosi ir reikia eiti skirti, ir nieko nelaukdami išėjo skirti. Nematė, kas lauke stovėjo, žaidė telefonu maÅ¡inos gale, kai jie iÅ¡skyrė, susėdo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡važiavo. Nematė, kokiu bÅ«du skyrė, gale sėdėjo, tik girdėjo, kad taip sakė, kad reikia iÅ¡skirti. PrieÅ¡ iÅ¡lipdamas iÅ¡ maÅ¡inos Å . V. nieko nesakė. Kai suÅ¡uko, kad reikia skirti, E. B. nežiÅ«rėjo pro langÄ , žaidė telefonu, ten automobilio tamsinti langai, nieko nesimato, nebuvo atsidaręs lango.

Po įvykio nieko nekalbėjo, nieko nematė, tamsu buvo, lempa buvo toliau. A. V. ir L. D. buvo trumpai iÅ¡lipę iÅ¡ maÅ¡inos, iÅ¡skyrė ir grįžo į maÅ¡inÄ . Nematė, kÄ jie ten veikė, sako, kad iÅ¡lipo iÅ¡skirti, nes jie taip sakė, nematė, kÄ jie darė. Nematė, kad iÅ¡skyrė, nematė, kÄ jie darė (t. 3, b. l. 14).Analizuojant aptartus parodymus matyti, kad L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog mokyklos kieme jam nurodė sustoti Å . V., nes pamatė G. P., tačiau tiek A.

V., tiek pats Š. V. nurodė, jog jie tiesiog atvažiavo į stovėjimo aikštelę, ir jis paklausė vaikinų, ar tarp jų yra G. P., t. y. neliepė L. D. sustoti dėl pamatyto G. P. ir to padaryti negalėjo, nes, kaip nurodo pats Š. V., jis apskritai nežinojo, ar tarp būryje esančių berniukų yra G. P., klausė, ar jie pažįsta didžėjų. Pastebėtina ir tai, jog L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kilus muštynėms, Š. V. ir G. P. buvo stipriai susikibę, dėl to išskirti jų nepavyko, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu L.

D. jau nurodė, kad bÅ«tent jis su A. V. susikibusius vaikinus iÅ¡skyrė, tai patvirtino ir A. V.. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nė vienos apklausos metu L. D. nesugebėjo tiksliai įvardyti jokių A. V. veiksmų, abstrakčiai nurodydamas, jog jis tiesiog skyrė besimuÅ¡ančius asmenius, ir jis nematė, ar kÄ Å¡is asmuo pastÅ«mė, be to, nenurodė ir tikslių savo atliktų veiksmų. L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad G. P. nuvirto jį nustÅ«mus Å . V., ir jam su A. V. jų iÅ¡skirti nepavyko, tačiau duodamas parodymus teisme, jis nurodė, kad jam pavyko juos stumti vienÄ nuo kito, tuo tarpu nuteistasis Å .

V. nuosekliai tvirtino, jog bÅ«tent L. D. nustÅ«mė G. P., o Å . V. stÅ«mė A. V. (Å¡iÄ aplinkybę tvirtina ir pats A. V.). Pastebėtina, jog L. D. nurodė, jog po muÅ¡tynių vos įlipęs į automobilį Å . V. paaiÅ¡kino, kad G. P. kabinėjosi prie jo sesers, todėl ir susikibo su juo, tuo tarpu tiek nuteistasis A. V., tiek ir liudytojas E. B. apklausiami ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog Å . V. jiems nieko nesakė, dėl ko kilo muÅ¡tynės, ir jis susistumdė su tuo kitu vaikinu. IÅ¡ to, kas iÅ¡vardyta, akivaizdu, jog nuteistojo L.

D. parodymai nėra nuoseklÅ«s, jie prieÅ¡tarauja ne tik jo paties, tačiau ir kitų nuteistųjų bei jo gynybinę versijÄ palaikančio liudytojo E. B. parodymams. Be to, analizuojant aptartus parodymus taip pat matyti, kad A. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė prieÅ¡taringÄ aplinkybę, jog Å . V. iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio, jis liko sėdėti viduje, žaidė telefonu, pro langÄ nesidairė ir tik kažkuriuo momentu pamatė jau vykstančias muÅ¡tynes, tačiau kartu nurodė, jog neva stebėjo patį muÅ¡tynių pradžios momentÄ â€“ pirmÄ jį Å .

V. pagÄ sdinimÄ koja. Pastebėtina, jog A. V. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jau nenurodė, kad iÅ¡lipus Å . V. žaidė mobiliuoju telefonu (Å¡iÄ aplinkybę, kaip pateisinančiÄ muÅ¡tynių eigos nestebėjimÄ , pateikė apeliantų gynybinę versijÄ palaikantis liudytojas E. B.), ir teigė visÄ laikÄ stebėjęs Å . V. veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, jog A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme nuosekliai nurodė, jog Å . V. smÅ«giuojant koja, jÄ ore pagavo G.

P. ir smÅ«giavo Å . V., tačiau Å¡ios aplinkybės, jog nukentėjusysis bÅ«tų pagavęs Å . V. kojÄ , nepatvirtino kartu su A. V. sėdėjęs ir konfliktÄ stebėjęs nuteistasis L. D., be to, nors ikiteisminio tyrimo metu Å . V. laikėsi A. V. pozicijos, jog jam smÅ«giuojant jo kojÄ pagavo G. P., tačiau apklausiamas teisme Å¡ios aplinkybės jis Å . V. nenurodė, teigdamas, kad Å . V. jam trenkė po pagÄ sdinimo koja. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, jog jis negali pasakyti, kiek smÅ«gių sudavė Å .

V. rankomis G. P., nes kad jis bÅ«tų smÅ«giavęs G. P., nematė, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jis matė, kad po to, kai G. P. trenkė Å . V., Å . V. nukentėjusiajam trenkė atgal. Tai, kad smÅ«giavo rankomis G. P. į galvÄ , apklausiamas teisme patvirtino ir nuteistasis Å . V.. Be to, akistatos su G. P. metu A. V. nurodė, jog sėdėdami automobilyje su L. D. nesitarė iÅ¡skirti besimuÅ¡ančius, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje A. V. jau nurodė, kad sėdėdami automobilyje jie nutarė iÅ¡skirti asmenis, tai nurodė ir teismo posėdžio metu apklausiamas liudytojas E. B..

Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu A. V. nurodė, jog G. P. kažkokiu momentu pargriuvo ant žemės, tai, jog G. P. buvo parvirtęs, tačiau kaip jis parvirto – nematė, A. V. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau tai, jog A. V. nematė, dėl ko parkrito G. P., yra neįtikima, jei tuo metu jis su L. D. iš tiesų skyrė besimušančius asmenis. Pastebėtina, jog L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog G. P. nuvirto jį nustūmus Š. V., o Š.

V. nurodė, jog jis nukentėjusiojo nenuvertė, G. P. stÅ«mė L. D., ir tuo metu jis buvo nugriautas. IÅ¡ to, kas iÅ¡vardyta, akivaizdu, jog nuteistojo A. V. parodymai nėra logiÅ¡kai nuoseklÅ«s, ir prieÅ¡tarauja ne tik jo paties, tačiau ir kitų nuteistųjų bei jo gynybinę versijÄ palaikančio liudytojo E. B. parodymams.Teisėjų kolegija pažymi, jog nenuoseklÅ«s ir neįtikimi nuteistųjų draugo, automobilyje buvusio liudytojo E. B. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad matė, jog mokyklos kieme buvo keletas vaikinų, o Å .

V. stumdėsi su vienu iÅ¡ jų, vaikinų amžiaus neįsidėmėjo ir kad kai A. V. ir L. D. iÅ¡skyrė konfliktuojančius asmenis, jie visi grįžo į automobilį, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Å¡is liudytojas jau teigė, jog nematė, kas lauke stovėjo, nematė, kas ir kokiu bÅ«du skyrė, nes žaidė telefonu maÅ¡inos gale, automobilio langai buvo tamsinti, nieko nesimato, nebuvo atsidaręs lango. Taigi liudytojas E. B., iÅ¡ pradžių teigęs, jog įvykio metu stebėjo konfliktÄ ir matė, kad jo draugai A.

V. ir L. D. tik skyrė besimušančius asmenis, teisme iš esmės pakeitė savo parodymus, nurodydamas, jog nieko nematė. Akivaizdu, jog pirmosios teismo posėdžio metu duoti liudytojo parodymai, jog E. B., kartu su draugų kompanija atvykęs prie mokyklos, ir visiems trims kartu buvusiems draugams išlipus laukan ir dalyvaujant muštynėse, jam girdint jaunuolių šūksnius (tai patvirtino pats E. B.), jis ramiai žaidė telefonu ir nestebėjo lauke vykstančio konflikto, yra visiškai neįtikima.

Pastebėtina ir tai, jog E. B. nurodė, jog jam konfliktÄ trukdė matyti tamsinti automobilio stiklai, nors automobilyje buvę A. V. ir L. D. sugebėjo pamatyti besimuÅ¡antį Å . V., ir neva eiti iÅ¡skirti besimuÅ¡ančius asmenis. Be to, E. B. nurodė ir tai, jog lauke buvo tamsu, o lempa buvo toli, nors nuteistasis Å . V. nurodė, kad vieta buvo pakankamai apÅ¡viesta, apÅ¡vietimas nesutrukdė ir A. V. ir L. D. pastebėti lauke vykstančių muÅ¡tynių. Analizuojant Å¡io liudytojo parodymus, akivaizdu, jog E. B. pateikiama versija dėl jo stebėtų įvykių yra nenuosekli, o pirmosios instancijos teisme pateikta versija, jog bÅ«damas automobilyje jis nesidomėjo lauke kilusiu konfliktu ir nežiÅ«rėjo, kas muÅ¡asi, bei tai, jog žiÅ«rėti pro langÄ jam trukdė blogas apÅ¡vietimas, yra visiÅ¡kai nelogiÅ¡ka.

Nustatytas liudytojo parodymų kitimas (ikiteisminio tyrimo metu nurodžius, jog įvykį matė, o teisme jau nurodant, kad jį tik girdėjo), ir pasirinkta pozicija, jog jis iÅ¡ esmės negali paliudyti matęs jokių muÅ¡tynių detalių, gali bÅ«ti paaiÅ¡kinama E. B. noru padėti draugams iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, nutylėti apie jų padarytÄ nusikalstamÄ veika, ir tuo pačiu siekiu neužsitraukti baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojo E. B. parodymai, bÅ«dami nenuoseklÅ«s, prieÅ¡taringi ir dėl to visiÅ¡kai neinformatyvÅ«s, turi bÅ«ti vertinami itin kritiÅ¡kai ir rezervuotai.

Remdamasi tuo, kas iÅ¡vardyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistuosius A. V. ir L. D. teisinančiÄ versijÄ , be jų pačių nenuoseklių ir prieÅ¡taringų parodymų, byloje tvirtina taip pat prieÅ¡taringus parodymus davę Å¡ių asmenų draugai, kartu atvykę į įvykio vietÄ â€“ muÅ¡tynes sukėlęs nuteistasis Å . V. ir automobilyje sėdėti likęs liudytojas E. B., kurie, be jokios abejonės, turi savų motyvų ir yra suinteresuoti sakyti netiesÄ , nutylėti svarbias įvykio detales, ir taip padėti savo draugams iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Å ių suinteresuotų asmenų – nuteistųjų ir liudytojo E. B.

– nenuoseklius ir prieÅ¡taringus parodymus ir jais grindžiamÄ versijÄ , jog tik Å . V. mušė nukentėjusįjį G. P., paneigia anksčiau aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų A. Å ., R. A., K. G., G. J. parodymai, jog Å . V. iÅ¡siaiÅ¡kinus, kad su jais yra G. P., Å . V. pradėjo konfliktÄ , o G. P. pradėjus gintis nuo Å . V. suduodamų smÅ«gių, Å . V. į pagalbÄ atėjo kaltinamieji L. D. ir A. V., kurie taip pat sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam. Netikėti Å¡iais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, nes liudytojai A.

Å ., R. A., K. G. ir G. J. tiesiogiai matė nusikalstamos veikos aplinkybes, įvykio vieta buvo pakankamai apÅ¡viesta, Å¡ie liudytojai buvo netoliese. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, jog nuteistuosius A. V. ir L. D. kaltinančiÄ versijÄ tvirtinantys liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, tačiau akivaizdu, jog jie neturi jokio tikslo apkalbėti tik iÅ¡ matymo pažįstamus nuteistuosius, tokio tikslo neturi ir nukentėjusysis. Nuteistasis Å . V. nuo pat pradžių pripažino, jog jis padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , taigi nuo pat pradžių buvo žinoma, jog kaltas asmuo bus nustatytas ir nusikalstama veika padaryta žala nukentėjusiajam bus atlyginta, todėl nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, jog nukentėjusysis ir keturi su juo buvę draugai be jokių objektyvių priežasčių bÅ«tų susitarę nepagrįstai apkaltinti ir neva vien muÅ¡tynes skyrusius ir taip nukentėjusįjį nuo didesnio sužalojimo iÅ¡gelbėjusius muÅ¡tynes iniciavusio Å .

V. draugus L. D. ir A. V..Apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuojama, jog specialisto iÅ¡vadoje konstatuota, kad G. P. padarytas galvos sumuÅ¡imas, kuris atsirado nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu paveikus galvÄ , nors po 15 smÅ«gių kojomis nukentėjusiajam turėjo bÅ«ti padaryta daugiau sužalojimų, kraujosruvų ar nubrozdinimų, tačiau medikai jokių pakitimų nenustatė. Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusysis G. P. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog smÅ«giai buvo stiprÅ«s, buvo mėlynės ant kÅ«no. Medikai apžiÅ«rėjo galvÄ , ji buvo sudaužta, jÄ labai skaudėjo, buvo gumbas iÅ¡Å¡okęs labai pavojingoje klausai vietoje.

Smakras nelabai sužalotas buvo, daugiau su purvais aptaÅ¡kė. SmÅ«giavo į krÅ«tinę, kojas ir nugarÄ , jis tuo metu buvo užsidengęs galvÄ . Mėlynės silpnos tebuvo, nes jo striukė buvo gana stora. SmÅ«gių intensyvumas buvo labai stiprus, juto didelį skausmÄ (t. 2, b. l. 170–171). Nukentėjusioji E. P. duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog po sumuÅ¡imo praėjus 3 dienoms jai paskambino iÅ¡ mokyklos socialinė darbuotoja ir pasakė, kad buvo sumuÅ¡tas jos sÅ«nus.

Tuomet sÅ«nus jai viskÄ papasakojo, nuvyko į policijÄ paraÅ¡yti pareiÅ¡kimÄ ir į Priėmimo skyrių pas gydytojÄ . SÅ«nus parodė striukę, gydytojas padarė apžiÅ«rÄ . G. P. skaudėjo galvÄ , sužalojimai buvo ant pakauÅ¡io, jų kaip ir nepamatysi, sÅ«nus tikriausiai bÅ«tų ir nesakęs, kad yra sumuÅ¡tas, tik po to pasakė, kad skauda galvÄ . ApžiÅ«rėjo sÅ«naus kÅ«nÄ , buvo gumbas, jis buvo apčiuopiamas, buvo melsvos dėmės, pamėlusi koja, tikriausiai Å¡launies srityje.

Kojos medikai neapžiÅ«rėjo, galvÄ perÅ¡vietė (t. 2, b. l. 171). IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. G 463/2017(03), matyti, kad tirti G. P. medicininiai dokumentai ir nustatyta, jog pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta viena trauminio kontakto sritis – galva, kuri buvo paveikta ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu paveikus galvÄ sritį. SumuÅ¡imas yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 60). IÅ¡ aptartų byloje surinktų ir iÅ¡tirtų duomenų matyti, jog G.

P. buvo sumuša ne tik galva, bet ir koja, mėlynės buvo ant kūno, taigi jam padaryta sužalojimų kiekis negali būti laikomas neproporcingai mažu lyginant su skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytu suduotų smūgių skaičiumi. Pastebėtina, jog skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai nepaneigia kaltinime nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiajam galėjo būti suduota ne mažiau kaip penkiolika smūgių G. P. į įvairias kūno vietas.

Iš specialisto išvados matyti, jog teismo medicinos ekspertas paties G. P. neapžiūrėjo, todėl jo išvada rėmėsi tik po 3 dienų po įvykio poliklinikoje atlikta apžiūra ir neurologo konsultacija, kurių metu buvo tiriami vien galvos sužalojimai. Taigi šiuo atveju specialistas savo išvada neturėjo jokios objektyvios galimybės nustatyti, ar nukentėjusiajam padaryti sužalojimai ir kitose kūno vietose, ir ši aplinkybė niekaip nepaneigia nukentėjusiojo G. P. ir jo mamos parodymų, jog G.

P. buvo sumuÅ¡imų ir ant kÅ«no. Pastebėtina ir tai, jog specialisto iÅ¡vadoje nenurodyta, jog G. P. galvos sužalojimas padarytas sudavus vienÄ smÅ«gį į galvÄ â€“ specialisto iÅ¡vadoje nustatyta, jog apraÅ¡ytiems sužalojimams padaryti turėjo bÅ«ti suduotas mažiausiai vienas smÅ«gis į galvÄ , t. y. tokių smÅ«gių galėjo bÅ«ti ir daugiau. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog iÅ¡ bylos duomenų, taip pat liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad įvykio metu G.

P. vilkėjo stora žemine striuke, pargriautas ant žemės galvÄ užsidengė rankomis, todėl akivaizdu, jog ne visi suduoti smÅ«giai bÅ«tinai turėjo padaryti sužalojimus. Kita vertus, aplinkybę, jog G. P. buvo suduota ne vienas ar keli, o keliolika smÅ«gių rankomis ir kojomis, nurodė ne tik pats nukentėjusysis, bet ir įvykį tiesiogiai stebėję liudytojai. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas K. G. nurodė, jog bendrai buvo suduota gal 10–15 smÅ«gių (t. 2, b. l. 172–173).

Liudytojas R. A. nurodė, kad Å . V. G. P. mušė su kumščiais, bet į kokias vietas, nežino, nepamena, gal 10 kartų sudavė, kai mušė, visi daug smÅ«gių G. P. sudavė (t. 2, b. l. 172). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas A. Å . parodė, kad visi trys iÅ¡ automobilio iÅ¡lipę asmenys bent po keletÄ kartų spyrė nukentėjusiajam, Å . V. sudavė rankomis (t. 2, b. l. 173). Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, byloje surinkti duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajam buvo suduotas kaltinime nurodomas smÅ«gių skaičius, o byloje esantys medicininiai duomenys, gauti tiriant tik nuteistojo galvos sužalojimus, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų dėl prieÅ¡ jį smurtavusių asmenų į visÄ kÅ«nÄ suduotų smÅ«gių apimties.Apeliaciniu skundu nuteistojo L.

D. gynėjas kvestionuoja nepilnamečių liudytojų apklausų teisėtumÄ ir jų metu gautų duomenų patikimumÄ , nes liudytojai A. Å ., R. A., K. G. ir G. J. apklausų metu buvo nepilnamečiai, todėl turi bÅ«ti apklausiami laikantis specialių reikalavimų, įtvirtintų baudžiamÄ jį procesÄ reglamentuojančiose normose. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistojo L. D. gynėjo akcentuojamos BPK normos, kurios nustato specialias mažamečių apklausos taisykles, yra įtvirtintos baudžiamÄ jį procesÄ reglamentuojančiuose įstatymuose visų pirma siekiant apsaugoti nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa (kasacinės nutartys Nr. 2K-431/2010, 2K-131/2014).

BPK 186 str. 2 d. įtvirtinta, jog nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose. Be to, BPK 186 str. 5 d. inter alia numatyta, jog proceso dalyvių praÅ¡ymu arba ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausÄ privalo bÅ«ti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandÄ .

IÅ¡ Å¡ios teisės normos matyti, jog skirtingai nei teigiama L. D. gynėjo apeliaciniame skunde, įstatyme nėra imperatyviai nurodyta, jog visais atvejais nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo apklausa turi bÅ«ti atliekama ikiteisminio tyrimo teisėjo, pasitelkiant psichologÄ , ir vykdoma vaiko apklausai pritaikytoje patalpoje. Pažymėtina ir tai, jog iÅ¡ bylos duomenų matyti, jog nepilnamečių apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nÄ metu dalyvavo nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiojo atstovai.

Å iame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti kaltinamųjų teisę užduoti klausimus liudytojams ir iÅ¡sklaidyti bet kokias abejones dėl liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepaisant to, jog nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų psichologinę bÅ«klę sauganti BPK 186 str. 2 d. numato, kad jie į teisiamÄ jį posėdį Å¡aukiami tik iÅ¡imtiniais atvejais, visus nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusįjį tiesiogiai apklausė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nepilnamečių liudytojų parodymais negalima remtis ir jie yra nepatikimi ir todėl, kad vienas liudytojų – G. J. teisiamajame posėdyje nurodė, jog jis matė, kaip nuteistieji apstojo nukentėjusįjį, kad kiti du asmenys padėjo Š. V., bet nematė, kad jis būtų buvęs spardomas, nors ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-13 apklausa) nurodė, jog matė, kaip G. P., parkritusiam ant žemės, buvo suduoti keli smūgiai kojomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog toks parodymų neatitikimas – ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė, jog visi nuteistieji spardė G.

P., o teisme (2017-10-24 posėdis) nurodyta, jog iÅ¡ maÅ¡inos iÅ¡lipę nuteistieji apstojo G. P. ir padėjo nukentėjusįjį muÅ¡usiam Å . V., bet nematė, jog jie bÅ«tų spardę G. P., gali bÅ«ti objektyviai nulemti jauno liudytojo amžiaus, didelio iÅ¡gÄ sčio įvykio metu, taip pat ir daugiau kaip septynių mėnesių laiko tarpo tarp Å¡ių apklausų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog analizuojant 2017-10-24 pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolÄ , jo garso įraÅ¡Ä matyti, jog nepilnametis liudytojas G.

J. apklausos metu labai jaudinosi, jį apklausiant jam pasidarė bloga, dėl to buvo paskelbta posėdžio pertrauka, taigi tai, jog G. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nematė, kaip spardomas G. P., galėjo nulemti ir nepilnamečio liudytojo patirtas stresas apklausos teisme metu. Akivaizdu, jog toks L. D. gynėjo akcentuojamas vieno iš keturių nepilnamečių liudytojų parodymų neatitikimas (pažymėtina, kad parodymai nėra kardinaliai skirtingi, t. y. G. J. teisme nenurodė, jog jis matė, kad A.

V. ir L. D. nespardė nukentėjusiojo, o pažymėjo, kad šie nuteistieji apstojo nukentėjusįjį ir jų veiksmų jis nematė), jokiu būdu neleidžia daryti skunde daromos išvados, jog ikiteisminio tyrimo metu visų liudytojų apklausos nebuvo vykdytos tinkamai ir šių liudytojų duoti parodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Dėl aptartų priežasčių nėra pagrindo pritarti L. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentams, jog nepilnamečių liudytojų A. Š., R. A., K. G. ir G.

J. parodymai vien dėl to, jog ikiteisminio tyrimo metu jie nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ dalyvaujant psichologui, negali bÅ«ti laikomi nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais.Apeliaciniu skundu nuteistojo L. D. gynėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė procesinius pažeidimus, nes apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų aplinkybių (BPK 305 str. 1 d.), o nuosprendžio motyvacinėje dalyje pateikiamos prieÅ¡taringos iÅ¡vados dėl L.

D. atliktų veiksmų prieš G. P. laiko (ar mušė tik stovintį nukentėjusįjį, ar ir jam parkritus), be to, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už pareikšto kaltinimo ribų (BPK 225 str. 1 ir 2 d.) nurodydamas, jog nuteistieji į stovėjimo aikštelę atvažiavo, iš anksto susitarę sumušti nukentėjusįjį.Visų pirma pažymėtina, jog nuteistojo L. D. gynėjo vertinimu, iš nurodyto veikos aprašymo matyti, kad pirmiausia bendrai visų nuteistųjų buvo suduoti ne mažiau kaip 15 smūgių ir suduodant šiuos smūgius G.

P. buvo pargriautas ant žemės, t. y. iÅ¡ kaltinimo formuluotės galima suprasti, kad smurtas baigėsi G. P. pargriovimu ant žemės. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, jog kilus žodiniam konfliktui tarp Å . V. ir G. P., Å . V. vienÄ kartÄ koja įspyrus G. P. į galvÄ bei kumščiais sudavus ne mažiau kaip keturis smÅ«gius G. P. į galvÄ , A. V. kartu su L. D. priėjo prie Å . V. muÅ¡amo G. P. ir bendrais su Å . V. veiksmais kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau kaip 15 smÅ«gių G.

P. į įvairias kÅ«no vietas, taip pargriaudami G. P. ant žemės. LingvistiÅ¡kai analizuojat nuosprendžio apraÅ¡omÄ jÄ dalį, nėra jokio pagrindo pritarti L. D. gynėjo pozicijai, jog jame nurodytas tikslus laikas, kuomet G. P. parkrito ant žemės, kad G. P. nukrito po paskutinio jam suduoto smÅ«gio. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog A. V., L. D. ir Å . V. bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip 15 smÅ«gių G. P. jį pargriaudami ant žemės, t. y. kad G. P. buvo smÅ«giuojama ne mažiau kaip 15 kartų ir dėl Å¡ių smÅ«gių, kažkuriuo smÅ«giavimo metu (kaltinime nenurodoma kada) jis buvo pargriautas, kad pargriuvimas buvo nulemtas nukentėjusiajam suduotų smÅ«gių.

Aptarta kaltinimo formuluotė (lingvistinė konstrukcija) nesuponuoja L. D. gynėjo daromos išvados, jog nukentėjusysis buvo pargriautas tik sudavus paskutinįjį smūgį, kad pargriautas nukentėjusysis nebebuvo mušamas, ar kad visi smūgiai jam suduoti tik stovint. Pastebėtina, jog byloje anksčiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog V., L. D. ir Š. V. bendrais veiksmais tiek rankomis, tiek ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių, kad kažkuriuo momentu suduodant šiuos smūgius nukentėjusysis parkrito, o šios nustatytos aplinkybės ir pateikiamos aprašomojoje dalyje.

Akcentuodamas pirmosios instancijos nuosprendžio procesinį ydingumÄ , nuteistojo L. D. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje daro skirtingas iÅ¡vadas dėl nuteistųjų atliktų prieÅ¡ nukentėjusįjį veiksmų, t. y. ar jie mušė stovinį, ar gulintį G. P.. Tokį savo argumentÄ gynėjas grindžia cituodamas teismo konstatuotÄ aplinkybę, jog „visi kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam smÅ«gius, nuo kaltinamųjų suduotų smÅ«gių nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, kur visų kaltinamųjų buvo spardomas“, jÄ prieÅ¡indamas su vėliau motyvuojamoje dalyje nurodoma aplinkybe, jog „nukentėjusiajam pradėjus gintis nuo Å .

V. suduodamų smÅ«gių, į pagalbÄ Å . V. atėjo kaltinamieji L. D. ir A. V., kurie sudavė smÅ«gius rankomis ir gulinčiam jau ant žemės nukentėjusiajam kojomis“. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog antroji citata yra ne teismo daroma iÅ¡vada, o apibendrinami nukentėjusiojo ir liudytojų A. Å ., R. A., K. G. ir G. J. parodymai. Kita vertus, skirtingai nei teigiama L. D. gynėjo apeliaciniame skunde, Å¡i antroji citata (besiginančiam nukentėjusiajam suduota rankomis, o jau gulinčiam ant žemės – kojomis) taip pat patvirtina, jog nuteistieji smurtÄ pradėjo naudoti nukentėjusiajam dar stovint, o toliau jį spardė gulintį.

Be to, pastebėtina ir tai, jog visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iÅ¡ bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iÅ¡ jų vaidmens, veiksmų pobÅ«džio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymÄ . Esant bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tÄ patį BK straipsnį nepriklausomai nuo bendrininkų vaidmens, veiksmų pobÅ«džio ir kt. Tai reiÅ¡kia, kad nebÅ«tina, jog kiekvienas iÅ¡ jų padarytų nukentėjusiojo sveikatÄ sutrikdančius sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iÅ¡ jų.

Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikÅ¡ti ne tik sutrikdant sveikatÄ , bet ir suduodant smÅ«gius ar atimant nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-229/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ nebuvo nustatyta, kiek tiksliai smÅ«gių nukentėjusiajam buvo suduota jam stovint, kada tiksliai jis nukrito, ir koka dalis smÅ«gių G. P. buvo suduota gulint ant žemės, nebuvo nustatyti ir tikslÅ«s kiekvieno bendrininko veiksmai, tačiau neginčytinai nustatyta bendra jų apimtis – ne mažiau 15 smÅ«gių rankomis ir kojomis, kuriuos visi trys nuteistieji bendrais veiksmais sudavė gulinčiam ir stovinčiam nukentėjusiajam, ir Å¡ių veiksmų sukelti padariniai – G.

P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pademonstruota nepagarba aplinkiniams. Todėl, apygardos teismo vertinimu, pasirinkdamas L. D. gynėjo kvestionuojamÄ bendrininkų veiksmų apraÅ¡ymo konstrukcijÄ , pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje tinkamai nurodė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, kaip tai numatyta BPK 305 str. 1 d. 1 p., o nuosprendžio motyvuojamoje dalyje iÅ¡dėstyti motyvai nėra prieÅ¡taringi, jie atitinka aptartas apraÅ¡omojoje dalyje įrodytomis pripažintas aplinkybes (BPK 305 str. 1 d. 2 p.).

L. D. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso normas nurodydamas, jog nuteistieji atvažiavę prie mokyklos ieÅ¡kojo konkrečiai nukentėjusiojo, ir padarydamas iÅ¡vadÄ , jog tai rodo, kad jie prie mokyklos atvažiavo turėdami konkretų tikslÄ sumuÅ¡ti G. P., kÄ ir padarė, nes Å¡i aplinkybė nebuvo nurodoma nuteistiesiems pareikÅ¡tuose kaltinimuose, dėl to mano, kad Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teismas išėjo už pareikÅ¡to kaltinimo ribų (BPK 225 str. 1 ir 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog gynėjo skunde akcentuojama teismo nurodyta aplinkybė atskleidžia asmenų susitarimo sumuÅ¡ti nukentėjusįjį laikÄ , t. y. bendros bendrininkų tyčios atlikti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį susiformavimo momentÄ . BendrininkavimÄ apibÅ«dina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ , jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

Bendrininkų susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-218/2009, 2K-P-9/2009, 2K-400/2011). Å iuo atveju nuteistasis L. D. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, jog veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. V. ir Å . V., tyčia, aplinkinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, pasireiÅ¡kusiais fizinio smurto pavartojimu prieÅ¡ nukentėjusįjį G.

P., demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams. Taigi, L. D. nuo pat pradžių buvo inkriminuotas veikimas bendrininkų grupe, kas reiÅ¡kia, jog jo veiksmuose yra objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimÄ apibÅ«dinančių požymių (tarp jų ir veikimas bendra tyčia) visuma. Bendrininkų susitarimas, kaip minėta, gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma ir bet kokiu laiku – toks susitarimas gali susiformuoti tiek iÅ¡ anksto, tiek ir spontaniÅ¡kai – Å¡i aplinkybė bendrininkavimo požymio egzistavimo konstatavimui įtakos neturi.

Pažymėtina ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu L. D. apskritai nepripažino mušęs nukentėjusįjį, o ne ginčijo patį bendrininkavimo su kitais nukentėjusiaisiais faktÄ , dėl to nėra pagrindo teigti, jog tikslaus bendrininkų tyčios susiformavimo laiko neinkriminavimas nuteistajam jo galimybes gintis nuo pareikÅ¡to kaltinimo esmingai apsunkino, o Å¡io laiko nurodymas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje jam buvo procesinis netikėtumas. Atsižvelgiant į aptartÄ , teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog kaltinime nebuvo nurodytas tikslus bendrininkų tyčios susiformavimo momentas (kuris, kaip minėta, jokios reikÅ¡mės nuteistojo veikos kvalifikacijai neturi), o pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų parodymais jį konkretizavo nurodydamas, jog nuteistieji atvažiavo turėdami konkretų tikslÄ sumuÅ¡ti G.

P., neleidžia daryti L. D. gynėjo daromos iÅ¡vados, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už pareikÅ¡to kaltinimo ribų (BPK 225 str. 1 ir 2 d.), dėl to Å¡is argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle v. Finland). Taigi apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte privalo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 str. 3 d., 331 str. 1 d., 332 str. 3 d.), bet Å¡io reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ argumentÄ . Å ios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylÄ Ä¯rodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritardama apylinkės teismo sprendimui, jame iÅ¡dėstytų motyvų, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, nebekartoja.Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad visos bylos aplinkybės buvo iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistųjų A.

V. ir L. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 str., jų kaltė dėl šių nusikaltimų padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai nuteistųjų veiksmuose byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos.

Priimdamas nuteistiesiems A. V. ir L. D. apkaltinamÄ jį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiÅ¡kai sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis nuteistųjų A. V. ir L. D. kaltės klausimu, jog jie kartu su nuteistuoju Å . V. mušė nukentėjusįjį G. P., nuteistojo A. V. ir nuteistojo L. D. gynėjo apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti Å¡ių iÅ¡vadų pagrįstumu ir jų kaltės klausimu daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas.

Todėl nėra teisinio pagrindo apeliacinių skundų argumentais naikinti skundžiamÄ Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir nuteistiesiems A. V. ir L. D. priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., n u t a r i a : nuteistojo L. D. gynėjo R. M. ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus atmesti. Teisėjų kolegijos pirmininkas                                        Linas Pauliukėnas Teisėjai                                                     Dalia Kursevičienė Edita Lapinskienė